Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-08-05 sprendimą Nr. 11SP-4153 ir 2014-09-19 sprendimą Nr. 1D-6685(11) bei palikti galioti Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2000-05-04 išvadą Nr. 16358 ir 2001-01-29 išvadą Nr. 16358; 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos R. V. naudai nuo 2014-07-01 neišmokėtą pensijos dalį. Taip pat prašė priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais sprendimais atsakovė nepagrįstai, vadovaudamasi nuo 2014-01-01 įsigaliojusiomis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 str. 3 d. 1 p. nuostatomis, perskaičiavo jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neįskaitydama į laiką pensijai skirti laikotarpio nuo 1990-03-11 iki 1992-12-12, kai pareiškėjas buvo TSRS vidaus reikalų ministerijos 42 divizijos 358 konvojavimo pulko 1 bataliono 5 kuopos kontrolierių būrio viršininkas. Pažymėjo, kad nurodytu laikotarpiu ėjo kontrolierių būrio viršininko pareigas Vilniaus socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigoje, jo funkcijos buvo organizuoti ir užtikrinti šioje įstaigoje laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus sprendimą perimti asmenų, laikomų įkalinimo įstaigose, apsaugą ir priežiūrą, 1991-12-12 jis iš būrio viršininko pareigų buvo atleistas ir nuo 1991-12-13 priimtas į Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigos Priežiūros ir apsaugos skyrių, kur vykdė tas pačias pareigas. Pareiškėjo nuomone, jo eitos pareigos atitinka Įstatymo 16 str. 3 d. 2 p. nuostatas, todėl nurodytas laikotarpis turi būti įskaitytas į laiką pensijai gauti.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį patenkinti.

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad ginčo dėl to, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 16 str. 3 d. 1 p. reikalavimų, byloje nėra. Laikotarpis nuo 1990-03-11 iki 1992-12-12 į tarnybos laiką pensijai skirti vadovaujantis Įstatymo 16 str. 3 d. 2 p. taip pat negali būti įskaitytas, nes pareiškėjas nedirbo pagal darbo sutartį, be to, jo eitos pareigos vėliau nebuvo priskirtos Lietuvos Respublikos pareigūno pareigoms.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimų, kuriais nuo 2014-07-01 buvo perskaičiuota pareiškėjui R. V. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Vidaus reikalų ministerijos 2014-08-05 sprendimu Nr. 11SP-4153, vadovaujantis Įstatymo 16 str. 3 d. 1 p., buvo perskaičiuota pareiškėjui R. V. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, neįskaitant į tarnybos laiką pensijai skirti laikotarpio nuo 1990-03-11 iki 1991-12-12 (1 metų 9 mėnesių ir 1 dienos), kai pareiškėjas buvo TSRS VRM 42 divizijos 358 konvojavimo pulko 1 bataliono 5 kuopos kontrolierių būrio viršininku, nes šis laikotarpis nėra faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990-03-11 (b. l. 14).

Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas padavė skundą vidaus reikalų ministrui (b. l. 17), kuris 2014-09-19 sprendimu Nr. 1D-6685(11) jį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 19).

Pareiškėjas prašo teismą panaikinti nurodytus Vidaus reikalų ministerijos sprendimus ir priteisti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2014-07-01.

Pareiškėjo reikalavimai grindžiami tuo, kad laikotarpiu nuo 1990-03-11 iki 1992-12-12, iki kol Lietuvos valstybė perėmė asmenų, laikomų įkalinimo įstaigose, apsaugą ir priežiūrą, jis buvo TSRS Vidaus reikalų ministerijos 42 divizijos 358 konvojavimo pulko 1 bataliono 5 kuopos kontrolierių būrio viršininkas. Iš būrio viršininko pareigų buvo atleistas 1991-12-12 ir nuo 1991-12-13 priimtas į Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigos Priežiūros ir apsaugos skyrių. Šias aplinkybes patvirtina teismui pateikti pareiškėjo tarnybos apskaitos duomenys (b. l. 12–13). Pareiškėjo teigimu, tarnybos laikas nuo 1990-03-11 iki 1992-12-12 atitinka Įstatymo 16 str. 3 d. 1 p. nuostatas, todėl turėjo būti įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

2013-12-03 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-636 (įsigaliojusiu 2014-01-01) buvo pakeistas Įstatymo 16 str. 3 d. 1 p., nustatant, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995-01-01: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990-03-11 ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990-03-11.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti nurodytų Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, 2016-06-20 nutarime Nr. KT18-N9/2016 pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 3 d. 1 p. (2013-12-03 redakcija; Žin., 2013, Nr. 128-6522; 2015-06-25 redakcija; TAR, 2015-07-01, Nr. 10600) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiką iki 1990-03-11, tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990-03-11 iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990-03-11 tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990-03-11 iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, nes, kaip minėta, šias funkcijas vykdę pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje, pati Lietuvos Respublika skatino jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusius SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnus tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, šiose įstaigose tarnavę lojalūs Lietuvos Respublikai asmenys galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė tų įstaigų apsaugą ir kontrolę. Nustatytos išskirtinės aplinkybės, dėl kurių teisinga tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti faktinį tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990-03-11 laiką, ir dėl kurių atsirado tokie teisėti lūkesčiai, būdingos lojalių Lietuvos Respublikai SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnų, vykdžiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, tarnybai.

Įvertinęs šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo tarnyba TSRS VRM 42 divizijos 358 konvojavimo pulko 1 bataliono 5 kuopos kontrolierių būrio viršininko pareigose (nuo 1990-03-11 iki 1991-12-12) turi būti įskaitoma į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas būtų savanoriškai pasirinkęs tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, t. y. kad jis siekė būtent tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose ir vykdyti veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybę, ar jis būtų veikęs priešingai Lietuvos interesams. Priešingai, byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose pareiškėjas tęsė siekdamas išsaugoti socialines garantijas, turėti darbą bei tarnauti Lietuvos valstybei. Būdamas lojalus pareigūnas, ištikimybę Lietuvos Respublikai pareiškėjas galėjo prisiekti tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę.

Atsižvelgęs į tai, kad Įstatymo 16 str. 3 d. 1 p. nuostatos, kuriomis remiantis buvo priimti ginčijami Vidaus reikalų ministerijos sprendimai, Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą, t. y. panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-08-05 sprendimą Nr. 11SP-4153 ir vidaus reikalų ministro 2014-09-19 sprendimą Nr. 1D-6685(11) bei priteisti pareiškėjui iš atsakovės laikotarpiu nuo 2014-07-01 iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dalį.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurioms pagrįsti teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikė pinigų priėmimo kvitus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d., dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės teismui nebuvo pateiktas pareiškėjo prašymas su patirtų išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal pateiktus mokėjimo kvitus teismas negali nustatyti, už kokias konkrečias teisines paslaugas pareiškėjas sumokėjo jam atstovavusiai advokatei, taip pat įvertinti, ar galimai patirtos išlaidos yra protingos bei proporcingos. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismas palieka nenagrinėtą ir išaiškinai pareiškėjui teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str., 88 str. 2 p., 132 ir 133 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą patenkinti.

Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-08-05 sprendimą Nr. 11SP-4153 ir vidaus reikalų ministro 2014-09-19 sprendimą Nr. 1D-6685(11).

Priteisti iš atsakovės Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui R. V. laikotarpiu nuo 2014-07-01 iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dalį.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.