- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Teismo sprendimas
- Data
- 2009-02-17
- Bylos Nr.
- I-41-171/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška (pirm.), Irena Paulauskienė (pran.), Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Trečiasis asmuo
- B. M.
- Advokatai
- Kristina Čeredničenkaitė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Irenos Paulauskienės (pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei, atsakovo atstovei Jūratei Kučinskaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui (toliau – Inspektorius) dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo B. M.).
Aprašomoji dalis
nustatė
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–7), kuriame prašo:
panaikinti Inspektoriaus 2008-08-27 sprendimą Nr. SPR-51;priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su atsakovo sprendimu įspėti viešosios informacijos rengėją (informacinės visuomenės informavimo priemonėmis (duomenys neskelbtini) valdytoją), pareiškėją, dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pažeidimo.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jis negali būti priskiriamas prie viešosios informacijos rengėjų, todėl atsakovas pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnyje nustatytą jo kompetenciją neturėjo teisės nagrinėti B. M. skundo. Pareiškėjas mano, kad tuo atveju, jei pareiškėjas galėtų būti priskirtas prie viešosios informacijos rengėjų, jo veiklą dėl profesinės žurnalistų etikos normų pažeidimo turėjo nagrinėti kitas subjektas – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr. A18-836/2007, kurioje nurodyta, kad nei laikraščio redakcija, nei laikraščio vyr. redaktorė nėra nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, todėl jie nelaikytini visuomenės informavimo priemone, taigi jiems nėra taikoma atsakomybė pagal LR visuomenės informavimo įstatymą. Todėl pareiškėjas mano, kad būdamas fizinis asmuo ir paskelbdamas interneto svetainėje subjektyvią savo nuomonę, nėra laikytinas viešosios informacijos rengėju, t. y. visuomenės informavimo priemone, todėl jo veiksmų Inspektorius pagal savo kompetenciją negalėjo vertinti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame sprendime nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė LR visuomenės informacinio įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktus, t. y. kad jis savo veikloje turi vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, t. y. turi laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Pareiškėjas mano, kad LR visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnyje nustatytų profesinės etikos principų laikymąsi prižiūri ir skundus dėl jų pažeidimo nagrinėja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, o ne atsakovas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, nagrinėdamas B. M. skundą dėl publikuotų teiginių publikacijoje „Keletas minučių Jūsų dėmesiui“ paskelbimo, nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad B. M. pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį yra laikytinas viešuoju asmeniu, kuris negali pretenduoti į tokį pat asmens garbės ir orumo gynimą kaip privatus asmuo. Pareiškėjas paaiškino, kad B. M. yra dienraščio „Panevėžio rytas“ redaktorius.
Pareiškėjas nurodė, kad viešasis asmuo gali būti kritikuojamas labai griežtai, todėl tokio asmens kritika, kad ir kokia griežta ir kandi ji būtų, yra leistina. Viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ne visiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Pareiškėjas nurodė, kad tokią išvadą yra suformulavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 1991 metų byloje Oberschlickas v. Austria ir kt.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nagrinėjo B. M. skundą dėl publikuotų teiginių publikacijoje „Keletas minučių Jūsų dėmesiui“ atitikties tikrovei: „Kažkur mačiau knygos pavadinimą „Moterys meluoja geriau“ (ar panašiai). Iš tikro, geriau, atrodo, meluoja M., beviduriuodamas savo rašliavose. Skaitau ir galvoju, negi ir šį tipą, kaip ir mus visus, motina pagimdė!“. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad jis, paskelbęs tokią informaciją, piktnaudžiavo teise reikšti savo nuomonę.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ir teises, užkirsti kelią atskleisti įslaptintą informaciją arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamasis Konvencijos 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią ar šokiruojančią informaciją, tačiau tą padarė nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų.
Pareiškėjas pažymėjo, kad paskleista informacija buvo V. M. „blog’e“ arba kitaip tinklaraštyje. Tinklaraštis suprantamas kaip internetinis dienoraštis, kuriame svetainės autorius (tinklaraštininkas) išsako savo mintis, aprašo įvykius, pastebėjimus, skleidžia savo idėjas ir pažiūras. Tokiame internetiniame dienoraštyje dažniausiai komentuojamos pasirinktos temos, pavyzdžiui, politika ar naujienos ir kt. Paskleista informacija buvo pareiškėjo asmeninėje interneto svetainėje, kurioje jis išsakė savo mintis viena ar kita tema bei jam rūpimais klausimais. Be to, paskleista informacija buvo paskelbta kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė: ja nebuvo siekta pažeminti B. M. garbės ir orumo, nesiekta piktybiškai jo įžeisti. Paskelbta nuomone taip pat nesiekta pasityčioti iš suinteresuoto asmens motinos.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-12-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002 nurodė, kad teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines, literatūrines ar meninės raiškos priemones. Pareiškėjas paaiškino, kad savo tinklaraštyje išsakė savo subjektyvią nuomonę, kurią išreiškė meninėmis išraiškos priemonėmis, todėl tokios informacijos atitikimas neturi būti vertinamas, kadangi nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad B. M. gali kreiptis privataus kaltinimo tvarka į teismą pagal LR baudžiamojo kodekso 155 straipsnį (įžeidimas). Pareiškėjas mano, kad atsakovas viršijo LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnyje nustatytą kompetenciją ir pažeidė nekaltumo prezumpciją, nurodydamas sprendime konkretaus nusikaltimo sudėties straipsnį, pagal kurį gali kreiptis pareiškėjas.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 38–43) nurodė, kad nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, kad jis negali būti laikomas viešosios informacijos rengėju. LR visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad už informacinės visuomenės informavimo priemonės turinį šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako jos valdytojas. Informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojo sąvoka apibrėžta LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, kurioje nurodyta, kad informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas – tai asmuo, faktiškai valdantis informacinės visuomenės informavimo priemonę, kurioje rengiama ir (ar) skleidžiama viešoji informacija, arba rengiantis ir (ar) skleidžiantis tokios priemonės turinį. Tai, kad įstatymų leidėjas informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytoją priskiria prie viešosios informacijos rengėjų, yra tiesiogiai įtvirtinta LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62 dalyje, kur nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjas – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Dėl to, kad pareiškėjas rengia ir skleidžia interneto tinklalapio (duomenys neskelbtini) turinį, ginčo nekyla. Teikdamas paaiškinimus Inspektoriui, pareiškėjas nurodė, kad tinklalapis (duomenys neskelbtini) yra jo internetinis dienoraštis, jo asmeninė interneto svetainė, o jis yra jos autorius, todėl atsakovas mano, kad šią faktinę aplinkybę įvertino tinkamai ir pagrįstai pareiškėją pripažino viešosios informacijos rengėju, kuris yra tinkamas atsakomybės už LR visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus subjektas.
Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad būdamas fizinis asmuo jis negali būti laikomas viešosios informacijos rengėju, netinkamai aiškina ir nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. Al8-836/2007. Pastaroji byla nuo šioje byloje kilusio ginčo skiriasi tuo, kad pareiškėjo nurodytoje byloje, remiantis LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo įspėta laikraščio vyriausioji redaktorė, o nagrinėjamu atveju inspektorius įspėjo interneto tinklalapio valdytoją (internetinio dienoraščio autorių). Atsakovas mano, kad pareiškėjas, viešosios informacijos rengėjais laikydamas tik juridinius asmenis, nepagrįstai per siaurai aiškina įstatymą ir toks aiškinimas yra tinkamas tik tradicinės žiniasklaidos atžvilgiu. O kalbant apie interneto žiniasklaidą, įstatymų leidėjas daro išimtį ir viešosios informacijos rengėjais pripažįsta ne tik juridinius, bet ir fizinius asmenis. Tai įtvirtinta LR visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, išskyrus informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojus, gali būti tik Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai.
Atsakovas pažymėjo, kad tai, jog interneto tinklalapis (duomenys neskelbtini) yra visuomenės informavimo priemonė, nekyla abejonių, nes pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 dalies nuostatas visuomenės informavimo priemonė – tai laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija.
Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad trečiojo suinteresuoto asmens skundą turėjo nagrinėti ne Inspektorius, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant inspektoriaus kompetenciją, yra įtvirtinta, kad inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktą inspektoriui yra pavesta suinteresuotų asmenų skundų ir pareiškimų dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo nagrinėjimo funkcija. Trečiasis suinteresuotas asmuo į inspektorių kreipėsi būtent dėl savo garbės ir orumo gynimo ir prašė išnagrinėti skundą dėl Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi. O Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus atliekamų ir su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu susijusių funkcijų. LR visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; nagrinėja žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Kodeksas) pažeidimų; prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą (LR visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalis). Atsakovas mano, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, būdama viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, yra kompetentinga spręsti ginčus dėl Kodekso pažeidimų, t. y. dėl savireguliacinio pobūdžio akto laikymosi. O valstybės (įstatymų leidėjo) nustatytų teisės normų visuomenės informavimo srityje priežiūra yra priskirta inspektoriaus kompetencijai (LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis). Sprendime yra konstatuotas LR visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas, yra aiškiai nurodyta, kad Inspektorius trečiojo suinteresuoto asmens skundą išnagrinėjo LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Žurnalistų profesinės etikos normų, įtvirtintų Kodekse, pažeidimai, dėl kurių sprendžia Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, nebuvo atsakovo tyrimo objektas.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai B. M. laiko viešuoju asmeniu, kurio atžvilgiu galima griežtesnė kritika. LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalyje įtvirtinto viešojo asmens sąvokos lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, kad B. M., kaip laikraščio „Panevėžio rytas“ redaktorius (šiuo metu jis šiame laikraštyje nebedirba), nepatenka į išvardytų pareigybių sąrašą, jam nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, jis taip pat neadministruoja ir viešųjų paslaugų teikimo bei jo vykdoma veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Laikraščio leidyba ir darbas laikraštyje nėra susijęs su valstybine veikla, neįgyvendina viešosios valdžios funkcijų, nei redaktorius, nei kiti laikraščio darbuotojai, negauna darbo užmokesčio iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Ši veikla yra priskiriama privačiajam sektoriui, todėl joje dirbantys žmonės yra laikomi privačiais asmenimis.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai suabsoliutina Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą saviraiškos laisvę. Konvencijos nuostatos gina asmens teisę gauti ir skleisti informaciją, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Asmuo, kuris naudojasi teise nevaržomai skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Kiekviena teisė ir laisvė turi ribas, kurias nustato įstatymas ir jame įtvirtintos kitų asmenų teisės bei teisėti interesai. Teisė reikšti nuomonę taip pat nėra neribota. Šia teise, kaip ir bet kuria kita teise, negalima piktnaudžiauti, t. y. nuomonės reiškimo laisvės negalima panaudoti siekiant pažeminti kitą žmogų, pažeisti jo garbę ir orumą. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisę reikšti nuomonę gali riboti įstatymas, jeigu tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, siekiant užkirsti kelią kitų asmenų orumo pažeidimui ar siekiant apsaugoti kitas jų teises. Kaip matyti, pagal Konvenciją nuomonės, kuria siekiama įžeisti kitą žmogų, pažeminti jo garbę ar orumą, reiškimas laikytinas piktnaudžiavimu teise, sukeliančiu atsakomybę.
Atsakovas nurodė, kad jis, įvertinęs paskelbtos informacijos pobūdį, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo teise viešai reikšti nuomonę ir peržengė teisės skleisti informaciją ribas. Buvo atsižvelgta į pareiškėjo elgesį ir tikslus, t. y. ar paskleidžiant informaciją buvo siekiama sumenkinti ir pažeminti trečiąjį suinteresuotą asmenį, ar atvirkščiai – siekta sąžiningai informuoti visuomenę apie tą asmenį ir jo veiklą. Teiginiuose „<...> meluoja matelis, beviduriuodamas savo rašliavose. Skaitau ir galvoju, negi ir šį tipą, kaip ir mus visus, motina pagimdė!“ pareikšta nuomonė pagal savo pobūdį, prasmę, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ir turi visuotinai suprantamą įžeidžiamą, niekinamą reikšmę. Vartodamas niekinamus, menkinamus posakius, pareiškėjas išsityčiojo iš trečiojo suinteresuoto asmens. Atsakovas mano, kad toks nuomonės raiškos stilius yra akivaizdžiai užgaulus, neetiškas ir netoleruotinas. Nekorektiški pareiškėjo samprotavimai, užgaulus jo ir jo rašinių vertinimas nagrinėjamu atveju buvo išreikšti neleistinu būdu, forma ir priemonėmis. Atsižvelgdamas į tai, Inspektorius padarė pagrįstą ir aiškiai motyvuotą išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo teise reikšti nuomonę.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo motyvas dėl teisės vartoti tam tikras lingvistines ir meninės išraiškos priemones šiuo atveju atmestinas. Neigiamas asmens apibūdinimas, priskiriant jam geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, pvz., melavimas ar jo darbo apibūdinimas vulgariais posakiais, nesusijęs su literatūrine ar menine saviraiška.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad teisė skleisti informaciją apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines ir menines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, tik jeigu šios lingvistinės ir meninės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t. y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmens, apie kurį rašoma. Šiuo atveju pareiškėjas pats pripažino, kad „neiškentęs iškeikė“ trečiąjį suinteresuotą asmenį (publikacija „Inventorizacija“, 2008-08-29, interneto tinklalapis (duomenys neskelbtini),). Todėl asmens iškeikimas, jo apibūdinimas vulgariais posakiais nelaikytinas tinkama lingvistinės ir meninės raiškos forma. Atsakovas mano, kad pareiškėjo tikslas nebuvo atskleisti kalbos literatūrinį grožį, lingvistinėmis priemonėmis pavaizduoti, paryškinti ir koncentruoti informaciją. Iš pareiškėjo išreikštos nuomonės turinio ir pobūdžio matyti, kad jis siekė sumenkinti trečiąjį suinteresuotą asmenį visuomenės akyse, kaip pats prisipažino – iškeikti jį. Tokia pareiškėjo leksika niekaip nesiderina su jo deklaruojamais kalbos vaizdingumo ir meninės saviraiškos tikslais.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad Inspektorius, nurodydamas, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui išlieka teisė privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnį (įžeidimas), peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė nekaltumo prezumpciją, yra visiškai nepagrįstas. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspektoriui pateiktame skunde prašė ne tik išnagrinėti skundą ir pateikti išvadą, ar interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) pareiškėjo paskleisti teiginiai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra „melagis, beviduriuojantis savo rašliavose“, kad „šį tipą pagimdė ne motina“, pažeidžia LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, bet ir prašė imtis priemonių, kad pareiškėjas būtų nubaustas įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad nubaudimas yra baudžiamojo proceso paskirtis, įgyvendinama teismo, todėl atsižvelgdamas į prašymo turinį ir neperžengdamas savo kompetencijos, išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir pagal įgaliojimus pritaikė etinio poveikio priemonę – įspėjo pareiškėją, nespręsdamas nubaudimo klausimo. Atsakovas paaiškino, kad tai, jog sprendime nurodytas BK straipsnis (įžeidimas), nereiškia, kad yra pažeista pareiškėjo nekaltumo prezumpcija. Nurodydamas BK straipsnį, trečiąjį suinteresuotą asmenį tik informavo, šis informacinio pobūdžio sakinys nėra sprendimo rezoliucinė dalis ir nesukelia jokių pasekmių pareiškėjui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 35–37) nurodė, kad atsakovas, išnagrinėjęs skundą dėl publikacijos „Keletas minučių Jūsų dėmesiui“, paskelbtos interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini), priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Inspektorius 2008-06-20 gavo trečiojo suinteresuoto asmens B. M. skundą (b. l. 44–45), kuriame prašė pateikti išvadą, ar interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) (b. l. 46) paskleisti pareiškėjo teiginiai, kad B. M. yra „melagis, beviduriuojantis savo rašliavose“, kad „šį tipą pagimdė ne motina“, nepažeidžia LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. 2008-08-27 Inspektorius priėmė sprendimą „Dėl publikacijoje „Keletas minučių Jūsų dėmesiui“ (interneto tinklalapis (duomenys neskelbtini), 2008-06-14) paskelbtos informacijos“ (b. l. 51–55), kad pareiškėjas pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4–5 punktus, ir nusprendė pareiškėją įspėti.
Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Inspektoriaus 2008-08-27 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjant Inspektoriaus sprendimą, priimtą išnagrinėjus B. M. skundą, būtina patikrinti, ar Inspektorius neviršijo savo kompetencijos, apibrėžtos LR visuomenės informavimo įstatymu. Taip pat tikrintinas sprendimo pagrįstumas, remiantis kokiais faktiniais ir iš kokių asmenų bei kada gautais duomenimis jis grindžiamas, ir ar surinkti Inspektoriaus per skundo tyrimą įrodymai pakankami priimtam sprendimui pagrįsti.
Dėl pareiškėjo kaip viešosios informacijos rengėjo
Pareiškėjas mano, kad jis negali būti priskiriamas prie viešosios informacijos rengėjų.
LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62 punkte nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas – .......” informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas – tai asmuo, faktiškai valdantis informacinės visuomenės informavimo priemonę, kurioje rengiama ir (ar) skleidžiama viešoji informacija, arba rengiantis ir (ar) skleidžiantis tokios priemonės turinį. LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 dalies nuostatas visuomenės informavimo priemonė – tai laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija.
Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, daro išvadą, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad jis rengia ir skleidžia informaciją interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini), kuris laikytinas visuomenės informavimo priemone pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 punktą, nes tinklalapis yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pareiškėjas savo paaiškinime aiškiai nurodė, kad tinklalapis yra jo internetinis dienoraštis, jo asmeninė interneto svetainė, o jis yra jos autorius(b. l. 48, 6), todėl jis laikytinas informacijos priemonės valdytoju pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje įtvirtintą sąvoką ir patenka į viešosios informacijos rengėjo sąvoką, pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62 punktą, nes jis rengia ar pateikia skleisti viešąją informaciją.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėją pripažino viešosios informacijos rengėju.
Teismas atmeta pareiškėjo teiginius, kad jis, kaip fizinis asmuo, negali būti laikomas viešosios informacijos rengėju. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas netinkamai aiškina ir nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. Al8-836/2007.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, kuria remiasi pareiškėjas, remiantis LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo įspėta laikraščio vyriausioji redaktorė, o nagrinėjamu atveju Inspektorius įspėjo interneto tinklalapio valdytoją (internetinio dienoraščio autorių) – pareiškėją. Teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad internetinėje žiniasklaidoje įstatymų leidėjas daro išimtį ir viešosios informacijos rengėjais pripažįsta ne tik juridinius, bet ir fizinius asmenis. Tai nustatyta LR visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, išskyrus informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojus, gali būti tik Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai. Teismui nustačius, kad pareiškėjas yra priskirtinas visuomenės informavimo priemonių valdytojų kategorijai, darytina išvada, kad jo atžvilgiu netaikytina LR visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kad viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais gali būti tik Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai, nes pareiškėjas patenka į išimtį (visuomenės informavimo priemonių valdytojas), kuriems minėta taisyklė netaikoma.
Dėl Inspektoriaus kompetencijos nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens skundą
Teismas atmeta pareiškėjo teiginį, kad trečiojo suinteresuoto asmens skundą turėjo nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, o ne Inspektorius.
LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Inspektoriaus kompetencija yra nustatyta LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnyje. Viena iš inspektoriaus funkcijų yra nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas). LR visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; nagrinėja žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų; prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą (LR visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalis). Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, būdama viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, yra kompetentinga spręsti ginčus dėl Kodekso pažeidimų, t. y. dėl savireguliacinio pobūdžio akto laikymosi. O valstybės (įstatymų leidėjo) nustatytų teisės normų visuomenės informavimo srityje priežiūra yra priskirta inspektoriaus kompetencijai (LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis).
Iš trečiojo suinteresuoto asmens skundo (b. l. 44–45) matyti, kad jis į Inspektorių kreipėsi dėl pareiškėjo tinklalapyje (duomenys neskelbtini) paskleistos informacijos, žeidžiančios jo garbę ir orumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Inspektorius nagrinėjo, ar pareiškėjas nepažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, kaip jam yra pavesta LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundą, Inspektorius veikė pagal savo kompetenciją.
Dėl trečiojo suinteresuoto asmens kaip viešojo asmens
Pareiškėjas mano, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešas, todėl jis gali būti kritikuojamas labai griežtai ir viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta ir kandi ji būtų, yra leistina.
LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalyje nustatyta viešojo asmens sąvoka – viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.
Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra laikraščio „Panevėžio rytas“ vyriausiasis redaktorius (UAB „Panevėžio rytas“ ) (b. l. 44). Pareiškėjas nėra priskiriamas valstybės politiko, teisėjo, valstybės ar savivaldybės pareigūno, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovo, dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvaujančio valstybinėje ar visuomeninėje veikloje kategorijoms.
LR viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant norminius administracinius aktus ir kitus administracinius sprendimus, atliekant įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. To paties straipsnio 20 punkte nustatyta, kad viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė.
Teismas, vadovaudamasis nurodytų sąvokų prasme, daro išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neturi viešojo administravimo įgaliojimų ir neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad laikraščio leidyba yra priskiriama privačiajam sektoriui, todėl joje dirbantys žmonės yra laikomi privačiais asmenimis.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo.
Dėl ginčo sprendimo motyvų
Žurnalistų etikos inspektorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl Inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-03-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-343/2008).
LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (straipsnio redakcija, galiojusi priimant sprendimą).
Inspektorius ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4–5 punktus.
LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4–5 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais.
Teismas nustatė, kad LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4–5 punktuose yra nustatytos pareigos žurnalistui. Žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys (LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 punktas).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra viešosios informacijos rengėjas. Byloje nepateikta duomenų iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas yra žurnalistas, todėl jam nėra taikomos LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, skirtos žurnalistams.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspektorius nepagrįstai sprendime konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4–5 punktus, nes juose įvardytos nuostatos pareiškėjui netaikomos. Todėl darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo dalis, kurioje yra konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4–5 punktus, kuriuose yra nustatytos pareigos žurnalistui naikintina.
Dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimo
Viešosios informacijos rengėjas turi pareigą laikytis Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų visuomenės informavimo principų, o jei nustatomas šių principų pažeidimas rengėjui kyla atsakomybė.Nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai.
Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų, tačiau Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ir teises. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamasis Konvencijos 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią ar šokiruojančią informaciją, tačiau tą padarė nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų.
Taigi teisė laisvai reikšti mintis gali būti apribota, jei tai būtina apsaugoti kitų asmenų orumą ar teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Konvencijos 10 straipsniu, nes jis suabsoliutino Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą saviraiškos laisvę. Konvencijos nuostatos gina asmens teisę gauti ir skleisti informaciją, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Pagal straipsnio turinį nuomonės reiškimas, kuria siekiama įžeisti kitą žmogų, pažeminti jį, laikytinas piktnaudžiavimu teise, kuris sukelia atsakomybę, kas ir yra šiuo atveju konstatuota Inspektoriaus sprendime.
Teismas nustatė, kad Inspektorius, įvertinęs paskelbtos informacijos pobūdį, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo teise viešai reikšti nuomonę ir peržengė teisės skleisti informaciją ribas. Teismas sutinka su Inspektoriaus išvada, kad teiginiuose „<...> meluoja matelis, beviduriuodamas savo rašliavose. Skaitau ir galvoju, negi ir šį tipą, kaip ir mus visus, motina pagimdė!“ pareikšta nuomonė pagal savo pobūdį, prasmę, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ir turi visuotinai suprantamą įžeidžiamą, niekinamą reikšmę.
Teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas atitinka LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus – yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Pareiškėjo motyvas dėl teisės vartoti tam tikras lingvistines ir meninės išraiškos priemones šiuo atveju atmestinas. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad neigiamas asmens apibūdinimas, priskiriant jam geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, pvz., melavimas ar jo darbo apibūdinimas vulgariais posakiais, nesusijęs su literatūrine ar menine saviraiška.
Dėl išaiškinimo trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl jo teisės kreiptis privataus kaltinimo tvarka
Ginčo sprendime Inspektorius pažymėjo, kad pareiškėjui išlieka teisė privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą pagal LR baudžiamojo kodekso 155 straipsnį (įžeidimas).
Pareiškėjas mano, kad atsakovas viršijo LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnyje nustatytą kompetenciją ir pažeidė nekaltumo prezumpciją, nurodydamas sprendime konkretaus nusikaltimo sudėties straipsnį, pagal kurį gali kreiptis pareiškėjas.
Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo inspektoriui pateiktame skunde prašė ne tik išnagrinėti skundą ir pateikti išvadą, ar interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) pareiškėjo paskleisti teiginiai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra „melagis, beviduriuojantis savo rašliavose“, kad „šį tipą pagimdė ne motina“, pažeidžia LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, bet ir prašė imtis priemonių, kad pareiškėjas būtų nubaustas įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 44–45). Atsakydamas į šį prašymą Inspektorius pažymėjo, kad nubaudimas yra baudžiamojo proceso paskirtis, įgyvendinama teismo, todėl atsižvelgdamas į prašymo turinį ir neperžengdamas savo kompetencijos, išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir pagal įgaliojimus pritaikė poveikio priemonę – įspėjo pareiškėją, nespręsdamas nubaudimo klausimo pagal kitus įstatymus.
Teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad tai, kad sprendime nurodytas Baudžiamojo kodekso straipsnis (įžeidimas), nereiškia, kad yra pažeista pareiškėjo nekaltumo prezumpcija. Baudžiamojo kodekso straipsnio nurodymas yra informuojamojo pobūdžio. Tai nėra sprendimo rezoliucinė dalis ir nesukelia pasekmių pareiškėjui.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Inspektoriaus priimto sprendimo dalis dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra teisėta ir pagrįsta, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
LR administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad nei pareiškėjas, nei atsakovė nepateikė LR administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atitinkančio prašymo, tai yra konkrečiai neįvardijo, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas jie patyrė.
Atsižvelgdamas į tai, teismas paaiškina, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bus išnagrinėtas, kai jis pateiks LR administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkančius prašymus LR administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendė
pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008-08-27 sprendimo Nr. SPR-51 dalį, kurioje buvo nuspręsta įspėti pareiškėją dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pažeidimo.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.