- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-16
- Bylos Nr.
- I-7930-423/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – atsakovės atstovė, ligoninė, LAVL) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2).
Skunde ir atsikirtime (b. l. 33) nurodė, kad nuo 2009-02-05 ligoninėje periodiškai buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Patalpose trūko ploto, sienos ir lubos ištrupėjusios, neveikė ventiliacija, langai nesandarūs, suskilę, palatose buvo šalta, drėgna, veisėsi grybelis, dirbtinis apšvietimas kenkė regėjimui, dušo kabinų nebuvo, todėl kiti asmenys matydavo pareiškėją besiprausiantį. Be to, tualetas palatoje buvo įrengtas prie pat durų, todėl užėję pareigūnai galėjo matyti pareiškėją tualete. Pažymėjo, kad asmenys, sergantys atvira tuberkuliozės forma, buvo laikomi drauge su kitais. Dėl tokių atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjas patyrė pažeminimą, sveiktos pablogėjimą, papildomus suvaržymus, atsirado neigiami dvasiniai išgyvenimai. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur suma.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė atsiliepime (b. l. 6-12) prašė skundą atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas nuo 2010-10-06 iki 2016-07-14 kamerų tipo patalpose. Ligoninė nėra įpareigota kaupti ir saugoti duomenis apie tai, kiek asmenų yra laikoma konkrečiose palatose tam tikru metu. Sanitariniai mazgai ir dušai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, o paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimus ligoninėje, nenustatė jokių higienos normos pažeidimų. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, veikia ir mechaninė ventiliacija. Esant poreikiui, pacientams išduodamos papildomos antklodės arba šildytuvai. Nuteistieji, įtariami sergantys atvira tuberkuliozės forma, buvo laikomi atskirose patalpose. Nenustačius pareiškėjui atviros tuberkuliozės formos diagnozės, jis buvo perkeltas į bendras patalpas. Pareiškėjas skundo aplinkybes nurodė abstrakčiai, nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir nurodomos žalos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog nuo 2009-02-15 buvo periodiškai laikomas LAVL netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas skirtingais laikotarpiais nuo 2010-10-06 iki 2016-07-14 (b. l. 14-26, 28-29, 44).
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT), įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2010-10-06 ir tęsėsi iki 2016-07-14. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė) tik 2019-07-19 (b. l. 3). Vertinant nurodytų teisės pažeidimų mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2019 metais. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovės atstovė – LAVL (b. l. 12, 42).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015-04-15 nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006).
Kaip svarbią senaties termino praleidimo priežastį pareiškėjas nurodo tai, jog visą ginčo laikotarpį atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir nežinojo, kur ir kokį skundą reikia pateikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, orumo pažeminimą, baimę, sveikatos pablogėjimą. Jei pareiškėjas jautė tokio mąsto neigiamus emocinius išgyvenimus, pažeminimą, sveikatos sutrikimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė, t. y. vėliausiai 2016-07-14, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki minėtos datos, o vėliausiai – iki 2019-07-14. Vis dėlto, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2019-07-19 (b. l. 3), t. y. praėjus trims metams ir 5 dienoms nuo paskutinės galimai patirtų teisių pažeidimų dienos ir galimo neturtinės žalos atsiradimo.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo laikymo ligoninėje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Atliekant laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją tiek kalint Alytaus pataisos namuose, kur pareiškėjas nuolat atlieka laisvės atėmimo bausmę, tiek ligoninėje, kur buvo periodiškai laikomas. Taip pat pažymėtina, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.).
LVAT praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011-11-05 nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Ginčo laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.