- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-16
- Bylos Nr.
- e2-17253-971/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06604-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Sušinskaitė
- Ieškovas
- (duomenys neskelbtini), UAB „Vlantana“
- Atsakovas
- S. I.
- Advokatai
- Paulius Bružas, Justinas Usonis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Vlantana“ ieškinį atsakovui S. I. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir pripažinti, kad ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakovu; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2025-04-22 atsakovas S. I. (toliau ir – Darbuotojas) kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisiją (toliau ir – DGK) ir, patikslinus reikalavimus, prašė iš ieškovės UAB „Vlantana“ (toliau ir – Bendrovė, Darbdavys) priteisti atsakovo naudai darbo užmokesčio ir dienpinigių nepriemoką, taip pat netesybas. 2025-05-27 DGK darbo byloje Nr. APS-105-10277/2025 priėmė sprendimą, kuriuo Darbuotojo prašymą tenkino iš dalies ir nusprendė Darbuotojo naudai iš Darbdavio išieškoti 11428,33 Eur dienpinigių įsiskolinimą bei 5925,90 Eur netesybų, iš viso – 17354,23 Eur. Atsakovas Bendrovėje dirbo nuo 2022-10-27 iki 2025-02-18. Darbo sutartis su Darbuotoju buvo nutraukta pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį, t. y. atsakovo pareiškimu. Darbuotojas turėjo sužinoti apie savo neva pažeistas teises (neišmokėtus dienpinigius) tuomet, kai gavo paskutinį atsiskaitymą už darbą, t. y. 2025-01-03 ir atitinkamai kreiptis į DGK iki 2025-04-03. Darbuotojas į DGK kreipėsi tik 2025-04-28, t. y. praleidęs procedūrinį terminą. DGK savo sprendime visiškai nepasisakė apie praleistą 3 mėn. terminą, t. y. dėl klausimo, kurį kėlė ir argumentavo Darbdavys, todėl prašo teismo konstatuoti, kad Darbuotojas praleido procedūrinį terminą kreiptis į DGK be pateisinamos priežasties, ir patenkinti šį ieškinį bei panaikinti DGK sprendimą. Ieškovė nurodė ir tai, kad Darbuotojui buvo mokami komandiruočių dienpinigiai, ne mažesni nei 50 procentų sumos, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“. Darbdavys 2022-06-10 patvirtino „Dienpinigių vairuotojams apskaičiavimo ir išmokėjimo taisykles“ (toliau – Tvarka), jose nustatė Darbdavio mokamų dienpinigių dydžius pagal įmonėje nustatytus objektyvius mažinimo kriterijus. Darbuotojas buvo supažindintas su (sumažintų) dienpinigių mokėjimo tvarka, o Tvarkai pasikeitus, atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas pakartotinai. Pažymėjo, kad Tvarkoje taip pat įtvirtinta, jog kitos su komandiruote susijusios faktinės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kt.) yra sumokamos paties Darbdavio arba atlyginamos Darbuotojui atskirai, remiantis patirtas išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, kuriuos Darbuotojas privalo pateikti Bendrovei, grįžęs iš komandiruotės. Darbuotojas komandiruočių metu naudojosi Bendrovės faktiškai sudarytomis darbo ir poilsio sąlygomis, mažinančiomis Darbuotojo kasdienes asmenines komandiruotės išlaidas. Ieškovė Darbuotojui (kaip ir kitiems Bendrovės darbuotojams) sudarydavo maršrutus taip, kad jis galėtų sustoti aikštelėse, turinčiose gerą ir komfortišką poilsio infrastruktūrą, galėtų pasirūpinti būtiniausiais savo poreikiais, nepatiriant papildomų asmeninių išlaidų. Už Darbuotojo naudojamas aikšteles ir kartu jų infrastruktūrą (tualetus, dušus, poilsio zonas, skalbyklą) mokėjo Darbdavys. Pažymėjo, kad geresnių darbo sąlygų Darbdavys neprivalo sudaryti, tokių reikalavimų teisės norminiuose aktuose nėra, todėl jos sudaromos išimtinai Darbdavio iniciatyva. Dėl geresnių darbo ir poilsio sąlygų, taip pat ieškovės komandiruočių išlaidų kompensavimo, Darbuotojas patyrė mažesnes komandiruotės išlaidas, nei būtų patyręs Darbdaviui nesudarius minėtų sąlygų. Suteikti privalumai turėjo tiesioginę įtaką mažesnėms Darbuotojo komandiruotės išlaidoms, nes jis naudojosi šaldytuvu savo maistui laikyti, galėjo pasigaminti maisto automobilio kabinoje, todėl nereikėjo brangiai pirkti maisto kavinėse, naudojosi nemokama poilsio infrastruktūra. Dėl minėtų sąlygų buvo pagrindas mažinti Darbuotojo dienpinigius, nes atitinkamai jam reikėjo kompensuoti mažesnes patirtas išlaidas komandiruočių metu. Be to, Darbuotojas darbo santykių metu nereiškė jokių pretenzijų, nusiskundimų, kad yra pažeistos jo kaip darbuotojo teisės, ir tik pasibaigus darbo santykiams kreipėsi į DGK. Ieškovė Darbuotojui už komandiruotes išmokėjo 25272,67 Eur dienpinigių bei atlygino 6338,47 Eur komandiruočių išlaidų. Atsakovui visuomet komandiruočių metu buvo mokama mažiausiai 50 proc. dienpinigių norma, o dažnai buvo mokami ir maksimalūs dienpinigiai atsižvelgiant į objektyviai nustatomą išlaidų poreikį tam tikroje valstybėje. Darbdavys, organizuodamas darbą, įgyvendino teisės aktų jam suteiktas teises, t. y. patvirtino Tvarką, nustatančią, kad darbuotojams mokami mažesni nei Vyriausybės nutarimu nustatyti dienpinigiai. Darbdavys, nustatydamas dienpinigių dydžius ir patvirtindamas Tvarką, laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų: 1) Bendrovėje veikia profesinė sąjunga, su ja atlikta informavimo ir konsultavimo procedūra; 2) Darbuotojas su Tvarka buvo pasirašytinai supažindintas. Darbdavys Tvarkos 6 punkte numatė, kad mažesni dienpinigiai mokami „pagal objektyvų kriterijų – valstybę, kurioje darbuotojas praleidžia komandiruotės dieną“. Ieškovės nuomone, tai yra objektyvus (nešališkas, darbuotojo asmeninėmis savybėmis negrindžiamas) kriterijus, leidžiantis nustatyti, koks yra dienpinigių poreikis pagal valstybę, ir tai yra tinkamas kriterijus mažinti Darbuotojo dienpinigius.