Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės V. R. (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – 14 metų;

pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – 12 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų, bausmę nustatant atlikti – pirmus penkerius metus kalėjime, o kitą bausmės dalį pataisos namuose.

R. M., vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalimi, pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš R. M. priteista: nukentėjusiajai G. B. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Panevėžio teritorinei ligonių kasai 931,10 Eur, valstybei 254,76 Eur už išlaidas nukentėjusiosios G. B. advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 14 d. vakare laikotarpiu nuo 19 val. iki 21 val. bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas seksualiai išnaudoti mažametę G. B., gim. 2005 m. vasario 20 d., grasino jai peiliu sakydamas, kad papjaus, nukentėjusiąją nurengė ir peiliu nupjovė batų raištelius, laikė už rankų, užspaudė burną, taip atėmė galimybę priešintis, kišo pirštus į nukentėjusiosios lytinius organus ir išeinamąją angą bei, pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkindamas savo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais bei lytiškai santykiaudamas, seksualiai išprievartavo ir išžagino G. B. bei šių nusikalstamų veikų padarymo metu, pažeisdamas nukentėjusiosios G. B. mergystės plėvę, padarydamas pogleivio kraujosruvą makšties prieangio gleivinėje, makšties sienelės ir tarpvietės įplyšimus, nesunkiai sutrikdė mažametės G. B. sveikatą.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nepagrįstai nuteistas dėl mažametės išžaginimo. Teisme apeliantas visiems iš buto paimtiems daiktams, iš jų ir paklodei, ant kurios neva išžaginta mažametė, prašė atlikti ekspertizę, tačiau visi jo prašymai nepagrįstai atmesti.

Nukentėjusioji parodė, kad pirmiausia apeliantas ją išrengė ir tik po to atliko žaginimo veiksmus. Vadinasi, ji kelnių ir apatinių kelnaičių daugiau nemūvėjo, todėl neaišku, kokiu būdu ant jų atsirado apelianto spermos pėdsakai. Juo labiau kad pagrindinis įrodymas, kuris neva galėtų patvirtinti ar paneigti buvus išžaginimą, t. y. paklodė, netirta. Dėl išdėstytų aplinkybių būtina atlikti pakartotinę ekspertizę.

Apeliantas pripažįsta seksualiai prievartavęs mažametę, tačiau mano, jog teismas paskyrė per griežtą bausmę. Įvykio metu jis buvo girtas, todėl nesuvokė, ką darė. Dėl savo nusikalstamų veiksmų nuoširdžiai gailisi.

Be to, prokurorė teigė, kad apeliantas nusikalstamas veikas padarė, būdamas pavojingas recidyvistas, tačiau joks teismas jo nebuvo pripažinęs recidyvistu.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašė pagal BK 149 straipsnio 4 dalį jį išteisinti, o pagal BK 150 straipsnio 4 dalį sušvelninti paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas ginčija tik mažametės išžaginimą ir bausmę, paskirtą už mažametės seksualinį prievartavimą, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. kaltė išžaginus mažametę G. B. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dėl šios veikos pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau skirdamas bausmę netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nuosprendis keičiamas.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl prašymo skirti ekspertizę

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti ekspertizę iš buto paimtiems daiktams ištirti.

Su tokiu skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.

Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, baigdamas įrodymų tyrimą, teisėjas klausė nagrinėjimo teisme dalyvių, ar jie turi prašymų. Kaltinamasis savo teise pasinaudojo ir prašė byloje atlikti pakartotinį DNR tyrimą. Kaltinamojo pareikštas prašymas, kaip to reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėtas, išklausant proceso dalyvių nuomones dėl pateikto prašymo, ir atmestas, priimant protokolinę nutartį.

Analogišką prašymą nuteistasis pareiškė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas jį išnagrinėjo ir atmetė motyvuodamas, kad byloje yra pakankamai duomenų išvadoms padaryti.

Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog R. M. skunde minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistojo kaltės.

Dėl klaidų nuosprendyje ištaisymo

BPK 308¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės.

Pirmosios instancijos teismas R. M. už seksualinį prievartavimą paskyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę, nors BK 150 straipsnio 4 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo trejų tik iki trylikos metų.

Teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi ištaisė šią klaidą, įvardydamas ją kaip nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą: vietoje BK 150 straipsnio 4 dalies nurodant BK 149 straipsnio 4 dalį, o vietoje BK 149 straipsnio 4 dalies nurodant BK 150 straipsnio 4 dalį (t. 3, b. l. 177).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti tokios nuosprendžio korekcijos.

BPK 308¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia ištaisyti tik tokius netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės.

Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl bausmės. Tai reiškia, kad šis sprendimas yra esminė nuosprendžio sudedamoji dalis, todėl toks jo koregavimas keičia nuosprendžio esmę ir yra negalimas.

Kadangi minėta 2016 m. birželio 28 d. teismo nutartis yra neatsiejama skundžiamo nuosprendžio dalis, dėl išdėstytų motyvų ji negali likti galioti ir naikinama.

Dėl mažametės išžaginimo

Nuteistasis R. M. neigė žaginęs mažametę G. B., tačiau jo kaltę įrodo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas.

Mažametė nukentėjusioji G. B., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė išsamius parodymus apie apelianto prieš ją panaudotą seksualinę prievartą (t. 1, b. l. 104–106).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios G. B. parodymais, juos pripažinęs tinkamu įrodymų šaltiniu.

Mažametės nukentėjusiosios parodymai pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl šiame nuosprendyje nekartojami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios G. B. parodymais, nes jie atitinka liudytojų J. G., J. K., A. K., S. P., Z. V., J. G., L. G., D. V., A. K. ir J. S. parodymus, iš dalies paties nuteistojo R. M. parodymus, specialisto išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis.

Šie įrodymai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami.

Apeliantas savo nekaltumą motyvavo tuo, jog neaišku, kokiu būdu ant nukentėjusiosios kelnių ir apatinių kelnaičių galėjo atsirasti jo spermos pėdsakai, jeigu pagal nukentėjusiosios parodymus pirmiausia jis ją išrengė ir tik po to atliko žaginimo veiksmus.

Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.

Specialisto išvadoje Nr. S 358/15 (01) nurodyta, kad ant G. B. kelnių ir įvykio vietoje rastų kelnaičių rasti sperminio skysčio pėdsakai; ant kelnių nustatytas DNR profilis sutampa su R. M. DNR profiliu; ant kelnaičių nustatytas G. B. DNR profilis bei nežymi DNR priemaiša, kuri asmens identifikavimui netinka (t. 1, b. l. 72–73).

Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kokiu būdu ant nukentėjusiosios kelnių atsirado sperminio skysčio pėdsakai. Svarbu, kad jie priklauso apeliantui, ir tai įrodo, jog nuteistasis atliko neteisėtus veiksmus prieš mažametę.

Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistojo kaltė grindžiama ir kitais specialisto išvadoje Nr. S 358/15 (01) nurodytais duomenimis, o būtent, nuoplovose nuo R. M. varpos rasti seilių pėdsakai, nustatytas mišrus G. B. ir R. M. DNR profilis; ant R. M. marškinėlių ir kelnaičių rastas žmogaus kraujas, nustatyti mišrūs DNR profiliai, kuriuose dominuoja G. B. DNR profilis su R. M. DNR priemaiša.

Be to, specialisto išvadoje Nr. G 1278/15 (05) konstatuoti G. B. padaryti kūno sužalojimai (t. 1, b. l. 61–62) būdingi ne tik seksualinei prievartai, bet ir išžaginimui.

Taigi visos pirmosios instancijos teismo nustatytos bei aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, įrodančią, jog R. M. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais bei lytiškai santykiaudamas prieš nukentėjusiosios valią, atimdamas galimybę priešintis ir pasinaudodamas jos bejėgiška būkle.

Atsižvelgus į nukentėjusiosios amžių, kurį nuteistasis žinojo, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį kaip mažamečio asmens išžaginimas.

Dėl bausmės

Šiuo nuosprendžiu panaikindamas 2016 m. birželio 28 d. nutartį, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl R. M. už kiekvieną veiką paskirtos bausmės teisingumo, vadovaujasi 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžiu.

Teismas atsižvelgė, kad R. M. padarė du labai sunkius (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus, nusikaltimai padaryti tyčia, yra baigti; įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, niekur nedirbo; teismas teisingai pripažino atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog abi veikas padarė, apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistas, o gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes kaltininkas nebuvo nuoširdus.

Teismas nusprendė paskirti bausmes, artimas sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytam bausmių maksimumui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tačiau pažeidė BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes viena paskirta bausmė neatitinka įstatyme numatytos sankcijos ribų.

Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį teismas apeliantui paskyrė laisvės atėmimo 14 metų bausmę, nors šios straipsnio dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo 3 tik iki 13 metų.

Ištaisydama šią klaidą ir skirdama naują bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus, neigiamą nuteistojo asmenybę, nusikaltimo pobūdį ir R. M. skiria bausmę, artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės maksimumui.

BK 149 straipsnio 4 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo 5 iki 15 metų.

Teismas paskyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę, nors motyvuose nurodė, kad skiria bausmę, artimą maksimaliai bausmės ribai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, jog byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo teisinės padėties, t. y. sugriežtinti bausmės, šio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prieštaringumo dėl paskirtos bausmės už mažametės išžaginimą negali ištaisyti, dėl to palieka galioti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.

Apeliantas skunde teigė, kad joks teismas anksčiau jo nebuvo pripažinęs recidyvistu, dėl to pirmosios instancijos teismas jo negalėjo pripažinti pavojingu recidyvistu.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

Priešingai, negu nurodė apeliantas savo skunde, asmeniui pripažinti recidyvistu nereikia atskiro teismo sprendimo. Pagal minėtą teisės normą recidyvo atveju jį padaręs asmuo savaime laikomas recidyvistu.

BK 27 straipsnio 2 dalyje, be kitų atvejų, 1 punkte nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą.

Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad labai sunkius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas nagrinėjamoje byloje, R. M. padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus. Paskutiniu Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 18 d. nuosprendžiu R. M., be kitų nusikaltimų, pripažintas kaltu ir nuteistas už pasikėsinimą sunkiai sutrikdyti sveikatą dėl savanaudiškų paskatų, t. y. už labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). R. M. teistumui neišnykus ir jam esant nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka, jis padarė du naujus labai sunkius nusikaltimus prieš G. B.

Tai atitinka BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kuriai esant asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu.

Be to, R. M. teisingai pripažintas pavojingu recidyvistu ne tik pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bet ir pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes jau iki paskutinių nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo R. M. buvo recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo pakeisti:

R. M. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 12 (dvylikos) metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir galutinę subendrintą bausmę R. M. paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti – pirmus 3 m. ir 6 mėn. (trejus metus ir šešis mėnesius) kalėjime, o kitą bausmės dalį pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį, kuria ištaisė rašymo apsirikimą skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.