Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarimo L. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarimu L. Š. pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje. Jis nubaustas už tai, kad 2016 m. balandžio 15 d., apie 20.11 val., Žemaičių pl., prie pastato Nr.66, Kaune, įžeisdamas policijos pareigūnų garbę ir orumą, išplūdo juos necenzūriniais žodžiais, o apie 20.27 val., toje pačioje vietoje, vairavo automobilį ,,Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, jam nustatytas 2.84 promilių girtumas, t.y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16, 226 p. reikalavimus.Teismas skundžiamame nutarime nurodė, kad surinktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad L. Š. padarė administracinius teisės pažeidimus L. Š. skundžia Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarimą ir prašo jį panaikinti ir priimti naują nutarimą - administracinės teisės pažeidimo bylą perduoti nagrinėti kitam įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylas organui. Skunde apeliantas teigia, kad dėl policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymo ir jų įžeidimo jis prisipažįsta iš dalies, nes, būdamas neblaivus ir neadekvačiai reaguodamas į aplinką, jis bėgo nuo policijos pareigūnų ir tikrai vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau jie buvo skirti ne pareigūnams įžeisti, o iš patirto skausmo. Nurodo, kad kaip šios versijos įrodymą pirmos instancijos teismui jis pateikė medicinos įstaigos pažymą, patvirtinančią, kad jo sulaikymo metu, policijos pareigūnams įspyrus į šoną, jam lūžo X šonkaulis, tuo momentu kai jis negalėjo atlenkti atgal rankos. Pirmos instancijos teismas, šių aplinkybių nevertino, todėl prašo aukštesniojo teismo įvertinti šias aplinkybes ir palikti galioti man tik policijos pareigūnų nurodymų nevykdymą. Apeliantas nesutinka su skundžiamame nutarime nustatytu faktu, kad vairavo išgėręs. Nurodo, kad nutarime neteisingai nurodyta, kad jis prisipažino visą dieną vartojęs alkoholį bei vairavo transporto priemonę neblaivus. Jis teigia, kad tik darbo dienos pabaigoje apie 19 valandą susipykęs su sutuoktine ir susitikęs draugus išgėrė 0,5 litro degtinės. Prieš vartojimą vairavo, o po to jau ne, tik norėjo miegoti mašinoje. Pažymi, kad R. N. išgėrė tik 100 gramų, o likusią dalį degtinės išgėrė jis vienas. Apeliantas prašo nelaikyti jo kaltės įrodymu liudytojo A. K. parodymų, nes parodymuose pirmos instancijos teismui pateikė labai skirtingus ir prieštaraujančius vienus kitiems parodymus. Šis liudytojas nurodė, kad L. Š. transporto priemonę vairavo „galimai neblaivus ir tuoj važiuos", jis nebuvo priėjęs arti prie apelianto, nepajautė alkoholio kvapo, neturėjo priemonių, kuriomis būtų galėjęs nustatyti jo girtumą, todėl vertinti jo parodymų kaip egzistavusio fakto negalima. Tačiau jis šiuos savo nurodymus perpasakojo ir policijos pareigūnams, nors visiškai neįsitikino faktu, kad transporto priemonę apeliantas vairavo neblaivus, o atvykę policijos pareigūnai apskritai rado jį sėdintį ne automobilyje, o ant greta esančių laiptų. Apelianto teigimu, liudytojas A. K. turi asmeninį motyvą jį apkalbėti, nes praeityje kažkoks pilietis mirtinai sužalojo jo draugą, kas leidžia teigti, kad liudytojas realiai nevertina situacijos. Abejonių dėl tinkamo bylos tyrimo L. Š. kelia ta aplinkybė, kad tarnybiniai pranešimai dėl įvykio yra tik dviejų pareigūnų, t. y. M. S. ir R. K., nors į iškvietimo vietą buvo atvykę du policijos ekipažai. Abiejuose tarnybiniuose pranešimuose išdėstomos aplinkybės, kad apeliantas „galimai vairavo" ir aprašoma apie jo nepaklusimą policijos pareigūnams ir sulaikymą. Nei viename iš tarnybinių pranešimų nėra nustatyto fakto, kad vairavo neblaivus. Pirmos instancijos teismas iš esmės netyrė, ar nagrinėjamu atveju jis iš tiesų nepadarė surašytuose administracinių teisės pažeidimų protokoluose nurodytos veikos. Teismo posėdyje nedalyvavo policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą ir bendravę su apeliantu.Skunde L. Š. nurodo, kad pirmos instancijos teismui liudytojai R. M. ir R. N. paliudijo, kad apie 19 valandą susitiko prie alkoholinių gėrimų parduotuvės, tuo patvirtindami faktą, kad susitikimo momentu L. Š. buvo blaivas. todėl šie liudytojų parodymai paneigia pirmos instancijos teismo argumentus, jog jis prisipažino visą dieną vartojęs alkoholinius gėrimus. Šių liudytojų parodymai nepagrįstai buvo vertinti kritiškai ir interpretuojami.Skunde taip pat teigiama, kad apeliantas nuosekliai aiškino, kad išgėręs automobilio nevairavo, kadangi iš jo buvo paimti transporto priemonės rakteliai. Šios versijos kėlimas yra įstatymo leidžiama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens gynybos priemonė, todėl kiekvienu atveju tokia pozicija turi būti kruopščiai, be išankstinio skeptiško nusistatymo, ištirta ir įvertinta. Šios versijos pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė. Teismas nutarime tik išvardino įrodymus, tačiau dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė, nemotyvavo, kodėl atmeta jo versiją. L. Š. įsitikinimu, tiriant bylą pareigūnai nesilaikė ATPK 248 straipsnio reikalavimų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, todėl, esant prieštaravimams tarp byloje esančių įrodymų, spręstinas klausimas apie pilnesnį pareigūnų bei liudytojų parodymų patikrinimą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus viršininkas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą, o L. Š. apeliacinio skundo netenkinti. Teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

L. Š. apeliacinis skundas netenkinamas. Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 2 d. numatytus pažeidimus. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų jo kaltę, tyrimas atliktas neišsamiai, todėl reikia atlikti naują tyrimą. Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams ir konstatuoja, kad bylos tyrimas vyko nepažeidžiant jokių įstatymo reikalavimų, surinkti duomenys neginčijamai patvirtina L. Š. kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, yra teisingos, pagrįstos ir motyvuotos, atitinkančios faktines aplinkybes. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų žemesnysis teismas nepažeidė, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytojus, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Dėl ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo L. Š. prisipažino tik iš dalies, tačiau aukštesnysis teismas laiko, kad jo kaltė pilnai įrodyta tiek paties pažeidėjo, tik ir kitų asmenų parodymais. Pats apeliantas savo parodymuose nurodė, kad jis bėgo nuo policijos pareigūnų, priešinosi jiems, dėl ko jam buvo užlaužta ranka, tačiau jokių argumentuotų tokio elgesio aplinkybių, apart girtumo, jis nurodyti negalėjo. Aukštesnysis teismas netiki apelianto pateikta versija, kad jis necenzūrinius žodžius vartojo ne pareigūnams įžeisti, o dėl rankos skausmo. Kaip jau pasitvirtino, L. Š. sulaikomas priešinosi policijos pareigūnams, dėl ko prieš jį buvo panaudoti koviniai veiksmai, paguldytas ant žemė, užlaužtos rankos ir uždėti antrankiai. Jeigu tikėti apelianto versija, kad dėl pareigūnų veiksmų jam skaudėjo ranką, ir todėl jis keikėsi, o ne norėdamas įžeisti jos, tuomet logiškai niekaip nepaaiškinamas L. Š. elgesys dėl priešinimosi jį sulaikant. Be to, kaip matyti iš policijos pareigūno M. S. tarnybiniame pranešime nurodytų pažeidėjo pavartotų necenzūrinių žodžių turinio (b. l. 3), akivaizdu, kad jie buvo skirti būtent policijos pareigūnui įžeisti. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl ko šis pareigūnas būtų galėjęs nurodyti neteisingas įvykio aplinkybes, apkalbėti ir be pagrindo apkaltinti L. Š.. L. Š. kaltę dėl ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo neigia, nurodydamas, kad alkoholį vartojo jau po automobilio vairavimo ir kad nėra jokių tai paneigiančių įrodymų. Aukštesnysis teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad byloje nėra faktinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, jog jis vairavo transporto priemonę, nes, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, policijos pareigūnai jį rado jau prie stovinčio automobilio, tačiau nesutinka su skundo teiginiu, jog kiti duomenys nėra pakankami jo kaltei patvirtinti. Kaip numato įstatymas, administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (ATPK 257 str.). Iš paminėto straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi, nors šioje byloje ir nėra duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų apeliantą vairavus automobilį esant neblaiviam, tačiau, apylinkės teismas, remdamasi aukščiau paminėta įstatymo nuostata, byloje surinktus įrodymus vertino kiekvieną atskirai bei kitų bylos duomenų kontekste, prieštaringus ir nepatvirtintus atmesdamas, o nuoseklius ir objektyvius, vienas kitą papildančius, laikė objektyviais ir patikimais, ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų duomenų viseto pakanka pažeidėją pripažinti kaltu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Pats apeliantas neneigė, kad įvykio dieną vartojo alkoholį, tačiau tvirtina, kad tą darė jau pavairavęs automobilį aikštelėje. Jo neblaivumą patvirtina neginčijamas bylos įrodymas – asmens blaivumo testas, kuriuo L. Š. nustatytas 2,84 promilių neblaivumas (b. l. 3). Nepagrįstas skundo argumentas, kad liudytojo A. K. parodymai prieštaringi , todėl jais negalima remtis. Skunde L. Š. teigia, kad A. K. nebuvo tikras dėl jo vairavimo neblaiviam, nes policijos pareigūnams nurodė, kad jis „galimai vairavo neblaivus“, kas rodo, kad jo neblaivumo faktas nebuvo patvirtintas jokiais duomenims. Šis skundo argumentas paremtas tik vienu iš įrodymų visuos epizodu. Kaip jau minėta aukščiau, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Iš tiesų, policijos pareigūnų M. S. ir R. K. tarnybiniuose pranešimuose (prijungtos b. l. 5, 6) yra nurodyta, kad jiems A. K. nurodė asmenį, t. y. L. Š., kuris galimai vairavo neblaivus transporto priemonę, tačiau tuose pačiuose paaiškinimuose taip pat pareigūnai nurodė, kad A. K. paaiškino, jog asmuo, kurį jie sulaikė, neblaivus vairavo transporto priemonę, dėl ko jis ir paskambino policijai. Kaip matyti iš paties A. K. paaiškinimo ir jo parodymų teisme, jis nuosekliai ir išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes. Paaiškinime nurodė, kad neabejojęs dėl L. Š. girtumo, nes šis atėjo į jo darbo vietą, nuo pažeidėjo sklido alkoholio kvapas, svirduliavo, o išėjęs iš liudytojo darbo vietos, pažeidėjas nuėjo į link automobilio ir įsėdęs pradėjo važiuoti. Teisme jo parodymai nebuvo identiški paaiškinime nurodytoms aplinkybėms, tačiau iš esmės jie sutapo. Jis parodė, kad matė L. Š. bare, paskui jis išėjo į lauką parūkyti, susikivirčijo su barmenu ir svirduliuodamas nuėjo link mašinos, liudytojui atrodė, kad L. Š. neblaivus. Taigi, liudytojas A. K. neabejotinai patvirtino kad L. Š. jau prieš vairuojant automobilį aikštelėje, buvo akivaizdžiai neblaivus. Jo parodymai dėl esminių aplinkybių, svarbių asmens veiksmus tinkamai kvalifikuoti, nuoseklūs ir išsamūs, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl ko liudytojas galėjo duoti neteisingus, L. Š. nepalankius parodymus, todėl apylinkės teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo šio liudytojo parodymais netikėti. Apelianto teiginiai, kad jis alkoholį vartojo tik po vairavimo, neįtikinami ir kitų įrodymų kontekste pagrįstai apylinkės teismo buvo vertinami kritiškai, kaip vengimas atsakomybės. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje nesančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą. Atsižvelgdamas į visas paminėtas aplinkybes ir įvertindamas byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad L. Š. administracinėn atsakomybėn už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus patrauktas teisingai ir teisėtai, jo veika kvalifikuota tinkamai.Teismas, skirdamas pažeidėjui nuobaudą, tinkamai įvertino visas aplinkybes, pripažino vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, ir skyrė jam sankcijos minimumui artimą nuobaudą ir papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo, minimalų sankcijoje numatytą terminą. Paskirta nuobauda atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarimą nepakeistą ir L. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.