Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams ir pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos, ir nustatyta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios O. J. nukentėjusiajam Č. M. priteista 15 000 litų neturtinės ir 79 litai ir 55 centai turtinės žalos atlyginimas, kita ieškinio dalis atmesta; Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 8682 litai ir 14 centų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. J. nuteista už tai, kad 2010 m. gegužės 1 d., nenustatytu laiku, Č. M. priklausančiame bute, esančiame Šalčininkuose, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto su sugyventiniu Č. M. metu tyčia sudavė peiliu vieną smūgį jam į dešinę koją, padarydama pjautinę žaizdą dešinio kelio srityje. Šiais veiksmais O. J. nežymiai sutrikdė Č. M. sveikatą.

Be to, O. J. nuteista už tai, kad 2010 m. liepos 4 d. apie 20 val., Č. M. priklausančiame bute, esančiame Šalčininkuose, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto su sugyventiniu Č. M. metu tyčia sudavė peiliu du kartus jam į kairę ranką bei vieną kartą į krūtinę, padarydama dvi durtines – pjautines žaizdas kairiame dilbyje bei kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies ir diafragmos pažeidimais, dėl ko išsivystė sunkus šokas dėl nukraujavimo. Šiais veiksmais O. J. sunkiai sutrikdė šeimos nario – sugyventinio Č. M. sveikatą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2010 m. gegužės 1 d. O. J. , E. S. ir Č. M. gėrė alkoholinius gėrimus, tačiau niekas iš jų nuo alkoholio apsvaigę nebuvo. Vėliau nukentėjusiajam kažkas paskambino telefonu, O. J. manymu tai buvo pastarojo buvusi žmona. Apeliantė teigia supykusi, kad jos sugyventinis bendrauja su buvusia žmona, todėl norėjo jį pagąsdinti – griebė ant stalo buvusį peilį ir sudavė Č. M. juo į koją. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo, tačiau šis, norėdamas apsiginti, pakėlė koją, todėl smūgis peiliu buvo suduotas į koją.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad O. J. ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose ir parašydama nuoširdų prisipažinimą bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė teisingus parodymus, t. y. parodė viską, ką prisiminė apie įvykį, nesistengė ką nors nuslėpti, bandydama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apeliantė nurodo, kad nuo padarytos nusikalstamos veikos iki policijos pareigūnų bei medicinos darbuotojų atvykimo praėjo trumpas laiko tarpas. Todėl ji, būdama tokioje situacijoje ir būdama apsvaigusi nuo alkoholio, negalėjo pranešti valstybės institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką, nes tam nebuvo laiko.

Nuteistoji teigia neigiamai vertinanti savo veiksmus prieš Č. M. . Apeliantė pažymi, kad jau pačioje pirmoje apklausoje niekieno neverčiama davė teisingus parodymus, kurie tapo įrodymais apie padarytą nusikalstamą veiką bei jį padariusį asmenį. O. J. teigia, kad jos parodymai buvo aktyvūs, išsamūs, padėję atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios policijos pareigūnams tuo metu dar nebuvo žinomos. Esant šioms aplinkybėms, apeliantė mano, kad turėtų būti pripažinta, kad ji parodymus davė savo noru.

Nuteistoji sutinka su priteista turtine ir neturtine žala, kurią artimiausiu metu žada atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl 2010 m. gegužės 1 d. padarytos veikos

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad supykusi ant Č. M. ir norėdama jį pagąsdinti, nuo stalo griebė peilį ir sudavė Č. M. į koją. Ji teigia, kad tai padarė nenorėdama jo sužaloti, tačiau norėdamas apsiginti, Č. M. pakėlė koją, todėl smūgis peiliu pataikė į koją.

Toks nuteistosios aiškinimas prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Apklausiama pirmosios instancijos teisme O. J. nieko neparodė apie tai, kad jai norint nukentėjusįjį tik pagąsdinti, pastarasis pakėlė koją ir kad dėl šios priežasties peilis pataikė į nukentėjusiojo koją. Pasakodama apie savo padarytą veiksmą ji parodė, kad „nenorėdama paėmiau peilį ir dūriau į kelienį“ (b. l. 170, t. 1).

Pats nukentėjusysis Č. M. duodamas parodymus apie šį įvykį parodė, kad kilus konfliktui, O. J. paėmė peilį, jis bandė tą peilį išspirti, o ji įdūrė į kelį (b. l. 172-173, t. 1).

Iš šių parodymų matyti, kad nukentėjusysis tokio veiksmo koja, apie kurį nuteistoji nurodo apeliaciniame skunde, neatliko. O. J. 2011-05-01 Č. M. sveikatą nežymiai sutrikdė ne dėl neatsargumo, bet tyčiniu veiksmu, t. y. peiliu suduodama jam į kojos kelį. Nors ji ir teigia, kad tai padarė nenorėdama, realiai atlikti veiksmai - peilio paėmimas ir juo suduotas smūgis į nukentėjusiojo kelį, rodo, kad jos veiksmai buvo tyčiniai. Nors ir nėra įrodyta, kad O. J. siekė tokių pasekmių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo), tačiau būdama pilnametė ir sąmoninga, turinti gyvenimiškos patirties, todėl neabejotinai suvokdama, kad smūgiu peiliu gali tokias pasekmes sukelti, ji savo veiksmais sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Tai būdinga Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalyje numatytai netiesioginės tyčios kaltės formai. Todėl nuteistosios kaltė nuosprendyje teisingai nurodyta kaip tyčinė ir ši jos veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo

Nuteistoji neneigia, kad ji 2010-07-04 sudavė smūgį peiliu ir sunkiai sutrikdė Č. M. sveikatą, tačiau nurodo, kad tuos veiksmus galėjo sąlygoti jos girtumas, netinkamas nukentėjusiojo elgesys, didelis susijaudinimas dėl nukentėjusiojo jai suduoto smūgio į veidą.

Tokie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti.

Kaip netinkamą nukentėjusiojo elgesį nuteistoji nurodo tai, kad šis pro langą išmetė jos drabužius. Pirmosios instancijos teisme ji parodė ir tai, kad nukentėjusysis galimai rankose turėjo laužtuvą ir tuo kėlė jai grėsmę (b. l. 74, t. 1). Tačiau nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, kad išgertuvių metu kilus barniui tarp jo ir O. J. , pastaroji pirma išmetė jo drabužius per langą ir jis juos parsinešė atgal į butą. Netrukus O. J. vėl tuos drabužius išmetė pro langą ir jis vėl ėjo jų parsinešti. Būdamas supykęs, sudavė O. J. delnu į veidą. Tada ji čiupo didelį peilį ir bandė juo suduoti, tačiau jis išsisuko nuo smūgio. Po to ji tą peilį metė, o jis šį peilį paėmęs numetė po kriaukle. Po to O. J. jam įdūrė į kairiąją krūtinės pusę (b. l. 172-173, t. 1).

Įvykio metu nukentėjusiojo bute buvusi liudytoja E. S. pirmosios instancijos teisme parodė tik tai, kad jai būnant pas nukentėjusįjį ir nuteistąją svečiuose, tarp pastarųjų kilo konfliktas. Ji nuėjo į tualetą ir grįžusi matė, kad Č. M. sužeistas, buvo iškviesti medikai ir policija. Ši liudytoja patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti ir pirmosios instancijos teisme perskaityti jos parodymai yra teisingi (b. l. 196, t. 1). Šiuose parodymuose liudytoja įvykio aplinkybes papasakojo išsamiau. Ji parodė, kad antrą kartą iš lauko parsinešęs drabužius, kuriuos abu kartus išmetė O. J. , nukentėjusysis pastarajai sudavė delnu per skruostą. Ši buvo girta ir isterikavo, bandė nukentėjusiajam suduoti dideliu peiliu, tačiau jis peilį atėmė ir paslėpė po kriaukle. Nukentėjusysis ir O. J. toliau ginčijosi. Po kiek laiko O. J. kitu peiliu sužalojo nukentėjusiojo ranką. Liudytoja atsineštu iš vonios kambario skuduru bandė aprišti sužalotą nukentėjusiojo ranką. Nukentėjusysis ir O. J. ginčijosi toliau, todėl ji nutarė eiti namo. Dar užėjo į tualetą ir išgirdo Č. M. sušunkant „oi“ ir išėjusi iš tualeto pamatė laiptinėje stovintį nukentėjusįjį, kurio krūtinė buvo kruvina. Jokio laužtuvo nukentėjusysis tą vakarą neturėjo rankose ir juo nemušė, negrasino (b. l. 53-56, t. 1).

Šie liudytojos parodymai, kuriais netikėti ir nesiremti nėra priežasties, patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir paneigia nuteistosios aiškinimą, kad nukentėjusysis turėjo laužtuvą ir kėlė grėsmę nuteistajai. Iš šių parodymų matyti ir tai, kad nukentėjusysis, pykdamas už drabužių išmetimą pro langą, O. J. sudavė delnu per veidą. Nuo to momento iki sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusio smūgio peiliu praėjo nemažai laiko, per kurį O. J. , paėmusi didelį peilį, bandė suduoti nukentėjusiajam, bet šis peilį atėmė ir paslėpė. Per šį laikotarpį nuteistoji ir nukentėjusysis ginčijosi, nuteistoji sudavė smūgį į nukentėjusiojo ranką (šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvadoje Nr. G 3553/10(01) užfiksuoti duomenys apie nukentėjusiojo dilbio durtines -pjautines žaizdas- b. l. 43-44, t. 1), liudytoja atsinešė skudurą, bandė aprišti ranką, po to liudytoja nuėjo į tualetą ir tik tada, jai ten būnat, buvo suduotas smūgis peiliu į nukentėjusiojo krūtinę. Šis laiko tarpas, per kurį buvo atlikti minėti veiksmai, turėjo trukti nemažai (pasak liudytojos – net iki valandos), per jį buvo atlikti ir tam tikri pasiruošimo veiksmai - kito peilio atsinešimas į koridorių iš virtuvės. Šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad nuteistosios atsakas, pasireiškęs peilio smūgiu į krūtinę, į nukentėjusiojo suduotą smūgį jai nebuvo staigus, todėl jis nevertintinas kaip sukeltas staigaus susijaudinimo. Pats nukentėjusiojo pavartotas smurtas - sudavimas delnu per veidą, atsižvelgiant į tai, kad jie tarpusavyje pykdavosi (tai matyti tiek iš jų pačių, tiek iš liudytojos E. S. parodymų), taip pat į tai, kad nuteistoji prieš suduodant jai smūgį du kartus išmetė per langą nukentėjusiojo drabužius, nevertintinas kaip itin ją įžeidžiantis poelgis. Dėl nurodytų priežasčių nuteistosios veika neperkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Jos padaryta veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikaltimas, t. y. sunkus savo šeimos nario sužalojimas. Tai, kad šį nusikaltimą O. J. padarė būdama sunkaus girtumo laipsnio jos atsakomybės nešvelnina. Lietuvos Respublikos BK 19 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, padaręs nusikalstamą veiką apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.

Dėl bausmių

Tai, kad apeliantė prisipažino kalta ir nuoširdžiai gailisi yra pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į ją skiriant bausmę jau yra atsižvelgta, todėl tai iš naujo nedarytina. Paminėta lengvinanti aplinkybė yra nustatoma tada, kai asmuo laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Todėl parodymų davimas savo noru, kurį apeliantė prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, įeina į jau nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį ir kaip atskira atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažintina.

Pirmosios instancijos teismas kaip nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę nurodė tai, kad ji nusikalto būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę taiko abiems nuteistosios padarytoms veikoms. Tačiau iš nuteistosios parodymų apie 2010-05-01 padarytą nusikalstamą veiką seka, kad tą veiką nuteistoji padarė būdama blaivi (b. l. 171, t. 1). Pats nukentėjusysis apie O. J. būseną tuo metu parodė gana panašiai, teigdamas, kad tuo metu ji girta nebuvo, buvo truputį išgėrusi (b. l. 172, t. 1). Kitokių duomenų apie nuteistosios būseną tuo metu kai 2010-05-01 buvo sužalotas nukentėjusysis, tuo labiau apie tokios būsenos įtaką sužalojimo padarymui byloje nėra. Todėl ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė laikytina neįrodyta ir pašalintina iš nuosprendžio. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Nusikaltimo padarymo metu Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numatė, kad už šį nusikaltimą padaręs asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Už šį nusikalstamą apeliantei paskirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu teisėjų kolegija nesutinka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatomis, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas laisvės atėmimo bausmę už Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, pirmosios instancijos teismas nurodė šiuos savo sprendimo motyvus: nusikaltimas yra nesunkus, kaltininkė yra nėščia, neteista, administracine tvarka nebausta, registruota darbo biržoje, įtakos jos veiksmams turėjo paties nukentėjusiojo elgesys. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus minimalias įstatymo sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes. Taigi, iš apeliantei nepalankių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje paminėtas tik nusikaltimo pobūdis - nesunkus nusikaltimas, o visos kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgta skiriant laisvės atėmimo bausmę, yra palankios apeliantei. Todėl nesant Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio reikalavimus atitinkančių motyvų, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeičiama, paskiriant ne terminuotą laisvės atėmimo bausmę, o kitą minėto straipsnio sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį. Atsižvelgiant į jau paminėtas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai. kad O. J. teisiama pirmą katą, jai skirtina viena iš švelnesnių bausmės rūšių – laisvės apribojimo bausmė (Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalis). Tai padaroma pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio) pritaikymo.

Apeliantė teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskira 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nurodo mananti, jog būdama laisvės atėmimo vietoje, negalės užtikrinti būsimam vaikui, kurio tėvas yra nukentėjusysis, normalių vystymosi, ugdymo ir auklėjimo sąlygų. Apeliantės teigimu, byloje nustatytos aplinkybės bei ją charakterizuojanti medžiaga sudaro pagrindą paskirti jai švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad nei prieš nusikaltimo padarymą nei po šio nusikaltimo kitų nusikaltimų, baudžiamųjų nusižengimų ar administracinės teisės pažeidimų ji nepadarė. Nuteistoji pažymi, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė jai būtų nepakeliama fizinio bei psichinio pobūdžio našta, ši bausmė neduotų jokios naudos nei jai, nei visuomenei, neigiamai atsilieptų jos vaikui, kurio nebūtų kam prižiūrėti. Apeliantė teigia mananti, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimo padarymo nuteistajai paskyrė minimalią 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 3 dalis leidžia teismui motyvuotai paskirti švelnesnę negu sankcijoje numatyta bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliaciniame skunde, argumentuojant, kodėl už sunkų šeimos nario sveikatos sutrikdymą paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, nurodyta, kad apeliantė anksčiau neteista ir nebausta, taip pat tai, kad ji greit gimdys ir vaikui, kurio tėvas yra nukentėjusysis, negalės užtikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų.

Į tai, kad apeliantė neteista, nebausta administracine tvarka, registruota darbo biržoje, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė skirdamas minimalią laisvės atėmimo bausmę. Jos nėštumas nėra ta išimtinė aplinkybė, dėl kurios už labai sunkų nusikaltimą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė būtų laikoma kaip aiškiai prieštaraujanti teisingumo principui.

Lietuvos Respublikos BPK 343 straipsnis numato, kad jeigu areštu ar laisvės atėmimu nuteistas asmuo turi vaikų iki aštuoniolikos metų, kurie lieka be reikalingos priežiūros, nuosprendį vykdyti pateikiantis teismas, jei tai nebuvo padaryta anksčiau, privalo juos atiduoti šeimos nariams, artimiesiems giminaičiams, kitiems asmenims ar įstaigoms globoti ar rūpintis ir apie tai turi pranešti nuteistajam.

Lietuvos Respublikos BPK 338 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, vykdymas gali būti tam tikram laikui atidėtas, kai yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) kai nuteistasis serga sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, – kol jis pasveiks; 2) kai nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia, – ne ilgiau kaip vieneriems metams; 3) kai nuteistoji, kuriai tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų, – iki jauniausiajam iš jų sueis treji metai; 4) kai nedelsiamas bausmės atlikimas nuteistajam ar jo šeimai gali lemti itin sunkias pasekmes dėl gaivalinės nelaimės, vienintelio darbingo šeimos nario sunkios ligos ar mirties arba kitokių nepaprastų aplinkybių, – teismo nustatomam, bet ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui.

Šio straipsnio 2 dalis numato, kad nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims, nuteistiems už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje, taip pat asmenims, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnį pripažintiems pavojingais recidyvistais.

Taigi, iš šių teisės normų matyti, kad nei nuteistosios nėštumas, nei kūdikio amžius įstatymo nėra pripažįstamos aplinkybėmis, kurios būtų nesuderinamos su laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Tuo pačiu nėra pagrindo pripažinti, kad moters nėštumas ar gimusio kūdikio amžius yra kliūtis paskirti tokios rūšies bausmę.

Taigi, byloje esantys bei apeliaciniame skunde nurodyti duomenys nelaikytini prioritetiniais ir negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuteistosios O. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą O. J. paskirti keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu, ir nustatyti galutinę subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.