Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-705-171/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03589-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.12; 55.1(S)

2018 m. balandžio 10 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. prašymą dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus paduoti (tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Trakų skyrius).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. J. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl I. S. (I. S.) iki nacionalizacijos turėtą ir valdytą 19 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), Trakų r.

Paaiškina, kad 1991 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Trakų rajono Trakų agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvo M. J. (M. J.) nuosavybės teise valdytą žemę. Prašyme nurodė, kad žemę tėvas turėjo Mikniškių ir Seimėnų kaimuose. Vėliau paaiškėjo, kad tėvas turėjo žemės tik Mikniškių kaime, o Seimėnų kaime esančios žemės savininkė buvo S. S. (senelė iš motinos pusės). Iki 2003 m. gruodžio 31 d. trūkstamų dokumentų negalėjo pateikti, nes sirgo, o nuo 2004 m. lapkričio 1 d. tapo senatvės pensininku. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu atnaujino terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. nuosavybės teisėmis valdytą 5,50 ha žemės plotą Seimėnų kaime, Trakų rajone, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininke patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Nurodo, kad 2017 m. liepos mėnesį jo sūnus K. J. informavo, kad, lankydamasis Lietuvos centriniame valstybės archyve, pamatė, kad jo senelės S. S. vyras I. S., t. y. jo senelis, Seimėnų kaime iki nacionalizacijos valdė 19 ha žemės sklypą. Anksčiau teikdamas prašymus atkurti nuosavybės teises šios informacijos nežinojo.

Mano, kad laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o aplinkybė, kad nežinojo, kad ne tik tėvas M. J., senelė S. S., bet ir senelis I. S. Seimėnų kaime turėjo žemės, priklausė ne nuo jo, nes nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkanti institucija turėjo galimybę laiku, kol dar nebuvo pasibaigę įstatymo nustatyti terminai, išsiaiškinti faktinę situaciją ir apie tai jį informuoti, t. y. kad 1991 m. gruodžio 12 d. prašymas turi trūkumų – neįrašyti visi duomenys apie turtą ir jį turėjusius asmenis. Taigi, informacijos neturėjimas buvo esminė aplinkybė, objektyviai sukliudžiusi pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė prašyme išdėstytus argumentus ir prašė prašymą patenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ir NŽT Trakų skyrius, kuris yra NŽT padalinys, atsiliepime su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas su 2017 m. liepos 19 d. prašymu kreipėsi į NŽT Trakų skyrių atkurti nuosavybės teises į senelio I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 19,0 ha žemę Seimėnų kaime, Trakų rajono savivaldybėje. NŽT Trakų skyrius 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 46SD-3093-(14.46.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėją informavo, kad jis 2005 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę Seimėnų kaime, tačiau nėra duomenų, kad būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į I. S. nuosavybės teise priklausiusią žemę, mišką, vandens telkinius, buvusius Seimėnų kaime, Trakų rajono savivaldybėje, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepradėtas ir nuosavybės teisės neatkurtos. Rašte taip pat nurodė, kad nėra duomenų, jog buvo pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodantys dokumentai.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad institucija turėjo jį informuoti, kad jo 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme neįrašyti visi duomenys apie turtą ir jį turėjusius asmenis. Pažymi, kad tokiu atveju netektų galios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnis, kuriame nustatyti prašymų ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai.

Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pats domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo senelio turima nuosavybe, kad ši informacija jam buvo neprieinama.

Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas 1991 m. gruodžio 12 d. Trakų rajono Trakų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. J. turėtą žemę Seimėnų ir Mikniškių kaimuose. Kartu su prašymu pateikė giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

Vėliau pareiškėjas išsiaiškino, kad tėvas M. J., kaip vienas iš A. J. įpėdinių, turėjo 9,7860 ha žemės tik Mikniškių kaime, o 5,50 ha žemės, esančios Seimėnų kaime, savininkė pagal archyvinius dokumentus (1938 m. žemės sklypų sąrašą) buvo S. S. – jo senelė iš motinos pusės.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1888-13/05 atnaujino pareiškėjui terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. nuosavybės teise valdytą 5,50 ha žemės plotą Seimėnų kaime, Trakų rajone, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjui po senelės S. S. mirties Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17162 buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos iki nacionalizacijos valdytą žemę.

2017 m. liepos mėnesį pareiškėjas sužinojo, kad jo senelis I. S. (senelės S. S. vyras) Seimėnų kaime iki nacionalizacijos valdė 19 ha žemės sklypą, į kurį nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, todėl 2017 m. liepos 19 d. kreipėsi į NŽT Trakų skyrių su prašymu informuoti a galimybės grąžinti likusią neatkurtą dalį.

NŽT Trakų skyrius 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 46SD-3095(14.46.104), atsakydamas į minėtą prašymą, nurodė, kad nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinius, valdytus I. S. Seimėnų kaime, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepradėtas ir nuosavybės teisės neatkurtos. Taip pat nurodė, kad nėra duomenų, kad buvo pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodantys dokumentai. Informavo, kad turint nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, kuriame būtų patvirtinta, kad I. S. iki nacionalizacijos Seimėnų kaime valdė žemę, į kurią dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, ir teismui atnaujinus terminą prašymui bei nuosavybės teisės ir giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti, galės būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas.

Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, o pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalį, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d., kurį teismas taip pat gali atnaujinti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotą praktiką, teisės normų nuostatas, reglamentuojančias prašymų atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimą, sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktai (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-409/2010).

Pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, galimybė teismine tvarka atnaujinti terminą pateikti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo suteikiama piliečiams, kurie gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises, remdamiesi Atkūrimo įstatymu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į senelio I. S. valdytą 19 ha žemės sklypą Seimėnų kaime, tačiau terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pasibaigęs prieš 16 metų.

LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, jie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šioms teisėms atkurti reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-772/2009). Taigi, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki nustatyto termino (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A-858-109/2014, 2014 m. vasario 27 d. nutartį Nr. A-492-530/2014).

Vadinasi, termino praleidimo priežasčių svarbą iš esmės lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio, kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą grindžia aplinkybėmis, kad apie senelio I. S. iki nacionalizacijos valdytą 19 ha žemės sklypą Seimėnų kaime, teikdamas ankstesnį prašymą atkurti nuosavybės teisės, nežinojo, o sužinojo tik 2017 m., kai sūnus apsilankė Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ar kitus jo veiksmus gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. A-146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr. LVAT 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr. LVAT 2008 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1876/2008).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas inicijavo nuosavybės teisių atkūrimą į tėvo M. J. turėtą žemę jau 1991 m. gruodžio 12 d., o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu jam atnaujino terminą prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti į senelės S. S. nuosavybės teise valdytą žemę Seimėnų kaime. Prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio I. S. valdytą žemę Seimėnų kaime pareiškėjas pateikė tik 2017 m. liepos 19 d. – po beveik 16 metų nuo Atkūrimo įstatyme nustatyto termino tokiems prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad iki 2017 m. liepos 19 d. prašymo NŽT Trakų skyriui pateikimo būtų siekęs kaip nors sužinoti apie senelio I. S. valdytą žemę Seimėnų kaime ar kitaip realizuoti savo teises. Pažymėtina, kad tokios priežastys kaip nežinojimas yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamos svarbiomis ar pateisinamomis Atkūrimo įstatymo prasme.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad tai, jog 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme nurodė pageidavimą atkurti nuosavybės teises Mikniškių ir Seimėnų kaimuose, jis realizavo savo teises atkurti nuosavybės teises į giminaičių turėtą žemę, o institucija turėjo informuoti, kad minėtas prašymas turi trūkumų – neįrašyti visi duomenys apie turtą ir jį turėjusius asmenis. Pareiškėjas mano, kad tai yra objektyvaus pobūdžio aplinkybė, nepriklausiusi nuo jo valios ir sutrukdžiusi laiku pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę.

Pagal Atkūrimo tvarkos 9 punktą, piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas; pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra). Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus. Taigi, prašyme atkurti nuosavybės teises būtina nurodyti ne tik išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą, tačiau ir jo savininko vardą bei pavardę.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, kad būtų išvengta kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisėms į žemę atkurti (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Teismas daro išvadą, kad nors pareiškėjas apie senelio I. S. valdytą žemę Seimėnų kaime sužinojo tik 2017 m., tačiau byloje nenustatyta objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam realizuoti teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais. Taip pat nėra duomenų, kad iki atsitiktinio informacijos apie senelio valdytą žemę radimo jis tikslingai būtų tuo domėjęsis, juolab kad pareiškėjas buvo aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese tiek į tėvo, tiek į senelės valdytą žemę, todėl šie teisiniai santykiai jam buvo žinomi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. (V. J.) prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.