Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-290/2016

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15585-2015-5

2016 m. gegužės 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui Algirdui Girdučiui Šalavkai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo I. Š. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad A. K. buvo išteisintas dėl kaltinimo, kad 2015 m. kovo 16 d. apie 21.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Raudondvario pl. 230, Kaune, koridoriuje, elgdamasis agresyviai, t.y., spardydamas kaimynystėje gyvenančio I. Š. buto duris, grasindamas jam, kad užmuš, padegs jo automobilį, kadangi jis ir ankščiau yra grasinęs, kad jį užmuš, tuo sudarė pakankamą ir realų pagrindą manyti, jog šis grasinimas gali būti tuojau pat įvykdytas, t.y. išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 1 d.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra skundžia šį 2015-12-11 Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. K. pripažinti kaltu ir paskirti jam 45 paras arešto bausmę bei iš dalies patenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį.

Skunde nurodoma, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 145 str. 1 d. būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, kad jis suvokia jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs, tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis į butą, kur vyko konfliktas, atvyksta retai, mokslo metu. Gali nežinoti ir nežino, kad A. K. tik grasina, tačiau nieko realiai nepadaro, todėl jo supratimas, kad prieš jį bus įvykdytas kuris nors grasinime išdėstytas veiksmas, yra tikras ir tai duoda pakankamą pagrindą manyti, kad prieš jį buvo padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta skunde, prokuroras teigia, kad byloje yra pakankamai duomenų, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro prašymą apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo prašymą apeliacinį skundą atmesti bei išanalizavusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad prokuratūros apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Įvertinusi visą baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. K. išteisinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia.

Prokuroro apeliaciniame skunde išskirtinai akcentuojami A. K. veiksmai, elgesys, išsakyti užgaulūs žodžiai ir tai, kad nukentėjusysis nurodė supratęs, kad išsakyti grasinimai yra realūs, tačiau nevertinama byloje esančių įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis jau po įvykio vykusių apklausų metu tvirtino, kad A. K. elgesys nesikeičia. Be to, pats nukentėjusysis nurodė, kad taip kaltinamasis elgėsi su juo nuo pirmos dienos, kas sudaro pagrindą manyti, kad per kelis metus toks bendravimas tarp kaimynų jau tapęs įprastiniu, o po įvykio nukentėjusysis su A. K. ir toliau gyveno tame pačiame name. Atkreiptinas dėmesys, kad garso įrašuose pateikti tik keli, palyginus trumpi epizodai, kas nesudaro pagrindo kategoriškai teigti, kad A. K. toks elgesys ir susierzinimas kilo be priežasties.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ne tik į prokuroro skunde nurodomas A. K. išsakytų žodžių citatas, tačiau ir į garso įrašuose fiksuotų pokalbių visumą. Pagal pateiktus įrašus fiksuotame apžiūros protokole (t. 1, b. l. 18-19) galima suprasti, kad konfliktas vystėsi ne tik paties A. K. iniciatyva, tačiau jį provokavo ir pats nukentėjusysis. Tą įrodo šie A. K. pasisakymai: „Klausyk berniuk tu pats išsipagiriok“, „<...aš niekad taip nepykau, b***, bet šį kartą aš užpykau ant tavęs. Pagąsdins jis mane, b***. Tu save gąsdink, kad čia negyvensi, b***“, „Tu čia ilgai negyvensi. Tai tu k*** pažiūrėsi kiek čia gyvensi.“, „Kažkoks čia pašlemėkas atėjęs pradės man įrodinėti kiek aš čia gyvensiu...“, „Bet tu chamas esi, b***, mužikas, b**“, „Čia gyveno be tavęs ir zekai gyveno ir visa kita. Buvo žmonės kaip žmonės, ne taip kaip tu p*** b***.“, „Ir tie dar nori pasakysiu, tu, arklį b***, visuomet pasiūlydavo, kad išplauti unitazą apatinį.“, „Niekad nekalbėjau taip, niekad nekalbėjau taip.“, „Aš ne mokytojas. Aš tik pasakiau tavo klaidingus žingsnius. Skriaust tave tikri nenoriu, tikrai nenoriu ir aš nebijau, bet tai viršijo mano galimybes.“. Išsakyti A. K. žodžiai sudaro prielaidą manyti, kad pats nukentėjusysis pasakė, kad A. K. tame bute negyvens, kas galėjo iššaukti tokią A. K. reakciją.

Sekančią dieną po įvykio vykusios įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 35) A. K. parodė, kad nuo pat apsigyvenimo pradžios nukentėjusysis netvarko bendro naudojimo patalpų, todėl ant jo labai pyksta. Pyksta jau seniai, dar nepatinka, kad jis rūko kaljaną, kadangi pats A. K. yra nerūkantis. Taip pat tvirtino, kad I. Š. tranko buto duris, kas jį erzina ir todėl, įvykio vakarą, būdamas neblaivus, susinervinęs, koneveikė kaimyną, grasino, bet durų nespardė. Teisminio nagrinėjimo metu (t. 1, b. l. 103) A. K. parodė, kad kaimynas gyvena ten apie tris metus. Kai tik atėjo gyventi – norėjo, kad jam A. K. parduotų butą, o nesutikus sakė, kad A. K. negyvens ten. Nurodo, kad blogiausia yra tai, kad kaimynas grįžta naktimis ir tranko duris. Įvykio dieną nurodė, kad prasidėjo durų trankymas, kad neįmanoma miegot buvo. Todėl piktai pakalbėjo su nukentėjusiuoju per duris, sakė, kad baigtų duris trankyti ir leistų miegoti. Visų apklausų metu A. K. neneigė, kad negražiai, piktai kalbėjo, tačiau teigė, kad durų nespardė, o išsakyti grasinimai nebuvo realūs, prašė teismo pasigailėti.

Pažymėtina, kad vertinant grasinimų realumą, didžiulę reikšmę turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Atsižvelgiant, kad tarp šių kaimynų nesutarimai vyksta jau nuo pat pradžių (apie 3 metus), į tai, kad neblaivaus A. K. kalba nebuvo išsakyta agresyviai pakeltu tonu, taip pat, kad nukentėjusysis ir toliau ten po įvykio gyveno, nesudaro pagrindo manyti ir to, kad pats nukentėjusysis visgi buvo tikras, kad grasinimai bus įvykdyti. Teisėjų kolegijos manymu, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek aukščiau išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados buvus A. K. tyčios kryptingumui ir nesuteikia pagrindo 2015 m. kovo 16 d. konflikto metu A. K. išsakytas frazes, laikyti realiais grasinimais BK 145 straipsnio 1 dalies prasme.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis A. K. atžvilgiu yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.