Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo M. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. nuteistas:

pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, M. J. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šią subendrintą bausmę ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė M. J. paskirta laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. J. priteista 2 284 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. B. bei kiekvienam po 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems V. D., S. D., G. B., U. M. ir A. D..

Iš nuteistojo M. J. taip pat nuspręsta išieškoti 35,87 Eur proceso išlaidų valstybei.

G. B. civilinio ieškinio dalis dėl 8 738 Eur turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, pripažįstant nukentėjusiajai teisę į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. D. ir už tai, kad pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis bei, neturėdamas leidimo, nešiojo pagrobtą šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2015 m. vasario 10 d., apie 13 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas pagrobti V. D. pistoletą „S. S. XXXX“, šovė šiuo ginklu V. D. į galvą ir jam nuo šautinio – kiaurinio galvos sužalojimo įvykio vietoje mirus taip jį tyčia nužudė, po to pagrobė pistoletą „S. S. XXXX“, Nr. XXXX, kuris yra B kategorijos šaunamasis ginklas, ir trylika 7,65 mm šovinių, kurie yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams, dvi pistoleto dėtuves ir dėžutę su priemonėmis, skirtomis ginklo priežiūrai, iš viso pagrobė turto už 400 Eur. Vėliau pagrobtą pistoletą ir 13 šovinių, neturėdamas leidimo, nešiojo K mieste iki 2015 m. vasario 12 d., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.). Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Įvertinęs išdėstytus bylos duomenis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neabejotinai įrodyta, jog M. J. nurodytu laiku, taip pat ir prieš V. D. nužudymą ginklo įsigijimo tikslu jam skambino į mobiliojo ryšio telefoną Nr. YYYYYY, kuris ir buvo skelbime internetiniame portale „(duomenys neskelbtini)“ dėl pistoleto „S. S. XXXX“ pardavimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prie šio skelbimo pridėtoje nuotraukoje yra ne tik pistoleto, bet ir dviejų dėtuvių bei dėžutės su priemonėmis, skirtomis ginklo priežiūrai, atvaizdai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nužudyti nukentėjusiojo neturėjo tikslo ir to nenorėjo. Nurodo, kad specialistų išvados ir ekspertų paaiškinimai teisme aiškiai taip ir neatsakė į klausimą, ar V. D. buvo nužudytas tyčia, ar dėl neatsargumo jam (apeliantui) neapdairiai elgiantis su jam paduotu užtaisytu ginklu. Nurodo ir apie tai, kad šūvis įvyko tuo metu, kai pats nukentėjusysis savo ranka sugriebė jį už rankos. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelis kartus kartoja apie būtinumą paskirti byloje balistinę ekspertizę. Tokį prašymą jis buvo pateikęs ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau šis prašymas buvo motyvuotai atmestas. Tokį patį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareikštą apelianto prašymą teisėjų kolegija taip pat atmetė. Šis prašymas atmestas todėl, kad į apelianto klausimą, ar nukentėjusysis V. D. buvo nušautas tyčia, ar dėl neatsargumo, ar tai iš viso buvo tik nelaimingas įvykis, jokia ekspertizė, taip pat ir balistinė, atsakyti negali. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu apie tai, kad kaltės, jos formos ir rūšies klausimą gali išspręsti tik teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs išnagrinėtų bylos duomenų visumą. Kita vertus, apeliantas nepateikė jokių konkrečių klausimų, į kuriuos ekspertai galėtų atsakyti pagal savo kompetenciją. Tuo tarpu į pagrindinius klausimus, turinčius esminės reikšmės nustatant šios bylos aplinkybes, jau buvo atsakyta šioje byloje esančiomis specialistų išvadomis ir tas išvadas pateikusių specialisto ir eksperto paaiškinimais. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 104/15(03) nurodoma, kad V. D. mirė nuo šautinio – kiauryminio galvos sužalojimo neužilgo po šautinės traumos, laikas skaičiuojamas nuo kelių iki keliolikos sekundžių laikotarpyje. Nustatyta, kad kulkos įėjimo žaizdos kanalo kryptis yra iš kairės į dešinę 50-55⁰ kampu, iš viršaus žemyn 40-45⁰ kampu ir iki 5⁰ kampu iš nugaros į priekį. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad įvertinus rastus sužalojimus, kulkos kanalo kryptį, galima teigti, kad šovusysis buvo stovimoje padėtyje, o V. D. sėdimoje padėtyje ar artimai jai. Tikėtina, kad šovusysis galėjo būti V. D. iš kairės pusės. V. D. kūno tyrimo metu sužalojimų, kuriuos būtų galima priskirti kovos ar savigynos metu patirtiems sužalojimams – nekonstatuota (1 t., 135-137 b.l.). Šią specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas R. P. ją patvirtino ir apklaustas teisiamajame posėdyje. Teisme ekspertas paaiškino, jog padėtis buvo tokia, kad šovusysis buvo mirusiajam V. D. iš kairės pusės. Greičiausiai V. D. buvo sėdimoje padėtyje, nes judėjimo žaizda yra viršugalinėje dalyje. Nebent gal nukentėjusysis lenkėsi pasiimti ir tai jau aplinkybės, kurios nežinomos. Tačiau žmogus turėjo būti sėdimoje padėtyje. Normaliai sėdint, normalioje situacijoje buvo šauta iš viršaus žemyn. Ekspertas teisme taip pat paaiškino, kad šūvio faktoriams ištirti buvo paimta odos išpjova, kuri buvo atiduota ištirti. Tyrimo metu nustatyta, kad odos plaukuotoje dalyje žaizda yra šautinė, o šūvio įėjimo žaizda padaryta iš atstumo, kuriame papildomų šūvio faktorių neužfiksuota. Balistinio tyrimo specialisto išvadoje Nr. 30–(U–426)–IS1–310 nurodoma, kad tirti pateita kulka, paimta V. D. lavono tyrimo metu, tikimiausiai buvo iššauta iš 7,65 mm kalibro pistoleto „S. S. XXXX“ (1 t., 98-101 b.l.). Kitoje balistinio tyrimo specialisto išvadoje Nr. 30–(U–477)–IS1–311 nurodoma, kad 2015 m. vasario 12 d. iš M. J. paimtas ir tirti pateiktas pistoletas yra fabrikinės gamybos 7,65 mm kalibro pistoletas „S. S. XXXX“, skirtas šaudyti 7,65 mm kalibro (7,65 mm B) centrinio įskėlimo šoviniais. Pateiktas pistoletas yra B kategorijos šaunamasis ginklas. Pistoletas šaudyti tinkamas. Šaudymo metu iš šio pistoleto šoviniai iš dėtuvės į šovinio lizdą paduodami automatiškai. Šaudymo metu iš šio pistoleto tūtelės po kiekvieno šūvio pašalinamos automatiškai. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad tyrimui pateiktas pistoletas nenuspaudus nuleistuko iššauti negali (1 t., 106-109 b.l.). Šias išvadas pateikęs balistinių tyrimų specialistas L. B. išvadas patvirtino. Teisme jis paaiškino, kad tirto pistoleto „S. S.“ kalibras 7,65 mm, jis nėra labai galingas, todėl ir šūvio pėdsakai nėra labai ryškūs, jie neatsispindi, jei yra didelis atstumas. Specialistas taip pat paaiškino, kad šaudant iš šio pistoleto jokių sugedimų neužfiksuota, ginklas techniškai tvarkingas. Jei tūtelė užstringa vamzdžio kanale arba tarp šovinio lizdo ir užrakto, antrą kartą iššauti iš karto neįmanoma. Atlikti kitą šūvį galima tiktai pašalinus tūtelę tarp šovinio lizdo ir užrakto. Šūvis gali įvykti tik tada, kai užraktas yra kovinėje padėtyje. Reikia atitraukti užraktą iki galo, pašalinti tūtelę, iškratyti kaip nors ir paleisti užraktą. Po to nuspausti paleistuką, nes turi būti veiksmų seka. Jeigu nėra tokios veiksmų sekos, šūvis techniškai neįmanomas. Be atitraukimo, tūtelės pašalinimo ir užrakto paleidimo, šūvis įvykti negali. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialistas L. B. visa tai paaiškino teisme atsakydamas būtent į kaltinamojo M. J. klausimus, taip faktiškai paneigdamas M. J. pateiktą versiją apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo nušautas V. D..

Šiame nuosprendyje jau buvo konstatuota, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie tariamą bylos aplinkybių išnagrinėjimo neišsamumą yra nepagrįsti. Tokius apelianto argumentus paneigia ne tik skundžiamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai, bet ir tai, kad pats pirmosios instancijos teismas, įvertinęs būtent kaltinamojo M. J. parodymus, pašalino dalį kaltinimų ir taip palengvino kaltinamojo padėtį.

Ikiteisminio tyrimo metu M. J. buvo kaltinamas padaręs nužudymą su dviem kvalifikuojančiais požymiais, t. y. buvo kaltinamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 11 p. M. J. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, o po to nužudė V. D. dėl savanaudiškų paskatų ir siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išnagrinėtus įrodymus, padarė kai kurias kitokias išvadas. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad M. J. tyčia nužudyti V. D. susiformavo dar tik siekiant pagrobti šaunamąjį ginklą, todėl nužudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 str. 2 d. 11 p. (siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą), iš kaltinimo M. J. buvo pašalintas. Be to, teismas padarė išvadą, kad du šoviniai, kurie buvo iššauti nusikaltimo įvykio vietoje, negali būti laikomi pagrobtais. Todėl buvo padaryta ir išvada, kad M. J. pagrobė ne 15, kaip nurodyta kaltinime, o 13 vnt. 7,65 mm kalibro šovinių.

Tačiau ir pašalinęs iš kaltinimų tą jų dalį, dėl kurių kilusių abejonių pašalinti nepavyko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodytu, kad M. J. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas pagrobti šaunamąjį ginklą – tyčia nužudė V. D., po to pagrobė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, pistoleto dėtuves ir dėžutę su priemonėmis, skirtomis ginklo priežiūrai, o dar po to pagrobtą šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, neturėdamas leidimo, t. y. neteisėtai, nešiojo.

Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad kaltinamasis M. J. turėjo aiškų tikslą įsigyti šaunamąjį ginklą. Būdamas bute pas V. D., kaltinamasis, kaip pats parodė teisiamajame posėdyje, suprato, jog V. D. šaunamuoju ginklu disponavo legaliai ir tokiu pat būdu norėjo jį realizuoti. Dėl to kaltinamasis, neturėdamas leidimo laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą, negalėjo nesuvokti, kad neteisėtai šio ginklo nusipirkti negalėjo. Tačiau ir esant šioms aplinkybėms jis nepasitraukė, kolegijos įsitikinimu, dėl to, kad bet kokiomis priemonėmis siekė tą šaunamąjį ginklą, kurį iš V. D. buvo gavęs apžiūrėti, įsigyti ir tuo metu susiformavo jo tyčia, siekiant pagrobti ginklą, V. D. nužudyti. Toks kolegijos įsitikinimas grindžiamas ir toliau dėstomų duomenų vertinimu. Kolegija kaip visiškai neįtikėtinus atmeta kaltinamojo M. J. parodymus, kad V. D. pistoletą apžiūrėti jam padavė užtaisytą. Neįtikėtina, jog V. D., turėjęs leidimą laikyti (nešioti) ne tik tą ginklą, bet, kaip nustatyta iš K apskrities VPK pateiktos informacijos, ir leidimą naudotis keliais jo tėvui V. D. priklausančiais šaunamaisiais ginklais, neabejotinai žinodamas saugaus elgesio su šaunamuoju ginklu taisykles, taip neatsakingai būtų elgęsis. Jo atsakingą elgesį patvirtina ir išdėstyti liudytojo V. K. parodymai, kad jo akivaizdoje iki kaltinamojo atvykimo V. D. iš pistoleto ištraukė dėtuvę, pertraukė ginklo užraktą ir įsitikino, kad pistoletas buvo tuščias. Todėl kolegija yra įsitikinusi, jog kaltinamasis, pasitikėjimo pagrindu gavęs iš V. D. pistoletą apsižiūrėti, pats jį užtaisė ir šovė į V. D.. Taip pat kaip visiškai nepagrįsti atmetami ir kaltinamojo parodymai, kad jis ginklu abu kartus kambaryje iššovė dėl neatsargumo, tokiu būdu sužalojo ir V. D., jog į pastarąjį iššovė kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis ir būdu – V. D. netikėtai griebus jam už rankos, kurioje jis turėjo ginklą, jam bandant išsilaisvinti. Pirmiausia akcentuotina tai, kad anksčiau nurodytas šautinis sužalojimas V. D. negalėjo būti padarytas pagal kaltinamojo nurodytą mechanizmą, jo ir V. D. tarpusavio padėtį iki šūvio bei padėtį, kurioje pastarasis buvo rastas. Anksčiau pateikta specialisto išvada objektyviai nustatyta, kad kulkos įėjimo žaizda buvo galvos plaukuotoje dalyje virš kairės ausies, šūvio kanalo kryptis nurodytais kampais nustatyta iš kairės į dešinę, iš viršaus žemyn, iš nugaros į priekį. Todėl pagrįstai padaryta išvada, kad, įvertinus rastus sužalojimus, kulkos kanalo kryptį, šovusiojo padėtis buvo stovima, o V. D. padėtis buvo sėdima ar jai artima. Tokios krypties šautinis sužalojimas niekaip negalėjo būti iš kaltinamojo nurodytos padėties – jam stojantis iš sėdimos padėties nuo greta ant sofos iš dešinės sėdėjusio V. D., pastarajam griebus už rankos. Neabejotina, kad tokiu atveju šautinio sužalojimo kryptis V. D. būtų buvusi iš priekio ar artimos jai pusės. Nėra duomenų, to nenurodė ir kaltinamasis, kad jo nurodytoje situacijoje prieš šūvį V. D. būtų buvęs stipriai palenkęs ir dešinėn pasukęs galvą, taip, kad kulka būtų įėjusi į nurodytą galvos vietą ir ėjusi specialisto nurodyta kryptimi. Pažymėtina, kad būdamas mirtinai sužalotas tokioje padėtyje, V. D., nes mirė per sekundėmis skaičiuojamą laiką, nebūtų galėjęs atsitiesti ir nebūtų buvęs rastas nukentėjusiųjų V. ir S. D. nurodytoje kūno padėtyje – atsilošęs į sofos atramą. Tokią nukentėjusiųjų nurodytą kūno padėtį patvirtina gausus kraujo nutekėjimas ne tik ant sofos sėdimosios dalies, bet ir ant atlošo – pagalvės. Be to, šių nukentėjusiųjų parodymai, kad sūnaus kairėje rankoje buvo likęs stipriai suspaustas mobilusis telefonas, paneigia kaltinamojo aiškinimą, kad V. D. būtų griebęs jam už rankos, tuo labiau jo aiškinimą anksčiau nurodyto parodymų patikrinimo metu, kad V. D. jam už rankos griebė savo kaire ranka. Esant tokiems duomenims kolegija daro išvadą, kad M. J. ant sofos sėdėjusiam V. D. šovė stovėdamas jam iš kairės – nugaros pusės. Tai patvirtina ir įvykio vietoje iššauta tūtelė, kuri buvo rasta ant grindų tarp minkštojo kampo nugarinės dalies ir už jo ant pietinės sienos esančių užuolaidų. Teisiamajame posėdyje specialistas L. B. parodė, kad po šūvio pistoleto „S. S. XXXX“ tūtelė automatiškai išmetama į dešinę pusę. Todėl neabejotina, kad M. J. šovus į V. D. iš kolegijos konstatuojamos padėties, šovinio tūtelė ir buvo išmesta užuolaidų kryptimi, galbūt į jas atsitrenkė ir nukrito ant grindų tarp užuolaidų ir minkštojo kampo atramos nugarinės dalies.

Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad iš anksčiau išdėstytų duomenų galima daryti išvadą, jog kaltinamasis M. J. siekė, kad dėl jo veiksmų susiklosčius jam nepalankioms aplinkybėms, jo asmenybės nustatymas pasunkėtų ar būtų negalimas. Tuo tikslu jis įsigijo vien tik kontakto su V. D. užmezgimui išankstinio apmokėjimo paslaugos abonento kortelę, kuria, kaip pats parodė, po įvykio atsikratė. Taip pat jis, vėlgi kaip pats parodė, pas V. D. atvyko neturėdamas ginklui pirkti pinigų. Akivaizdus yra ir faktas, jog kaltinamasis leidimo naudoti (nešioti) jokį šaunamąjį ginklą neturėjo, taigi įsigyti ginklą būtų galėjęs tik neteisėtai.

Atmesdama nuteistojo M. J. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad apelianto versijas apie V. D. gyvybės atėmimo aplinkybes paneigia dar ir jo paties ankstesni parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (4 t., 36 b.l.) matosi, kad jie buvo perskaityti, nors skundžiamame nuosprendyje ir nepaminėti. Pirmą kartą apklaustas šioje byloje įtariamuoju 2015 m. vasario 13 d. (3 t., 41-45 b.l.) M. J. kaltu prisipažino visiškai. Jis parodė, kad išėjęs iš įkalinimo įstaigos nutarė neteisėtai įsigyti šaunamąjį ginklą ir rado skelbimą, kad žmogus parduoda pistoletą už 400 Eurų. Tam žmogui (kaip paaiškėjo – V. D.) skambino iš savo tėvo telefono prieš tai nusipirkęs Tele 2 Pildyk kortelę, taip darė, nes nenorėjo viešinti savo paties telefono numerio. Pinigų visiškai neturėjo ir ginklą ketino ne nusipirkti, o pagrobti. M. J. parodė, kad kai V. D. bute šis padavė jam pistoletą jį apžiūrėti, jo galvoje „klaidžiojo“ daug minčių. Galvojo, kaip ir kokiu būdu atimti tą ginklą. Pagalvojo, kad kilus grumtynėms, iš to nieko gero nebus. Todėl paprasčiausiai šovė į V. D., kuris tuo metu sėdėjo ant lovos. Suprato, kad nušovė žmogų, tada rankoje laikytą pistoletą ir po to nuo stalo pasiimtus šovinius, dėžutę su ginklo priežiūros reikmėmis, dėtuvę susikišo sau į kišenes ir skubiai išėjo iš buto. Dar parodė, kad eidamas pas V. D. iš anksto tikslo jį nužudyti neturėjo, norėjo jį tik apiplėšti. Tačiau viskas įvyko spontaniškai ir jis iššovė, nors specialiai į galvą ir nesitaikė. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Perskaičius šiuos ankstesnius parodymus, teisme M. J. nurodė, kad kodėl taip parodė, nežino, galbūt ir „buvo spaudžiamas“, ir nežinojo ką šnekėti. Tokius nuteistojo paaiškinimus teisėjų kolegija atmeta, nes jie visiškai neįtikinantys. Pažymėtina, kad tos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu dalyvavo įtariamojo gynėja, be to, tos apklausos metu M. J. pats smulkiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, kurios, išskyrus jį patį, niekam daugiau negalėjo būti žinomos.

Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė perskaitytus kitus, jau vėlesnius įtariamojo M. J. parodymus, duotus 2015 m. vasario 26 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., 58-60 b.l.). Šiuose parodymuose M. J. jau nurodo kiek kitokias gyvybės V. D. atėmimo aplinkybes, tačiau dar kartą patvirtino, kad į butą pas V. D. atvyko turėdamas tikslą pagrobti šaunamąjį ginklą. Be to, jis parodė, kad apžiūrėjimui V. D. pistoletą padavė neužtaisytą. M. J., dalyvaujant jo gynėjai, parodė, kad apžiūrėdamas ginklą, pats jį užtaisė ir laikė savo rankoje. Šiais teisme perskaitytais ankstesniais M. J. parodymais pirmosios instancijos teismas, kartu su kitais įrodymais, paneigė M. J. versiją apie šūvio iš pistoleto ir V. D. mirtino sužalojimo aplinkybes.

Šiame nuosprendyje jau išdėstytus ankstesnius parodymus M. J. davė ne teisme ir ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o tyrėjui. Pagal galiojančią teisminę praktiką, tokie parodymai įrodymais nepripažįstami. Kita vertus, pagal BPK 276 str. 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo parodymai teisme gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Šioje byloje teisme perskaityti jau nurodyti ikiteisminio tyrimo metu M. J. duoti parodymai kaip tik ir patvirtina visus kitus jau išvardintus tiesioginius ir netiesioginius jo kaltę patvirtinančius įrodymus. Tuo pačiu jie dar kartą paneigia jo paties vėliau pakeistus parodymus ir patvirtina nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumą.

Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. BK 129 str. nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, kaltininko elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.).

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įsigyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kito kėsinimosi į gyvybę metu. Jei siekis turėti turtinės naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos nužudymo kvalifikavimui. Jei sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį , veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d., jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių, ir 178 str. ar kitus BK straipsnius. Apie visa tai buvo išaiškinta dar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, be to, ši teisminė praktika įtvirtinta ir vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse (kasacinės bylos Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi šioje byloje išnagrinėtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo M. J. versijas ir teisingai nustatė tikrąsias V. D. nužudymo aplinkybes. Teismo išvados atitinta faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė M. J. kaltės formą ir rūšį, o kvalifikuojant jo padarytą nusikalstamą veiką baudžiamąjį įstatymą pritaikė irgi tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atmetęs M. J. aiškinimus apie tai, kad šūvis iš pistoleto įvyko tuo metu, kai pats V. D. tariamai sugriebė savo ranka M. J. ranką, kurioje šis laikė šaunamąjį ginklą, padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad M. J., turėdamas tikslą pagrobti šaunamąjį ginklą, šiuo ginklu tyčia šovė į V. D., padarydamas nukentėjusiajam kūno sužalojimus, dėl kurių V. D. įvykio vietoje mirė. Tai reiškia, kad tarp M. J. padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas taip pat padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad šaunamuoju ginklu tyčia šaudamas į V. D., M. J. suprato pavojingą nukentėjusiojo gyvybei tokių savo veiksmų pobūdį, numatė, kad V. D. gali mirti ir tokių padarinių norėjo. Nuosprendyje nurodoma, kad po to kaltinamasis ne tik nesiėmė jokių priemonių suteikti V. D. pagalbą, bet pagrobė šaunamąjį ginklą, šovinius, kitus kaltinime nurodytus daiktus ir iš įvykio vietos pabėgo. Taip kaltinamasis ne tik parodė visišką nukentėjusiojo gyvybės nevertinimą, numatė, kad jis gali mirti, bet ir tokiu elgesio parodė, kad norėjo V. D. mirties. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. J. nužudė V. D. veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad M. J. iš šaunamojo ginklo šovė į nukentėjusįjį turėdamas tikslą pagrobti šaunamąjį ginklą ir kitą V. D. priklausantį turtą, ką po to ir padarė. Todėl M. J. nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų ir tą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas taip pat pagrįstai pripažino M. J. kaltu dėl šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimo ir nuteisėto jų nešiojimo. Byloje nustatyta, kad M. J. leidimo disponuoti šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis neturėjo. Taip pat įrodyta, kad pagrobtus iš V. D. šaunamąjį ginklą ir šaudmenis nuteistasis, neturėdamas leidimo, nešiojo (duomenys neskelbtini) mieste iki 2015 m. vasario 12 d., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Teismas pagrįstai pripažino M. J. kaltu dėl neteisėto šaunamojo ginklo bei šaudmenų nešiojimo ir šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 253 str. 1 d. Ši nuosprendžio dalis neginčijama ir paduotuose apeliaciniuose skunduose.

Tuo tarpu irgi pripažintą įrodyta M. J. nusikalstamą veiką dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimo pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo iš BK 254 str. 2 d. į BK 254 str. 1 d. M. J. buvo kaltinamas pagal BK 254 str. 2 d. nusikalstamą veiką kvalifikuojančia aplinkybe nurodant tai, kad šaunamąjį ginklą ir šaudmenis jis pagrobė panaudojęs fizinį smurtą, t. y. nužudęs V. D.. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu šią kvalifikuojančią aplinkybę teismas pašalino ir nusikalstamos veikos perkvalifikavimą iš BK 254 str. 2 d. į 254 str. 1 d. motyvavo labai trumpai ir lakoniškai. Nuosprendyje teismas nurodė, kad tyčinis žmogaus nužudymas nebegali būti vertinamas ir fizinio smurto jam panaudojimu. Dėl tyčinio žmogaus nužudymo kaltininko, nagrinėjamu atveju – M. J. – veiksmai kvalifikuojami ir jis turi atsakyti pagal BK 129 str. Todėl šiomis aplinkybėmis M. J. padaryti veiksmai – šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimas – kvalifikuotini pagal BK 254 str. 1 d.

Teisėjų kolegija dėl šios nuosprendžio dalies paduotą prokuroro apeliacinį skundą tenkina, nes perkvalifikavęs nuteistojo nusikalstamą veiką, teismas, kolegijos nuomone, padarė neteisingas išvadas, nesivadovavo galiojančia teismine praktika ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p.).

Pagal BK 254 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Tuo tarpu BK 254 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matosi, kad esmine M. J. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 254 str. 2 d. į BK 254 str. 1 d. priežastimi buvo paminėta tai, kad šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimo metu V. D. buvo nužudytas. Teismas nurodo, kad tyčinis nužudymas negali būti vertinamas ir fizinio smurto prieš tą patį asmenį panaudojimu. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada ir nepagrįsta, ir net nelogiška.

BK 254 str. numatytas šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimas yra jų užvaldymas bet kokiu neteisėtu būdu turint tikslą juos pasisavinti ar perduoti kitiems asmenims, ar kitokiu būdu užvaldytais daiktais savarankiškai disponuoti. Pagrobimas gali būti padarytas įvairiais būdais: vagiant, plėšiant, sukčiaujant, pasisavinant ir pan. BK 254 str. 2 d. numatytas fizinio smurto panaudojimas, kaip ir plėšimo (BK 180 str.) atveju, suprantamas kaip, bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Tai bet kokie smurto veiksmai, sukėlę fizinį skausmą arba kūno sužalojimus, taip pat ir smurtas, pavojingas nukentėjusiojo sveikatai. Tuo tarpu nužudymas irgi gali būti padarytas tiek neveikimu, tiek veikimu, t. y. fizinio smurto panaudojimu, kuris irgi suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, tačiau tapęs jo mirties priežastimi. Šaunamasis ginklas gali būti įvairių nusikaltimų padarymo įrankis, bylose dėk nužudymo juo gali būti padaryti mirtį sukėlę kūno sužalojimai. Tokiu nusikaltimo įrankiu šaunamasis ginklas buvo ir V. D. nužudymo byloje. Bet kuriuo atveju šaunamojo ginklo panaudojimas iššaunant iš to ginklo, nepriklausomai nuo kilusių padarinių, įvairaus sunkumo kūno sužalojimų padarymo, taip pat ir sužalojimų, sukėlusių mirtį, suprantamas kaip fizinio smurto panaudojimas.

BK 129 str. 2 d. 9 p. apibrėžia tik tyčinio gyvybės atėmimo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo. Todėl šiame baudžiamajame įstatyme numatytos savanaudiškos paskatos išreiškia tik nužudymo motyvą, t. y. vieną iš nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę apibūdinančių požymių. Todėl tais atvejais, kai plėšimo metu nukentėjusiajam tyčia atimama gyvybė, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų, numatytų BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. atitinkamą dalį, idealioji sutaptis. BK 254 str. numatyto nusikaltimo pagrindinis objektas yra visuomenės saugumas. Tačiau, kita vertus, kitas šio nusikaltimo objektas irgi yra nuosavybė. Šioje byloje nustatyta, kad M. J. pagrobė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, kurie buvo V. D. nuosavybė ir taip jam buvo padaryta konkretaus dydžio kaltinime nurodoma turtinė žala. Jau paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas, padarytas plėšimo ar turto prievartavimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir atitinkamas BK 180 str. ar 181 str. dalis priklausomai nuo kvalifikuojančiųjų požymių, arba pagal BK 254 str. 2 d., 256 str. ar 263 str. 2 d., jei plėšimo ar turto prievartavimo dalykas yra daiktai, numatyti šiose normose, ir veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų.

Todėl skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai pripažino M. J. kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., tačiau nepagrįstai perkvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 254 str. 2 d. į 254 str. 1 d. Byloje nustatyta, ir tai pripažino įrodytu pats pirmosios instancijos teismas, kad V. D. buvo nužudytas siekiant pagrobti V. D. šaunamąjį ginklą, nuteistasis pagrobė ne tik tą ginklą, bet ir šaudmenis, tai jis padarė šaudamas į nukentėjusįjį iš šaunamojo ginklo, t. y. panaudodamas fizinį smurtą, kuris tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Todėl tokia M. J. veika turėjo būti kvalifikuojama pagal dviejų nusikaltimų, numatytų BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 254 str. 2 d., sutaptį. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, o M. J. nusikalstama veika iš BK 254 str. 1 d. perkvalifikuojama į BK 254 str. 2 d.

Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme, prašo jam paskirtą 18 metų laisvės atėmimo bausmę sušvelninti. Skunde apeliantas nurodo, kad skiriant bausmę teismas neatsižvelgė į jo nuoširdų prisipažinimą, į tai, kad dėl to, ką padarė, labai gailisi ir kad padėjo tyrėjams nustatyti tikrąsias nusikaltimų padarymo aplinkybes. Apeliantas prašo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nurodo, kad anksčiau buvo teistas tik už nesmurtinį nusikaltimą. Kai perskaitęs laikraštyje sužinojo, kad V. D. mirė, buvo pasimetęs ir net galvojo pačiam sau pasidaryti „blogai“.

Šioje dalyje teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą irgi atmeta, nes jau išvardinti apelianto argumentai ir nepagrįsti, ir neatitinkantys bylos aplinkybių.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių M. J. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Išskyrus pirmąją įtariamojo apklausą, kurios metu duoti M. J. parodymai jau buvo išdėstyti, visų kitų apklausų metu ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme, M. J. savo kaltės dėl V. D. nužudymo neprisipažino. Nors apklausų pradžiose apeliantas formaliai nurodinėjo, kad kaltu prisipažįsta, tačiau duodamas parodymus iš tikrųjų savo kaltę neigė, aiškindamas, kad tyčia V. D. nenužudė ir kad šūvis iš pistoleto įvyko dėl neatsargumo ir netgi dėl paties nukentėjusiojo, griebusio už jo rankos, kaltės. Netgi šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimą nuteistasis bandė pateisinti savo išgąsčiu supratus, kad iš jo laikyto ginklo įvykusio šūvio metu V. D. gali būti sunkiai sužalotas. Nuteistasis aiškino, kad tik vėliau suprato, jog padarė dar ir kitą nusikaltimą. Tai reiškia, kad nuteistasis nepripažino ir nepripažįsta netgi esminių teismo pripažintų įrodytomis jo padarytų nusikaltimų aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. J. savo noru padėjo išsiaiškinti šios bylos aplinkybes. Pabėgęs iš nusikaltimo įvykio vietos, jis slapstėsi, pats į teisėsaugos institucijas neatvyko ir buvo tik po kelių dienų sulaikytas policijos pareigūnų. Jo kaltę teismas nuosprendyje iš esmės pagrindė ne paties M. J. prisipažinimu ir jo parodymais, o kitais įrodymais. Todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., pagrindo nėra. Teismas pagrįstai nenustatė ir jokių kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

M. J. paskirtos bausmės tikrai griežtos, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai išdėstė šių bausmių skyrimo motyvus. Nuosprendyje teismas nurodė, kad skirdamas kaltinamajam bausmę, atsižvelgia į nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę.

Kaltinamasis M. J. dėl žemų savanaudiškų paskatų, iš esmės menkavertės dingsties tyčia nužudė žmogų. Šios pasekmės yra negrįžtamos, nusikalstama veika nukentėjusiesiems ir visuomenei padaryta didelė žala. Iki šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamąjį teigiamai apibūdinančių duomenų nėra. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijos pateiktoje charakteristikoje jis charakterizuojamas itin neigiamai (t. 3, b. l. 115–117). Tačiau labiausiai akcentuotina tai, kad tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, kitas dvi nurodytas nusikalstamas veikas kaltinamasis padarė būdamas anksčiau teistas už sunkų nusikaltimą – pasikėsinimą padaryti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą, būdamas padaręs du nusikaltimus nuosavybei. V. D. M. J. nužudė jo paties namuose, įgijęs pastarojo pasitikėjimą, šiuose namuose esant V. D. tėvams, šaudamas V. D. jo paties ginklu į galvą parodė savo žiaurumą, aiškų žmogaus gyvybės nevertinimą. Tai rodo labai didelį kaltinamojo pavojingumą visuomenei. Todėl teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus visus duomenis, kaltinamajam M. J. skiria įstatymo už padarytą tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, didesnę už jos vidurkį ir artimą maksimaliai jos ribai, įstatymo už padarytą šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimą sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, didesnę už jos vidurkį, įstatymo už šaunamojo ginklo ir šaudmenų neteisėtą nešiojimą sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimą jos vidurkiui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, su jais visiškai sutinka. Kolegijos nuomone, bausmes M. J. teismas paskyrė nepažeisdamas BK 41 str. 2 d. nuostatų apie bausmės paskirtį, nei BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skiriant bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, dar kartą atkreipia dėmesį į M. J. padarytų nusikaltimų, o ypač – kvalifikuoto nužudymo – pavojingumo laipsnį. Padidintą šio nusikaltimo pavojingumą rodo ne tik šio nusikaltimo neatstatomi padariniai, tačiau ir tai, kad nužudymas buvo padarytas panaudojant šaunamąjį ginklą. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad nors M. J. dar jauno amžiaus, tačiau teistas jau du kartus. 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas už vagystes, tačiau 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu jis jau buvo nuteistas ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. Šiuo nuosprendžiu M. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad panaudojęs šaunamąjį ginklą, pasikėsino apiplėšti juvelyrinę parduotuvę. Už šį nusikaltimą nuteistas laisvės atėmimo bausme, bausmės atlikimo vietoje buvo charakterizuojamas tik neigiamai. Tai pirmiausia paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad apeliantas tariamai anksčiau nebuvo teistas už smurtinius nusikaltimus. Be to, tai rodo, kad dėl savo elgesio nuteistasis jokių išvadų nepadarė, nusikalto neatsitiktinai, nes paleistas iš bausmės atlikimo vietos, praėjus nedaug laiko vėl padarė naujus nusikaltimus, šį kartą ir labai sunkų, t. y. kvalifikuotą nužudymą. Įvertinusi šias aplinkybes, M. J. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. paskirtą artimesnę sankcijos viršutinei ribai terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 253 str. 1 d. paskirtą netgi už sankcijos vidurkį mažesnę laisvės atėmimo bausmę kolegija laiko teisingomis. Šios bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Skundžiamą nuosprendį keičiant ir M. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuojant iš BK 254 str. 1 d. į 254 str. 2 d., už šį sunkesnį nusikaltimą nuteistajam skiriama ir griežtesnė bausmė. Skiriant bausmę pagal BK 254 str. 2 d. teisėjų kolegija atsižvelgia į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir vadovaujasi iš esmės tais pačiais jau aptartais bausmių skyrimo motyvais, kurie išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Įvertinusi dar ir tai, kad M. J. jau ne pirmą kartą nusikalsta panaudodamas šaunamąjį ginklą, kolegija skiria pagal BK 254 str. 2 d. irgi artimesnę sankcijos viršutinei ribai bausmę, kurią prašoma paskirti prokuroro apeliaciniame skunde. Iš naujo skiriant galutinę subendrintą bausmę, kaip ir skundžiamame nuosprendyje, taikomas bausmių apėmimo subendrinimo būdas (BK 63 str. 5 d. 1 p., 2 p.).

Atmetami taip pat ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir tariamo prokuroro ir teismo šališkumo. Konkrečių BPK pažeidimų apeliantas nenurodo, tačiau dėsto argumentus dėl tariamai skuboto ir nevisapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Šie argumentai nepagrįsti, nes teismas bylą išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, o įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Pažymėtina, kad kai kurias bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas netgi nepagrįstai įvertino būtent nuteistojo naudai, ir dėl to šis nuosprendis keičiamas tenkinant prokuroro apeliacinį skundą. Tik dėl to, kad nuteistasis nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino įrodymus ir su tuo, kokias paskyrė bausmes, pagal galiojančią teisminę praktiką laikyti teismą šališku nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo ir apie kažkokią galimą korupciją, galimą prokuroro, o per jį ir teismo papirkimą, šie apelianto teiginiai niekuo nepagrindžiami ir jie atmetami netgi be detalesnio aptarimo. Patikrinusi šią bylą apeliacine tvarka, jokių kitų esminių BPK pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas taip pat išsprendė ir nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių klausimą, priteisė jiems iš nuteistojo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus. Civilinių ieškinių klausimų išsprendimo motyvai nuosprendyje irgi išsamiai išdėstyti. Nei nuteistasis, nei prokuroras paduotuose apeliaciniuose skunduose šios nuosprendžio dalies neginčijo ir neapskundė. Todėl teisėjų kolegija šios nuosprendžio dalies išsamiau netikrina, nes pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kolegija tik atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į teismo klausimą pats M. J. atsakė, kad su pareikštu civiliniu ieškiniu jis sutinka (4 t., 37 b.l.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 254 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 (keturiems) metams, pakeisti:

Nuteistojo M. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 254 str. 1 d. į BK 254 str. 2 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., šiuo nuosprendžiu pagal BK 254 str. 2 d. paskirtą bausmę, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 253 str. 1 d. paskirtas bausmes ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam M. J. paskirti laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų, paskiriant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.