Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1677-944/2017 pagal pareiškėjo V. G. skundą suinteresuotiems asmenims AB SEB bankui, antstoliui A. S., G. G. dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dalies pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi V. G. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas P. P.. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi patvirtinti V. G. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, o 2014 m. kovo 18 d. nutartimi patvirtintas V. G. 2014 m. sausio 27 d. mokumo atkūrimo planas, kuris patikslintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d., 2015 m. lapkričio 5 d. ir 2016 m. balandžio 1 d. nutartimis. Šio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi fizinio asmens bankroto administratoriumi paskirtas S. G.. 2016 m. lapkričio 25 d. įvykusiame kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu buvo svarstomas klausimas dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės nustatymo, kuriam kreditorių kvalifikuota dauguma nepritarė.Pareiškėjas V. G. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas pripažinti kreditorių susirinkimo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimą „Dėl bankrutuojančios V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės nustatymo“ (5 darbotvarkės klausimas) negaliojančiu; nustatyti bankrutuojančio V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas nurodė, kad mokumo atkūrimo planas buvo patvirtintas penkerių metų terminui, t. y. maksimaliam terminui, kurį numatė tuo metu galiojanti LR fizinių asmenų bankroto įstatymo redakcija. Šiuo metu parduotas nekilnojamasis turtas, atsiskaityta iš dalies su kreditoriais, gautos lėšos taip pat skirtos administravimo išlaidoms. Kadangi vertingo turto neliko, todėl netikslinga tęsti bankroto procedūras. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, LR fizinių asmenų bankroto įstatymas numato trejų metų terminą mokumo atkūrimo planui įgyvendinti. Tokiu būdu pareiškėjas turi teisę siūlyti keisti reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano trukmę. Teigia, kad mokumo atkūrimo plano sutrumpinimo klausimas buvo pateiktas svarstyti kreditorių susirinkimui, tačiau su tuo nesutiko didžiausias pareiškėjo kreditorius. Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, įpareigoti pateikti kreditoriams 2016 m. lapkričio 25 d. kreditorių susirinkime prašytą informaciją bei ją pagrindžiančius dokumentus, pateikti išvadas ir aiškiai nurodyti aplinkybes, galinčias teigiamai ar neigiamai įtakoti tolimesnį bankroto procesą. Nurodė, kad administratoriaus pateiktoje ataskaitoje apie mokumo atkūrimo plano įgyvendinimą nenurodyta jokių argumentų, kad mokumo atkūrimo planas turėtų būti baigtas, kad pasiekta bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyra. Suinteresuoto asmens nuomone, bankroto procesas neturi būti siejamas su turto realizavimo procedūros pabaiga, nes pats bankrutuojantis asmuo turi dėti maksimalias pastangas gauti didesnes pajamas ir didesne dalimi atsiskaityti su kreditoriais. Pažymi, kad pareiškėjo gaunamos pajamos nėra mažos, todėl atskaičius lėšas, skirtas būtiniesiems poreikiams tenkinti, ir administravimui skirtas lėšas, liktų lėšų, kurios galėtų būti skirtos įsiskolinimų dengimui.A. S. G. atsiliepimu į skundą prašė jį tenkinti. Nurodė, kad nėra tikslinga tęsti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimą, nes visi esminiai tikslai yra pasiekti. Pažymėjo, kad faktiškai neliko jokių realių pareiškėjo lėšų šaltinių, jo vienintelės pajamos yra senatvės pensija. Pripažino, kad 2016 m. gruodžio 9 d. patikslintas mokumo atkūrimo planas, kaip dokumentas, nebuvo pateiktas svarstyti kreditorių susirinkimui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jame keičiasi tik mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas, įstatymo nuostatos neturėtų būti aiškinamos formaliai. Pažymėjo, kad kreditoriai susirinkimo metu atmetė pareiškėjo prašymą sutrumpinti numatytą mokumo atkūrimo planą, todėl teikti tvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą, administratoriaus nuomone, netikslinga, nes kreditorių pozicija yra aiški.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo V. G. skundą atmetė, kartu atmesdamas ir administratoriaus S. G. prašymą patvirtinti patikslintą 2016 m. gruodžio 9 d. mokumo atkūrimo planą.Teismas pažymėjo, kad LR fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau ir FABĮ) 7 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti būtini asmens mokumo atkūrimo plano elementai, tarp jų ir 1 dalies 12 punkte įtvirtintas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos. Teismo vertinimu, minėta nuostata glaudžiai susijusi su FABĮ 7 straipsnio 5 dalimi, kuri nustato maksimalią plano įgyvendinimo trukmę. Tokiu būdu teismas darė išvadą, kad klausimai, susiję su FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatytų klausimų sprendimu, tame tarpe ir dėl termino keitimo, turi būti svarstomi pateikiant patikslintą mokumo atkūrimo planą tvirtinti kreditorių susirinkimui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai pasirinko savo teisės kreiptis dėl termino sutrumpinimo įgyvendinimo būdą. Teismas pažymėjo, kad mokumo atkūrimo plano termino sutrumpinimo klausimas yra esminis plano elementas, todėl galėjo būti teikiamas tik su patikslintu mokumo atkūrimo planu pagal LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Priešingu atveju susidarytų situacija, kuomet galimai patenkinus pareiškėjo skundą ir nustačius plano įgyvendinimo datą 2016 m. gruodžio 31 d., patikslintas mokumo atkūrimo planas pagal teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį toliau galiotų, nes nebūtų pakeistas. Teismas pripažino, kad asmuo turi teisę prašyti sutrumpinti mokumo atkūrimo plano įgyvenimo terminą, tačiau turi šią teisę įgyvendinti tokiu būdu, kad kiti LR fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyti veiksmai galėtų būti toliau atliekami. Šios teisės įgyvendinimo būdą teismas nelaikė formaliu reikalavimu, nes fizinių asmenų bankroto procesas turi užtikrinti tiek fizinio asmens, tiek kreditorių interesų pusiausvyrą.Įvertinęs administratoriaus nurodytą aplinkybę, kad 2016 m. gruodžio 9 d. patikslinto mokumo atkūrimo plano, kurį pateikė teismui kartu su atsiliepimu į skundą, kreditorių susirinkimui jis nėra pateikęs, kad palyginus su galiojančiu ir vykdomu mokumo atkūrimo planu keičiasi mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas, atitinkamai ir terminai atsiskaityti su kreditoriais, teismas konstatavo, kad įstatymas nenumato kitokiu būdu pateikti svarstyti mokumo atkūrimo planą, kaip tik kreditorių susirinkimo metu, todėl tai nėra formalus pažeidimas, dėl ko reikalavimą patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą atmetė kaip nepagrįstą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas V. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį ir pripažinti bankrutuojančio V. G. kreditorių susirinkimo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimą „Dėl bankrutuojančios V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės nustatymo“ (5 darbotvarkės klausimas) negaliojančiu; nustatyti bankrutuojančio V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas iš esmės nesprendė ir nepasisakė dėl bankrutuojančio V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės nustatymo. Teismas nagrinėjo tik procedūrinius klausimus. Teismas nevertino aplinkybės, kad V. G. bankroto byloje didžiausias kreditorius AB SEB bankas (turintis 94,23 proc. visų balsų) nepritarė sutrumpintai bankrutuojančio V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmei iki 2016 m. gruodžio 31 d. pagal 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusią LR FABĮ redakciją (7 straipsnio 5 dalis). Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėjas V. G. netinkamai pasirinko savo teisės kreiptis dėl termino sutrumpinimo įgyvendinimo būdą. Vadovaujantis tokia teismo išvada, galimybė nustatyti bankrutuojančio V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę, atsižvelgiant į 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas, išnyko. Teismas neįvertino, kad klausimas dėl mokumo atkūrimo plano termino sutrumpinimo buvo sprendžiamas kreditorių susirinkime. Be to, V. G. bankroto administratorius pateikė teismui prašymą patvirtinti bankrutuojančio V. G. patikslintą mokumo atkūrimo planą, kuriame numatyta V. G. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė iki 2016 m. gruodžio 31 d. Todėl pagrindiniam (didžiausiam) kreditoriui AB SEB bankui nepritarus mokumo atkūrimo plano termino sutrumpinimui, nėra galimybės parengti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo akto. Pažymi, kad teismui pateiktas patvirtinti bankrutuojančio V. G. mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus. Apelianto nuomone, šiuo atveju pagrindas pakeisti terminą mokumo atkūrimo planui yra nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigalioję FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatos. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB SEB bankas prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti. Suinteresuoto asmens nuomone, teismas tinkamai ir išsamiai išanalizavo fizinio asmens pateiktą skundą, aiškiai ir išsamiai pateikė FABĮ nuostatas, sistemiškai išaiškino bankrutuojančio asmens bei bankroto administratoriaus teises ir pareigas bei šių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdus, kad fizinio asmens bankroto procese būtų tinkamai užtikrinta tiek fizinio asmens, tiek kreditorių interesų pusiausvyra. AB SEB bankas sutinka, kad FABĮ pakeitimo įstatymas numato, kad fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę, tačiau tai nereiškia, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas turi būti keičiamas privalomai, neatsižvelgiant į konkretaus bankroto proceso aplinkybes bei nepaisant bankrutuojančio asmens kreditorių teisių bei teisėtų interesų. Pažymi, kad bankrutuojantis asmuo bei jį atstovaujantis bankroto administratorius vienu darbotvarkės klausimu prašė didinti būtiniems poreikiams tenkinti skirtų piniginių lėšų sumą, kitu – papildomai skirti pinigines lėšas bankroto proceso administravimui, o trečiu klausimu jau prašo trumpinti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą ir baigti bankroto procesą. Kreditoriaus nuomone, tokie vienas kitam prieštaraujantys sprendimai negali būti tvirtinami, tuo labiau, kad pirmiausia bankrutuojantis asmuo bei jį atstovaujantis bankroto administratorius turi pateikti visą kreditorių susirinkimo prašomą informaciją bei ją pagrindžiančius dokumentus, aiškiai nurodyti aplinkybes, kurios gali įtakoti tolimesnio bankroto proceso eigą, pateikti pajamas bei išlaidas pagrindžiančius dokumentus, ir tik gavus bei išsamiai išnagrinėjus visą pateiktą medžiagą, tiek kreditorių susirinkimas, tiek teismas galėtų svarstyti tolimesnes V. G. bankroto proceso perspektyvas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas skundas dėl 2016 m. lapkričio 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimo penktuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nepritarta mokumo atkūrimo plano trukmės pakeitimui (sutrumpinimui), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Įstatymu pakeitus FABĮ teisinį reglamentavimą, nuo 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 7 straipsnio 5 dalies redakcijoje nustatyta, jog plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šį pakeitimą įtvirtinusio Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 6 dalies nuostatoje, reglamentuojant šio įstatymo taikymą, įstatymų leidėjas nustatė, jog fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad bankrutuojančių fizinių asmenų, kurių bankroto procesas pradėtas iki minėto įstatymo įsigaliojimo dienos, mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė įstatymu automatiškai nepakeičiama, tačiau tokiems asmenims suteikiama teisė FABĮ 8 straipsnio nustatyta tvarka siūlyti keisti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę. Šią teisę apeliantui numatanti nuostata taikytina ir nagrinėjamu atveju, kadangi bankroto byla V. G. iškelta 2013 m. spalio 21 d.Pažymėtina, kad fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes fizinio asmens mokumo atkūrimo plane nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan.Nagrinėjamu atveju 2016 m. lapkričio 25 d. kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu buvo svarstomas klausimas dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo nustatymo, siūlant kreditorių susirinkimui sutrumpinti pareiškėjo mokumo atkūrimo plano terminą iki 3 metų, t. y. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Kreditoriai kvalifikuota dauguma nepritarė šiam pasiūlymui. Pastebėtina, kad didžiausią balsų skaičių turintis kreditorius AB SEB bankas nepritarė pasiūlymui, kadangi administratoriaus atskaitoje nenurodyti argumentai, dėl ko fizinio asmens mokumo atkūrimo planas turėtų būti baigtas ir dėl ko turėtų būti trumpinamas teismo patvirtintas mokumo atkūrimo įgyvendinimo terminas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūrą reglamentuojančias FABĮ nuostatas, yra suformavęs ir laikosi taisyklės, kad plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, o teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo (plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016). FABĮ 8 straipsnio 13 dalis nustato, kad plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas. Tai reiškia, kad svarstant mokumo atkūrimo plano pakeitimo tvirtinimo klausimą, turi būti laikomasi tos pačios tvarkos kaip ir paties plano tvirtinimo atveju. Mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. FABĮ 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad kreditorių susirinkimui nepritarus plano projektui dėl to, kad jis neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui; jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. Tokiais atvejais teismas, svarstydamas plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo klausimą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, tokį planą patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl FABĮ normose įtvirtintos bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūros taikymo, atsižvelgiant į FABĮ 8 straipsnio 13 dalyje nustatytą reglamentavimą, yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju. Pastebėtina, kad keičiant (trumpinant) mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą yra tiesiogiai įtakojamas ir fizinio asmens kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo grafikas, kurio pagrindu bankroto procese bus mokamos lėšos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Tokiu būdu yra pagrindas išvadai, kad mokumo atkūrimo termino pakeitimo klausimas patenka į FABĮ 7 straipsnio apimtį. Tokiu būdu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad klausimas dėl mokumo atkūrimo termino keitimo yra esminis mokumo atkūrimo plano elementas, todėl klausimas dėl termino trukmės sutrumpinimo turėtų būti sprendžiamas ne minėtą klausimą atskirai teikiant svarstyti kreditorių susirinkimui, bet teikiant kreditorių susirinkimui tvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis). Nustačius, kad šiuo atveju patikslintas mokumo atkūrimo planas (jo patikslinimas) nebuvo pateiktas svarstyti kreditorių susirinkimui, ką patvirtino ir bankroto administratorius, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista FABĮ 8 straipsnyje nustatyta mokumo atkūrimo plano tvirtinimo (jo keitimo) procedūra. Pirmosios instancijos teismui konstatavus analogišką išvadą, nebuvo pagrindo pasisakyti dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės nustatymo iš esmės. Atsižvelgus į minėtas FABĮ nuostatas, atmestinas kaip nepagrįstas ir atsirojo skundo argumentas, kad patikslinto mokumo atkūrimo plano pateikimas tvirtinti tiesiogiai teismui yra tik formalus pažeidimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė svarstyti administratoriaus kartu su atsiliepimu į skundą pateikto patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimo. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, atsirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti ar pakeisti, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.