Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-12-212/2009

teisėja Loreta Kukelkienė Procesinio sprendimo kategorija 121.15;121.21;

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m.sausio 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Rimanto Savicko, Zinos Mickevičiūtės (pranešėja), Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. S., D. S. ir trečiojo asmens J. R. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-844-620 /2008 pagal ieškovo Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės ieškinį atskovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, R. S., D. S., tretiesiems asmenims G. P., V. T., J. R., A. Š., VĮ Registrų centrui, Rokiškio rajono 3 notarų biuro notarei Valdemarai Vaičekonienei dėl įsakymų, sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimo dalies, sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Reikalavimus grindė aplinkybėmis, nurodytomis Panevėžio apskrities virširiinko administracijos 2007-12-29 prašyme inicijuoti Panevėžio apskrities viršininko išvadų, įsakymų, sprendimų ir jų pagirindu sudarytų sandorių dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) panaikinimą teismine tvarka ir dokumentais, surinktais tyrimo metu ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d., 19 str. 2 d. 1 p.

Nurodė, kad 1991-09-03 A. P. pateikė Rokiškio rajono Kriaunų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų U. P., nuosavybės teise valdžiusios 1,15 ha žemės (iš jų 0,85 ha - miško) sklypą, J. P. ir V. P. nuosavybės teise valdžiusių 7,09 ha žemės (iš jų 1,67 ha - miško) sklypą. Esančius (duomenys neskelbtini).

Panevėžio apskrities viršininko 1997-12-22 sprendimu nuosavybės teisės A. P. atkurtos į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį grąžinant natūra 0,53 ha žemės ir 2,52 ha miško (duomenys neskelbtini). Į likusią, 5,19 ha žemę nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos A. P. apsisprendus dėl nuosavybės teisių atkurimo būdo. A. P. įgaliotas asmuo A. Š. 1998-08-26 Rokiškio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą gauti neatlygintinai nuosavybėn 5,19 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir šiuo prašymu išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. A. P. vardu 1999-03-10 parengta ir Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojo patvirtinta išvada Nr. 7339 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai", kurioje nurodyta, kad A. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,19 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kuri buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui bei pažymėta Kriaunų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemes plane, patikslintame Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-14 įsakymu Nr. 1089ž. Rokiškio rajono žemėtvarkos skyriaus specialistams pastebėjus, kad A. Š. neturi tinkamo įgaliojimo tvarkyti A. P. reikalus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, kitą įgaliojimą atstovauti A. P. jis pateikia tik 2001-08-10. Mano, kad 1999-03-10 išvada parengta pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 10 ir 105 punktų nuostatas, nes A. Š. nebuvo įgaliotas tvarkyti A. P. reikalus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę (tik į mišką). Pati A. P. nepateikė prašymo, išreiškenčio jos galutinę valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo ir vietovės.

Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-25 įsakymu Nr. 113lž patvirtintame Kriaunų kadastro vietovės žemėtvarkos projekte laisvos valstybinės žemės fondo žemėje buvo suprojektuoti ir patvirtinti perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai: V. T. 9 ha bendro ploto trys žemės sklypai Nr. 46, 48² (žemės sklypas Nr. 48² - 2,98 ha ploto suprojektuotas dalyje A. P. paveldimos žemės vietoje (duomenys neskelbtini)) ir 31; J. R. 6,9 ha bendro ploto du žemės sklypai Nr. 25 ir 55l-2 (žemės sklypas 551-2 – 3,09 ha ploto suprojektuotas A. P. paveldimos žemės vietoje (duomenys neskelbtini)); A. P. 2,6 ha žemės sklypas Nr. 50. Panevėžio apskrities viršininko 1999-12-20 sprendimu V. T. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 3,l7 ha žemės ir 4,3 ha miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Po jo mirties 2,98 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 2003-09-26 paveldėjo sūnus V. T., kuris 2003-10-30 pagal mainų sutartį šią žemę perleido D. ir R. S.. Panevėžio apskrities viršininko 2006-11-10 įsakymu Nr. Ž-4044 „Dėl žemės ūkio paskirties sklypų Rokiškio rajone patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano pakeitimo" šis 2,98 ha žemės sklypas buvo padalintas į du 1,1171 ha ir 1,7991 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

J. R. nuosavybės teisės į žemę atkurtos Panevėžio apskrities viršininko 1999-12-20 sprendimu, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 4,06 ha žemės ir 2,84 ha miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). A. P. žemės tvarkymo byla parengta, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos. Panevėžio apskrities viršininko 2001-06-25 įsakymu Nr. 1579ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Rokiškio rajone ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo bei servitutų nustatymo" J. R. 3,09 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į du: 3,0202 ha žemės ūkio paskirties ir 0,1687 ha kitos paskirties žemės sklypus. Pagal 2004-02-25 mainų sutartį ji 3,0202 ha žemės sklypą perdavė D. ir R. S., o 2004-03-09 dovanojimo sutartimi R. S. perleido 0,1687 ha kitos paskirties žemės sklypą. Dėl Rokiškio rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų neteisėtų veiksmų, buvo pažeistos tuo metu galiojusios imperatyvios įstatymo normos ir Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kiti atsakovai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus aukščiau išvardintus įsakymus, sprendimus ir kitus teisės aktus, kurių pagrindu atsakovai neteisėtai įgijo nuosavybės teises į nurodytus žemės sklypus, dėl ko visi nurodyti neteisėti teisės aktai, sudaryti sandoriai naikinti.

Nesutiko su atsakovų Rimanto ir D. S. argumentu dėl praleisto ieškinio senaties termino ginčyti Panevėžio apskrities viršininko admininistracijos 1999 metų įsakymus, sprendimus. Nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytas 30 dienų terminas apskųsti teismui atitinkamų institucijų sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atkūrimo, nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-12-14 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005, suformuluota taisyklė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytas terminas tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu tikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali kreiptis per 30 dienų terminą kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Ieškovas 2008-01-02 gavo Panevėžio apskrities viršininko administracijos prašymą inicijuoti apskrities viršininko įsakymų, sprendimų ir sandorių panaikinimą teismine tvarka. Paskutiniai duomenys jam Panevėžio apskrities viršininko administracijos buvo pateikti 2008-03-28. Ieškinys teismui pateiktas 2008-04-09, todėl ieškinio senatis netaikytina, nes jos terminas nebuvo pasibaigęs ieškinio pareiškimo metu. Nepagrįstu laikė atsakovų R.ir D. S. ir jų atstovės teigimą, kad prokuroras gina įpėdinių, bet ne viešąjį interesą. Viešojo intereso gynimas apima asmens (tiek fizinio, tiek ir juridinio (viešojo ar privataus) ar asmenų grupės, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų, kuriuos pažeidus būtų pažeistas ir viešasis interesas, gynimą. Byloje nustatyta, kad, neteisėtai ir nepagrįstai Panevėžio apskrities viršininko administracijai 1999-03-10 priėmus išvadą Nr.7339, o vėliau sprendimais atkūrus V. T. ir J. R. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo pažeistos A. P. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl nurodyto asmens teisių gynimas yra ir viešojo intereso gynimas, siekiant, kad asmenų nuosavybės teisės būtų atkuriamos, laikantis įstatymų reikalavimų, o valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Niekinės sutarties pagrindu civilinės teisės ir pareigos teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį administracinį aktą, yra pagrindas žemės sklypo įgijėjus traktuoti nesąžiningais, įgijusius teises ir pareigas neteisėtai. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis. J. R. patvirtino, kad ji dirba ir anksčiau dirbo Valstybės įmonės žemėtvarkos intituto Panevėžio filialo Kriaunų seniūnijoje inžiniere, ji matuodavo sklypus, juos projektuodavo. Ji rengė ir 1999-03-10 Panevėžio apskrities viršininko administracijos išvadą Nr.7339, į jos pareigas įėjo tikrinti gautus dokumentus, tuo pačiu išsiaiškinti ar įgaliojime yra išreikšta įgaliotojo valia. Ji pripažino, kad padarė klaidą, kai neatkreipė dėmesio, jog A. Š. nebuvo įgaliotas tvarkyti A. P. žemės atstatymo reikalus, o tik mišką. Jeigu būtų pamačiusi įgaliojimą, tai 5,19 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) nebūtų įtrauktas į laisvą valstybinės žemės fondą ir tuo pačiu nebūtų kilusios tokios teisinės pasekmės (nuosavybės teisė nebūtų atstatyta kitiems asmenims, o vėliau perleista). Ji žinojo, jog į 5,19 ha žemės sklypą pretenduoja A. P. ir neturėjo parengti minėtos išvados, neturėjo teisės toje vietoje įsigyti žemės, (atstatyti nuosavybės teisės į seneliui J. B. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) turėtą žemės sklypą), o tuo pačiu perleisti šio sklypo tretiesiems asmenims. Darė išvadą, kad J. R. ir V. T., kurio sūnus V. T. dirba Obelių žemėtvarkos skyriuje vyr. specialistu, o anksčiau yra dirbęs Kriaunų seniūnijos žemėtvarkos skyriuje, turėjo žinoti, kad yra asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą, kurie dar yra Sartų regioninio parko teritorijoje. V. T. agrarinės reformos tarnyboje turėjo domėtis apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę toje vietoje, kur jam buvo perkelta žemė ir atstatytos nuosavybės teisės į ją, elgtis apdairiai ir rūpestingai ir teikti įrodymus, kad padarė viską, siekdami išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas, arba, kad jis sąžiningai klydo dėl kitų asmenų kaltės. Be to, tiek J. R., tiek V. T. sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti praėjus nedideliam laiko tarpui, kai A. P., nesant jos prašymo, 1999-03-10 buvo parengta išvada dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, t.y.abiems 1999-12-20, o ir V. T. nuosavybės teisė į priklausiusią žemę buvo atstatyta ne toje pačioje vietoje, o perkelta iš (duomenys neskelbtini), todėl jie negali būti laikomi sąžiningais žemės sklypų įgyjėjais. Pagal imperatyviąsias įstatymo normas pardavėjas gali perleisti tik jam nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 4.48 str. 1 d., 6.305 str.), todėl taikytinas visuotinai žinomas principas, kad iš neteisėto veiksmo teisė atsirasti negali. Jeigu sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai turi būti taikoma restitucija.CK 1.80 str. 2 d. numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, atlyginti - to vertę pinigais. Restitucija taikoma tada, kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą pripažintas negaliojančiu ab initio (CK 6.145 str. 1 d.). J. R. ir V. T. suteikti žemės sklypai, įvertinant, kad pripažintini negaliojančiais administraciniai aktai, kurių pagrindu šie sklypai jiems atiteko ir sandoriai turi būti grąžinti valdyti valstybei. Vienas žemės sklypas - 0,1687 ha, J. R. buvo padovanotas atsakovui R. S., o daiktą, esantį restitucijos objektu ir įgytą neatlygintinai galima išreikalauti net iš sąžiningų trečiųjų asmenų (CK 4.96 str. 3 d.). Byloje atsakovai nereiškė priešieškinio, todėl priimtas teismo sprendimas neužkirs kelio pareikšti jiems ieškinį bendra tvarka dėl turėtų nuostolių ar žalos priteisimo.

Priimdamas sprendimą teismas turėjo atsižvelgti ne tik į principą, kad tik iš teisėtų veiksmų gali atsirasti valstybės ginamos pasekmes. Teismas turėjo spręsti - kiek vieno teisės principo gynimas pažeidžia kitus suformuotus teisės principus, kiek vieni teisės principai turi viršenybę prieš kitus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2008 pabrėžė, kad „teisėtų lūkesčių apsaugos principas" suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Mano, kad prokuroras neturi materialinio intereso ir tuo skiriasi nuo ieškovo, kurio materialinio intereso apsaugai vyksta teismo procesas. Tas faktas nesuteikia jam daugiau teisių nei kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas. Materialinio intereso neturinčio ieškovo institutas teisėkūroje vadinamas teisine fikcija. Prokuroras, kaip ieškovas, gali kreiptis į teismą, prašydamas ginti viešąjį interesą, tačiau derindamas ir kitą viešąjį interesą - saugoti teisinių santykių stabilumą. Rokiškio rajono apylinkės teismas į šias svarbias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties. Ieškinio senaties instituto paskirtis - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta, o taip būtent pasielgė G. P., savo teisės ginti perkeldamas prokurorui. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Rokiškio rajono apylinkės teismas nukrypo nuo LAT Senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 10.1. punkto nuostatos, kad pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo (šalis materialiniame teisiniame santykyje) sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pradžiai neturi įtakos aplinkybė, kas kreipėsi į teismą teisminės gyvybos: pats asmuo, kurio teisė yra pažeista, jo atstovas pagal pavedimą, įstatyminis atstovas ar įstatymų nustatytais atvejais kiti asmenys viešajam interesui ginti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmos instancijos teismas visapusiškai neišsiaiškino bylos aplinkybių dėl 30 dienų senaties termino pradžios. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, kada prokuratūra nustatė, kad pažeistas viešasis interesas, t.y. kada turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Byloje yra duomenų, kad prokuratūra 2008-01-02 gavo Panevėžio apskrities viršininko administracijos prašymą kreiptis į teismą dėl apskrities viršininko įsakymų, sprendimų ir sandorių panaikinimo teismine tvarka. Šis prašymas parengtas 2007-10-30 Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos operatyvinės veiklos skyriaus raštu. Todėl Rokiškio rajono apylinkės prokuratūra jau 2008-01-02 turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių kreiptis teismą. Nesutinka su teismo nuomone, kad terminas skaičiuojamas nuo 2008-03-28, kuomet buvo pateikti paskutiniai duomenys iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos. Teismas visiškai neargumentavo ir nepasisakė, kodėl 2008-01-02 Panevėžio apskrities viršininko administracijos kreipimasis - prašymas nelaikytinas turinčiu pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą kad yra pažeistas viešasis interesas ir kokią esminę reikšmę turėjo Panevėžio apskrities viršininko administracijos "paskutiniai duomenys" pateikti 2008-03-28, kad būtent nuo šios datos būtų skaičiuojamas 30 dienų. terminas. Teismas neištyrė kada prokuratūra nustatė pažeistą viešąjį interesą. Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. T. ir J. R. vien jau dirbant tokį darbą turėjo žinoti, kad yra asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą, kurie dar yra Sartų regioninio parko teritorijoje, domėtis visomis plinkybėmis, susijusiomis su šiems piliečiams grąžinamais žemės sklypais. Pažymėtina, kad atsakomybė už sprendimų bei kitų dokumentų ruošimą, kurie susiję su įuosavybės teisių atkūrimu į žemės sklypus, privalo vykdyti tie valstybės tarnautojai arba tos institucijos, kuriems šios darbo funkcijos yra tiesiogiai pavestos norminių aktų nustatyta tvarka. Tretieji asmenys V. T. ir J. R., turėjo atskiras jiems priskirtas darbo funkcijas, neprivalėjo ir neturėjo teisės viršyti savo teisų ir pareigų, naudotis tarnybine duomenų baze išimtinai savo interesais, o dėl to vienareikšmiškai teigti, kad būtent šie asmenys nesielgė apdariai ir rūpestingai, nebuvo sąžiningi žemės sklypų įgijėjai nėra jokio pagrindo. Teismas nepagrįstai pripažino juos nesąžiningais žemės sklypų įgijėjais. Teismas išimtinai patenkindamas Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros ieškinį, privačius A. P. įpėdinių interesus, visiškai pamynė atsakovų R. S. ir D. S. teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir neteisingas, todėl naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo Rokiškio rajono apylinkės teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos operatyvinės veiklos skyrius (toliau STT) 2007-10-16 raštu informavo atsakovą, Panevėžio apskrities viršininką, apie Rokiškio rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų neteisėtus veiskmus, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą G. P. ir jo tėvams. Šiame rašte nurodyti konkrečių įstatymų ir poįstatyminių aktų pažeidimai. Nustatant šiuos pažeidimus STT rėmėsi nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto 2007-09-12 išvada (t. 1, b. l. 14-20). Panevėžio apskrities viršininko administracija, turėdama tyrimo duomenis nuo 2007-10-30 į Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą kreipėsi 2007-12-29, pateikdama šiam raštą ir 51 lapą dokumentų kopijų (t. 1, b. l. 10-13). Rokiškio rajono apylinkės prokuratūra 2008-01-02 gavusi dokumentus, ieškinį pateikė tik 2008-04-09 (t. 1, b. l. 1). Rokiškio rajono apylinkės teismas 2008-10-09 sprendimu panaikino Panevėžio apskrities viršininko administracijos įsakymus ir sprendimus priimtus J. R. ir V. T. atžvilgiu, pripažino negaliojančiais jų sudarytus sandorius su Rimantu ir D. S., V. T. 2003-09-26 išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Tiek J. R., tiek V. T. į bylą įtraukti trečiaisiais asmenimis.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šie pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.).

Įstatymas kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą nustatyta tvarka, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti ir prokuroras (CPK 5 str.). Tačiau įstatymas taip pat reikalauja, kad ieškinys būtų pareikštas tinkamam atsakovui, arba atsakovams. Kuomet ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, jį, vienos iš šalių motyvuotu prašymu, galima pakeisti tinkamu (CPK 45 str. 1 d.). Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas neįvertino tikrosios dalyvaujančių asmenų procesinės padėties, nekėlė klausimo dėl trečiųjų asmenų J. R. ir V. T. procesinės padėties pakeitimo ir patenkino ieškovo reikalavimus ne tik atsakovams, bet ir tretiesiems asmenims, kuriems reikalavimai negali būti reiškiami (CPK 43 str.). Tretieji asmenys yra byloje dalyvaujantys asmenys ir gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus arba jų nepareiškiantys (CPK 37 str. 2 d., 46, 47 str.). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla. Tuo tarpu šalis (ieškovas) reiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti. Reikalavimas reiškiamas kitai šaliai, atsakovui. Tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas galį priimti sprendimą, sukeliantį tam asmeniui teisines pasekmes. Kol asmuo nėra atsakovas, dėl to asmens teismas negali priimti jo teises ir pareigas nustatančio sprendimo. Tretieji asmenys J. R. ir V. T. turi dalyvauti byloje atsakovais, nes jie yra ginčijamų sandorių šalys, V. T. žemė paveldėjo ir tik tuomet perleido mainų sutartimi. Iš J. R. ir V. T. sandorių atsiranda šalių įstatymo nustatytas privalomas procesinis bendrininkavimas (CPK 43 str.). Šių asmenų procesinė padėtis lemia tai, ar gali būti patenkinti ieškovo pareikšti reikalavimai. Be to, šalių (ieškovo ir atsakovo) ir trečiųjų asmenų procesinės teisės skirtingos, šalių jos yra žymiai platesnės (CPK 42, 46, 47 str.). Dėl tinkamų atsakovų neįtraukimo į bylą, bylą galėjo būti išspręsta neteisingai ir dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės ionstancijos teismas negali keisti dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties.

Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliantų nurodytais argumentais dėl to, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neišaiškino aplinkybių dėl ieškinio senaties termino pradžios; dėl trečiųjų asmenų J. R. ir V. T. sąžiningumo; dėl restitucijos taikymo.

Iš bylos matyti, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija Rokiškio rajono apylinkės prokuratūrai 2008-01-02 pateikė raštą ir pridėjo 51 lapą dokumentų kopijų (t. 1, b. l. 10-13). Teismas nevertino šių aplinkybių, t. y. kokie dokumentai buvo pateikti kartu su raštu, ar buvo būtina rinkti papildomus dokumentus ir ar tai trukdė pareikšti ieškinį.

Nepakankamai argumentuotos teismo išvados dėl trečiųjų asmenų J. R. ir V. T. sąžiningumo. Tos aplinkybės, kad J. R. dirba Kriaunų seniūnijoje inžiniere, matuodavo ir projektavo sklypus, o V. T. – Obelių žemėtvarkos skyriuje vyr. specialistu, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jie turėjo žinoti ir domėtis visais esamais pretendentais, ketinančiais atkurti nuosavybės teises į žemę toje vietovėje, kurioje jiems vėliau buvo suteikta žemė. Byloje nėra J. R. ir V. T. darbo sutačių, duomenų apie jų pareigas sprendimų priėmimo metu (1999 metais), pareiginių nuostatų ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, pakankamai neargumentavo kodėl restitucija taikoma 2003-10-30 ir 2004-02-25 mainų sutartims, sudarytoms tarp V. T. ir R. ir D. S. bei J. R. ir R. ir D. S. (t. 1, b. l. 70, 73, CK 4. 96 str.).

Pirmosios instancijos teismas 2008-10-09 sprendime konstatavo, kad A. P. įgaliotas asmuo A. Š. 1998-08-26 prašymą pateikė neturėdamas tinkamo įgaliojimo Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi įvertinti tą aplinkybę, kad A. P. 2001-08-10 suteikė A. Š. įgaliojimą atstovauti ją ir tvarkyti žemės nuosavybės atstatymo reikalus (CK 1. 92 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, dėl netinkamo procesinių teisės normų taikymo ir pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Šie pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl panaikinus sprendimą byla perduodama nagrinėti iš naujo Rokiškio rajono apylinkės teismui (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Rokiškio rajono apylinkės teismui.