- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-02
- Bylos Nr.
- A-143-103-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- S. A. A.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. A. (S. A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. A. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. A. A. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2008 m. liepos 4 d. sprendimą „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“, valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 330 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ bei įpareigoti atsakovą įregistruoti K. S. daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą ir rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti. Atsisakydami registruoti daiktines teises, registratoriai rėmėsi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-770-22/2002, kuriuo pripažintas negaliojančiu 1979 m. balandžio 13 d. Vykdomojo komiteto pirmininko patvirtintas pakvitavimas, sudarytas tarp J. K. ir K. S. dėl namo, priestatų ir sodo pirkimo – pardavimo. Pažymėjo, kad pati namo, priestatų ir sodo pirkimo – pardavimo sutartis teismine tvarka nebuvo ginčijama ir jokiu teismo sprendimu nėra pripažinta negaliojančia, todėl vėlesni išvedžiojimai dėl jos negaliojimo neturi jokio teisinio pagrindo. Remdamasis 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 60 straipsniu, teigė, kad kainos sumokėjimas nebuvo šio sandorio būtinas elementas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22 – 23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2008 m. birželio 26 d. pareiškėjas padavė prašymą įregistruoti mirusios K. S. nuosavybės teises į statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė 2008 m. birželio 25 d. atstovavimo sutartį, 2000 m. birželio 1 d. testamentą, 1979 m. balandžio 13 d. sutartį, 2000 m. spalio 11 d. mirties liudijimą, 2006 m. gruodžio 12 d. notaro liudijimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-86/2008. Tačiau skundžiamu 2008 m. liepos 4 d. sprendimu prašymo nepatenkino. Atsakovas pažymėjo, jog 2006 m. gruodžio 18 d., 2007 m. sausio 31 d., 2008 m. gegužės 27 d. yra priėmęs sprendimus dėl pareiškėjo prašymų įregistruoti K. S. nuosavybės teises į tuos pačius objektus ir iš esmės tų pačių dokumentų pagrindu. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir Komisijos 2007 m. sausio 29 d. sprendimo, kuriais buvo atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises, teisėtumas ir pagrįstumas yra įvertinti administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-86/2008). VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. sausio 31 d. ir 2008 m. gegužės 27 d. sprendimai, kuriais taip pat buvo atsisakyta registruoti nuosavybės teises į tuos pačius statinius, nebuvo skundžiami. Atsakovas teigė, kad, atsižvelgdamas į tai, jog dėl pareiškėjo prašymo yra priimti galiojantys Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimai, skundžiamu 2008 m. liepos 4 d. sprendimu, taikydamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktą, pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, VĮ Registrų centras) atsiliepimu į skundą (b. l. 45 – 46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagrindinis atsisakymo patenkinti pareiškėjo prašymą motyvas – tai, jog dėl to paties pareiškėjo prašymo ir dėl tų pačių dokumentų jau buvo priimtas sprendimas atsisakyti patenkinti prašymą, toks atsisakymo pagrindas yra aiškiai apibrėžtas įstatyme – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkte. Pareiškėjas jokių naujų dokumentų kartu su paskutiniu analogišku prašymu dėl K. S. nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo registro tvarkytojui nepateikė. Pažymėjo, kad visi VĮ Registrų centro teisiniai argumentai ir visos reikšmingos aplinkybės išsamiai išdėstyti Komisijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 330, todėl palaiko šiame sprendime išdėstytą poziciją. Nurodė, kad pareiškėjo argumentai jau buvo nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6328-15/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-86/2008. Šiuose sprendimuose išdėstytos aplinkybės turi prejudicinę galią šiai bylai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 106 – 109) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia įregistruoti mirusios K. S. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Dėl to pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, kuris 2006 m. gruodžio 18 d., 2007 m. sausio 31 d., 2008 m. gegužės 27 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimais atsisakė įregistruoti daiktines teises. Pareiškėjas teismui skundžia VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą ir Komisijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 330, kuriuo patvirtintas teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas. Teismas taip pat nustatė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2008 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą nepatenkinti, nes kartu su 2008 m. birželio 26 d. prašymu pateiktų dokumentų pagrindu įregistruoti K. S. nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), jau buvo atsisakyta teritorinio registratoriaus 2006 m. gruodžio 18 d., 2007 m. sausio 31 d. ir 2008 m. gegužės 27 d. sprendimais. Ginčo esmė – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2008 m. liepos 4 d. atsisakymo įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas pažymėjo, jog, atsisakydamas įregistruoti daiktines teises, registro tvarkytojas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktu. Toks teisinis pagrindas atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą taikomas tik nustačius, kad: 1) prašoma įregistruoti tas pačias daiktines teises, tų teisių suvaržymus ar juridinius faktus, 2) prašymas grindžiamas tais pačiais dokumentais, įrodymais (šiuo atveju svarbūs tik tie dokumentai ir įrodymai, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasmę yra teisinis pagrindas daiktinėms teisėms įregistruoti) ir 3) prašymas ir tie patys dokumentai jau buvo išnagrinėti ir dėl to jau yra priimtas teritorinio registratoriaus sprendimas. Teismas nurodė, kad skundžiamas sprendimas priimtas dėl 2008 m. birželio 26 d. paduoto prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą su priestatais ir sodą), esantį (duomenys neskelbtini). Su šiuo prašymu pareiškėjas registro tvarkytojui pateikė 1979 m. balandžio 13 d. sutarties nuorašą, 2000 m. birželio 1 d. testamento nuorašą, K. S. mirties liudijimo nuorašą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutarties kopiją, 2006 m. gruodžio 12 d. liudijimo nuorašą, atstovavimo sutartį. Skųsdamas 2008 m. liepos 4 d. sprendimą Centriniam registratoriui, pareiškėjas papildomai pateikė Trakų rajono Kariotiškių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1979 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 82 kopiją. Iš pateiktų dokumentų, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 23 straipsniais, daiktinės teisės galėtų būti registruojamos tik 1979 m. balandžio 13 d. sutarties pagrindu, jeigu ši sutartis nebūtų teismo pripažinta negaliojančia. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teritoriniam registratoriui prašymą įregistruoti K. S. nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), pateikė 2006 m. gruodžio 12 d., kartu su prašymu pateikė 2006 m. gruodžio 12 d. liudijimą Nr. JK-6546, mirties liudijimo kopiją, 1979 m. balandžio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartį, Vilniaus apskrities archyvo išrašą iš ūkinių knygų. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus nepatenkino. Teritorinis registratorius padarė išvadą, kad 1979 m. balandžio 13 d. sutartis ir išrašas iš ūkinių knygų nepatvirtina K. S. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), atsiradimo, nes Lentvario seniūnijos 1996 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 226 ir 1979 m. balandžio 13 d. sutartis teismo pripažintos negaliojančiomis. Komisija 2007 m. sausio 29 d. sprendimu teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą paliko galioti. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėję šį ginčą, priėmė sprendimus, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo ir Centrinio registratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teismas pažymėjo, jog dėl pareiškėjo nurodytos pirkimo – pardavimo sutarties, kaip teisinio pagrindo daiktinei teisei įregistruoti pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 23 straipsnius, pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-86/2008, remdamasis tuo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendime 1979 m. balandžio 13 d. pakvitavimas jo surašymo metu galiojusių teisės aktų taikymo kontekste buvo vertinamas kaip pirkimo – pardavimo sandoris. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjęs ir galiojantis. Teismų padarytos išvados nebegali būti kvestionuojamos, nes šiuo klausimu priimti sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas su prašymais įregistruoti K. S. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), į teritorinį registratorių taip pat kreipėsi 2007 m. sausio 25 d., 2008 m. gegužės 22 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašymų nepatenkino. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2007 m. sausio 31 d. sprendime įvertino papildomai pateiktą Trakų rajono 1 – ojo notarų biuro notarės 2006 m. gruodžio 11 d. nutarimą, 2008 m. gegužės 27 d. sprendime – papildomai pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-86/2008. Šių sprendimų pareiškėjas neskundė. Pareiškėjas teigė, kad 1979 m. balandžio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra galiojanti, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimu negaliojančiu pripažintas tik šioje sutartyje esantis pakvitavimas, tuo tarpu likusi sutarties dalis pagal CK nuostatas galioja, taigi turi būti registruojama. Tačiau šį klausimą jau analizavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-86/2008, kurioje pasisakė, kad 1979 m. balandžio 13 d. sutartis susideda iš trijų atskirų dalių (viena jų – pakvitavimas), tačiau visas dokumentas laikytinas vientisu, visos trys dokumento dalys vertintinos kaip vientiso dokumento dalys. Teismas pažymėjo, kad pakvitavimas tuo metu galiojusių teisės aktų taikymo kontekste teismo buvo vertinamas kaip pirkimo – pardavimo sandoris, todėl pripažino, kad visas šis dokumentas negalėjo būti atsakovo pripažintas tinkamu daiktinių teisių registravimo pagrindu. Dėl to tie patys pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas patenkinti jo skundą vien dėl to, kad teismas šiuo klausimu jau pasisakė įsiteisėjusiu sprendimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 str. 2 d.). Teismas konstatavo, kad nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas 2008 m. birželio 26 d. prašymu prašė įregistruoti tas pačias daiktines teises, tų pačių dokumentų, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį galėtų būti teisinis pagrindas tokias teises įregistruoti, pagrindu. Todėl pagrįstai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisakė įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkto pagrindu, nes šiuo klausimu jau yra priimti įsiteisėję teritorinio registratoriaus sprendimai.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 112 – 113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismo pripažintas negaliojančiu pakvitavimas ir su juo susiję išvedžiojimai nedaro negaliojančios 1979 m. balandžio 13 d. pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi tai yra du atskiri dokumentai, patvirtinantys vieną ir tą patį faktą. Tiek 1964 m. CK 60 straipsnis, tiek naujojo CK 6.226 straipsnis nenumato tokių sandorio negaliojimo pagrindų. Sandorį pripažinti negaliojančiu gali tik teismas. Teritoriniam registratoriui pateikė galiojančią sutartį, teismo nepripažintą negaliojančia.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116 – 117) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-86/2008. Nustatęs, jog dėl 1979 m. balandžio 13 d. sutarties, kaip daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo pagrindo, teismai jau yra pasisakę ir jų priimti sprendimai yra įsiteisėję, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, nustatančia neįrodinėtinas aplinkybes ir faktus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo tie patys argumentai negali būti pagrindas patenkinti skundo reikalavimus ir panaikinti teisėtus bei pagrįstus Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimus. Teismo išvada, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktu, pagrįstai atsisakė įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tų pačių dokumentų pagrindu, yra padaryta tinkamai nustačius bylos aplinkybes ir įvertinus byloje surinktus įrodymus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118 – 119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad administracinis teismas (tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas) jau yra priėmęs sprendimą atsisakyti patenkinti analogišką pareiškėjo skundą. Tokios aplinkybės laikytinos prejudicinėmis, dėl to pareiškėjo tie patys argumentai negali būti pagrindas patenkinti skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas siekia įregistruoti nurodytą nekilnojamąjį daiktą (gyvenamąjį namą su priklausiniais) jo pateiktos atsakovui (kartu su 2008-06-26 prašymu) šio daikto 1979 m. balandžio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad, pareiškėjo teigimu, ši (1979-04-13) sutartis nebuvo teismo pripažinta negaliojančia. Taip teigdamas pareiškėjas nurodo, kad paminėtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimu (pagal bylos duomenis, šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, o jo teisėtumas bei pagrįstumas yra patvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-09 nutartimi) buvo pripažinta negaliojančia ne pati 1979 m. balandžio 13 d. paminėtų pastatų pirkimo – pardavimo sutartis, o tik tos pačios datos Vykdomojo komiteto pirmininko patvirtintas pakvitavimas. Tokiai pareiškėjo pozicijai esant, kolegijos manymu, yra būtina pasisakyti dėl paminėtų dokumentų (ABTĮ 57 str. taikymo prasme įrodymų administracinėje byloje) vertinimo jų aiškumo požiūriu bei jų reikšmės nagrinėjamai bylai.
Pasisakydama dėl nurodytų dokumentų aiškumo ir jų turinio supratimo, kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo teismui pateikto nurodyto dokumento nuorašo (b. l. 11-12), jis yra surašytas ant vieno lapo (abiejų lapo pusių) ir susideda iš trijų atskirų dalių: 1) pačios pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos abiejų jos šalių, teksto išdėstymo, pagal kurį pardavėjas parduoda pirkėjai minėtą gyvenamąjį namą su priestatais ir sodu už 1 500 rublių; 2) šios sutarties patvirtinimo, atlikto Karijotiškių apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininko V. K., su nuoroda, kad ši sutartis remiantis LTSR Civilinio kodekso 255 straipsniu 1979 m. balandžio 13 d. įregistruota Karijotiškių apylinkės taryboje, registro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 1979 m. balandžio 13 d. minėto pareigūno (V. K.) parašu patvirtinto pakvitavimo, kuriame nurodyta, kad pardavėjas parduoda (minėtus) nuosavą namą, priestatus ir sodą, gavo iš pirkėjos 1 500 rublių ir jai neturi pretenzijų. Pažymėtina, kad žodžiu „pakvitavimas“ yra įvardinta trečioji iš nurodytų dalis. Iš paminėto Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimo (pridėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A11-86/2008, b. l. 43-53) matyti, kad šiame sprendime (motyvuojamoje jo dalyje) teismas analizavo visas tris paminėtas nurodyto dokumento dalis ir jas, kaip visumą, įvardino sandoriu (pirkimo – pardavimo sutartimi). Analogiškas šio dokumento vertinimas buvo pateiktas ir paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 9 d. nutartyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A11-86/2008, b. l. 54-59). Toks pats dokumento įvertinimas yra pateiktas ir pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartyje (b. l. 35-37). Taigi konstatuotina, kad civilinės teisės (CK) taikymo požiūriu negaliojančiu teismas pripažino visą paminėtą sandorį, o ne tik „pakvitavimu“ įvardintą jo dalį. Todėl pareiškėjo pateiktas nurodyto dokumento supratimas ir jo vertinimas galiojimo prasme yra klaidingas.
Iš bylos taip pat matyti, kad nurodyto namo teisinė registracija K. S. vardu buvo atlikta 1996 m. balandžio 4 d. Tai buvo padaryta Lentvario seniūnijos 1996 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 226 pagrindu. Tačiau paminėtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimu ši teisinė registracija, kaip ir pati nurodyta Lentvario seniūnijos 1996 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 226, buvo pripažinti negaliojančiais. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registratorius įvykdė šią teismo sprendimo dalį 2003 m. sausio 13 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A11-86/2008, b. l. 28-30).
Pasisakydama dėl teisės taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl nurodyto pareiškėjo prašymo reglamentuojami Nekilnojamojo turto registro įstatymo, kurio 4 straipsnyje yra nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kolegija taip pat pažymi, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti pakeisti, įrašant naujus duomenis arba pakeičiant esančius, tik griežtai laikantis tokius pakeitimus įrodančių dokumentų, kurie yra išvardinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. Pastaroji nuostata yra nurodyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnyje bei 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba pakeisdamas esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų (išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje) turinį.
Atsižvelgiant į nurodytus teisės aiškinimo argumentus, pareiškėjo prašymo pagrindas – 1979 m. balandžio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartis - kolegijos išskiriamas iš kitų jo teismui nurodytų pagrindų, nes pareiškėjo registro tvarkytojui 2008 m. birželio 26 d. paduotas prašymas dėl daiktinės teisės įregistravimo iš esmės yra grindžiamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 7 punktu (pagal šį punktą rašytiniai sandoriai yra daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimą patvirtinantis dokumentas). Dėl aukščiau nurodytų argumentų apie pareiškėjo nurodyto sandorio galiojimą šis sandoris negali būti pripažintas tinkamu pagrindu patenkinti pareiškėjo prašymą atlikti pastatų teisinę registraciją K. S. vardu.
Iš skundžiamo atsakovo 2008 m. liepos 4 d. sprendimo (bei Komisijos 2008-08-08 sprendimo) matyti, kad jis yra priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tų pačių dokumentų pagrindu. Iš bylos matyti, kad dėl ginčo daiktinės teisės įregistravimo paminėtos 1979 m. balandžio 13 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu pareiškėjas kreipėsi į atsakovą jau tris kartus ir visais šiais kreipimosi atvejais atsakovas (2006-12-18, 2007-01-31 ir 2008-05-27 sprendimais (b. l. 6-7, 39-39)) buvo atsisakęs patenkinti pareiškėjo prašymus. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas (priimdamas skundžiamą sprendimą) ir pirmosios instancijos teismas (nagrinėdamas šį administracinį ginčą) teisingai ir pagrįstai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktą.
Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.