Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens skolininko ir įkeistų daiktų savininko V. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-20 nutarties civilinėje byloje, iškeltoje pagal kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą suinteresuotiems asmenims skolininkui ir įkeistų daiktų savininkui V. V. ir įkeistų daiktų savininkei J. V. dėl priverstinio skolos išieškojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012-06-25 teisme gautas kreditoriaus AB SEB banko pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriame nurodyta, kad bankas pagal 2006-02-23 tarp jo ir skolininko sudarytą kredito sutartį Nr. 0450618010301/13 (su vėlesniais pakeitimais) suteikė skolininkui kreditą. Kreditorius AB SEB bankas, nurodo, kad sutartis su kredito gavėju (skolininku) yra nutraukta, nes skolininkas nevykdė prievolių pagal kredito sutartį, todėl kreditorius prašo pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto ir areštuoti įkeistus daiktus. Nurodo, kad skolininko skola AB SEB bankui yra 499 108,56 Lt ir 142 Lt kreditoriaus sumokėtas žyminis mokestis.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad AB SEB bankas ir skolininkas V. V. 2006-02-23 sudarė kredito sutartį Nr. 0450618010301/13 (su vėlesniais pakeitimais). Sutartis su kredito gavėju (skolininku) yra nutraukta vienašališkai, nes skolininkas nevykdė prievolių pagal kredito sutartį. Pagal hipotekos lakštą Nr. 03/1/2006/0003724 užtikrinant skolininkui suteikto 402 000 Lt dydžio kredito grąžinimą bankui buvo įkeisti skolininkui ir įkeisto turto savininkei nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai. Kadangi skolininkas nevykdė sąlygų, numatytų kredito sutartyje – kredito sutartyje nurodytu laiku negrąžino kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių, kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį ir jo prašymu buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas.

Vadovaujantis CK 6.217, 6.221, 6.222 straipsniuose nustatytu reglamentavimu, sutartį vienašališkai nutraukus joje nustatytais pagrindais, laikoma, kad visi prievolių įvykdymo terminai yra suėję, sutartį pažeidusi šalis privalo grąžinti tai, ką yra gavusi sutarties pagrindu, atlyginti kitos šalies nuostolius, sumokėti netesybas. Vienas iš prievolių užtikrinimo būdų yra įkeitimas (hipoteka) (CK 6.70 str.). Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto atsiranda, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas neįvykdo prievolės grąžinti skolą arba nepilnai tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 str. 1 d., 4.216 str.). Įkeitimo teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo, kreditorius nukreipia reikalavimą į įkeistą objektą. Pagal CPK 558 straipsnio 1 dalį hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo. Hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus kreipimąsi, areštuoja įkeistą daiktą ir įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių.

Hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, yra sąžiningos (CK 6.188 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Nagrinėjamoje byloje kreditas skolininkui suteiktas poilsio patalpoms su žemės sklypu pirkti ir baigti nurodyto būsto statybą (b. l. 9–10). Šie kreditavimo sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp skolininko ir banko buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Nustatyta, kad kredito sutartį bankas vienašališkai nutraukė susidarius 117 600,05 Lt dydžio įsiskolinimui (b. l. 21, 22) pagal kredito sutarties 5.2 p. (banko reikalavimu). Nustatyta, kad skolininkas nevykdė prievolės bankui pagal grafiką grąžinti kreditą ir mokėti paskaičiuotas palūkanas, skolininko pradelsti mokėjimai viršijo 1 100 kalendorinių dienų, ir tai galima laikyti esminiu sutarties pažeidimu. Be to, įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). Apie netinkamą kredito sutarties vykdymą skolininkas ir įkeisto turto savininkė buvo informuoti 2012-04-18 ir 2012-05-18, tačiau kredito gavėjas sumokėjo tik nežymią skolos dalį – 220 Lt (2012-05-10) ir 1 500 Lt (2012-05-31), todėl 2012-06-20 kredito sutartis kreditoriaus buvo vienašališkai nutraukta (b. l. 19–24). Konstatuotina, kad skolininkui ir įkeisto turto savininkei buvo nustatytas protingas terminas įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti. Esant nurodytoms aplinkybėms matyti, kad sutartis nutraukta laikantis sutartyje ir įstatyme nustatytos tvarkos, nėra pagrindo teigti, kad sutarties nutraukimas skolininkams nevykdant kredito sutarties iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl prižinti sutarties sąlygų negaliojančiomis ab initio nėra pagrindo (CK 6.188 str. 7 d.).

Skolininkas V. V. atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su įsiskolinimo kreditoriui dydžiu. Mano, kad netesybos yra aiškiai per didelės ir joms turi būti taikomas šešių mėn. senaties terminas, be to, bankas neteisėtai apskaičiavo VILIBOR normą, nepateikti duomenys apie palūkanų ir delspinigių apskaičiavimą ir terminą. Pažymėtina, kad nagrinėdamas kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, hipotekos teisėjas neanalizuoja aplinkybių, susijusių su prievolės neįvykdymu kreditavimo sutartyje nustatytu terminu, nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo dėl netinkamo sutarties vykdymo ar nutraukimo, skolos, delspinigių ar palūkanų dydžio, įsiskolinimo atsiradimo pagrindo ir kitų, tik konstatuoja, jog hipoteka užtikrinta prievolė nėra įvykdyta, ir vadovaudamasis CPK 558 straipsnio 1 dalimi areštuoja įkeistą turtą, preziumuodamas, kad hipotekos lakšte esantys duomenys yra teisingi. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui apelianto argumentai dėl skolos, delspinigių ir palūkanų dydžio, senaties termino taikymo atmestini kaip nenagrinėti byloje dėl hipotekos teisinių santykių.

Apeliantas V. V. nurodo, kad jokio pranešimo dėl kredito sutarties nutraukimo negavo, skolininkas ir įkeisto turto savininkė nebuvo informuoti apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Nustatyta, kad 2012-04-18, 2012-05-18 įspėjimai ir 2012-06-20 banko pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą V. V. ir J. V. siųsti registruotu laišku kredito sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 20, 22, 24) ir jų faktinės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 19, 21, 23), tačiau procesiniai dokumentai neįteikti skolininkui ir įkeisto turto savininkei jų neatsiėmus (b. l. 44–49). Apeliantas atskirajame skunde nepateikia įrodymų, kad jo ir įkeisto turto savininkės gyvenamoji vieta būtų pasikeitusi ar korespondencijos neatsiėmimą būtų lėmusios kitos objektyvios priežastys. Be to, CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas raštu pranešti kitai sandorio šaliai, savo kreditoriams apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Bankas ir skolininkas pasirašydami kredito sutartį nustatė ir susitarė dėl galimybių vienašališkai nutraukti kredito sutartį, taip pat numatė tvarką dėl korespondencijos (raštų ar pranešimų apie sutarties nutraukimą) siuntimo ir gavimo. Kredito sutarties bendrosios dalies 12 p. numato, kad laikoma, jog paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei (b. l. 17). Todėl konstatuotina, kad 2012-04-18, 2012-05-18 įspėjimai ir 2012-06-20 banko pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą V. V. ir J. V. įteikti tinkamai ir laiku (CK 6.218 str. 1 d.).

Skolininkas ir įkeisto turto savininkė tinkamai bei laiku nevykdė prievolės kreditoriui AB SEB bankui pagal 2006-02-23 kredito sutartį su vėlesniais sutarties pakeitimais ir papildymais, todėl kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Byloje nėra duomenų, kad skolininko ir įkeisto turto savininkės įsipareigojimai bankui būtų įvykdyti, kad Hipotekos registre įregistruoto įkeitimo sandorio sąlygos būtų pakeistos ar šalys būtų susitarusios dėl kitokių prievolės įvykdymo sąlygų ir (ar) kitokių kredito pagal sutartį grąžinimo terminų, todėl teismas konstatuoja, jog kreditorius, turėdamas galiojančią ir pradelstą reikalavimo teisę skolininkui ir įkeisto turto savininkei, pagrįstai kreipėsi dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka (CPK 558 str. 1 d., CK 4.192 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-20 nutartį nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.