Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-02-27 · Administracinė byla Nr. I1-958-402/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-02-27Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-27
Bylos Nr.
I1-958-402/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02496-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
K. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-958-402/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02496-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 27 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Natalja Zelionkienė,

sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovės atstovas), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-10-17 iki 2018-05-15 kalint Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus 1 būryje ir gyvenant 4 gyvenamojoje patalpoje periodiškai kartu su 10 asmenų nebuvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad pastatas avarinės būklės, gyvenamosiose patalpose per lietų nuo lubų lašėdavo vanduo, nuo sienų ir lubų krito tinkas. Gyvenamojoje patalpoje buvo netinkama ventiliacija, kaupėsi drėgmė, netinkamas apšvietimas. Sanitariniai mazgai susidėvėję, trūko tualetų ir praustuvių, todėl susidarydavo eilės. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesudarė jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti, nes nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kieme nebuvo įrengtos pavėsinės ar stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus būriuose nebuvo laisvalaikio kambarių, nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, taip pat nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo bei paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti. Nurodė, kad buvo daroma dezinfekcija nuo blakių, tačiau ji nepadėdavo, blakės pasidarydavo dar aršesnės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų, patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, depresiją, sveikatos pablogėjimą, kančių.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-14) nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam buvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma. Teigė, kad pataisos namai nėra kamerų tipo įstaiga, todėl nuteistieji dienotvarkėje nustatytu metu gali laisvai judėti savo gyvenamosiose patalpose ar gryname ore. Patalpos vėdinamos per langus, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Apšvietimas atitinka dirbtinio apšvietimo normas. Buitiniai parazitai buvo naikinami vadovaujantis su trečiaisiais asmenimis sudarytomis sutartimis, o informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. 3 sektoriaus 1 būryje valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlis yra įrengtas, kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. 3 sektoriaus 1 būryje poilsio kambario nėra, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. 1 būrio sanitariniame mazge yra 3 klozetai ir 4 praustuvės. Pareiškėjas nesikreipė dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į pataisos įstaigą ar psichologą. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 punktas (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 9, 17) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017-10-18 iki 2018-05-15 kalėjo 3 sektoriaus 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 28,75 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos. Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu šioje gyvenamojoje patalpoje gyveno 10 nuteistųjų, patalpos plotas – 23 kv. m., tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 1 būrys, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas avarinės būklės, gyvenamosiose patalpose per lietų nuo lubų lašėdavo vanduo, nuo sienų ir lubų krito tinkas.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažymoje (b. l. 20-21) nurodė, kad pataisos namuose avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Sienų, lubų ir grindų danga yra tvarkinga, tinkas nekrenta, nuo lubų vanduo nelaša.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie statinių įrengimą, todėl jais remiasi. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo argumentai, kad Pravieniškių PN-AK pastatas avarinės būklės, nuo sienų ir lubų krenta tinkas, dažai, nuo lubų laša vanduo, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl laikytini deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad miegamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas, pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų, kad jam buvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, todėl yra nevertintinas kaip pakankamas neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo tinkamo vėdinimo, buvo drėgna, tačiau iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažyma (b. l. 20-21). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad jo kalėjimo metu buvo nepakankamas skaičius sanitarinių įrenginių.

Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nustatyta, kad sanitariniame mazge numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, viena praustuvė – ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Atsakovės atstovo duomenimis, 1 būryje ginčo laikotarpiu buvo 33 nuteistieji, šio būrio sanitariniame mazge buvo 3 klozetai, 4 praustuvės (b. l. 11, 19). Šių duomenų pareiškėjas neginčijo. Taigi, atlikus aritmetinius skaičiavimus nenustatyta Pravieniškių PN-AK pažeidimų dėl sanitarinių įrenginių kiekio.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, nebuvo įrengti poilsio kambariai, nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams bei sandėlis valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punktą, kiekvienam būriui turi būti įrengiama drabužių džiovykla.

Į bylą atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie patalpos drabužiams ir avalynei džiovinti įrengimą 3 sektoriaus 1 būryje, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl neįrengtos patalpos drabužiams ir avalynei džiovinti lieka nepaneigti. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu pažeidė Higienos normos 134:2015 40 punkto nuostatas, nesudarydamas ginčo laikotarpiu sąlygų pareiškėjui 3 sektoriaus 1 būryje džiovinti asmeninius drabužius.

Eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose kiekvienam būriui įrengiamas laisvalaikio kambarys. Pravieniškių PN-AK pripažino, kad 3 sektoriaus 1 būriui laisvalaikio kambarys nebuvo įrengtas. Atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, kad dėl gyvenamųjų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti laisvalaikio kambarius kiekvienam būriui.

Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė Eksploatavimo taisyklių 5.8., 5.9. punktus.

Eksploatavimo taisyklių 5 punkte numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, kiekvienam būriui įrengiama po valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlį (5.6 punktas) ir kambarį maisto produktams laikyti (5.10 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 1 būryje įrengtas sandėlis valymo priemonėms ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti . Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, šios aplinkybės neginčijo, todėl teismas daro išvadą, kad tinkamais įrodymais nepaneigta, jog Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 1 būryje yra įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, kaip tai numato galiojančių teisės aktų reikalavimai.

Be to, atsakovės atstovas patvirtino, jog prie kiekvieno būrio yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti ir jose galima pasidėti maistą, todėl teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo apribota galimybė laikyti maisto produktus specialiai tam skirtose vietose.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu būtų pažeidę Eksploatavimo taisyklių 5.6 ir 5.10 punktų reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose veisėsi blakės ir jis buvo sukandžiotas.

Pagal HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas vykdomas Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 „Dėl Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Aprašo 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo Aprašo 3 priede nurodytame Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. sudarytą Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, pagal kurią, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“ yra įsipareigojusi Pravieniškių PN-AK vykdyti nuolatinę kenkėjų kontrolę (b. l. 27-30). Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog atsakovės atstovas laikosi Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl nurodytos teisės normos pažeidimo, atsižvelgiama į tai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, pvz., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, surašytų ginčo ar artimu jam laikotarpiu, kuriuose būtų užfiksuota, jog Pravieniškių PN-AK veisėsi įvairūs parazitai. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog pareiškėjas dėl HN 134:2015 20 punkto reikalavimų nesilaikymo galimai sukeltų netinkamų bausmės atlikimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir apdairus asmuo, ginčo laikotarpiu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl HN 134:2015 20 punkto reikalavimų neužtikrinimo vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami. Be to, nė viename teismui pateiktame dokumente pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo sukandžiotas blakių, nebuvo užfiksuota, taip pat byloje nėra įrodymų, jog dėl to pareiškėjui sutriko sveikata ir jis kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistą, todėl vertintina, jog pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis buvo sukandžiotas blakių, nepagrįsti ir neįrodyti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad jame neįrengtas stogelis ar pavėsinė, po kuriuo nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam, pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas dideliam nuteistųjų skaičiui.

Taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 120 cm pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl stogelių ar pavėsinės nebuvimo yra nepagrįstos.

Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Higienos norma HN 134:2015 reikalavimų sporto aikštynam nenumato.

Teismas akcentuotina, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei minėtame pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovės atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamame kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, remiantis ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti taikomu teisiniu reguliavimu, teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu buvo apribota pareiškėjo teisė naudotis laisvalaikio kambariu bei drabužių ir avalynės džiovinimo patalpa.

Vertinant pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu kalinimo sąlygos buvo pasibaisėtinos, jis jautė didžiulius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti bei tokių įrodymų į bylą nepateikė. Reikšminga laikoma aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, diskomforto, fizinio skausmo, kuriuos, jo manymu, sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos, į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 18). Teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimo trukmę ir mastą, daroma išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, daroma išvada, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos įstaigoje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo K. L. teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė