Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. B. atstovo advokato Žilvino Stašaičio apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui P. B., dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, V. Š., dėl turto pagerinimo išlaidų ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 5 313 Lt išlaidų, susijusių su tvoros aptvėrimu bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-05-18 sudarė su atsakovu gyvenamojo namo, esančio Kalniečių g. 209-1, Kaune panaudos sutartį, tačiau faktiškai tarp jų buvo sudaryta nurodytojo namo nuomos sutartis, nes ji atsakovui kas mėnesį mokėjo po 800 Lt nuomos mokesčių, o už komunalinius patarnavimus – pagal faktiškai sunaudotą elektros energiją, vandenį ir kt. Kadangi laiko ir veisia šunis, todėl kiemas buvo būtinas. Išsinuomoto namo kiemas buvo neaptvertas, todėl su atsakovu susitarė, kad ji savo lėšomis ir darbu kiemą aptvers, o atsakovas už tai su ja atsiskaitys. Atsakovas kiemo aptvėrimui tiekė lentas, kurias gavo iš savo žmonos senelio, išsikvietė matininkus, kurie nustatė tvoros kampus. 2009 metų birželio – liepos mėnesiais namas buvo aptvertas tvora. Tvoros pastatymas, neskaitant jos – ieškovės darbo ir atsakovo patiektos medienos, kainavo 5313 litų. Paprašius, kad atsakovas atlygintų už tvoros pastatymą arba šias lėšas įskaitytų į gyvenamųjų patalpų nuomą, jis tą daryti atsisakė ir liepė išsikraustyti. 2009-12-19 išsikraustė, o atsakovas jai liko skolingas 5313 Lt už tvoros pastatymą.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ir 2011 m. spalio 10 d. papildomu sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovei R. B. iš atsakovo P. B. 5313,00 Lt išlaidų už tvoros pastatymą, 160,00 Lt žyminio mokesčio išlaidų, 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo P. B. valstybei 55,03 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė (CPK 178 straipsnis), kad tarp jos ir gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) , Kaune savininko buvo sudaryta žodinė rangos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo savo darbu ir lėšomis pastatyti tvorą aplink namą (duomenys neskelbtini) , o atsakovas įsipareigojo ieškovei už tai sumokėti arba įskaityti už gyvenamųjų patalpų nuomą, pastačius tvorą, atsakovas delsė atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su tvoros statymu, o vėliau ir visiškai atsisakė tai padaryti. Teismas atsakovo teiginius, kad ieškovė tvorą pastatė savavališkai ir savo rizika, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nes susitarimą tarp ieškovės ir atsakovo statyti tvorą įrodo ir konkliudentiniai atsakovo veiksmai: jis davė medieną tvorai aptverti, pasikvietė matininkus, kad jie nustatytų žemės sklypo ir tuo pačiu tvoros ribas. Teismo vertinimu, ieškovė patirtų tvoros statymo išlaidų dydį taip pat įrodė, todėl ieškinys tenkintinas.

Atsakovo P. B. atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Mano, kad teismas netinkamai aiškino ir pritaikė rangos teisinius santykius, įrodymų leistinumą bei vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) , Kaune nebuvo 2009-05-18 nuomos sutarties objektu, nes sutartimi buvo išnuomota ir leista naudotis ieškovei tik gyvenamosiomis patalpomis (butu), o apeliantas nebuvo išreiškęs valios, kad ieškovė gali naudotis r žemės sklypu, be to, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad apeliantui priklauso tik 336/610 žemės sklypo dalis, tuo tarpu likusi dalis (274/610) priklauso valstybei. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik kad neišreiškė valios, bet netgi ir teisiškai nebūtų galėjęs išnuomoti ieškovei visą žemės sklypą dėl kurio aptvėrimo tvora šioje byloje kilo ginčas. Teigia, kad teismas išėjo už ieškinio ribų ir visiškai nepagrįstai pripažino įrodytomis aplinkybes, kurių ieškovė net neįrodinėjo – kad tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. Mano, kad teismas, nustatęs, jog ieškovė įrodė, kad tarp jos ir apelianto buvo sudaryta žodinė rangos sutartis, privalėjo konstatuoti, kad tokiai rangos sutarčiai sudaryti nebuvo laikomasi įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais ši faktą įrodyti, tačiau šiuo atveju teismas vertino ir vadovavosi liudytojų parodymais. Taip pat mano, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė ir neteisingai įvertino minėtų liudytojų parodymus ir visiškai nepagrįstai pripažino, kad atsakovė savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais tariamai įrodė žodžiu sudarytą rangos sutartį. Tačiau nei vienas iš byloje apklaustu liudytoju negalėjo patvirtinti pats betarpiškai matęs ar girdėjęs, kad apeliantas su ieškove būtu taręsi dėl tvoros įrengimo. Nurodo, kad teismas visiškai nepasisakė ir dėl bylos aplinkybių, susijusių su namą, esantį (duomenys neskelbtini) Kaune, juosusios gyvatvorės pakeitimu tvora, be to, aplinkybes, dėl medienos tvorai davimo ir matininkų, kurie matavo sklypo ribas, teismas nepagrįstai ir klaidingai pripažino apelianto konkliudentiniais veiksmais, kuriais jis neva patvirtino rangos sutartį. Mano, kad nesant rašytiniu apskaitos dokumentų, patvirtinančių 2500 Lt išmokėjimą liudytojams R. Š. ir L. S., šios sumos priteisimui iš apelianto teismas neturėjo nei jokio teisinio nei faktinio pagrindo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės atstovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normų ir dėl šių pažeidimo skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009).

Šioje byloje pareikštame ieškinyje ieškovė nurodė, kad su atsakovu P. B. sudarė sutartį, kuri įvardinta kaip panaudos, tačiau faktiškai įtvirtinančią nuomos teisinius santykius, dėl dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, nuomos. Ieškovės teigimu, prie namo buvo suformuotas žemės sklypas, kuris nebuvo aptvertas tvora, todėl sutinkant namo dalies savininkui ji - ieškovė savo lėšomis aptvėrė žemės sklypą - pastatė tvorą, kurios statybą ieškovė vertina kaip išsinuomoto turto pagerinimą. Taip pat ieškinyje nurodoma, kad nutrūkus nuomos teisiniams santykiams ir atsakovui neatlyginus tvoros įrengimo išlaidų ji - ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginimo už patirtas būtinas išlaidas nuomotojo turtui pagerinti. Toks ieškinio turinys, kolegijos vertinimu, teikia pagrindą išvadai, kad nors ir glaustai, apibendrintai, tačiau ieškinio pagrindu buvo nurodoma nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų. Atsižvelgdama į ieškovės pareikšto ieškinio turinį, kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu neteigė ir neįrodinėjo, jog tarp šalių buvo sudaryta rangos sutartis. Kolegijos vertinimu, šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas, byloje dalyvaujančių asmenų teikti kiti procesiniai dokumentai, įrodymai, paaiškinimai teikia pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos kaip ieškinio reikalavimų pagrindas, t.y. peržengė bylos nagrinėjimo ribas, spręsdamas, jog šalis siejo rangos teisiniai santykiai.

Kaip jau minėta šalių ginčas kilo dėl išnuomoto turto pagerinimo išlaidų. Byloje yra pateikta Gyvenamųjų patalpų panaudos sutartis Nr.3-2009 (b.l. 9-10), kurios pagrindu atsakovas ieškovei perdavė naudotis patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) , Kaunas. Tarp šalių nekyla ginčas, jog patalpos buvo perduotos naudotis už atlygį, šalys pripažįsta, kad šalys siekė ir sudarė šių patalpų nuomos sutartį (CK 6.477 straipsnis). Minėtoje sutartyje įtvirtinta teisė į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog nuomos pagrindu perduotos patalpos buvo gyvenamajame name, prie kurio buvo suformuotas kiemas, nuomos sutarties sudarymo metu šalių susitarimu taip pat jai buvo suteikta teisė šiuo kiemu naudotis. Ieškovė įrodinėjo, jog tarp jos ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas, kurio pagrindu ieškovė savo jėgomis ir lėšomis įsipareigojo aptverti kiemą tvora, o atsakovas įsipareigojo atlyginti patirtas išlaidas, tuo tarpu atsakovas pripažįsta, jog jis neprieštaravęs, jog ieškovė įrengtų tvorą, tačiau teigia, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kad tvora bus įrengta nuomininkės poreikiams ir jos lėšomis, kurių nuomotojas atlyginti neprivalės.

CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“, byla Nr. 3K-3-406/2000, kat. 14). Be to, vertinant šalių santykius, turi būti atsižvelgta į CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Pagal CK 6.501 straipsnio nuostatas, kai nuomininkas nuomotojo leidimu pagerina išsinuomotą daiktą, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ką kita; nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertė neprivalo būti atlyginama. Pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė atliko dalį tvoros statybos darbų, kurių vertė 5313 Lt. Byloje, kaip jau minėta, ginčas nekyla, jog tvoros statybos darbai buvo atlikti nuomotojo sutikimu. Nuomotojo sutikimą atlikti tvoros statybos darbus patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog atsakovas medienos tiekimu prisidėjo prie statybos darbų, prieš statybos darbų pradžią matininko pagalba atliko sklypo ribų matavimus. Nors sutartyje nurodyta, kad ieškovei naudotis perduodamos tik patalpos, tačiau iš byloje surinktų įrodymų spręstina, kad ieškovė naudojosi ir prie šių patalpų esančiu kiemu, todėl tvoros pastatymas namų valdoje vertintinas kaip antraeilio daikto, skirto pagrindiniam daiktui (namui) tarnauti sukūrimas (CK 4.12–4.13 straipsniai), kas iš esmės atitinka išsinuomoto daikto pagerinimo sąvoką. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant šalių ginčą dėl nuomojamo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, turi būti atsižvelgiama į tikruosius nuomos sutarties šalių ketinimus ir tikslus, į sutarties vykdymo aplinkybes, be kita ko, ir į sutarties galiojimo laikotarpį. Iš bylos duomenų matyti, kad nors ir tvoros statybos iniciatorė buvo nuomininkė - ji pateikė pasiūlymą namų valdą aptverti tvora, kuri užtikrintų jos poreikį auginti šunis, tačiau įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, jog nuomotojo pasiūlymu buvo įrengta medinė tvora, kurios įrengimo sąnaudos yra žymiai didesnės už nuomininko poreikius atitinkančios tvoros įrengimą, jog dalį statybinių medžiagų tiekė nuomotojas, bei tai, jog nebaigus tvoros statybos darbų nuomos santykiai tarp šalių nutrūko, spręstina, kad toks nuomotojo elgesys neparodo savo prieštaravimo atlyginti nuomininkui už atliktus pagerinimus ir laikytinas leidimu pagerinti nuomos objektą be kokių nors išlygų.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų dydžio įrodinėjimo, yra nurodęs, kad nuomininkas, pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti turėtų išlaidų dydį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo atveju atliktų darbų vertę, rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kuriuose nurodyta medžiagų įsigijimo vertė, įvertino ieškovės paaiškinimus, kad ji darbus atliko vadinamuoju ūkio būdu, rėmėsi liudininkų parodymais apie jiems sumokėtas už atliktą darbą sumas. Byloje pateikta tvoros statybos sąmata (b.l. 8, 1 t.), kurioje pateikta informacija, jog tvoros įrengimo vertė 19821 Lt. Pažymėtina, kad dėl to, jog nuomininkas dalį darbų atliko vadinamuoju ūkio būdu, jis realiai galėjo turėti mažiau išlaidų, negu apskaičiavo darbus atliekanti bendrovė, remdamiesi tam tikra metodika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atliktų darbų vertę, nepažeidė įrodymų leistinumo taisyklių (CPK 177 straipsnio 4 dalis), todėl spręstina, kad teismo sprendimo dalis dėl atliktų darbų vertės gali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, tačiau konstatuoti materialiosios teisės normų pažeidimai neturėjo įtakos iš esmės teisingam bylos išsprendimui, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.