Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-14 · Administracinė byla Nr. A-575-1839-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-14
Bylos Nr.
A-575-1839-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00905-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei
Pareiškėjas
A. R.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-1839/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00905-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir Pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam viso 1 273,44 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas. Paaiškino, kad, neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra valstybei taikytina civilinė atsakomybė, nes valstybė nustatė tokį reguliavimą, kuris buvo pripažintas antikonstituciniu, dėl kurio pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio. Todėl atsakovu solidariai trauktina ir Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas arba Vilniaus apskrities VPK) atsiliepimu (b. l. 21–24), kurį tikslino (b. l. 35–36) prašė: 1) iš atsakovų pašalinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatą; 2) pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą; 3) taikyti senatį už 2006 m.; 4) patenkinus skundą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalį valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vilniaus apskrities VPK tik kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas. Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui atlyginimą mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės, nes ji formuoja biudžetą. Dėl šios priežasties Lietuvos valstybė yra vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje. Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Kadangi Vilniaus apskrities VPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių taisės aktų nuostatas ir Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės. Be to, nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti už 2006 m. 113, 30 Lt, pagal suvestinio atsiskaitymo lapelio Nr. 10-F2-1102, kodą 280. Todėl pareiškėjas skundo dalyje už 2006 m. yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepimu į skundą (b. l. 16–18) nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė pašalinti Vilniaus apskrities VPK kaip netinkamą Lietuvos valstybės atstovą. Paaiškino, kad 2001 m. liepos 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“, kuriuo Vyriausybė įgaliojo atstovauti valstybei tas valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Paaiškino, kad pagal nutarimo Nr. 932 turinį akivaizdu, jog Vilniaus apskrities VPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos Valstybę dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 14 d. sprendimu (b. l. 48–52) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 1 273,44 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, skundą atsakovui Lietuvos valstybei atmetė. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokesti. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 23 straipsnio 2 dalimi, dėl ko pareiškėjui 2006 m. ? 2008 m. buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Kadangi Vilniaus apskrities VPK veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl, Lietuvos valstybės atsakomybė negalima.

III.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 59–63), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taikyti senatį už 2006 m. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas išimtinai atsižvelgiant vien tik į pareiškėjo interesus. Aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti senaties terminą. Teismas neanalizavo, kodėl susidarė situacija, kad pareigūnui už darbą priskaityti priedai ir priemokos, kodėl pareigūnas dirbo viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienomis, todėl skundžiamas sprendimas yra neargumentuotas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68–70) nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria sprendimo vykdymas atidėtas vieneriems metams, su kitais teismo motyvais sutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 71–73) į apeliacinį skundą palaiko apeliacinio skundo poziciją, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Apeliaciniu skundu atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias materialines normas ir nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo už 2006 m. susidariusią neišmokėtoo darbo užmokesčio dalį.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 4-9), laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėta 1 273,44 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 9 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio iki 2008 m. balandžio mėn. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjui priteistina suma turėjo būti sumažinta dalimi už 2006 m. gruodžio mėnesį, iš viso 113,30 Lt. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindus, bei remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą neišmokėtai darbo užmokesčio daliai, susidariusiais už 2006 m. gruodžio mėn. Tokiu būdu teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Iš priteistinos sumos turi būti išskaičiuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2006 m. gruodžio mėn., t. y. 113, 30 Lt. Iš viso priteistina 1 160,14 Lt.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą ir netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl priteistinos sumos dydžio.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą ir neteisingai apskaičiavo priteistiną sumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. R. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą 1 160,14 Lt (vieno tūkstančio vieno šimto šešiasdešimties litų keturiolikos centų) dydžio darbo užmokesčio dalį.“

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas