- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-01-04
- Bylos Nr.
- 2A-71/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Dalia Vasarienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų D. R. , Vilniaus miesto savivaldybės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Kennedy Forbes“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo sujungtoje civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir D. R. ieškinius atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Vilniaus miesto savivaldybei, valstybės įmonei „Registrų centras“, savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sistema“ (šiuo metu likviduota), uždarajai akcinei bendrovei „Kennedy Forbes“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Beatričės saldumynai“ dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, L. A. , R. B. , R. D. , R. P. , G. P. , S. P. , I. R. , J. Z. , D. Z. , V. Z. , 998-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, uždaroji akcinė bendrovė „Bergama“ ir uždaroji akcinė bendrovė „GMG Investments“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ieškinyje, pateiktame ginant viešąjį interesą, nurodė, kad 1998 m. birželio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir AB „Sistema“ sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį, kuria AB „Sistema“ komercinei veiklai buvo išnuomotas 2 725 m² dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartis sudaryta 1998 m. birželio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 1657-01 pagrindu. Nuomos sutartyje nebuvo nustatyta jokių trečiųjų asmenų teisių ar servitutų, kitų apribojimų ir sąlygų, ne žemės nuomininkui priklausančių pastatų, statinių, inžinerinių įrenginių ir komunikacijų naudojimo ar perleidimo sąlygų. Prie 1998 m. gegužės 27 d. AB „Sistema“ prašymo dėl žemės sklypo suteikimo buvo pateiktos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės 1998 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 212858A ir 212859A, iš kurių matyti, kad visas sklypas buvo naudojamas tik AB „Sistema“, kitų savininkų nekilnojamojo turto sklype nėra. Aplinkybė, kad kitų sklype esančio nekilnojamojo turto savininkų nėra, nurodyta ir kituose parengiamuosiuose dokumentuose nuomos sutarčiai sudaryti – 1998 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto valdybos sprendime Nr. 939V dėl sklypo ribų ir dydžio nustatymo, 1998 m. gegužės 21 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte bei sklypo plane. Dėl nurodytų pažymų Nr. 212858A ir 212859A suklastojimo ir netinkamo tarnybos pareigų atlikimo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kuris 2007 m. gegužės 25 d. nutarimu buvo nutrauktas dėl suėjusio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino. Nutarime konstatuota, kad 1998 m. AB „Sistema“ priklausė tik 77 proc. sklype esančių pastatų, todėl įmonė galėjo pretenduoti į atitinkamą procentą žemės nuomos; neteisingi duomenys pažymose sudarė pagrįstas prielaidas kitiems asmenims pagrįstai manyti, kad įmonė yra vienintelė pastatų savininkė; neteisingi duomenys nurodyti ir 1998 m. gegužės 21 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte. Sudarant 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartį nebuvo užtikrintos kitų sklype esančių pastatų bendraturčių teisės dalyvauti valdant jų naudojamą sklypą, pažeidė jų interesus, todėl nuomos sutartis, taip prieš jos sudarymą priimti administraciniai aktai naikintini.
Neteisėtos nuomos sutarties pagrindu viešame registre buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad AB „Sistema“ yra vienintelis teisinis ir faktinis išnuomoto sklypo naudotojas. Tai leido įmonei vienai, be kitų sklype esančio pastato bendraturčių žinios ir sutikimo, organizuoti sklypo detalųjį planavimą. 2000 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1059V buvo patvirtintas sklypo nedidelių veiklos mastų detalusis planas. Detaliojo plano rengimas, derinimas ir tvirtinimas atliktas su gausybe teisės aktais nustatytos tvarkos pažeidimų. Taip pat ekspertas, atlikęs detaliojo plano sprendinio dėl žemės sklypo padalinimo į du sklypus (868 m² ir 1 857 m²) ekspertizę nustatė, kad šis sprendinys neatitinka norminių aktų reikalavimų: sklypas padalintas nesilaikant į atidalintus sklypus patenkančių pastatų dalies, neįmanoma įrengti būtinų privažiavimų prie kai kurių pastatų, į juos patekti, prie jų privažiuoti ir kt. Kadangi detalusis planas nuo pat organizatoriaus teisių suteikimo buvo rengiamas, derinamas ir tvirtinamas pažeidžiant nustatytą tvarką, 2000 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 1059V naikintinas.
Po detaliojo plano patvirtinimo AB „Sistema“ perleido UAB „Beatričės viešbutis“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Beatričės saldumynai“) nuosavybės teises į sklype esančius jai priklausančius pastatus. Remiantis sklypo detaliuoju planu, 2001 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto valdyba sprendimu Nr. 30V patvirtino 1 857 m² dydžio žemės sklypo planą ir pasiūlė Vilniaus apskrities viršininko administracijai išnuomoti šį sklypą. 2001 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 542-01 nutarta išnuomoti 1 857 m² dydžio žemės sklypą UAB „Beatričės viešbutis“, nustatyti sklype žemės servitutą. Tą pačią dieną su UAB „Beatričės viešbutis“ sudaryta nuomos sutartis, naujai suformuotas 1 857 m² dydžio sklypas įregistruotas viešame registre. Kadangi 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutartyje nurodytos žemės sklypo ribos ir jo tvarkymo reglamentas nustatyti naikintina 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartimi ir ja pasinaudojant atliktu šio sklypo detaliuoju planavimu, negaliojančia pripažintina ir ši sutartis, taip pat 2001 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 30V ir išnuomoto sklypo teisinė registracija.
2005 UAB „Kennedy Forbes“ įgijo nuosavybės teisę į visus 1 857 m² dydžio žemės sklype UAB „Beatričės viešbutis“ priklausiusius pastatus. 2005 m. liepos 19 d. Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu Nr. 2.3-653/-01 pripažino, kad UAB „Beatričės viešbutis“ pagal 2001 m. vasario 23 d. žemės sklypo nuomos sutartį turėtos teisės ir pareigos pereina UAB „Kennedy Forbes“. 2005 m. liepos 29 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir UAB „Kennedy Forbes“ pasirašė susitarimą dėl 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutarties pakeitimo, kuriuo UAB „Beatričės viešbutis“ pakeistas UAB „Kennedy Forbes“. Kadangi iš neteisės teisė nekyla, nurodyti sandoriai ir administraciniai aktai taip pat naikintini.
Apibendrindamas išdėstytą, ieškovas prašė 1) panaikinti 1998 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 939V, 1998 m. birželio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 1657-01, 2000 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 1059V, 2001 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 30V, 2001 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 542-01, 2005 m. liepos 19 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-653/-01 ir 1 857 m² dydžio žemės sklypo teisinę registraciją; 2) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 1998 m. birželio 10 d. ir 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutartis bei 2005 m. liepos 29 d. susitarimą dėl 2001 m. vasario 23 d. nuomos sutarties pakeitimo.
Šalies argumentai
Ieškovė D. R. nurodė, kad yra pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė. Ieškovės ieškinys iš esmės grįstas tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais kaip ir prokuroro ieškinys. Esminiai ieškovės reikalavimai taip pat yra analogiški prokuroro reikalavimams, tačiau ieškovės ieškinys papildytais prašymais panaikinti ir kitus su ginčijamais sandoriais ir administraciniais aktais susijusius sandorius ir aktus. Savarankiškai ieškovė prašė atkurti ar iš naujo suformuoti 2 725 m² dydžio žemės sklypą ir įpareigoti sudaryti su ja atitinkamos šio sklypo dalies nuomos sutartį.
Ieškovės D. R. inicijuota civilinė byla ir ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro inicijuota civilinė byla buvo sujungtos į vieną bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu prokuroro ieškinį tenkino visiškai, priteisė valstybei iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Beatričės saldumynai“ ir UAB „Kennedy Forbes“ bylinėjimosi išlaidas, o ieškovės D. R. ieškinį paliko nenagrinėtą.
Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas, todėl prokuroras turėjo pagrindą ginti viešą interesą. Kai ieškinį pateikia prokuroras, ieškinio terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju prokuroras ieškinio senaties termino nepraleido.
Teismas nustatė, kad istoriškai 2 725 m² dydžio valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių pastatų eksploatavimui naudojo ne tik AB „Sistema“, bet ir kitų sklype esančių pastatų (patalpų) savininkai. 1998 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 212859A ir 212858A buvo išduotos nesilaikant nustatytos tvarkos. Tai, kad jose pastatų sklype nuosavybės teisių turėtoju nurodytas tik AB „Sistema“, o kiti savininkai nenurodyti, sudarė prielaidas pagrįstai manyti, kad AB „Sistema“ yra vienintelis sklype esančių pastatų valdytojas. 1998 m. gegužės 21 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte vieninteliu sklypo naudotoju taip pat nurodytas. Teismas nurodė, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, nuosavybės teise valdantys pastatus, statinius ir įrenginius, yra žemės, ant kurios stovi šie nekilnojamieji daiktai ir kurių funkcionavimui būtinas atitinkamas žemės sklypo dydis, faktiniai naudotojai, jeigu ta žemė jiems nėra išnuomota, parduota (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 str. 7 p., 8 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 29 p.). Tokie pastatų, statinių ir įrenginių savininkai įgyja teisę ne bendra tvarka išsinuomoti valstybės žemę, užstatytą jiems nuosavybės teise priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.551 str. 2 d.). Šios teisės normos faktinius žemės naudotojus leidžia pripažinti teisėtais žemės naudotojais, kurie turi garantuotą teisę faktiškai valdomą žemės sklypą išsinuomoti ir pirkti. Nagrinėjamoje byloje atsakovai (išskyrus valstybės ir savivaldybės institucijas) yra statinių ir patalpų, esančių ginčo sklype, savininkai. Ginčijami aktai – 1998 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas 939V, 1998 m. birželio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 1657-01, 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartis – paruošti neatsižvelgiant į esminę aplinkybę, kad išnuomotame sklype yra ne tik AB „Sistema“, bet ir kitų savininkų pastatai (patalpos). Šią aplinkybę teismas vertino kaip užkertančią kelią teisėtų žemės naudotojų teisei išsinuomoti žemės sklypą. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog kiekvienam iš savininkų tenkančios naudotis žemės sklypo dalies dydis priklauso nuo turimo pastatų, statinių skaičiaus, jų užimamos žemės sklypo dalies ir būtinumo naudotis žeme, kad būtų galima pastatus ir statinius naudoti pagal paskirtį; jeigu žemės naudotojai nesusitaria kitaip arba jei teisės aktai nenumato kitaip, tai žemės sklypo naudojimosi klausimai sprendžiami būtent vadovaujantis bendru proporcingumo principu.
Teismas pažymėjo, kad teismo eksperto Sigito Mitkaus 2007 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte konstatuota, jog detaliojo plano, patvirtinto 2000 m. gegužės mėn. 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1059, sprendinys, kuriuo ginčo žemės sklypas padalintas į du sklypus, neatitinka norminių aktų reikalavimų: žemės sklypas padalintas nesilaikant į atidalintus sklypus patenkančių pastatų dalių; neįmanoma įrengti būtino tinkamo privažiavimo prie pastato, plane pažymėto lB3/p, iš kiemo pusės; panaikintas buvęs patekimas prie pastato, plane pažymėto lB3/p, iš kiemo pusės, nes nustatyto servituto vietoje stovi kitas pastatas; neįmanoma įrengti būtino tinkamo privažiavimo prie pastato, plane pažymėto lB3/p, gaisrinėms mašinoms iš kiemo pusės; sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojai po detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo netektų galimybės jiems priskirtame sklype parkuoti automobilių, tinkamoje vietoje statyti buitinių atliekų konteinerių, šis sklypas neatitiktų gaisrinės saugos reikalavimų. Teismas sprendė, kad šis aktas negali būti laikomas ekspertizės aktu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) prasme, todėl jis vertintinas kaip privatus rašytinis įrodymas. Teismo nuomone, atsižvelgiant į eksperto kvalifikaciją bei situacijos tyrimo argumentaciją, ekspertizės išvados laikytinos pagrįstomis; atsakovai jų nepaneigė. Ginčijamos nuomos sutarties ir detaliojo plano sprendiniai iš esmės pažeidžia žemės sklypo naudotojų dalių nustatymo proporcingai daliai pastatų nuosavybėje principą.
Teismo manymu, administracinėje byloje, kurioje ieškovė D. R. ginčijo 2000 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 1059V dėl detaliojo plano patvirtinimo, priimtame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartyje netenkinti skundo nustatytos aplinkybės nepriskirtinos prie neįrodinėtinų aplinkybių. Administracinės bylos dalykas buvo tik administracinė detaliojo plano rengimo procedūra ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų vykdymas, o sklypų ribų ir servitutų klausimai nebuvo nagrinėjimo dalykas. Teismas taip pat sprendė, kad aplinkybė, jog į du sklypus padalinto sklypo ribos galbūt buvo suderintos su 998-oji DNSB atstovu, yra teisiškai nereikšminga, nes patalpų savininkai tokių įgaliojimų bendrijai neperdavė.
Teismas konstatavo, kad ieškovė D. R. į teismo posėdį neatvyko, nors apie posėdį pranešta tinkamai, todėl jos ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 246 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas prokuroro ieškinys, ir priimti naują sprendimą – šį ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nemotyvavo išvados, kad ieškinio senaties terminas yra nepraleistas – sprendime visiškai nevertinta, kada prokurorui tapo žinoma apie galimą viešojo intereso pažeidimą.
2. Teismas, vadovaudamasis tik S. Mitkaus ekspertize, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ekspertizė atlikta S. Mitkui dar neturint kvalifikacijos atlikti teritorijų planavimo ekspertizes, jos teiginiai yra nepagrįsti, klaidinantys, jie buvo paneigti bylos nagrinėjimo metu. Ekspertizės akte pateikiami tik teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, o tai yra teismo prerogatyva. Be to, detaliojo plano teisėtumas buvo išnagrinėtas administracinėje byloje, joje priimtų teismų sprendimų revizavimui nėra jokio pagrindo.
3. 1998 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 939V, kuriuo buvo nustatytas sklypo dydis, panaikinimas neturės jokios įtakos asmenų teisėms, kadangi bet kuriuo atveju sklypo dydis išliks toks pat – 2 725 m². Nebuvo nustatyta, kad, priimant šį sprendimą, būtų pažeisti teisės aktai.
Šalies argumentai
4. 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartis nepažeidė kitų patalpų savininkų teisių. Nors pastarųjų didžioji dalis patalpas įsigijo dar iki šios nuomos sutarties sudarymo, tačiau iki 2004 m. net nebandė patys realizuoti teisės išsinuomoti žemę. Ieškiniu yra prašoma panaikinti tik 2001 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 30V, kuriuo suformuotas 1 857 m² dydžio sklypas, vėliau išnuomotas UAB „Beatričės viešbutis“, tačiau net neminimas tos pačios dienos valdybos sprendimas Nr. 32V, kuriuo buvo suformuotas 868 m² dydžio sklypas, iš esmės skirtas 988-osios DNSB interesams tenkinti. Bendrija su tokiu sklypo suformavimu sutiko, o savininkai neprarado teisės šį sklypą išsinuomoti.
5. Prokuroras, prašydamas panaikinti tik 2001 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 30V, nors tiek sprendimas Nr. 30V, tiek sprendimas Nr. 32 V buvo priimti tuo pačiu metu ir pagrindu, piktnaudžiauja teise, todėl ji negali būti ginama.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad administracinėje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai neturi prejudicinės galios, pažeidė teisinio apibrėžtumo principą. Teismas pats konstatavo, kad administraciniai teismai nagrinėjo detaliojo plano rengimo procedūras ir jų atitiktį teisės aktų reikalavimams, o būtent teisės aktai ir nustato, kaip turi būti išspręsti sklypų ribų ir servitutų klausimai.
7. Teismas neteisingai sprendė, kad ginčo sklypo ribų suderinimas su 998-ąja DNSB yra nereikšmingas, nes savininkai tokių įgaliojimų bendrijai neperdavė. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą patalpų savininkai, susiburdami į bendriją, jai perduoda teisę atstovauti sprendžiant bendrojo naudojimo objektų ir priskirto žemės sklypo valdymo ir naudojimo klausimus. Todėl atskiras savininkų įgaliojimas patvirtinant suformuoto sklypo ribas nebuvo reikalingas.
Atsakovas UAB „Kennedy Forbes“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas prokuroro ieškinys, ir priimti naują sprendimą – šį ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 1998 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 212859A ir 212858A buvo išduotos nesilaikant nustatytos tvarkos, kad jose esanti informacija sudarė pagrįstas prielaidas manyti, jog AB „Sistema“ yra vienintelė ginčo sklype esančių pastatų valdytoja. Teismas nenurodė, kokia tvarka buvo pažeista ir kuo konkrečiai pasireiškė šis pažeidimas. Atsakovas VĮ „Registrų centras“ išsamiai paaiškino, kad pagal tuo metu naudotą pažymų formą nekilnojamojo turto savininkui buvo suteikiama informacija apie jam priklausantį turtą; informacija apie kitiems, o ne prašymą pateikusiam asmeniui priklausantį turtą negalėjo būti suteikiama. Teismas nenurodė, kodėl atmetė šiuos paaiškinimus.
2. Teismas suabsoliutino pastatų, kurie stovi valstybei priklausančioje žemėje, savininkų teisę asmeniškai išsinuomoti tų pastatų eksploatacijai reikalingą žemę. Asmenys, kurių interesus tariamai gina prokuroras, turėjo teisę išsinuomoti valstybinę žemę, tačiau ta teise nesinaudojo. Tai reiškia, kad ginčo žemė buvo naudojama pastatų eksploatavimui, tačiau už tai nebuvo mokamas nuomos mokestis. Taigi žemė buvo naudojama neracionaliai. 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartis išsprendė žemės naudojimo neracionalumo klausimą, o kitų statinių savininkų interesai nebuvo pažeisti, kadangi žemės sklypas buvo išnuomotas visiems statiniams, esantiems išnuomotame sklype, eksploatuoti.
3. Teismas nepagrįstai įvertino ekspertizės aktą, neatsižvelgė į administracinėje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus. Teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nors joje aiškiai pasakyta, kad detaliojo plano sprendiniai niekaip nepažeidžia asmenų, kurių tariamai pažeistus interesus gina prokuroras, teisių. Tiek S. Mitkus, tiek teismas ėmėsi kasacinio teismo vaidmens. Teismas netyrė atsakovų argumentų, kuriais buvo paneigtos ekspertizės išvados.
Šalies argumentai
4. Aplinkybė, kad ginčo sklypo ribos buvo suderintas su 998-ąja DNSB, yra reikšminga, ir teismas turėjo į ją atsižvelgti.
5. Prokuroro veiksmai renkant medžiagą ginti tariamą viešąjį interesą, ieškinio dalyko formulavimas leidžia spręsti apie jo šališkumą.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria valstybei iš jo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai netaikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 96 straipsnio 4 dalies normų. Atsakovo nuomone, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuo bylinėjimosi išlaidų atleidžiamas ne tik prokuroras, bet ir atsakovas, todėl teismas negalėjo iš jo priteisti bylinėjimosi išlaidų valstybei (CPK 96 str. 4 d.).
Ieškovė D. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jos ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir grąžinti šią bylos dalis nagrinėti iš naujo arba išnagrinėti šiuos reikalavimus apeliacinės instancijos teisme ir visus juos tenkinti.
Ieškovės teigimu, apie teismo posėdį ji ir jos atstovas tinkamai informuoti nebuvo. Pašto darbuotoja procesinius dokumentus įteikinėjo ne CPK nustatyta tvarka, todėl viešas paskelbimas šiuo atveju nebuvo galimas. Teismas neįvertino, kad civilinė byla buvo nagrinėjama ilgą laiką, visuose posėdžiuose ieškovė ir jos atstovas dalyvaudavo, taip pat neatsižvelgė į ieškovės prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, jei į teismo posėdį ji neatvyktų. Sujungus bylas, ieškovė ir prokuroras tapo bendraieškovais, todėl turėjo būti patenkinta bent jau ta dalis ieškovės ieškinio, kurios bendrus reikalavimus palaikė prokuroras.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo tenkinti atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Kennedy Forbes“ apeliacinius skundus, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo atmesti atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Kennedy Forbes“ apeliacinius skundus. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo atmesti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą. Ieškovo teigimu, valstybė ar savivaldybės institucija nėra atleidžiama nuo žyminio mokesčio, kai ji yra atsakovu civilinėje byloje, iškeltoje ginant viešąjį interesą.
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Ieškovo teigimu, ieškovė ir jos atstovas atsisakė priimti šaukimus, todėl laikytina, kad apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai. Byloje dalyvauja daugiau kaip dešimt trečiųjų asmenų, todėl teismas galėjo procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prokuroro ieškinio pagrįstumo
Prokuroras civilinę bylą inicijavo gavęs 998-osios DNSB prašymą ginti viešąjį interesą. Šios bendrijos savininkams priklauso pastatai (patalpos), esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovė D. R. taip pat yra šių pastatų (patalpų) bendrasavininkė, bendrijos narė. Pažymėtina, kad prokuroro ieškinyje faktiškai yra perteikiamas sutrumpintas ieškovės anksčiau pareikšto ieškinio turinys.
Nors prokuroras prašė panaikinti visą eilę civilinių sandorių ir administracinių aktų, tačiau, įvertinus ginčo aplinkybes, matyti, kad esminę reikšmę prokuroras suteikia 1998 m. birželio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarčiai ir 2000 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimui Nr. 1059V dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo. Visi kiti sandoriai ir aktai, prokuroro teigimu, yra išvestiniai iš pastarųjų. Tokia poziciją iš esmės palaikė ir pirmosios instancijos teismas, išsamiau nagrinėjęs tik nurodytos nuomos sutarties ir valdybos sprendimo teisėtumą.
1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartimi visas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas vienam iš sklype esančių pastatų (patalpų) bendrasavininkiui – AB „Sistema“. Šios sutarties neteisėtumas iš esmės grindžiamas tuo, kad buvo pažeistos kitų sklype esančio nekilnojamojo turto bendrasavininkių teisės išsinuomoti atitinkamą sklypo dalį, juo naudotis, dalyvauti priimant sprendimus dėl sklypo valdymo. Pirmosios instancijos teismas su šiais argumentais sutiko. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, net pripažinus, kad nuomos sutartis buvo sudaryta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nėra jokio pagrindo spręsti, kad toks sandoris realiai pažeidė kitų bendrasavininkių teises.
Bylos duomenys patvirtina, kad aptariama nuomos sutartis buvo nutraukta 2001 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 542-01 (t. 8, b. l. 31). Aplinkybė, kad apie 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartį ieškovė sužinojo tik 2004 m. vykstant administracinei bylai dėl sprendimo dėl sklypo detaliojo plano patvirtinimo panaikinimo (a. b. Nr. I3-265/2004, t. 1, b. l. 187), patvirtina, kad šios sutarties egzistavimas faktiškai jokių nepatogumų ieškovei nesukėlė – ji turėjo visas galimybes naudotis žemės sklypu kaip ir anksčiau ir nelaikė, kad jos teisės yra pažeidžiamos. Tai, kad ir kiti bendrasavininkiai galėjo toliau iš esmės netrukdomai naudotis sklypu, patvirtina ir jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 124). Taigi teisinis žemės sklypo statusas nesukėlė neigiamų padarinių kitiems sklype esančio nekilnojamojo turto bendrasavininkiams. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, kad aptariama sutartis galiojo iki 2001 m. vasario 23 d., nebuvo jokio būtinumo pripažinti šį sandorį negaliojančiu (CPK 5 str. 1 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, tikrasis motyvas, kodėl ginčijama 1998 m. birželio 10 d. nuomos sutartis, yra tas, kad tokiu būdu siekiama paneigti AB „Sistema“ teisę būti ginčo žemės sklypo detaliojo plano organizatoriumi ir šiuo pagrindu nuginčyti patį sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo. Visgi, kolegijos vertinimu, šis argumentas, kaip ir argumentai dėl detaliojo plano turinio prieštaravimo teisės aktų reikalavimams, nesudaro pagrindo naikinti sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo.
Aptariamą sprendimą ieškovė D. R. buvo apskundusi administraciniam teismui dar iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo. Savo skunde apeliantė kėlė klausimus tiek dėl procedūrinių detaliojo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo reikalavimų pažeidimo, tiek dėl šio plano turinio neteisėtumo. Kaip matyti iš apeliantės skundų ir kitų procesinių dokumentų (a. b. Nr. I3-265/2004, t. 1, b. l. 1-2, 183-187; t. 2, b. l. 116-119; t. 3, b. l. 181; t. 4, b. l. 45-52, 143-152), juose iš esmės buvo pateikiami tokie patys detaliojo plano neteisėtumo motyvai kaip ir šioje civilinėje byloje: nepaskelbimas apie ketinimą rengti detalųjį planą, bendrasavininkių neinformavimas, netinkamas plano svarstymo su visuomene būdas, netinkamas planavimo organizatorius, detaliojo plano patvirtinimas nekompetentingos institucijos, žemės sklypo ribų nustatymas neatsižvelgiant į sklypo naudojimą, jame esančių pastatų bendrasavininkių interesus, komercinės ir darbinės veiklos sutrikdymas, insoliacijos, apsaugos nuo triukšmo ir kiti pažeidimai, nustatyto servituto nerealumas, neproporcingas sklypų atidalinimas, negalėjimas sklype statyti automobilių, patekti prie kai kurių pastatų ir kt. Tokie argumentai ir sudarė administracinės bylos nagrinėjimo dalyką (ABTĮ 86-87 str.). Nagrinėjamoje byloje naujų argumentų dėl detaliojo plano neteisėtumo nepateikiama. Ieškovės argumentai administracinėje byloje buvo atmesti, teismams konstatavus, kad ieškovės teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, ir netenkinus jos skundo (a. b. Nr. I3-265/2004, t. 4, b. l. 34-41, 123-131). Ieškovės prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje buvo atmestas (a. b. Nr. I3-265/2004, t. 4, b. l. 186-192).
ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ginčai dėl teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo yra administracinių teismų kompetencija ir nagrinėjamu atveju toks ginčas buvo visiškai ir galutinai išspręstas. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, pažeidė nurodytą teismo sprendimo privalomumo principą, leido dar kartą bylinėtis dėl ginčo, kuris iš esmės jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
Konstatavus, kad nėra pagrindo naikinti 2000 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1059V dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, spręstina, kad nėra pagrindo tenkinti ir kitų prokuroro reikalavimų dėl vėlesnių civilinių sandorių ir administracinių aktų panaikinimo, iš esmės esančių išvestiniais iš pastarojo reikalavimo.
Remiantis išdėstytu, skundžiamo sprendimo dalis dėl prokuroro ieškinio patenkinimo naikintina ir šis ieškinys atmestinas (CPK 329 str. 1 d.). Tai padarius, kolegija nepasisako dėl kitų atsakovų apeliacinių skundų argumentų, nes jie tampa teisiškai nereikšmingais.
Dėl ieškovės D. R. ieškinio palikimo nenagrinėto
Pirmosios instancijos teismas paliko ieškovės D. R. ieškinį nenagrinėtą, nes konstatavo, kad ieškovei ir jos atstovui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį, tačiau jie į posėdį neatvyko (CPK 246 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiu sprendimu.
Ieškovei ir jos atstovui buvo siųsti teismo šaukimai, kuriais siekta informuoti apie teismo posėdį (t. 10, b. l. 178, 180). Pažymėtina, kad šaukimų siuntimas buvo perteklinis, nes šiuo atveju pagal CPK 133 straipsnio 1 dalį pakako siųsti pranešimus. Šaukimai nurodytiems asmenims asmeniškai nebuvo įteikti, todėl teismas nusprendė apie teismo posėdį pranešti viešo paskelbimo būdu (t. 10, b. l. 181-182). Tai ir buvo padaryta (t. 10, b. l. 188-189). Nurodytą teisę teismui suteikė tuo metu galiojusi CPK 130 straipsnio 1 dalies redakcija, numačiusi, kad procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas ir tuomet, kai byloje yra daugiau kaip dešimt dalyvaujančių asmenų ir bendrininkai nėra paskyrę vieno atstovo. Tokia situacija byloje buvo ir teismas pagrįstai vadovavosi nurodytu reglamentavimu. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė ir jos atstovas nebuvo tinkamai informuoti apie teismo posėdį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas UAB „Kennedy Forbes“ už apeliacinį skundą sumokėjo 1 592,96 Lt žyminio mokesčio (t. 11, b. l. 10). Atmetus prokuroro ieškinį, šios išlaidos atsakovui atlygintinos iš prokuratūros lėšų (CPK 96¹ str. 1 d.). Kadangi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra yra Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros struktūrinis padalinys, priteistos išlaidos atlygintinos iš Generalinės prokuratūros lėšų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys, ir priimti naują sprendimą – šį ieškinį atmesti. Sprendimo dalį, kuria buvo paliktas nenagrinėtas ieškovės D. R. ieškinys, palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kennedy Forbes“ iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1 592,96 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt du litus ir 96 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.