Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Aidai Dailidienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, išteisintajam J. V. , jo gynėjui advokatui Algiui Girdučiui Šalavkai, nukentėjusiajam V. S. , jo atstovei advokatei Reginai Šeperienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Alytaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Valstybinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo V. S. civiliniai ieškiniai bei nukentėjusiojo V. S. reikalavimas priteisti 1000 litų atstovavimo išlaidų iš J. V. atmesti.

Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 1 d. nuosprendis panaikintas, byla perduota iš naujo nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 7 d. nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis ir byla iš naujo perduota nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu J. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, kai jis buvo kaltintas tuo, kad 2005 m. gegužės 2 d. apie 9 val. (duomenys neskelbtini) savo garaže, esančiame Garažų kooperatyve Nr. (duomenys neskelbtini), medine lazda tyčia sudavė vieną smūgį V. S. į kairės rankos žastą, tuo padarydamas nukentėjusiam V. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi dėl kairio žastikaulio lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, jog, išnagrinėjęs ir įvertinęs duomenų, kurie laikomi įrodymais, visumą, teismas daro išvadą, kad valstybinis kaltintojas teismui nepateikė pakankamai neginčytinų įrodymų, jog J. V. 2005-05-02 apie 9 val. padarė jam inkriminuotą veiką. Nenustačius, kad J. V. tą veiką padarė, jis turi būti išteisintas (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Darydamas šią išvadą teismas nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimas, abejonėmis ar prielaidomis, teismas privalo ištirti ir įvertinti visus teismui pateiktus įrodymus, o įrodymų vertinimo pasėkoje atsiradusios abejonės, prielaidos turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Nuosprendyje nurodoma, kad iš teismui pateiktų įrodymų visumos matyti, jog tik nukentėjusysis V. S. tiesiogiai nurodo J. V. kaip nusikaltimą padariusį asmenį. Pats kaltinamasis J. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme, taip pat nukentėjusiojo slapta įrašyto privataus pokalbio metu nuosekliai tirtino, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje nebuvo, kadangi buvo išvykęs. Liudytojų A. S. , A. B. , V. Š. parodymų dalis dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių ir S. Š. parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų. Visas sužalojimo atsiradimo aplinkybes ir tai, kad sužalojimą padarė būtent J. V. , šie liudytojai sužinojo tik iš V. S. . Jie patys betarpiškai nieko nematė. Teisiamojo posėdžio metu jie tik patvirtino tas aplinkybes, kurias jiems pasakojo nukentėjęs V. S. . Įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvadų, išrašų iš medicininių dokumentų, telefoninių skambučių išklotinės taip pat nenurodo nukentėjusįjį sužalojusio (nusikaltimą padariusio) asmens ir nepaneigia kaltinamojo alibi (kelionės iš Vilniaus miesto į Alytaus miestą). Šių duomenų visuma taip pat neduoda pagrindo atmesti liudytojų J. V. , A. S. , R. S. , S. V. , dalies S. Š. , V. R. parodymų, kurie iš esmės yra nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, eksperto paaiškinimui. Be to, įvertinus eksperto paaiškinimą, specialisto išvadas, matyti, kad visos išvados yra sąlyginės (tikėtina, neatmetama galimybė ir pan.). Kitų įrodymų, duodančių pakankamą pagrindą priimti J. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, teismui pateikta nebuvo.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, J. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 3 mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą žalą ir atsiprašyti nukentėjusįjį, viešai paskelbiant atsiprašymą laikraštyje „Alytaus naujienos“. Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi išteisintojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs, ir nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo bei liudytojų A. M. , V. Š. parodymus. Apylinkės teismas visiškai nevertino tokios aplinkybės, kad V. S. nebuvo priežasties apkalbėti J. V. ir nurodyti pastarąjį kaip jį sužalojusį asmenį. Nukentėjusysis V. S. iš karto po įvykio, dar prieš ikiteisminio tyrimo pradžią, savo bendradarbiams A. B. , V. Š. ir atvykęs į ligoninę nurodė, kad jį sužalojo garažo pirmininkas J. V. . Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius, analogiškus parodymus. Tuo tarpu J. V. parodymai neatitinka nustatytų aplinkybių. Pirmos apklausos metu jis aiškino, kad 2005-05-02 su kolega A. S. nebuvo darbe, nes nebuvo darbo, kur tiksliai buvo, neprisiminė. Vėlesniuose parodymuose nurodė, kad buvo išvykęs į Vilnių (t. 1, b.l. 110, 126, 128). Šias aplinkybes J. V. nurodė tik teisme, paaiškindamas, kad po pirmos apklausos su šeimos nariais kalbėjo apie tai, kuo įtariamas, ir jam J. V. ir S. V. priminė, kad jis 2005-05-02 vežė dukrą į Vilnių. Tačiau ir po šių liudytojų apklausų J. V. , duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nenurodė, kad įvykio dieną buvo Vilniuje. Todėl ir šios aplinkybės, anot prokuroro, leidžia J. V. parodymus vertinti kritiškai. J. V. versiją, kad jis 2005-05-02 buvo Vilniuje patvirtina jo šeimos nariai, kurie yra suinteresuoti asmenys ir jų parodymai vertintini kritiškai. Be to, J. V. dėl jo paties nenurodytų priežasčių teismui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis 2005-05-02 buvo Vilniuje ir savo individualios įmonės vardu pirko prekes, nors teisme nurodė tvarkąs savo įmonės buhalterinę apskaitą.

Pasak apelianto, kritiškai vertintini ir liudytojo V. R. parodymai, kuris aiškino, kad 2005-05-02 Vilniaus mieste matė J. V. . Be to, liudytojų A. S. ir R. S. parodymai, kad 2005-05-02 buvo atvykę pas J. V. į garažą ir jo nerado, neleidžia daryti išvados, kad nusikaltimo padarymo metu J. V. nebuvo nusikaltimo padarymo vietoje. Šių liudytojų buvimas prie J. V. garažo buvo trumpalaikis, jie atvažiavo ir nuvažiavo, o ir pats nukentėjusysis V. S. paaiškino, kad, po suduoto smūgio netrukus sugrįžus, J. V. garažas buvo užrakintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas A. S. nurodė, jog iš vakaro jis su J. V. susitarė susitikti garaže, tačiau, atvykęs sutartu laiku, jo nerado. Ši liudytojo nurodyta aplinkybė, anot prokuroro, paneigia J. V. versiją, kad jis jau iš vakaro ruošėsi vykti į Vilnių ir kad 2005-05-02 ten buvo.

Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo V. S. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Specialisto išvadoje nurodoma, kad V. S. kairio žastikaulio sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiuojant medine lazda iš viršaus, jei trauminio poveikio metu kairys žastikaulis buvo pakeltas kampu liemens atžvilgiu. Būtent tokį sužalojimo įrankį bei būdą nukentėjusiajam nurodžius teisme, ekspertas patvirtino savo išvadą.

Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir paties V. S. slapta darytas įrašas privataus pokalbio metu su J. V. . Nepagrįstai teismo nuosprendyje nurodyta, kad pokalbio metu J. V. tvirtino, kad buvo išvykęs ir nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje nebuvo, nes tokio teiginio padarytame įraše visiškai nėra. Būtent šio pokalbio metu J. V. visiškai neneigia sužalojimo aplinkybių ir derasi dėl pinigų sumos. Liudytojo S. Š. parodymai paneigia J. V. parodymus dėl laiko, kuomet pastarasis tariamai grįžo iš Vilniaus.

Teismas, atmesdamas kaltinimo įrodymus ir nurodydamas, kad įrodymai, išskyrus V. S. , yra išvestiniai ir nepaneigia kaltinamojo alibi dėl jo kelionės į Vilnių, anot apelianto, padarė nepagrįstą išvadą, kadangi minėtų įrodymų analizė ir nurodyti motyvai paneigia J. V. kelionę į Vilnių nusikaltimo padarymo momentu bei įrodo, kad jis sudavė V. S. smūgį lazda ir padarė pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas taip pat teigia, kad apylinkės teismas nuosprendį surašė nesilaikydamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų, nes nuosprendyje nenurodytos aplinkybės, kurios nustatytos, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, neaprašyti nukentėjusiojo V. S. parodymai, kurie yra itin svarbūs įrodomąja prasme, nenurodyti jų atmetimo motyvai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad išdėstyti argumentai ir motyvai leidžia daryti išvadą, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados nepagrįstos ištirtais įrodymais ir neatitinka bylos aplinkybių.

Nukentėjusysis V. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, J. V. nuteisti pagal BK 138 str. 1 d. ir iš pastarojo priteisti jo naudai bylos nagrinėjimo išlaidas. Apeliantas teigia, kad nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra neteisingas. Tvirtina, kad teismas neteisingai vertino ir nepagrįstai rėmėsi eksperto parodymais, jog sužalojimas galėjo gautis tiek smūgiuojant lazda, tiek ir krentant bei atsitrenkiant žastu į ribotą paviršių turintį daiktą. Nuosprendyje nurodyta aplinkybė neatitinka specialisto išvados dėl sužalojimo pobūdžio. Apeliantas mano, kad nėra abejonių, jog jį sumušė J. V. , ką patvirtina specialisto išvada, nukentėjusiojo ir J. V. pokalbio stenograma, kur J. V. neneigia fakto apie sužalojimą. Teigia, kad nepatvirtina versija, jog įvykio metu J. V. buvo Vilniuje. Liudytojos J. V. ir S. V. yra suinteresuotos bylos baigtimi, dėl ko, nukentėjusiojo nuomone, jų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. Anot apelianto, teismas neįsigilino į V. R. parodymus apie tai, kad jis matė J. V. įvykio metu Vilniuje. Be to, teismas iškraipė tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, pakreipdamas įvykio laiką, valandas, minutes, nerasdamas kitų aplinkybių, nenustatydamas ir neįvertindamas byloje surinktų įrodymų, sudarė galimybes ir J. V. neprisipažinti padarius šį nusikaltimą. Nukentėjusysis skunde tvirtina, kad kitų aplinkybių ar įrodymų byloje, jog A. S. galėjo sužaloti kitas asmuo, nėra. Be to, teismas neįvertino liudytojų S. Š. , A. S. parodymų, jog V. S. sužalojo J. V. , bei liudytojo A. S. parodymų, kad jis su J. V. iš vakaro tarėsi susitikti prie garažo ir kad J. V. nekalbėjo apie planus vykti į Vilnių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis, jo atstovė ir prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai tenkintini.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino neteisingai, padarydamas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir dėl ko J. V. nepagrįstai išteisintas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kolegija daro išvadą, kad J. V. 2005 m. gegužės 2 d. apie 9 val. (duomenys neskelbtini) savo garaže garažų kooperatyve Nr. (duomenys neskelbtini) medine lazda sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam V. S. į kairės rankos žastą, tuo sužalojo V. S. , padarydamas jam žastikaulio lūžimą, dėl ko nukentėjusysis ilgai, daugiau kaip 10 dienų gydėsi, tai yra, padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Tokiai išvadai padaryti byloje yra surinkta ir ištirta pakankamai faktinių duomenų, kurie laikytini patikimais ir leistinais įrodymais.

Nukentėjusysis V. S. , kurio parodymai skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje net neaprašyti, parodė, kad J. V. pažįsta kaip garažų pirmininką, su juo jokių konfliktų nėra buvę. 2005-05-02 automobiliu „Kamaz“ apie 8 val. 40 min. atvažiavo į garažus, nuėjo namo pasiimti pietų ir apie 9 val. sugrįžo prie automobilio, nes turėjo vykti į Druskininkus. Garažuose matė S. Š. . Apsisukdamas paliko žvyro provėžas. Tuo metu automobiliu „Audi 100“ atvažiavęs J. V. jam pradėjo priekaištauti, kad jis su tokia technika ardo aikštelę. Po to jis nuėjo pas J. V. į garažą ir paprašė paskolinti kastuvą. J. V. paėmė kuolą ir užsimojo juo, sakydamas „aš tau duosiu, tu ilgai atsiminsi“. Tada jis pakėlė ranką, saugodamasis smūgio į galvą. J. V. pataikė į kairės rankos žastą. Nuėjęs prie automobilio, pajuto, kad negali pakelti rankos, suprato, kad ji lūžo. Sugrįžo prie J. V. garažo, kurio durys buvo jau uždarytos, J. V. pasakė, kad jis sulaužė jam ranką. Esant sulaužytai rankai, nuvažiavo į darbovietę, mechanikui A. B. pasakė, kad jam J. V. sulaužė ranką, nurodė visas aplinkybes. Vairuotojas V. Š. jį nuvežė į ligoninę, iš kur buvo nusiųstas į polikliniką, iš ten vėl persiųstas į ligoninę, kur buvo gydomas dvi paras, nedarbingumo pažymėjimą turėjo apie penkis mėnesius. Maždaug po dviejų savaičių prie garažų susitiko J. V. , kuris jo atsiprašė, 2005-06-16 susitiko pas tyrėją, kuris siūlė taikytis. Tą pačią dieną jam paskambinęs J. V. , klausė, kokia suma, pasiūlius užeiti į namus, atsisakė. Paskambinęs kitą dieną kvietė susitikti prie garažų. Jam skambino numeriu (duomenys neskelbtini), kurį žinojo kaip garažų pirmininkas. Susitikimo metu J. V. klausė, kokios sumos jis nori. Kadangi nukentėjusysis pradėjo kalbėti apie septynis tūkstančius, šis pokalbį nutraukė. Vėliau sugalvojo pokalbį įrašyti, tada priėjo prie garažo ir pasiūlė J. V. taikytis. Pastarasis sakė, kad jis paršo per daug pinigų. Nukentėjusysis pareiškė 7000 litų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes visą vasarą negalėjo dirbti ūkyje, buvo penkis mėnesius nedarbingas, kentėjo skausmą, kurį jaučia ir dabar, rankos pirštai nesusilenkia. Taip pat prašo priteisti 8663,01 Lt- 7000 litų neturtinei žalai atlyginti, 451,32 litų už medikamentus ir paslaugas, 500 litų už advokato paslaugas, 711,69 litų atlyginimo ir nedarbingumo pašalpos skirtumo.

Tokie nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs viso bylos tyrimo, tame tarpe duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir nagrinėjimo metu.

Kiti įrodymai, kurie turėtų būti vertinami, sprendžiant J. V. kaltės klausimą, nuosprendyje iš dalies išdėstyti, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertindamas padarė išvadą, kuri neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kadangi išteisintojo J. V. ir nukentėjusiojo V. S. parodymai apie įvykį skiriasi iš esmės, bylos įrodymų visetas turi būti vertintinas įrodymus suskirsčius į dvi grupes, patvirtinant ar paneigiant vieną iš versijų.

Nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad J. V. 2005 m. gegužės 2 d. apie 9 val. (duomenys neskelbtini)savo garaže garažų kooperatyve Nr. (duomenys neskelbtini) medine lazda sudavė jam vieną smūgį į kairės rankos žastą, tuo padarydamas žastikaulio lūžimą, padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina šie įrodymai:

specialisto išvadose (t.1, b. l. 19,20; 22,23) užfiksuota, kad iš apžiūros ir medicinos duomenų matyti, kad nukentėjusysis į apskrities ligoninės traumatologinį skyrių 2005-05-02 paguldytas neatidėliotina tvarka dėl kairio žastikaulio lūžimo. Sužalojimas padarytas galimai nurodytu laiku, t. y., 2005-05-02 9 valandą. Sužalojimas padarytas dėl vieno trauminio poveikio, veikiant žastą kietu buku, galimai ribotą paviršių kontakto vietoje turinčiu daiktu. Sužalojimo smūgiuojant lazda, galimybė neatmetama. Dėl sužalojimo kvalifikuotinas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Žastikaulio lūžimas galėjo būti padarytas smūgiuojant medine lazda iš viršaus, jei trauminio poveikio metu kairysis žastas buvo pakeltas kampu liemens atžvilgiu (pavyzdžiui, ginantis nuo smūgio);

Alytaus apskrities ligoninės medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad V. S. anamnezėje nurodė, kad 2005-05-02 apie 9 val. jam prie garažų lazda trenkė garažų pirmininkas Jonas (t. 1, b.l. 86);

iš liudytojos A. S. parodymų matyti, kad 2005-05-02 išeidamas į darbą vyras buvo sveikas, sakė, kad reikės važiuoti į Druskininkus ir kad užvažiuos į garažus pasiimti valgyti. Apie 11 val. jai paskambino V. S. ir pasakė, kad Jonas, garažų pirmininkas, su kuolu sulaužė ranką. Praėjus maždaug mėnesiui po įvykio, J. V. du kartus skambino V. S. , jie buvo susitikę prie garažų, bandė taikytis. J. V. siūlė 500 litų žalai atlyginti, daugiau nenorėjo mokėti;

informacijoje, gautoje pagal Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarimą, užfiksuota, kad J. V. skambino V. S. 2005-06-16 ir 2005-06-17 (t.1, b. l. 78-80);

iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad 2005-05-02 kartu su kitais darbininkais pakrovė į V. S. automobilį statybines medžiagas, kurias reikėjo vežti į Druskininkus. Su kroviniu V. S. išvyko apie 8 val. 30 min., sugrįžęs apie 10 val. užėjo pas jį į kabinetą, sakė, kad garažų pirmininkas, suduodamas kuolu, sulaužė jam ranką dėl to, kad jis paliko vėžes aikštelėje. Į ligoninę V. S. nuvežė V. Š. ;

iš liudytojas V. Š. parodymų matyti, kad V. S. 2005-05-02 ryte išvažiavo į Druskininkus, o apie 10 val. grįžo į bendrovę. Viršininkas A. B. liepė V. S. skubiai vežti į ligoninę, nes jam sulaužyta ranka. V. S. pasakojo, kad pažeidė aikštelę ir už tai jam garažo pirmininkas sulaužė ranką, per ją trenkdamas kuolu. Liudytojas patvirtino, kad ryte atėjęs į darbą V. S. buvo sveikas, jie sveikinosi, kai grįžo, ranka buvo sutinusi, jos pakelti V. S. negalėjo;

iš liudytojo S. Š. parodymų matyti, kad tos dienos, kai ligoninėje jis pamatė sužalotą garažų kaimyną V. S. , rytą garažuose jis matė ir J. S. ,ir J. V. . Apie 8-8.30 val. V. S. dar nebuvo sužalotas. J. V. matė išvažiuodamas iš garažų apie 10.30-11.30 val. Ligoninėje V. S. jam sakė, kad jį sužalojo J. V. .

Šių įrodymų visetas patvirtina nukentėjusiajam padaryto sužalojimo vietą, laiką, pobūdį, o taip pat ir aplinkybes, kuriomis jis buvo padarytas. Kolegija daro išvadą, kad netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes jie nuoseklūs, logiški, sutampa su kitų asmenų nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas specialistų išvadų dėl V. S. sužalojimų teismo posėdyje iš viso netyrė, nuosprendyje juose užfiksuotų duomenų neaprašė, tačiau jas vertino, darydamas klaidingą išvadas. Sprendžiant apie asmens kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, susietai turi būti vertinamas visas įrodymų visetas, o ne kiekvienas įrodymas atskirai. Akivaizdu, kad specialisto išvadoje apie sužalojimo pobūdį negali būti nurodyta kalto dėl nusikalstamos veikos asmens pavardė, nesant individualių žalojančio įrankio požymių, negali būti nurodytas konkretus žalojimo įrankis. Šioje byloje specialisto išvadų įrodomoji reikšmė yra ta, kad jomis patvirtintas sužalojimo laikas, pobūdis ir neatmesta galimybė, kad sužalojimas padarytas nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis ir įrankiu. Nors įvykio nematė nė vienas pašalinis asmuo, neįtikėtina, kad nukentėjusysis būtų susižalojęs ar sužalotas kitomis aplinkybėmis, o paskui nuosekliai visiems aiškinęs, kad jį sužalojo J. V. . Kaip nurodė ir išteisintasis, ir nukentėjusysis, tarp jų anksčiau nėra buvę jokių tarpusavio konfliktų, dėl kurių nukentėjusysis būtų J. V. apkalbėjęs. Kolegija laiko neturinčiu teisinio pagrindo ir neetišku J. V. teiginį, kad, apkalbėdamas jį, iš savo sužalojimo V. S. siekė pasipelnyti.

Išteisintojo J. V. parodymus kolegija vertina kaip jo gynybinę poziciją Skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad kaltinamasis J. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme, taip pat nukentėjusiojo slapta įrašyto privataus pokalbio metu nuosekliai tvirtino, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje nebuvo, kadangi buvo išvykęs. Tačiau, priešingai nei teigiama nuosprendyje, išteisintojo parodymų negalima laikyti nuosekliais. Pirmos apklausos metu jis aiškino, kad 2005-05-02 su kolega A. S. nebuvo darbe, kur tiksliai buvo, neprisiminė, po to tvirtino, jog įvykio dieną buvo išvykęs, tačiau, kur buvo išvykęs, neprisiminė (t.1., b.l. 110, 126). Tik teisminio bylos nagrinėjimo metu jis parodė, jog 2005-05-02 buvo išvykęs į Vilnių, nes vežė dukrą į darbuotojų susirinkimą. Parodymų prieštaringumą aiškino tuo, kad po pirmos apklausos pokalbio su žmona bei dukra metu šios jam tas aplinkybes priminė. Tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės jis ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. S. V. bei J. V. yra išteisintojo šeimos narės, jos yra suinteresuotos bylos baigtimi, kolegija jų parodymus vertina kaip siekį padėti šeimos nariui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pokalbio tarp J. V. ir V. S. įrašo stenogramoje (t.1, b.l. 49-50) neužfiksuotas J. V. tvirtinimas, kad jis buvo išvykęs ir nusiklastimo padarymo metu įvykio vietoje nebuvo. Būtent šio pokalbio metu J. V. neneigia sužalojimo aplinkybių ir netgi derasi dėl piniginio atlygio. Nors nukentėjusysis pokalbį įrašinėjo savo iniciatyva, garso kasetė su pokalbio įrašu pateikta tyrėjui proceso nustatyta tvarka, jos apžiūra užfiksuota protokolu, garso įrašas iššifruotas (t.1, b. l. 46-50). Duomenys, užfiksuoti šioje kasetėje laikytini įrodymu, juolab, kad J. V. niekada neginčijo tokio turinio pokalbio tarp jo ir nukentėjusiojo buvimo fakto.

Liudytojų A. S. ir R. S. parodymai, kad 2005-05-02 atvykę pas J. V. į garažą pastarojo nerado, nepatvirtina, jog J. V. nebuvo nusikaltimo padarymo vietoje. Abu liudytojai prie J. V. garažo tik atvažiavo ir iš karto nuvažiavo, o iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad, jam iš karto po įvykio sugrįžus prie J. V. garažo, durys buvo uždarytos. Be to, liudytojas A. S. parodė, kad iš vakaro tarėsi su J. V. 2005-05-02 rytą susitikti garaže, apie kelionę į Vilnių pastarasis nekalbėjo. Ši liudytojo nurodyta aplinkybė taip pat paneigia J. V. versiją, jog jis įvykio dieną buvo Vilniuje.

Tai, kad J. V. 2005-05-02 rytą buvo Vilniuje, teisme tvirtino liudytojas V. R. . Kolegija atmeta šio liudytojo parodymus. Apklausti šį asmenį liudytoju teismo posėdžio metu paprašė J. V. , kuomet negalėjo teismui pateikti žadėtų rašytinių įrodymų, patvirtinančių tai, kad įvykio dieną buvo Vilniuje ir savo individualios įmonės vardu įsigijo prekių. V. R. parodymai atmetami ir dėl to, kad išanalizuotais nuosprendyje įrodymais patvirtinta kita J. V. buvimo vieta. Kolegija nelaiko V. R. parodymų melagingais, nes jis gali sąžiningai klysti, nurodydamas laiką ir aplinkybes, kada matė J. V. Vilniuje, nes nuo įvykio iki jo parodymų teisme, praėjo daug laiko.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams, J. V. kaltė tyčia sužalojus V. S. , padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodyta, veika ikiteisminio tyrimo teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį. J. V. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į tai, kad nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad J. V. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. J. V. skirtina laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per teismo nustatytą laiką atlyginti nukentėjusiojo turėtas išlaidas, susijusias su proceso vedimu (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 7 dalis ).

Akivaizdu, kad dėl sužalojimo nukentėjusysis patyrė ir turtinės, ir neturtinės žalos, tačiau turtinės žalos dydžio, neatidėjus bylos nagrinėjimo apskaičiuoti negalima, kadangi byloje nėra pateikta visų dokumentų, įrodančių medikamentų ir procedūrų kainą, taip pat nukentėjusiojo gaunamo atlyginimo ir nedarbingumo pašalpos skirtumą. Todėl nukentėjusiajam pripažintina teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka. Kadangi nustatant neturtinės žalos dydį, turi įtakos padarytos turtinės žalos dydis, o jo, kaip minėta, apskaičiuoti pagal esamus duomenis negalima, civilinio proceso tvarka spręstinas ir neturtinės žalos dydžio klausimas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalis). Byloje yra kvitai (t.1, b. l. 29, 52, 89, t. 2, b. l. 1), patvirtinantys nukentėjusiojo turėtas išlaidas ryšium su atstovavimu, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovė taip pat pateikė kvitą, patvirtinantį nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas. Iš viso nukentėjusysis turėjo 2450 litų proceso išlaidų, ši suma priteistina.

Nors byloje yra Alytaus apskrities ligoninės raštas, kad V. S. gydymas kainavo 285,60 Lt, tokio ieškinio niekas nepareiškė ir nuosprendyje be pagrindo konstatuojama, kad jis atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

J. V. , a/k (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti laisvės apribojimo bausmę 1 ( vieneriems ) metams, įpareigojant per tris mėnesius atlyginti nukentėjusiajam V. S. su proceso vedimu susijusias išlaidas.

Priteisti iš J. V. V. S. , a/k (duomenys neskelbtini) 2450 (du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt) litų proceso išlaidų atlyginimui.

Pripažinti V. S. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kardomąją priemonę, paskirtą J. V. , rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos, apeliacine tvarka neskundžiamas.