Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų; pagal 159 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė M. D. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo M. D. apeliacinis skundas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir G. U., tačiau ji kasacine tvarka nuosprendžio neapskundė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio patenkinti kasacinį skundą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 12 d., nuo 15.00 val. iki rugsėjo 13 d. 3.00 val., kartu su G. U., būdami apsvaigę nuo alkoholio, Telšiuose (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu dėl asmeninių paskatų, veikdami bendrai bei pasitelkę asmenį, nesulaukusį BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus – A. L., gimusį 1994 m. liepos 26 d., ilgą laiką bendrais veiksmais, tyčia, suduodami daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, mušė nukentėjusįjį P. B.: M. D. sudavė kumščiais ir spyrė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 13 kartų į galvą, pilvą, šonus, krūtinę, nugarą, kojas, rankas bei kitas kūno vietas, laužtuvu sudavė ne mažiau kaip 7 kartus per galvą, rankas, šonus, kojas bei kitas kūno vietas, kirvio bukąja dalimi sudavė ne mažiau kaip 10 kartų per kojas, pečius, rankas, šonus, nugarą bei kitas kūno vietas, vertė nukentėjusįjį žodžiais ir elgesiu save žeminti; A. L. sudavė rankomis ir spyrė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 7 kartus per galvą, nugarą, pilvą, šonus, rankas, užpakalį, kojas bei kitas kūno vietas, ne mažiau kaip 10 kartų kirvio bukąja dalimi ir laužtuvu sudavė per pečius, nugarą, šonus, rankas, kojas, galvą bei kitas kūno vietas; G. U. sudavė ranka ir spyrė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 13 smūgių į galvą, krūtinę, pilvą, šoną bei kitas kūno vietas, užmetė svarmenį ne mažiau kaip 2 kartus ant galvos, krūtinės, šonų, pilvo; iš viso jie bendrais veiksmais, esant ne mažiau kaip 111 trauminių faktorių, padarė nukentėjusiajam P. B. didelį skausmą ir kančias sukėlusius sužalojimus ir taip itin žiauriai, kankindami, pasitelkę asmenį, nesulaukusį BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus – A. L., nužudė nukentėjusįjį P. B., nes dėl bendro kūno sumušimo, sukelto dauginių sužalojimų bei abipusių šonkaulių lūžių, dešinio plaučio apatinės skilties sumušimo, inksto plyšimo, kuris komplikavosi nedideliu ūmiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu, nedideliu galvos smegenų pabrinkimu, potrauminiu šoku, P. B. įvykio vietoje mirė.

Be to, M. D. nuteistas už tai, kad kartu su G. U. į nusikalstamą veiką įtraukė vaiką, t. y., nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. 15.00 val. iki rugsėjo 13 d. 7.00 val., M. D. namuose Telšiuose (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu dėl asmeninių paskatų, kilus konfliktui tarp jų ir P. B., ėmė mušti bei žaloti nukentėjusįjį P. B., žodžiais ir asmeniniu pavyzdžiu ilgą laiką skatindami mažametį A. L., gimusį 1994 m. liepos 26 d., daryti nusikalstamą veiką – kartu su jais suduoti daugybinius smūgius P. B. į įvairias kūno vietas ir jį itin žiauriai nužudyti, įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. L. parodymais, nes jis yra nepilnametis, kurio amžius ir socialinė branda neduoda pagrindo jo parodymus laikyti įrodymais.

Nuteistasis M. D. pažymi, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, buvo šališki, pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį.

M. D. pabrėžia, kad jis neįtraukė A. L. į nusikalstamą veiką, šis pats savo valia įsitraukė į nusikaltimą ir pats paėmė ant grindų numestą laužtuvą.

Be to, kasatorius teigia, kad nepagrįstai nuosprendyje nurodyta, jog jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes jis nusikaltimo dieną alkoholio nevartojo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų

Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti laikomi bet kokie duomenys, jei jie gauti įstatymo nustatyta tvarka. Duomenys gali būti laikomi įrodymais tik tuo atveju, kai yra susiję su aplinkybėmis, kurias nagrinėjamoje byloje būtina įrodyti.

Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio, jis pagrįstas ir liudytojo A. L. parodymais. Šis asmuo, kaip matyti iš nuosprendžio, buvo nusikaltimo dalyvis, tačiau dėl savo amžiaus negalėjo atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Nusikaltimo padarymo metu jam suėjo 12 metų 1 mėnuo 17 dienų, todėl pagal BK 13 straipsnį jis neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, tačiau tai nereiškia, kad jis negalėjo būti apklaustas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje. BPK 78 straipsnyje nurodyta, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. BPK nenumato amžiaus ribos, nuo kurios asmuo gali būti šaukiamas kaip liudytojas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad jaunesnis kaip aštuoniolikos metų liudytojas A. L. buvo apklaustas BPK 186 straipsnyje nustatyta tvarka.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje išdėstytas įrodymų leistinumo principas, kuris reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatorius nurodo BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimą tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir mažamečio liudytojo A. L. parodymais, tačiau vien tai, kad liudytojas yra mažametis, nėra pagrindo pripažinti, kad pažeisti BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Nenustatyta, kad liudytojo A. L. parodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Jis buvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje ir visi proceso dalyviai galėjo užduoti jam klausimus. Tuo pasinaudojo ir kaltinamasis M. D.

Dėl BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimų

Skunde kasatorius nurodo, kad buvo pažeistas BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimas, nes bylą teismai išnagrinėjo šališkai, tačiau nenurodo, kuo pasireiškė teismų šališkumas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė M. D. apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas atmetė jo apeliacinį skundą, negali būti pagrindas pripažinti, kad teismai šališkai išnagrinėjo bylą.

BPK 241 straipsnio 2 dalyje aptartas teisiamojo posėdžio pirmininko vadovavimas teismo procesui. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis M. D. neturėjo jokių prieštaravimų teisiamojo posėdžio pirmininko veiksmams, nepareiškė nušalinimų kam nors iš teisėjų kolegijos.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktų ir BK 60 straipsnio 9 punkto taikymo

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Nuteistojo M. D. kasacinio skundo motyvas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos lengvinančios aplinkybės nepripažinimo niekuo nepagrįstas. Pagal bylos aplinkybes nebuvo pagrindo svarstyti klausimą dėl šios įstatymo normos pritaikymo, nes M. D. neatliko jokių veiksmų, kuriais jis stengėsi užkirsti kelią nužudymo padariniams atsirasti.

Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes nebuvo pagrindo taikyti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Nukentėjusysis P. B. buvo nužudytas išgertuvių metu, aplinkybių, patvirtinančių M. D. didelį susijaudinimą, nenustatyta.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu M. D. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai, todėl teismas pagrįstai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir pripažino tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kasatorius nepateikė argumentų šiai aplinkybei paneigti.

Tais pačiais motyvais buvo paduotas nuteistojo apeliacinis skundas ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados tais klausimais. Kasatorius šių išvadų neginčija.

Dėl BK 159 straipsnio taikymo

Nusikaltimo, numatyto BK 159 straipsnyje, objektyvusis požymis – nepilnamečio vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką. Įtraukimo į nusikalstamą veiką būdai gali būti labai įvairūs, todėl BK 159 straipsnio dispozicijoje išvardyta tik dalis jų: įtikinėjimas, prašymas, papirkimas, grasinimas, apgaulės panaudojimas. Šis sąrašas nėra užbaigtas. Straipsnio dispozicijoje nustatyta, kad, be nurodytų būdų, vaikas gali būti įtrauktas į nusikalstamą veiką ir kitokiu būdu.

M. D. pagal BK 159 straipsnį nuteistas už tai, kad savo namuose A. L., gimusio 1994 m. liepos 26 d., akivaizdoje, mušdamas P. B., žodžiais ir asmeniniu pavyzdžiu paskatino mažametį daryti nusikalstamą veiką – kartu su juo mušti P. B. Bendrais jų veiksmais P. B. buvo nužudytas.

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. D. pagal BK 159 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. D. kasacinį skundą atmesti.