- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-07-25
- Bylos Nr.
- 1A-574-350-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00221-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- P. B.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (pirmininkaujantysis), Artūro Ridiko ir Valdo Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-05-14 nuosprendžio, kuriuo P. B. pripažintas kaltu:
- pagal BK 140 str. 1 d. ir nubaustas viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 val. kas mėnesį visuomenės labui;
- pagal BK 145 str. 1 d. ir nubaustas viešaisiais darbais vieneriems metams, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 val. kas mėnesį visuomenės labui.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d.; 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. B. paskirta galutinė bausmė – viešieji darbai vieneriems metams, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 val. kas mėnesį visuomenės labui. Taip pat P. B. BK 67 str. 2 d. 8 p. ir 9 p. pagrindu įpareigoti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir uždrausta jam vienerius metus prisiartinti prie nukentėjusios, gyventi nuo jos skyrium, siekiant apsaugoti nukentėjusios teisėtus interesus.
Šiuo nuosprendžiu iš P. B. priteista P. B. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir valstybei 480 Lt už nukentėjusiai suteiktą teisinę pagalbą ir 35,60 Lt proceso išlaidų. P. B. ieškinys 935,84 Lt turtinei žalai atlyginti atmestas.
P. B. šiuo nuosprendžiu išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
P. B. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 24 d. apie 15 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), priklausančiuose jam pačiam, P. B. ir R. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sakydamas P. B.: „aš vis tiek tave paskersiu“, po to kaire ranka smogdamas nukentėjusiajai P. B. į dešinį šoną, prispausdamas ją prie buto durų, dešinėje rankoje laikydamas peilį, nukreiptą į P. B. pilvą ir grasindamas P. B. ją papjauti, „sutvarkyti“, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, taip sukėlė nukentėjusiajai P. B. fizinį skausmą ir grasino ją nužudyti.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. B. apeliaciniu skundu prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-05-14 nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad yra nepagrįstai, neteisingai apkaltintas, nes inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Mano, kad teismas vadovavosi vien melagingais P. B. ir jos draugių parodymais bei jų vertinimu. Apeliantas kelia klausimą, kaip gretimuose namuose gyvenančios P. B. draugės galėjo viską matyti bei žinoti, kai jo apklausti toje pačioje laiptinėje gyvenantys kaimynai davė kitokius parodymus. Nuteistasis mano, kad P. B. draugės buvo nesąžiningos ir suinteresuotos, norėjo padėti draugei. Apelianto teigimu, jo buvusi žmona P. B., norėdama užvaldyti jų bendrą turtą, įvairiais būdais siekė jį apkaltinti nebūtais dalykais. Nurodo, kad ji keitė duris, nedavė raktų, tyčiojosi iš jo. Apeliantas teigia, kad pats jokio triukšmo nekėlė, nesmurtavo. Nuteistojo teigimu, P. B. serga nervinėmis ligomis, visa dreba, puola vis į isteriją. Nurodo, kad 2014-05-24 apie 15 val. P. B. be priežasties pradėjus skambinėti draugėms su prašymais iškviesti policiją, jis norėjo išeiti iš namų, tačiau ji kumščiu sudavė jam į veido sritį ir neleido išeiti. Pažymi, kad jis nors ir buvo tuo metu lengvai išgėręs, tačiau P. B. negrasino ir nenaudojo jokio smurto, ką patvirtina ir pirštų atspaudų ant peilio nebuvimas.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas, nuosprendis dalyje naikintinas, nuteistasis pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. išteisintinas.
Kadangi byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo jis ginčija tik nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo, kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, dėl nuosprendžio dalyje dėl P. B. išteisinimo nepasisako.
Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu už fizinio skausmo P. B. sukėlimą ir grasinimą ją nužudyti, teigia šių nusikalstamų veikų nepadaręs, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, prašo jį iš minėtų veikų išteisinti.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl P. B. nusikalstamų veikų sudėčių įrodytumo. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą teismas konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad byloje nėra neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad P. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl P. B. nuteisimo naikintinas ir apeliantas dėl fizinio skausmo sukėlimo ir grasinimo nužudyti išteisintinas, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Šiuo atveju aktuali yra apeliantui inkriminuota BK 140 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, bei BK 145 straipsnio 1 dalis, numatanti atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad P. B. nuteistas už smūgio ranka sudavimą P. B. į dešinį šoną, taip sukeliant fizinį skausmą, bei grasinimą peiliu prispaudus prie durų ir išsakant jai žodžius, kuriuos nukentėjusioji suprato kaip realų grasinimą nužudyti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, aprašė išimtinai tik P. B. kaltinančius įrodymus ir nenurodė bei neaptarė teisiamajame posėdyje ištirtų kitų įrodymų, neanalizavo ir negretino tarpusavyje ištirtų įrodymų viseto, visiškai nepasisakė net dėl nuteistojo, kategoriškai neigiančio savo kaltę, parodymų ir iš esmės nepateikė jokių padarytos išvados, kad P. B. yra kaltas nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d., argumentų. Tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus.
Iš to, kokie įrodymai nuosprendyje išdėstyti, galima manyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltumo dėl šių veiksmų klausimą ir priimdamas sprendimą pripažinti nuteistąjį P. B. kaltu, rėmėsi nukentėjusiosios P. B. ir liudytojų Z. R., K. K., A. J. parodymais, alkotesterio parodymais, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolais, juos laikė neginčijamai P. B. kaltę patvirtinančiais kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamų veikų sudėčių buvimą nuteistojo veiksmuose dėl fizinio skausmo sukėlimo ir grasinimo nužudyti. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje yra ir pirmos instancijos teisiamajame posėdyje buvo ištirti ne tik nuosprendyje aprašyti įrodymai ir vertindama visus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, P. B. kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo pagrįsdamas išimtinai tik P. B. kaltinančiais įrodymais, keliančiais abejones jų patikimumu bei visiškai neįvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų viseto.
Kaip matyti iš bylos duomenų, apylinkės teismas P. B. kaltę grindžia tik išimtinai subjektyviais nukentėjusiosios P. B. parodymais ir įvykio nemačiusių, jame nedalyvavusių liudytojų Z. R., K. K., A. J. parodymais. Nukentėjusioji kaltina P. B. dėl tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ir grasinimo ją nužudyti. Pats P. B. viso proceso metu nuosekliai neigė smurtavęs prieš P. B. bei grasinęs jai, ir nurodė, kad įvykio dieną grįžo į namus neblaivus, nukentėjusioji jam iškvietė policiją melagingai apkaltinusi jį grasinimu. Liudytojai, policijos pareigūnai K. K. ir A. J. apie įvykio aplinkybes sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios. Tą patį nurodė ir liudytoja Z. R.. Taigi šių liudytojų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų ir atspindintys išimtinai subjektyvias nukentėjusiosios jiems nurodytas įvykio aplinkybes.
Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas remiasi tik dalimi liudytojų K. K. ir A. J. parodymų, t.y. nenurodė, kad šie liudytojai parodė, kad jiems atvykus į B. butą, nuteistasis, nors ir buvo neblaivus, bet elgėsi ramiai ir neigė P. B. kaltinimus jam.
Pagal nukentėjusiosios parodymus, įvykio dieną P. B., būdamas neblaivus, namuose sudavė jai vieną smūgį, peiliu jai grasino, po ko ji išsilaisvinusi nubėgo į virtuvę, iš kur paskambino draugei prašydama iškviesti policiją ir ten jos laukė atvykstant. Pažymėtina, kad P. B. nei pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (4 b.l.), nei atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė apie smūgio jai sudavimą – tą parodė liudytojai K. K. ir A. J.. Taip pat fizinių sužalojimų nepatvirtina nei medicininiai dokumentai, nei pirmos instancijos teisme apklausta nukentėjusiosios gydytoja V. P.. Be to, P. B. parodymų analizė rodo, kad jos parodymai dėl smūgio gavimo, fizinio skausmo patyrimo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Visos šios aplinkybės kelia abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo, jų patikimumo.
Pagal nukentėjusiosios parodymus seka išvada, kad P. B. įvykio metu buvo agresyvus, ji jo bijojo, tačiau pagal pačios parodymus sekęs vėlesnis jos elgesys virtuvėje – du kartus skambino draugei, o ne policijai, policijos laukimas ne lauke, kur galėjo tikėtis pašalinių asmenų pagalbos neteisėtų P. B. veiksmų jos atžvilgiu atveju, o būnant savo buto virtuvėje, kur P. B. nėjo, o iki atvykstant policijos pareigūnams buvo savo kambaryje, kelia pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios nurodytų P. B. veiksmų pavojingumo ir grasinimų realumo. Nukentėjusiosios parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pati P. B. turėjo realią galimybę pati paskambinti policijai bei išeiti iš buto, kuriame buvo ir nuteistasis, tačiau ji to nedarė. Minėta, kad į butą atvykę policijos pareigūnai nenurodė jokių aplinkybių, leidusių jiems manyti apie tuo metu gresiantį realų pavojų nukentėjusiajai ir P. B. pavojingumą, nes pastarasis nesielgė agresyviai, buvo ramus, sutiko vykti kartu su pareigūnais, tik P. B. kaltinimus neigė.
Nors liudytojos G. S. ir Z. R. patvirtino P. B. parodymus dėl P. B. neigiamo būdo, netinkamo elgesio, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šių liudytojų asmeninius draugystės santykius su nukentėjusiąja, jie vertintini kaip subjektyvūs, šališki, todėl nepatikimi, nes teisminio nagrinėjimo metu apklausti kaimynai J. S., A. S., V. S. parodė, kad P. B. yra neagresyvus, nuolankus, nekonfliktiškas, į savo butą patekti gali tik tada, kai namuose yra P. B., kuri P. B. rakto nuo buto neduoda. Apie šių liudytojų parodymus pirmos instancijos teismas nuosprendyje neužsiminė ir dėl jų nepasisakė. Kolegija daro išvadą, kad pastarųjų liudytojų parodymai iš esmės atitinka apelianto parodymus dėl jo paties elgesio esant neblaiviam, taip pat policijos pareigūnų parodymus, kad jiems atvykus, P. B. buvo ramus. Pastaroji aplinkybė, ją vertinant aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, taip pat verčia abejoti nukentėjusiosios parodymų apie grėsmingą bei pavojingą jai apelianto elgesį objektyvumu, t.y. kad per pakankamai trumpą laiką P. B., kuris be to, buvo ir neblaivus, galėtų tapti ramus.
Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymų apie grasinimą jai peiliu nepatvirtina visiškai jokie objektyvūs bylos duomenys, tame tarpe ir aplinkybė, kad peiliai, t.y. buityje būtini daiktai, bute buvo.
Remiantis aukščiau išdėstytu bei įvertinus byloje neginčijamai nustatytas aplinkybes, kad P. B. ir P. B., kurie yra buvę sutuoktiniai ir gyvena viename bute, nuo kurio raktą turi tik P. B., tarpusavio santykiai yra problematiški dėl to, kad P. B. po ilgo laikotarpio grįžo gyventi į butą, kad jis piktnaudžiauja alkoholiu, kad P. B. gyvenimas bute sukelia P. B. tam tikrą diskomfortą ir nepasitenkinimą, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų dėl patirto fizinio smurto bei realaus grasinimo ją nužudyti objektyvumu ir patikimumu. Minėta, kad tokių P. B. parodymų iš esmės nepatvirtina jokie kiti įrodymai, kurių patikimumas būtų neabejotinas. Taigi, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų P. B. parodymus, jog jis veikų, už kurias nuteistas, nepadarė.
Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis P. B. sukėlė P. B. fizinį skausmą bei grasino ją nužudyti, nepagrįsta jokiais objektyviais ir patikimais įrodymas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių nuteistojo kaltę dėl nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju, skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl P. B. nuteisimo naikintinas ir apeliantas pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d.1 p.).
Priėmus sprendimą dėl P. B. išteisinimo nesant veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios P. B. pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmestinas, o teismo sprendimas dėl proceso išlaidų priteisimo naikintinas.
Nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teisme pateiktas prašymas dėl išlaidų už antrinės teisinės pagalbos suteikimą atlyginimo atmestinas, nes pagal BPK 322 str. 1 d. valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme, be to, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo, todėl išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-05-14 nuosprendį dalyje dėl P. B. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
P. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę P. B. panaikinti.
P. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Panaikinti nuosprendžio dalį iš P. B. išieškoti nukentėjusiosios atstovavimo bei proceso išlaidas valstybei.
Daiktinius įrodymus – 2 peilius grąžinti juos pateikusiai nukentėjusiajai P. B..
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.