Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. P. vardu pateikto advokato Šarūno Nakučio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nutarimo I. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

I. P. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – Protokolas) dėl to, kad ji, būdama UAB „Salanda“ direktore, esant darbo sutarties požymiams, tačiau nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą, leido UAB „Salanda“ priklausančioje kavinėje dirbti dviem darbuotojoms, t. y. 2009 m. rugsėjo 10 d. leido E. D. dirbti padavėjos darbą ir nuo 2009 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 11 d. leido E. B. dirbti virėjos padėjėjos darbą. Šiais savo veiksmais I. P. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 99 straipsnio 1, 2 ir 3 dalies nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje. Taip pat Protokole nurodyta, kad I. P. pavėluotai pateikė VSDFV teritoriniam skyriui pranešimą apie E. V. priėmimą į darbą, t. y. E. V. pradėjo dirbti 2009 m. rugsėjo 14 d., o pranešimas VSDFV teritoriniam skyriui apie jos darbo pradžią pateiktas 2009 m. rugsėjo 15 d. Šiais savo veiksmais I. P. pažeidė DK 99 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 435 „Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ (toliau – Nutarimas) 25.1 punkto nuostatas bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2) seka, kad šioje byloje I. P. kaltinama ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties įstatymų nustatyta tvarka, o taip pat nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes.

Byloje įrodyta, kad patikrinimo metu 2009 m. rugsėjo 10 d. E. D. ir E. B. dirbo įmonės naudai, t. y. jos buvo rastos darbo vietoje. Teismo nuomone, pirminiai E. B. paaiškinimai yra objektyviausi, todėl teismas vadovaujasi jais, o ne vėliau teisme duotais parodymais. E. B. paaiškino, kad dirba nuo 2009 m. rugsėjo 9 d., nei darbo sutarties, nei darbo pažymėjimo neturi (b. l. 26). Šiuos jos paaiškinimus girdėjo ir patvirtino liudytoja L. O. (b. l. 65), todėl jais netikėti teismui nėra pagrindo. E. D. neturėjo darbuotojo pažymėjimo, o jos darbo sutartis nepasirašyta (b. l. 28-29). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų „Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų“ 25.1 punktu nustatyta, kad Pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią pateikiamas apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną. Iš VSDFV pažymos seka, kad apie protokole paminėtų darbuotojų darbo pradžią pranešimas VSDFV teritoriniam skyriui pateiktas pavėluotai. Tai, kad įmonės darbo laikas ir VSDFV darbo laikas nesutampa, neatleidžia įmonės nuo pareigos vykdyti teisės normų nuostatas. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo I. P. veiką dėl E. V. darbo iš ATPK 41³ straipsnio 1 dalies į 188⁶ straipsnio 1 dalį. Remiantis bylos duomenimis, įrodyta, kad I. P. leido E. V. dirbti, teisės aktų nustatyta tvarka nepranešusi VSDFV teritoriniam skyriui apie jos priėmimą į darbą. Tai sudaro vieną iš alternatyvių nelegalaus darbo, numatyto DK 98 straipsnyje (po 2009 m. liepos 22 d. DK pakeitimo, Nr. XI-394), veikos sudėčių, už kurios padarymą asmuo yra trauktinas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Kartu tai sudaro ir pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje (po 2000 m. vasario 17 d. ATPK pakeitimo, Nr. VIII-1543). Šiuo atveju teisėjų kolegija, remdamasi vėlesne įstatymų leidėjo pozicija, konstatuoja, kad už šios veikos padarymą asmuo yra trauktinas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, o ne pagal 188⁶ straipsnio 1 dalį. Tačiau vadovaujantis non reformatio in peius principu (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama), pirmosios instancijos teismo atlikta veikos kvalifikacija, pritaikant ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, nekeičiama.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

I. P. atstovo advokato Šarūno Nakučio apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.