Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji bylos Nr. 1A-254-348-2013

Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00362-2012-8

2013 m. kovo 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Kęstučio Dargužio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, nuteistajam A. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl 2012 m. gruodžio 6 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 145 str. 1 d. – viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, neatlygintinai dirbant po 40 val. per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis LR BK 65, 66 str. į paskirtą bausmę įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-07-21 iki 2012-07-23, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant šešioms viešųjų darbų valandoms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 21 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo patalpose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 1,96 promilių girtumas), šeiminio konflikto metu nepilnamečių vaikų akivaizdoje grasino nužudyti savo žmoną N. V. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, grasindamas susidorojimu ir vartodamas tokius žodžius: „užmušiu“, „nukirsiu“, „aš afganas, aš žudyti moku“, „dalbajobe“, puolė mosuodamasis kumščiais, ketindamas suduoti smūgius, tačiau nukentėjusiosios nesužalojo, nes sūnus D. V., bei žmonos brolis V. J. užstodami sulaikė, suimdami už rankų ir atitraukė A. V., taip savo veiksmais ir žodžiais įtariamasis sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti.

Taip pat skunde nurodoma, kad per visą bylos nagrinėjimo procesą buvo nesilaikyta visuotinai pripažintos asmens nekaltumo prezumpcijos, kai asmuo pripažįstamas kaltu tik surinkus pakankamai neginčijamų įrodymų ir juos teisingai įvertinus, nes jam pateikti kaltinimai pagal LR BK 145 str. 1 d. faktiškai pagrįsti tik nukentėjusiosios parodymais. Teismas privalėjo išnagrinėti jo ir nukentėjusiojo asmens tarpusavio santykius, konflikto pobūdį, grasinančiojo asmens reputaciją, kitas aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad prie bylos nepagrįstai buvo pridėtos specialisto išvados ir jos įvertintos kaip patvirtinančios jo kaltę. Skundo autoriaus teigimu jam mesti kaltinimai galėjo būti nukentėjusiosios liguistos fantazijos vaisius, nes būtent tuo metu jos psichinė liga progresavo, o ją tinkamai gydyti nukentėjusioji dėl savo vidinių nusistatymų nebandė (nevartojo medikų paskirtų vaistų).

Apeliantas neneigia, kad buvo konfliktas, tačiau tai buvo viso labo buitinis konfliktas, kur konfliktuojančios pusės apsižodžiavo, kitaip sakant apsibarė, nes jis po ūkio darbu grįžęs į namus ir aptiko savo žmoną girtaujančią su savo broliu ir mūsų kaimynais. Liudytoja B. V. parodė, kad jis tik plūdosi necenzūriniais žodžiais, ko jis ir pats neneigia, bei pasakė, kad jis išpylė kompanijos geriamą sidrą prieš tai pareikšdamas -„užtenka gerti", bei jos ir sūnaus Dainiaus palydėtas nuėjo miegoti.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimą palaikantis prokuroras bandė teismui pristatyti jį vos kaip ne asocialų ir visuomenei pavojingą asmenį, nors to nėra. Jis niekada nebuvo teistas ir net patrauktas administracinėn atsakomybėn, niekada nestovėjo kur nors įskaitoje priklausomybės centruose ar/ir psichiatrijos įstaigose. Anot apelianto jis nedirbo tik keletą pastarųjų mėnesių, o prieš tai buvo tėvystės atostogose, nes jo žmona turėjo darbą, kurio nenorėjo dėl motinystės atostogų prarasti. Tačiau faktiškai jis nuolatos ir daug dirbo, nes padeda savo motinai tvarkytis 20-ties ha ūkyje, turi traktorininko pažymėjimą, traktorių ir būtinus ūkyje padargus. Todėl jį vertinti kaip degradavusį dykaduonį tikrai neteisinga. Nors dėl nuolatinių nuketėjusiosios skundų jų šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimas, bet šeimoje nepritekliaus nebuvo, vaikai dorai išauklėti, visada pamaitinti ir aprengti.

Skunde pažymima, ir tai, kad nukentėjusioji savo baigiamojoje kalboje neprašė jo pripažinti kaltu ir skirti realia bausmę, tik išreiškė norą jam sudaryti sąlygas nesiartinti prie jos, nes teismo posėdžio išvakarėse ji išsinuomojo atskirą būstą ir trokšta ramybės. Apeliantas pažymi, kad kaltu savęs pagal inkriminuojamą BK 145 str. 1 d. nepripažįsta, gailisi tik dėl įvykusio buitinio konflikto, kurio priežastimi buvo abejų šalių, t. y. kaip jo taip ir nukentėjusiosios veiksmai, nukentėjusiajai negrasino, o tik įžeidinėjo, smurto, kaip fizinio, taip ir psichologinio prieš ją nenaudojo, pats nutraukė kilusi barnį, o jo pasisakymai, kad „aš afganas, žudyti moku" jai tokie buvo pasakyti, tai labiau skirti policijos pareigūnams, kurie jo namuose prieš jį vartojo prievartą. Taip pat nurodo, kad jis šiuo konkrečiu atveju tapo neseniai priimto įstatymo prieš smurtą šeimoje, kuris jo manymu tapo susidorojimo įrankiu susidorojimo auka, nes pirmos instancijos teismas elementarų buitinį konfliktą įvertino kaip nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėja advokatė I. Maldeikienė prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokurorė prašė atmesti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino įrodymus. Nuteistojo A. V. padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 145 str. 1 d. kvalifikavo teisingai. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais išteisinti A. V. nėra objektyvaus pagrindo.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, kad padarė jam inkriminuotą veiką nurodo, jog buvo tik buitinis konfliktas, jokių grasinimų iš jo pusės nebuvo. Tačiau kolegijos įsitikinimu, šie apelianto skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas, nes apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, argumentuotas, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip to reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d. Įrodymų vertinimo tvarka pažeista nebuvo, teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais pagal LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nepagrįsti skundo argumentai ir dėl teismo šališkumo. Tai, jog skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja nagrinėjo ir civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neduoda pagrindo abejoti tuo, kad bylos įrodymus vertinusios teisėjos vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nėra, kaip nėra ir objektyvių duomenų, patvirtinančių teismo šališkumą. Pažymima, jog šias aplinkybes nuteistasis nurodė tik apeliaciniame skunde. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog jam buvo išaiškina jo teisė pareikšti nušalinimą, tačiau šia teise jis nepasinaudojo. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių (BK 58 str., 59 str.), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu. Vien tai, kad teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas neatitinkančias apelianto lūkesčių, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Kolegija konstatuoja, jog buvo laikomasi ir kitos reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos-reikalavimo vadovautis įstatymu. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus, nustatytus LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. d. Faktiniai bylos duomenys yra gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o jų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu BPK numatytomis priemonėmis.

LR BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu A. V., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis A. V. šeimyninio konflikto metu, nepilnamečių vaikų akivaizdoje, grasino nužudyti savo žmoną N. V. ar sunkiai sutrikdyti šios sveikatą, grasino susidorojimu ir vadino įvairiais žodžiais. Tai sukėlė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino net tik nuoseklūs nukentėjusiosios N. V. parodymai, tačiau ir liudytojų V. J., D. V., A. A. parodymai bei iš dalies ir liudytojos B. V. parodymai bei kiti bylos duomenys. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiosios N. V. parydymais apie tai, jog grįžęs neblaivus namo A. V. šaukė, koliojo necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti, grasino užmušti, mosavo kumščiais, bandė suduoti, tačiau buvęs nukentėjusiosios brolis ir sūnus ją užstojo, vyrą sulaikė, tačiau pastarasis ją apipylė sidru. Po ko ji išbėgo į lauką, kur kaimynas jau buvo iškvietęs policiją. Tai, kad A. V. buvo agresyviai nusiteikęs, grasino žmonai parvirtino ir liudytojas A. A., kuris įvykio vietą buvo atvykęs kaip policijos pareigūnas. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Nepagrįstai skunde bandoma abejoti nukentėjusiosios N. V. parodymais dėl jos sveikatos, nes tokių apeliacinio skundo argumentų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Taip pat nepagrįsti skundo argumentai ir dėl liudytojo V. J. parodymų patikimumo, nes neva pastarasis buvo vartojęs vaistų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas V. J. nedavė parodymų apie tai, kad jis iki kaltinamojo A. V. veiksmų buvo vartojęs kokių nors medikamentų, kurie būtų turėję kokios nors įtakos jo parodymų turiniui (b. l. 102). Iš A. V. parodymų matyti, kad liudytojas vaistus vartojo po kaltinamojo elgesio.

Kolegija, įvertinusi teisme ištirtus įrodymus bei sugretinusi visus duomenis, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai atskleidė kaltinamojo kaltės ir nukentėjusiosios N. V. subjektyvaus suvokimo kriterijus. Teismas pagrįstai konstatavo, jog A. V. grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną. Iš parodymų turinio matyti, jog nukentėjuioji grasinimą suvokė kaip realų pavojų gyvybei ar sveikatai, juo labiau, kai A. V., po grasinimų žodžių, bandė suduoti smūgius kumščiais. Nukentėjusioji ir aplinkiniai žmonės dėl A. V. įžūlaus ir agresyvaus elgesio patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, tai tik patvirtina grasinimo realumą. Įvertinus visa tai, daroma išvada, kad A. V. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d, sudėtį ir apylinkės teismas pagrįstai kaltinamąjį nuteisė už šią veiką. Būtent dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.