Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-49-359/2013 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovei D. R., trečiajam asmeniui Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro notarei V. B. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Testatorė V. P. 2006 m. gegužės 29 d. oficialiuoju testamentu, patvirtintu Anykščių rajono notaro biuro notarės R. B., notarinio registro Nr. 1-2444, visą jai priklausantį turtą lygiomis dalimis paliko dukrai (atsakovei) D. R. bei vaikaitei (ieškovei) D. V.. 2010 m. lapkričio 19 d. V. P. sudarė naują testamentą, patvirtintą trečiojo asmens Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 2-6627, kuriuo visą jai priklausantį turtą paliko savo dukrai – atsakovei D. R.. Testatorė V. P. 2012 m. vasario 7 d. mirė. Šio testamento pagrindu trečiasis asmuo notarė V. B. 2012 m. gegužės 14 d. išdavė atsakovei paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, notarinio registro Nr. 2-2342.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas, ar testatorė V. P. ginčijamo testamento sudarymo metu, dėl diagnozuotų jai ligų, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.

Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012). Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada tokioms išimtims nepriskirtina. Ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, todėl kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje buvo paskirta pomirtinė ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė V. P. psichinei būsenai nustatyti. Šioje ekspertizės išvadoje nurodoma, kad testatorė gydėsi stacionare nuo 1998 m. kovo 23 d. iki 1998 m. balandžio 4 d., diagnozė – lėtinio bronchito paūmėjimas, išeminė širdies liga, simptomatinė hipertenzija, rankų grybelis. Nuo 2002 m. lapkričio 8 d. iki 2002 m. lapkričio 19 d. gydyta Troškūnų palaikomoje gydymo ir slaugos ligoninėje, diagnozė – lėtinė galvos smegenų išemija, vaskulinė demencija, PAH. III laipsnio hipertenzija, išeminė širdies liga, <...>. Nuo 2003 m. vasario 10 d. iki vasario 21 d. buvo gydyta Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Santariškių klinikų II-ame kardiologijos skyriuje, diagnozė – karoninė širdies liga, <...>. Nuo 2005 m. rugpjūčio 29 d. iki rugsėjo 26 d. gydyta Troškūnų ligoninėje, diagnozė – lėtinė galvos smegenų išemiją, vaskulinė demencija, išeminė širdies liga, simptominė hipertenzija, kojų venų varikozė, opinė kairiosios blauzdos opa. 2006 m. liepos 10 d. ligos istorijoje pažymėta, kad skundžiasi dusuliu, širdies permušimu, galvos svaigimu, ūžimu ausyse, kojų tinimu, atsirado opos abiejuose blauzdose. Nuo 2008 m. atžymima, kad nelaiko šlapimo, tinsta kojos, svaigsta galva, ūžia ausyse, diagnozė – išeminė širdies liga, lėtinis prieširdžių virpėjimas, stabili įtampos KA, hipertenzija, lėtinė galvos smegenų išemija. Nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki gruodžio 26 d. gydyta Anykščių rajono savivaldybės ligoninėje, diagnozė - lėtinis prieširdžių virpėjimas, kardialinė astma. Prieš stacionarizuojant įtartas ūmus kraujotakos sutrikimas galvos smegenyse, artimieji pamatė, kad jų nepažįsta, sunkiai susikalba. Iš 2009 m. gruodžio 22 d. ligos išrašo matyti, kad kontaktiška, vykdo paliepimus, tačiau nepažįsta aplinkos, žmonių. Tačiau toliau (2009-12-23) jau aprašoma, kad bendra būklė geresnė, kontaktiška, domisi aplinka, skundų neišsako. 2009 m. gruodžio 26 d., pagerėjus somatinei būklei, išrašyta į namus. Toliau ambulatoriniai įrašai pradėti 2010 m. sausio 6 d., atsirado ant kulno opa. Iš 2010 m. rugsėjo 8 d. įrašo matyti, kad būklė be teigiamos dinamikos – gulinti, sunkiai orientuojasi lake. Pagal 2010 m. spalio 7 d., lapkričio 3 d., lapkričio 10 d. įrašus – gulinti, nevaikšto, nelaiko šlapimo, išrašytos slaugos priemonės. 2010 m. lapkričio 19 d. sudaromas ginčijamas testamentas. Atsižvelgdami į tai, kad testatorė daug metų sirgo hipertonine liga; jos sveikatos būsena pradėjo blogėti nuo 2001 m.; kad nuo 2005 metų pradėti fiksuoti atminties sutrikimai; kad 2009 metais, prieš stacionarizuojant į Anykščių ligoninę, pacientė buvo nekontaktiška, neatpažino artimųjų, tačiau psichiatro nekonsultuota, nenustatyta klinikinė diagnozė, neįvertintos pažintinės funkcijos; kad 2010 m. rugsėjo 8 d. medicininiuose įrašuose yra atžymėta, jog palikėja sunkiai orientuojasi laike, o būsena be teigiamos dinamikos, ekspertai negalėjo duoti kategoriškos išvados apie testatorės psichinę būseną testamento sudarymo metu, todėl priėjo prielaidinės išvados, kad: 1) testamento sudarymo metu V. P. buvo diagnozuota kraujagyslinė demencija; 2) testamento sudarymo metu V. P. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Į bylą buvo pateikti ir kiti įrodymai. Gydytoja V. G., gydžiusi testatorę nuo 2009 m. iki jos mirties, teisme paliudijo, kad nors V. P. buvo sunkus ligonis, tačiau aplinkoje orientavosi, kontaktą palaikydavo, atsakinėdavo į klausimus, artimuosius atpažindavo. Liudytoja gydytoja psichiatrė J. S. patvirtino savo išvadą apie 2010 m. spalio 19 d. darytą įrašą ambulatorinėje pacientės kortelėje, jog palikėja aplinkoje orientavosi, jos mąstymas buvo nuoseklus, emocijos adekvačios. Panašius parodymus apie testatorės psichinę būklę davė ir liudytojas R. B., gydęs V. P. iki 2009 metų, kuris nurodė, kad su paciente bendraudavo dažnai, bendraujant problemų nebūdavo, suprasdavo apie ką kalba pacientė ir ko ji nori. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės akte nėra konkrečių išvadų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp V. P. ligos ir jos galimo visiško neveiksnumo, dėl ko testatorė galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės sudarant ginčijamą testamentą, kadangi iš ligos istorijos duomenų nėra pagrindo nuspręsti apie testatorės atminties silpnėjimo bei pažintinių sutrikimų procesą, ar šis procesas buvo negrįžtamas, be pokyčių, ar tik periodiškas, ar negalėjo būti recesijos ir, jei taip, – kaip dažnai ir ilgai ji truko, kaip šis procesas priklausė nuo V. P. gyvenimo būdo, kitų jai diagnozuotų ligų ir vartojamų vaistų, kokiu momentu liga buvo taip išsivysčiusi, kad testatorė prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, koks galėjo būti neveiksnumo laipsnis ir pan. Priešingai, testatorę gydžiusių asmenų parodymai teisme leidžia manyti, kad testatorės psichiniai gebėjimai nebuvo sutrikę taip, kad ji negalėtų suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. Tokią išvadą patvirtina ir kitų byloje apklaustų asmenų – trečiojo asmens notarės V. B. paaiškinimai ir liudytojų parodymai. Notarė, būdama valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ir privalanti įsitikinti testatorės veiksnumu (Notariato įstatymo 31, 48 straipsniai), paaiškino, kad atsižvelgdama į testatorės garbingą amžių (95 metai), testamentą tvirtino tik po to, kai buvo gauta medicininė pažyma apie testatorės psichinius sugebėjimus. Testamento sudarymo metu (2010 m. lapkričio 19 d.) testatorė visiškai suvokė savo veiksmus, jos nuotaika nebuvo prislėgta, neatrodė susirūpinusi ar susinervinusi, aiškiai suvokė savo veiksmus ir nurodė priežastį, dėl ko turtą palieka vienai dukrai. Kadangi testatorė skundėsi blogu regėjimu, testamentas jai buvo perskaitytas garsiai, dalyvaujant liudytojams ir už testatorę pasirašančiam asmeniui. Pati V. P. testamento pasirašyti negalėjo dėl sužalotos rankos. Notarės nurodytas testamento sudarymo aplinkybes patvirtino liudytojai L. J., A. J. ir S. R.. Apie V. P. stabilią psichinę būklę ir gebėjimą normaliai bendrauti teisme paliudijo ir testatorės ilgametė kaimynė V. P. S.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės liudytojų E. P. ir A. V. parodymai nebuvo tiek informatyvūs, kad galima būtų daryti priešingą išvadą apie V. P. psichinę būklę.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, joje pateiktus įrodymus ir atsižvelgdamas į CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, turėjo pagrįstą pagrindą nesivadovauti ekspertizės akto prielaidos forma padarytomis išvadomis ir tokią savo poziciją išreiškė tinkamai (CPK 218 straipsnis). Šalys byloje neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės ir neišreiškė prieštaravimų, kad byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant ekspertui, taigi skirti dar vieną ekspertizę teismas neturėjo pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, jog testamento sudarymo dieną testatorė V. P. suprato savo veiksmų reikšmę, taigi ginčijamas testamentas buvo sudarytas ir jame išreikšta tikroji palikėjos valia, o apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo ir netinkamo ekspertizės akto išvadų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje apklaustų liudytojų parodymus, savo poziciją tinkamai argumentavo ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio ginčuose. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti arba keisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.