Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų K. M. ir R. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiajam asmeniui G. A. dėl pažeistų teisių gynybos ir konkurso rezultatų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisinius argumentus konstatuoja, kad skundžiamoji teismo nutartis priimta netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir ieškovo keliamus materialinius teisinius reikalavimus, ko pasėkoje pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti ir/ar tapti neįvykdomas (CPK 144 str. 1 d.). Dėl šios priežasties skundžiamoji teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str.), todėl naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – laikinosios apsaugos priemonės – draudimas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai (ministrui) priimti sprendimus, susijusius su 2014 m. vasario 4 d., įvykusio konkurso į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovo (direktoriaus) pareigas įgyvendinimu ir sustabdyti priimtų susijusių sprendimų galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, naikintinos (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Atskirasis skundas tenkinamas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (LR CPK 178 str.). Pažymėtina, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).

Byloje kilo ginčas dėl viešojo konkurso rezultatų patikimumo ir jų teisingumo išrenkant viešojo konkurso laimėtoją VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovą (direktorių) (CK 6.948 str. 1 d.). Ieškovai ginčija skelbto konkurso sąlygas, pretendentų vertinimus ir atsakovo priimtus sprendimus dėl viešo konkurso laimėtojo.

Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas tik preliminariai įvertina ieškovų nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus dėl ieškinio pagrįstumo ir bylos iš esmės nenagrinėja, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nereikšmingus apelianto argumentus susijusius su skundžiamo konkurso skaidrumu, teisėtumu, ieškovų ieškinyje dėstomų argumentų nepagrįstumu, nes konkurso reikalavimų atitikimą organizatoriaus (atsakovo) nustatytoms sąlygoms ir jų teisėtumui įvertins teismas priimdamas galutinį teismo sprendimą (2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje numeris 2-254/2008, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008).

Tenkindamas ieškovų prašymą, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones bus apribotos atsakovo galimybės priimti sprendimus susijusius su VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovo skyrimu, kas teismui priėmus ieškovams galimai palankų teismo sprendimą leistų VšĮ Kauno klinikinei ligoninei išvengti nepagrįstų nuostolių dėl išeitinės kompensacijos konkurso laimėtojui išmokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia pirmos instancijos teismo išvada. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas be preliminaraus ieškinio vertinimo, turi įvertinti ir būsimo galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką (CPK 144 str.). Nagrinėjamu atveju, teismui priėmus ieškovams galimai palankų teismo sprendimą, būtų panaikintas ir sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl trečiojo asmens paskyrimo į pareigas, būtų skiriamas asmuo laikinai einantis ligoninės vadovo pareigas. Be to, atsakovas būtų įpareigotas organizuoti naują konkursą ligoninės vadovo vietai užimti, o iki konkurso laimėtojo paskelbimo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovo pareigas toliau vykdytų (vienas ar kitas atsakovo paskirtas) laikinasis jos vadovas. Teismui priėmus sprendimą byloje, laikinasis vadovas būtų atleidžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismui priėmus ieškovams palankų sprendimą, tai reikštų jos trečias asmuo vadovo pareigas eina be teisinio pagrindo t.y. neteisėtai. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog byloje susiklosčius tokiai teisinei situacijai, teismo sprendimo įvykdymas negalėtų pasunkėti ar tapti neįvykdomu ir priešingai pirmos instancijos teismo išvadai, sprendžia, kad nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nebuvo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tokiu būdu apribojant atsakovo teises priimti sprendimus susijusius su ginčijamais konkurso rezultatais, nes jokios grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui ar jo vykdymo apsunkinimui nėra (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, šios bylos kontekste, neturi teisinio pagrindo sutikti su ieškovų atsiliepime į atskirąjį skundą dėstomais argumentais dėl ligoninės patirtinų nuostolių (išeitinės kompensacijos išmokėjimo) atleidžiant iš darbo laikinąjį VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovą. Pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, net vertinant šią teisinę situaciją ieškovų argumentų aspektu, visa finansinė našta (ieškovų nurodomi nuostoliai) susijusi su vadovo atleidimu tektų VšĮ Kauno klinikinei ligoninei ir jokiu būdu neįtakotų ieškovų teisių ir pareigų bei neturėtų jokios įtakos teismo sprendimo įvykdymo privalomumui. Dėl šios priežasties, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomas, nes jų materialiai teisiniai reikalavimai aplamai nėra susiję su materialaus turto ar pinigų išreikalavimu, ar nuostolių atlyginimu.

Nurodytų argumentų ir išvadų pagrindu apelianto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atskirasis skundas tenkinamas ir ieškovų K. M. ir R. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų K. M. ir R. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.