Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. ir nuteistosios J. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešeriems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, J. D. paskirta bausmė sumažinta vieneriais metais.

Civiliniams ieškovams G. M. , D. S. , A. K. , D. J. , M. A. N. , S. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, perduodant klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. nuteista už tai, kad ji pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

J. D. laikraštyje „Kauno diena“ paskelbusi apie prekybinių paviljonų statybą (duomenys neskelbiami) laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 30 d. iki 1998 m. liepos 31 d. su fiziniais asmenimis sudarydama jungtinės veiklos sutartis, pagal kurias A. ir J. D. firmos „M“ vardu įsipareigojo suteikti statybai paruoštą su atliktu nuliniu ciklu žemės sklypą (duomenys neskelbiami) (vėliau adresas pakeistas – (duomenys neskelbiami), išnuomotą pagal neterminuotą 1994 m. kovo 4 d. sutartį su Kauno m. valdyba, pastatyti prekinius paviljonus, juos priduoti, įvesti eksploatacijon, paruošti dokumentus ir perleisti kreditorių nuosavybėn, o piliečiai įsipareigojo mokėti pinigines įmokas proporcingai statomo paviljono plotui. Pagal šias, pagal 1997 m. gruodžio 12 d. – 1999 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu 6 - jame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbiami), notariškai patvirtintas paskolos sutartis ir papildančias rašytines sutartis, kuriomis paskolos davėjai įsipareigojo pinigų iš J. D. nereikalauti, o J. D. įsipareigojo baigus statybą sudaryti paviljono perleidimo sutartį, taip pat pagal rašytines sutartis ir raštelius J. D. gavo iš piliečių 623 670 Lt, 1999 m. lapkričio 25 d. komisijai priėmus naudoti turgavietę, statytojų vardu neįteisino, o 2000 m. kovo 27 d. Žemės ir kito nekilnojamo turto ir registro valstybės įmonės Kauno filiale, esančiame (duomenys neskelbiami), įregistravo statinius, esančius (duomenys neskelbiami), J. D. firmos „M“ vardu, tai yra, pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės nukentėjusiųjų jai patikėtą turtą:

Eil. Nr., pavardė JVS Notarinė sutartis Paskolos rašteliai Viso

suma: 241 670 270 000 112 000 Viso: 623 670 Lt.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl civilinių ieškinių pakeisti: priteisti G. M. patalpą 1-15, 17,53 kv. m., paviljone 5E1žp; S. M. patalpą 1-5, 33,84 kv. m., paviljone 3E1žp; A. K. patalpą 1-13, 17,54 kv. m., paviljone 5E1žp; D. S. patalpą 1-1, 32,70 kv. m., paviljone 3E1žp; D. J. patalpą 1-2, 17,53 kv. m., paviljone 5E1žp.

Apeliantai skunde teigia, kad teismas neteisingai išsprendė klausimą, susijusį su civiliniu ieškiniu. Pasak apeliantų, teismas turėjo jiems priteisti turgavietės patalpas, o ne perduoti klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliantai taip teigdami remiasi tuo, kad byloje nėra neaiškumų, kuriuos reikėtų papildomai įrodinėti. Tvirtina, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog J. D. pasisavino iš jų šias patalpas, o jų paskolintos pinigų sumos turgavietės statybai yra žymiai didesnės už tas sumas, kurios buvo reikalingos turgavietės statybai. Apeliantų teigimu, teismui, nusprendus perduoti klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka, yra pažeidžiami lygybės ir teisingumo principai (BPK 6 straipsnis), nes kiti nukentėjusieji, kurie ginčus dėl turgavietės patalpų sprendė civilinio proceso tvarka, minėtas patalpas yra atgavę ir įregistravę savo vardu, o jie, padavę ieškinius baudžiamojoje byloje, to negali padaryti.

Nuteistoji J. D. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jos veiksmai neatitinka BK 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimo požymių, tarp jos ir tariamų nukentėjusiųjų susiklostę santykiai buvo grynai civilinio teisinio pobūdžio.

Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jos nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Teigia, kad ji nusikalstamos veikos inkriminuotos jai kaltinime ir už kurios padarymą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista, nepadarė. Teismo išvada, jog fiziniai asmenys jai perdavė 719370 Lt turgavietės ,,M“ paviljonų statybai ir ji už tai minėtiems asmenims privalėjo perleisti jų pageidaujamas patalpas, tačiau to nepadarė, gautų pinigų negrąžino, yra neteisinga, nepagrįsta ir padaryta neišyrus reikšmingų bylai aplinkybių (jos ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykių, nukentėjusiųjų elgesio prieš ir po pinigų jai skolinimo, kodėl nukentėjusieji skolino jai pinigus, jos, įmonės ir nukentėjusiųjų turtinės padėties) bei tinkamai neįvertinus jos ir nukentėjusiųjų parodymų. Pasak apeliantės, ji turgavietės ,,M“ kompleksą pastatė savo įmonės jėgomis ir lėšomis, nei vienas pašalinis asmuo turgavietės komplekso statyboje nedalyvavo, nes jai svetimas turtas turgavietės komplekso pastatymui nebuvo reikalingas. Įmonė, gavusi leidimą statyti turgavietės kompleksą, pati surado rangovines organizacijas, iš savo lėšų supirko statybines medžiagas, naudojo nuosavas transporto priemones ir vykdė visus savo turtinius įsipareigojimus už kitų organizacijų atliktą darbą, suteiktas paslaugas (patvirtina duomenys, užfiksuoti revizijos ir Specializuoto mokesčių audito skyriaus vyresniosios valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo metu). Apeliantė skunde tvirtina, kad ji pinigus iš fizinių asmenų skolinosi asmeninėms reikmėms ir kaip fizinis asmuo. Skolintojai, norėdami užsitikrinti, kad pinigai bus jiems grąžinti, su ja pasirašydavo sutartis, kuriomis ji pažadėjo jiems perleisti, tai yra parduoti pastatytos turgavietės komplekso prekybos patalpas, jokios kalbos apie jungtinę veiklą statant kompleksą nebuvo. Tokios sutartys įstatymo nėra uždraustos. Nukentėjusiesiems notaras išaiškino sudaromų sutarčių esmę ir pagrindą, jų neįvykdymo pasekmes. Apeliantė skunde tvirtina, kad ji neturėjo tikslo su tariamais nukentėjusiaisiais neatsiskaityti (patvirtina Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro išduoti jos įmonei pažymėjimai, jos prašymai išduoti tokius pažymėjimus, akcentavimas visuose dokumentuose, kad ji gali tariamiems nukentėjusiems parduoti jų norimas prekybos patalpas, jos įmonės sąskaita 2000 m. kovo 28 d. atliktas turgavietės ,,M“ prekybos paviljonų išskaidymas į atskiras prekybines patalpas; jas norintiems pirkti asmenims užsakytos, paruoštos atskiroms prekybinėms patalpoms inventorinės bylos ir kt.). Pasak apeliantės, ji atsiskaityti su tariamais nukentėjusiais, įvykdyti savo turtinius įsipareigojimus ir galėjo, nes tam turėjo pakankamai turto, o to nepadarė dėl objektyvių priežasčių: nebuvo atlikta teisinė turgavietės statinių registracija (jos įmonė nevilkino registracijos, tai užtruko dėl nenumatytai ilgos biurokratinės procedūros priduodant objektą, pastarojo užregistravimo), tarp jos įmonės bei eilės asmenų, pretendavusių nupirkti, įsigyti prekybines patalpas turgavietėje, kilo civilinio teisinio pobūdžio ginčai dėl konkrečios prekybinių patalpų kainos, įsigijimo sąlygų ir kt., ko pasekoje kai kurių tariamų nukentėjusiųjų iniciatyva turgavietės prekybinės patalpos, taip pat ištisi paviljonai buvo areštuoti. Greta to, tariami nukentėjusieji, pretendavę į prekybines patalpas turgavietėje, pakeitė savo poziciją, jog juos su ja siejo paskoliniai santykiai, ir susitarę pradėjo tvirtinti, kad paskolos buvo duotos turgavietei statyti pagal jungtinės veiklos sutartis, ji nevykdo savo įsipareigojimų (nors byloje nustatyta, kad nei vienas iš tariamų nukentėjusiųjų, jeigu tikėti jų aiškinimais, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais net nepareiškė jai reikalavimo įvykdyti prievolę, priešingai, ji pati reikalavo, jog tariami nukentėjusieji rūpintųsi klausimais dėl prekybinių patalpų perleidimo, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo) ir jos atžvilgiu 1999 m. gegužės 5 d. buvo iškelta baudžiamoji byla, areštuotas visas įmonės turtas. Apeliantė teigia, kad ši baudžiamoji byla yra dalies susivienijusių prieš ją nukentėjusiųjų pasirinktas būdas spręsti kilusius tarp jų ir jos civilinius teisinius ginčus ir taip pasipelnyti, tai yra nagrinėjamoje byloje sprendžiami ne baudžiamieji, o civiliniai teisiniai santykiai. Pasak apeliantės, civilinių teisinių santykių supainiojimas su baudžiamaisiais sąlygojo ir tai, jog prokuratūrai buvo neįmanoma aiškiai, suprantamai suformuluoti jai kaltinimo, kurį ji galėtų suprasti, ir pilnavertiškai įgyvendinti savo teisę į gynybą šioje baudžiamojoje byloje. Apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie tariami nukentėjusieji nagrinėjamoje byloje reikalauja iš jos priteisti pinigus, perleisti patalpas, nors civilinio proceso tvarka jau prisiteisė konkrečias prekybines patalpas, o kai kuriems iš jų net išieškoti civilinio proceso tvarka priteisti pinigai. Apeliantė teigė, kad tokia situacija taip pat verčia ją manyti, jog ji patiria dvigubą atsakomybę, ką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir kt.

Apeliantė, nesutikdama su jai pareikštais kaltinimais, tai yra, jog ji pasisavino iš kaltinime nurodytų asmenų didelės vertės jai patikėtą turtą, tvirtina, jog tariamų nukentėjusiųjų parodymai apie paskolintas pinigų sumas, paskolų pobūdį ir kitas aplinkybes yra prieštaringi, nenuoseklūs, neatitinka tikrovės ir duoti siekiant asmeninės naudos, tai yra ją įkalinti ir iš jos pasipelnyti (nukentėjusioji Z. D. nori įgyti šiai nepriklausančių teisių ir vykdyti prekybą turgavietėje nemokėdama turgavietės rinkliavos jos įmonei ir pan.). Pasak apeliantės, ji iš nukentėjusiųjų G. A. , V. B. negavo jai inkriminuotų kaltinime 10000 Lt, pastarieji jai paskolino tik po 12000 Lt, ir šios paskolos buvo ne tikslinės, tai yra ne turgavietės statybai. Nukentėjusieji G. A. , V. B. paskolas norėjo susigrąžinti natūra, ką patvirtina jų pačių veiksmai, - G. A. , V. B. laisva valia pratęsė su ja paskolos sutartis. Nukentėjusieji H. D. B. , Z. D. , J. G. , R. G. , J. J. , G. J. , O. M. , D. K. pinigus taip pat paskolino jai asmeniškai individualios įmonės reikmėms, o ne pagal jungtinės veiklos sutartis turgavietės statybai. Ji iš viso asmeninėms reikmėms pasiskolino: iš J. G. 6000 Lt pagal notarine tvarka patvirtintą paskolos sutartį, 12000 Lt pagal paprastą rašytinę paskolos sutartį, iš R. G. - 12000 Lt pagal notarine tvarka patvirtintą paskolos sutartį, 9650 Lt pagal paprastą rašytinę paskolos sutartį, iš J. J. - 24000 Lt, o iš G. J. - 12000 Lt. Apeliantės teigimu, tokius jos aiškinimus apie sudarytų sutarčių pobūdį, paskolintas pinigų sumas patvirtina bylos medžiaga (iš dalies pačių tariamų nukentėjusiųjų parodymai, rašytiniai įrodymai ir kt.): H. D. B. pirminiuose savo parodymuose pripažino, kad jai pagal jungtinę veiklos sutartį pinigų neskolino, šį faktą H. D. B. nurodė ir pateiktoje Kauno VMI deklaracijoje; R. G. ikiteisminiam tyrimui pateiktame jungtine veikos sutartimi įvardintame rašte nenurodyta, kad tariamą įmoką R. G. kažkam sumokėjo. Pats R. G. 1999 m. birželio 1 d. taip pat parodė, kad 12000 Lt notarine tvarka paskolino jai (apeliantei) asmeninėms reikmėms, o 2000 m. gegužės 31 d. ieškinyje teismui dėl nuosavybės teisės pripažinimo apie tariamą jungtinės veiklos sutartį ir šios pagrindu įmokėtas tariamas pinigų sumas net neužsiminė, prašė sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį; Kauno m. Šilainių PN jaunesnioji inspektorė konstatavo, kad 1998 m. liepos 15 d. jokia paskolos sutartis tarp jos (apeliantės) ir G. J. sudaryta nebuvo, G. J. pateiktas sutarties šablonas yra negaliojantis, kas, pasak apeliantės, rodo, jog G. J. meluoja ir dėl jungtinės veiklos sutarties; D. K. , tvirtinusi, kad pinigus skolino jai pagal jungtinės veiklos sutartį, negalėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikti jungtinės veiklos sutarties originalo, tik kopiją su aiškiai nukopijuota D. K. pavarde; O. M. apklausta patvirtino, kad pinigus jai skolino ne pagal jungtinės veiklos sutartį, o asmeninėms reikmėms. Ginčas tarp jos ir O. M. jau išspręstas civiline tvarka ir ji O. M. paskolą grąžins. Be to, apeliantė skunde tvirtina, kad ji nesudarė jungtinės veiklos sutarties ir su D. J. , ir negavo iš minėtos nukentėjusiosios jokių pinigų, o tariamos nukentėjusiosios A. K. , iš kurios ji yra kaltinama pasisavinusi 10000 Lt, net nepažįsta, nėra šios mačiusi, su A. K. jungtinės veiklos sutarties nesudarė, pinigų iš pastarosios nesiskolino. Pasak apeliantės, ji skolinosi 19000 Lt iš K. M. , kuris yra A. K. žentas. Apeliantės teigimu, tokius jos parodymus dėl A. K. patvirtina rašytiniai bylos įrodymai. Byloje atliktos rašysenos ekspertizės metu nustatyta, jog A. K. tariamoje 1997 m. gruodžio mėnesio jungtinės veikos sutartyje nepasirašė. Tai, kad A. K. meluoja teigdama, jog jai (apeliantei) paskolino turgavietės statybai pinigus, pasak apeliantės, rodo ir prieštaringi pastarosios dukters N. M. bei K. M. parodymai. N. M. , K. M. , duodami parodymus apie jai (apeliantei) paskolintas pinigų sumas, kas jas skolino, kitas aplinkybes, painiojosi, buvo nenuoseklūs, patys sau prieštaravo duodami parodymus apie tas pačias aplinkybes. Apeliantė taip pat skunde neigia pasisavinusi pinigus ir iš E. S. , Č. M. , V. V. , M. A. N. , taip pat kitų tariamais nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų. Teigia, kad ji su E. S. jokios jungtinės veiklos sutarties nepasirašė ir tai patvirtina bylos medžiaga: E. S. pateikta sutartis, kuri pasirašyta tik E. S. , sutartyje nėra jos (apeliantės) parašo; tas faktas, jog E. S. sudarė su ja pirkimo-pardavimo sutartį ir laisva valia nupirko prekybos paviljono patalpas, o ne jas parėmė pagal tariamą jungtinės veiklos sutartį. Be to, pasak apeliantės, kadangi tariama jungtinės veiklos sutartis jos nepasirašyta, ši yra niekine ir ją kaltinti pasisavinus iš E. S. 6000 Lt remiantis niekine sutartimi negalima. Apeliantė skunde pripažįsta pasiskolinusi iš E. S. tik 6000 Lt pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį asmeninėms reikmėms, tačiau tvirtina šiuos pinigus tariamai nukentėjusiajai yra sugrąžinusi 2000 m. balandžio 26 d. ir E. S. jai jokių pretenzijų neturėjo. Pasak apeliantės, jai pinigus (po 12000 Lt) V. V. , M. A. N. taip pat paskolino asmeninėms reikmėms pagal notariškai patvirtintą sutartį, iš kurių dalį - po 6000 Lt, jiems jau grąžino ir susitarė, kada grąžins kitą dalį. Ji su V. V. , M. A. N. jokių jungtinės veiklos sutarčių nesudarė ir pinigų pagal tokias tariamas sutartis nei ji, nei jos įmonė iš pastarųjų negavo (įmonės apskaitos dokumentuose tokių duomenų nėra).

Apeliantė skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad kai kurių tariamų nukentėjusiųjų atžvilgiu pradėti ir dar nebaigti ikiteisminiai tyrimai, kur tiriamos aplinkybės iš esmės analogiškos nagrinėjamoms šioje byloje, aiškinamasi ar pačių tariamų nukentėjusiųjų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių (E. S. , A. K. , K. M. , D. J. , J. G. , H. D. B. ). Apeliantė teigia, kad be tų ikiteisminių tyrimų, kurie jau yra pradėti kai kurių tariamų nukentėjusiųjų atžvilgiu, siekiant, jog visos aplinkybės būtų išnagrinėtos visapusiškai bei objektyviai, užtikrintas teisingumas, turi būti patikrinta ir ar kitų tariamų nukentėjusiųjų (M. A. N. , V. V. , D. K. , G. J. , J. J. , R. G. , V. B. , G. A. ) veiksmai buvo teisėti, ar šių asmenų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių, ar nukentėjusieji nemelavo duodami parodymus. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas 2004m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-544/2004 nustatė, kad prokuroro kaltinamajame akte nurodyti iš K. R. pagal raštelį priimti 30300 Lt yra ne įmoka turgavietės ,,M“ statybai, bet paprasčiausia piniginė paskola. Analogiški teismo sprendimai priimti civilinėse bylose pagal H. D. B. , G. A. ieškinius civilinio proceso tvarka. Apeliantės teigimu, kol neišsiaiškinta ar patys tariami nukentėjusieji elgėsi teisėtai (nesukčiavo), nepatikrinus pastarųjų parodymų teisingumo ir teisėtumo ir kt., ją kaltinti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nėra ir teisinio pagrindo, ji turi būti išteisinta.

Apeliantė skunde taip pat teigia, kad jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl to, jog teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų parodymais, nepašalino pastarųjų parodymuose esančių prieštaravimų, visiškai neaptarė, neanalizavo ir neįvertino gynybos iškeltų versijų, pateiktų įrodymų, atskirai neišanalizavo įrodymų pagal atskirus epizodus, apsiribodamas tik abstrakčiais apibendrinimais, jos kaltę grindė prielaidomis, ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1, 2, 3 dalių reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas. Apeliantė nesutinka, kad pagrindas priimti jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį yra tai, jog eilės nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai civilinėse bylose buvo patenkinti ir daliai tų nukentėjusiųjų pripažintos nuosavybės teisės į prekybines patalpas jos įmonei priklausančiame turgavietės komplekse. Pasak apeliantės, šios aplinkybės nesuponuoja jos kaltės pagal BK, be to, ir nereiškia, jog ji tas patalpas nusikalstamai pasisavino, nes jokie įrodymai teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, neturi išankstinės galios. Tariami nukentėjusieji, kurie norėjo dirbti jos įmonės turgavietėje, visą laiką, tame tarpe ir kai tebevyko civiliniai teisiniai procesai bei buvo tiriama ir nagrinėjama minėta baudžiamoji byla, turėjo pastarųjų pretenduojamas prekybines patalpas savo žinioje, šias valdė ir eksploatavo, o perleisti prekybines patalpas pastariesiems asmenims ji objektyviai dar negalėjo, nes patalpos nebuvo užregistruotos įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai suabsoliutino tą faktą, kad prekybinės patalpos buvo užregistruotos jos įmonės vardu.

Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jai pareikštas kaltinimas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, būtų pagrindas, vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, bylą perduoti prokurorui. Tačiau, pasak apeliantės, priėmus tokį sprendimą būtų pažeista jos teisė, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. (byla turi būti išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką nešališko teismo), nes baudžiamasis procesas šioje byloje jau ir taip tęsiasi eilę metų. Esant tokiai situacijai, apeliantės teigimu, teismas turėtų jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantė skunde taip pat tvirtina, kad teisėja, nagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir priėmusi jos atžvilgiu nuosprendį, buvo šališka ir turėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo, tačiau to nepadarė. Apeliantė skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai, pripažindami tariamiems nukentėjusiesiems už turgavietės statybai perduotus pinigus nuosavybės teises į prekybos paviljono patalpas, neįvertino to fakto, kad tariamai nukentėjusiųjų paskolintos pinigų sumos turgavietės statybai yra žymiai mažesnės nei minėtų patalpų vertė rinkos kainomis.

Nuteistoji J. D. atsikirtime į nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. apeliacinį skundą nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pasak J. D. , apeliantai neteisingai tvirtina, kad šioje byloje viskas įrodyta ir nėra jokių neaiškumų, kuriuos reikėtų papildomai tirti, prašo jų apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistoji J. D. ir jos gynėjai prašė tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovė advokatė R. Kazlauskienė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė atmesti nuteistosios bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinius skundus.

Nuteistosios J. D. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistoji J. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neneigė, kad ji, kaip A. ir J. D. firmos „M“, bendrasavininkė organizavo prekybinių paviljonų, esančių (duomenys neskelbiami), statybą, to jis neginčija ir savo apeliaciniame skunde. Nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių paviljonų statybai jai nagrinėjamoje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys - G. A. , V. B. , H. D. B. , Z. D. , J. G. , R. G. , J. J. , G. J. , D. J. , D. K. , A. K. , A. K. , D. L. , J. V. L. , M. A. N. , S. M. , O. M. , G. M. , V. M. , K. M. , A. P. , J. R. , K. R. , D. S. , J. Š. , A. Š. , A. Š. , V. Š. , V. V. , V. Z. patikėjo 623 670 Lt ir ji įsipareigojo baigus statybą perleisti paviljonus jų nuosavybėn, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė ir šiuos pinigus pasisavino, tai yra padarė veiką, už kurią jai turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje. Tvirtina, kad ji jokių veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti nusikalstamais, neatliko ir negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Nukentėjusieji, kurių parodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi vertindamas jos veiksmus, teigdami, jog jie pinigus jai skolino būtent šiai statybai ir ji buvo įsipareigojusi baigus statybą jų nuosavybėn perleisti prekybinius paviljonus, meluoja, tikėdamiesi tokiu būdu iš jos pasipelnyti. Ji jokios jungtinės veiklos statant prekybinius paviljonus su minėtais nukentėjusiais nevykdė, A. ir J. D. firma „M“ buvo pajėgi pati finansuoti minėtų paviljonų statybą ir jai svetimo turto nereikėjo. Pinigus ji iš kai kurių nukentėjusiųjų skolinosi tik, kaip fizinis asmuo, ir savo asmeninėms reikmėms. Šių pinigų nukentėjusiesiems ji nevengia grąžinti.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

BK 183 straipsnyje įstatymo leidėjo yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą, kuri, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Objektyviajam turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto pasisavinimas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.

Šios aplinkybės yra objektyvusis atsakomybės pagal BK 183 straipsnį pagrindas, todėl priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl J. D. pagal pareikšto kaltinimo pobūdį ir esmę nagrinėjamoje byloje buvo būtina įrodyti:

pirma, 623 670 litai priklausė nagrinėjamoje byloje nukentėjusiaisiais pripažintiems asmenims - G. A. , V. B. , H. D. B. , Z. D. , J. G. , R. G. , J. J. , G. J. , D. J. , D. K. , A. K. , A. K. , D. L. , J. V. L. , M. A. N. , S. M. , O. M. , G. M. , V. M. , K. M. , A. P. , J. R. , K. R. , D. S. , J. Š. , A. Š. , A. Š. , V. Š. , V. V. , V. Z. ,

antra, šie pinigai pagal jungtinės veiklos sutartis, 1997 m. gruodžio 12 d. – 1999 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu 6-ajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbiami), notariškai patvirtintas paskolos sutartis ir papildančias rašytines sutartis, taip pat pagal rašytines sutartis ir raštelius buvo patikėti nuteistajai J. D. prekybinių paviljonų, esančių (duomenys neskelbiami), statybai, tai yra jos teisėtame valdyme buvo svetimas turtas – nukentėjusiųjų piniginės lėšos, ir dėl jų J. D. turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus - A. ir J. D. firmos „M“ vardu J. D. įsipareigojo suteikti statybai paruoštą su atliktu nuliniu ciklu žemės sklypą (duomenys neskelbiami) (vėliau adresas pakeistas – (duomenys neskelbiami) ), išnuomotą pagal neterminuotą 1994 m. kovo 4 d. sutartį su Kauno m. valdyba, pastatyti prekinius paviljonus, juos priduoti, įvesti eksploatacijon, paruošti dokumentus ir perleisti kreditorių (nukentėjusiųjų) nuosavybėn,

trečia, šiuos pinigus J. D. pasisavino, tai yra neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo nuosavybe.

Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog J. D. veiksmuose yra visi minėti objektyvūs turto pasisavinimo požymiai – J. D. valdyme buvo svetimas turtas - nukentėjusiųjų piniginės lėšos, dėl šių piniginių lėšų J. D. turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, ji savo įsipareigojimų nukentėjusiesiems neįvykdė ir šias jai nukentėjusiųjų patikėtas pinigines lėšas pasisavino, tai yra neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu. Pagrindinis įrodymų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą, šaltinis yra iš esmės nukentėjusiųjų parodymai. Pirmosios instancijos teismas sutiko su nukentėjusiųjų parodymuose pateiktu jiems J. D. padarytos materialinės žalos dydžiu, jos argumentacija ir laikė, jog šiais nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo abejoti. Nuteistoji J. D. apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Tvirtina, kad nukentėjusiųjų parodymai apie jų bendrą jungtinę veiklą vykdant paviljonų statybą ir padarytą jiems tariamą žalą neatitinka tikrovės. Jie meluoja teigdami, kad skolino jai pinigus prekybinių paviljonų statybą ir ji įsipareigojo pastačius paviljonus perleisti šiuos nukentėjusiųjų nuosavybėn. Apeliantės teigimu, jos tokius aiškinimus apie nukentėjusiųjų parodymus patvirtina tas faktas, jog A. ir J. D. firma „M“ buvo pajėgi pati finansuoti minėtų paviljonų statybą ir jai svetimo turto, tai yra nukentėjusiųjų piniginių lėšų, nereikėjo.

Nagrinėjamoje byloje iš tikrųjų yra duomenų (dokumentinės revizijos aktas, specialistės paaiškinimai), kad A. ir J. D. firmos „M“ turėjo finansinių lėšų, jas naudojo prekybinių paviljonų statybai, tačiau vien tai dar neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusiųjų parodymai yra neteisingi ir turi būti atmesti. Teismas turi teisę remtis visais byloje surinktais įrodymais, taip pat ir nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra vienas iš įrodymų šaltinių, numatytų baudžiamojo proceso įstatymo, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus darant įrodymų tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, ištirti rašytinius įrodymus, ir įvertinti. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad pirmiausia turi būti nustatyta ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, nes sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Nukentėjusiųjų parodymai, kurių teisėtumas (leistinumas) ir liečiamumas yra ginčijamas J. D. apeliaciniame skunde, yra vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai, tačiau atsižvelgiant į kiekvieno iš jų specifiką. Įrodymų teorijoje jau seniai suformuluotos nukentėjusiųjų parodymų vertinimo taisyklės, kurios, atsižvelgiant į šių įrodymų šaltinių specifiką, turi tam tikrų ypatumų, lyginant su kitų įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: parodymų nuoseklumas, išsamumas, logiškumas, jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis, atsižvelgta taip pat į tai, kad nukentėjusiesiems nusikalstama veika yra padaryta žalos ir jie yra suinteresuoti asmenys, dėl ko jų parodymai sąmoningai ar ne gali būti nevisai tikslūs (nukentėjusieji dažnai būna linkę pervertinti dėl nusikalstamos veikos jiems grėsusį pavojų, padarytą žalą, gali norėti nutylėti apie savo netinkamus veiksmus, kurie galėjo turėti įtakos įtariamajam, kaltinamajam apsisprendžiant daryti nusikalstamą veiką ar pan.).

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, patikrino kiekvieno iš jų duotų parodymų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su kitais bylos duomenimis, ir išsamiai motyvavo, kodėl nukentėjusiųjų parodymais remiasi kaip įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą nukentėjusiųjų parodymų vertinimą, išanalizavęs byloje buvusius ir naujai pateiktus dokumentus, atlikto įrodymų tyrimo metu apklaustos nuteistosios, kai kurių nukentėjusiųjų parodymus, nerado objektyvių įrodymų patvirtinančių J. D. versiją, jog nukentėjusiųjų parodymai apie jų ir J. D. bendrą jungtinę veiklą vykdant paviljonų statybą, jų tarpusavio įsipareigojimus baigus šią statybą, įmokų dydžius, yra melagingi, duoti siekiant iš J. D. pasipelnyti. Nukentėjusiųjų parodymai yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme ir nėra įstatyminio pagrindo jais nesiremti, priimant byloje nuosprendį.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti G. A. , V. B. , H. D. B. , Z. D. , J. G. , R. G. , J. J. , G. J. , D. J. , D. K. , A. K. , A. K. , D. L. , J. V. L. , S. M. , G. M. , V. M. , J. R. , D. S. , J. Š. , A. Š. , A. Š. , V. Š. , V. V. , V. Z. , M. A. N. , O. M. , K. M. , A. P. , K. R. , apklausti ikiteisminio tyrimo metu apie jų vaidmenį vykdant paviljonų statybą, tarpusavio santykius su J. D. , nuteistajai mokėtas pinigų sumas, tarp jų sudarytų sutarčių pobūdį ir paskirtį, iš esmės visi visų apklausų metu nuosekliai (išskyrus nukentėjusiąsias O. M. ir D. J. , jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu šioje dalyje buvo nevienodi, pirminėse apklausose nukentėjusiosios nurodė, jog pinigai J. D. buvo duoti kaip paskola (t. 5, b. l. 207, 233 – 234), vėlesnėse, patikslino ir papildė savo šiuos duotus parodymus, nurodydamos, jog pinigus davė prekybinių paviljonų statybai, išsamiai paaiškino, dėl kokių priežasčių pirminėse apklausose to nenurodė (t. 5, b. l. 236, t. 15, b. l. 151) tvirtino, kad jie, sužinoję (vieni - iš pačios J. D. , kiti – iš skelbimų dienraštyje ,,Kauno diena“, dar kiti – iš artimųjų), jog firma ,,M“ organizuoja prekybinių paviljonų statybą (duomenys neskelbiami), šių prekybinių paviljonų statybai pagal jungtinės veiklos sutartis, notariškai patvirtintas sutartis ir paskolos raštelius J. D. , proporcingai statomų prekybinių paviljonų plotui, sumokėjo įvairias pinigų sumas. Nuteistoji J. D. jiems buvo įsipareigojusi organizuoti paviljonų statybą, o baigus statybą paruošti dokumentus ir neatlygintinai perleisti prekybinius paviljonus jų nuosavybėn. Tačiau J. D. savo įsipareigojimų neįvykdė – paviljonų patalpų, pinigus jai šių statybai skolinusių asmenų, nuosavybėn neatlygintinai neperleido, o surinktų iš jų pinigų paviljonų statybai negrąžino, tuo padarydama jiems turtinę žalą. Kiekvienas iš nukentėjusiųjų detaliai nurodė, kokio dydžio įmokas ir kokiu būdu jas sumokėjo J. D. prekybinių paviljonų statybai. Pagal nukentėjusiųjų parodymus nustatyta, kad J. D. iš nukentėjusiųjų laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 30 d. iki 1999 m. rugsėjo 8 d. prekybinių paviljonų statybai gavo tokias pinigų sumas: iš G. A. pagal jungtinės veiklos sutartį 10 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 (iš viso 22 000 Lt), iš V. B. pagal jungtinės veiklos sutartį 10 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 22 000 Lt), iš H. D. B. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt (iš viso 12 000 Lt), iš Z. D. pagal jungtinės veiklos sutartį 15 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt (iš viso 21 000 Lt), iš J. G. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt, pagal paskolos raštelius 12 000 Lt (iš viso 24 000 Lt), iš R. G. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt, pagal paskolos raštelius 9 650 Lt (iš viso 33 650 Lt), iš J. J. pagal jungtinės veiklos sutartį 24 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 24 000 Lt (iš viso 48 000 Lt), iš G. J. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 24 000 Lt), iš D. J. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt (iš viso 6 000 Lt), iš D. K. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 24 000 Lt), iš A. K. pagal jungtinės veiklos sutartį 10 000 Lt (iš viso 10 000 Lt), iš A. K. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt, pagal paskolos raštelius 9 000 Lt (iš viso 21 000 Lt), iš D. L. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt (iš viso 12 000 Lt), iš J. V. L. pagal jungtinės veiklos sutartį 3 970 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 15 970 Lt), iš M. A. N. pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 12 000 Lt), iš S. M. pagal jungtinės veiklos sutartį 9 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt, pagal paskolos raštelius 18 000 Lt (iš viso 39 000 Lt), iš O. M. pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt (iš viso 6 000 Lt), iš G. M. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt, pagal paskolos raštelius 2 950 Lt (iš viso 14 950 Lt), iš V. M. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt (iš viso 12 000 Lt), iš K. M. pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 19 000 Lt (iš viso 19 000 Lt), iš A. P. pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 (iš viso 6 000 Lt), iš J. R. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 24 000 Lt), iš K. R. notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt, pagal paskolos raštelius 9 800 (iš viso 21 800 Lt), iš D. S. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt, pagal paskolos raštelius 11 000 Lt (iš viso 35 000 Lt), iš J. Š. pagal jungtinės veiklos sutartį 9 700 Lt, notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt, pagal paskolos raštelius 20 600 Lt (iš viso 42 300 Lt), iš A. Š. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 24 000 Lt), iš A. Š. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 24 000 Lt), iš V. Š. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt (iš viso 12 000 Lt), iš V. V. pagal jungtinės veiklos sutartį 12 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt (iš viso 24 000 Lt), iš V. Z. pagal jungtinės veiklos sutartį 6 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 6 000 Lt (iš viso 12 000 Lt). Minėti nukentėjusieji apie jiems žinomas nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteista J. D. , aplinkybes buvo apklausti ir pirmosios instancijos teisme (išskyrus nukentėjusiąją A. K. , jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo perkaityti pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje). Jie (taip pat ir nukentėjusiosios O. M. , D. J. ) teismo posėdyje patvirtino savo ankstesnius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie jų ir J. D. bendrą jungtinę veiklą statant prekybinius paviljonus, nuteistajai J. D. sumokėtų įmokų dydžius šių prekybinių paviljonų statybai, tarpusavio įsipareigojimus vykdant prekybinių paviljonų statybą – jie turėjo mokėti pinigines įmokas proporcingai statomų prekybinių paviljonų plotui, o nuteistoji organizuoti prekybinių paviljonų statybą ir baigus statybą sutvarkyti reikiamus dokumentus, perleisti prekybinis paviljonus jų nuosavybėn. Lietuvos apeliacinio teismo kolegijai nėra pagrindo abejoti šioje dalyje nukentėjusiųjų parodymų teisingumu ir jų sąžiningumu duodant parodymus, juo labiau, kad nukentėjusiųjų parodymai apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. D. inkriminuotus neteisėtus veiksmus atitinka ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, nuteistoji J. D. apeliaciniame skunde ginčijo tokių nukentėjusiųjų parodymų teisingumą, nurodydama iš esmės tokius pačius argumentus kaip nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ji su nukentėjusiais bendros jungtinės veiklos statant paviljonus nevykdė, iš jų (išskyrus A. K. , D. J. , iš jų visai nesiskolino) pinigus skolinosi pagal paskolos sutartis, paskolos raštelius kaip fizinis asmuo ir asmeninėms reikšmės, nukentėjusieji, teigdami priešingai, siekia iš jos pasipelnyti, ją apkalba, kai kurių nukentėjusiųjų parodymai dėl jai paskolintų pinigų yra prieštaringi, byloje esančios jungtinės veiklos sutartys nukentėjusiesiems buvo duotos tik kaip garantas, kad jie turės pirmumo teisę pirkti iš jos prekybinius paviljonus. Todėl, esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismo uždavinys buvo imtis visų įmanomų baudžiamojo proceso priemonių pašalinti šias nuteistosios J. D. apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl šių duomenų teisingumo, įsitikinti šių proceso metu gautų duomenų patikimumu, ir nuspręsti, ar šiais nukentėjusiųjų parodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Lietuvos apeliacinis teismas atliko ikiteisminio bylos tyrimo medžiagos ir pirmosios instancijos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo posėdžių metu gautų duomenų lyginamąją analizę, papildomai apklausė nuteistąją, kai kuriuos nukentėjusiuosius (kurie nebuvo apklausti teisme, kurių parodymuose, apeliantės teigimu, yra prieštaravimų), tačiau nuteistosios J. D. iškeltos versijos dėl nukentėjusiųjų parodymų nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teisme apklausti nukentėjusieji K. R. , J. R. , G. A. taip pat, kaip ankstesnėse jų apklausose, nurodė, jog pinigai, kuriuos jie mokėjo J. D. ir už kurių pasisavinimą yra ji nuteista teismo nuosprendžiu, buvo skirti prekybinių paviljonų statybos finansavimui, kurių savininkais baigus statybas jie turėjo tapti, J. D. buvo įsipareigojusi prekybinius paviljonus perleisti jų nuosavybėn, o ne jiems parduoti. Nukentėjusieji kategoriškai neigė, jog skolino šiuos pinigus nuteistosios asmeninėms reikmėms. Pagal nukentėjusiosios J. R. parodymus, ji su vyru K. R. nutarė atidaryti vaistinę turgavietėje ,,M“. Jie su J. D. sutarė, kad tai kainuos apie 24 000 Lt. 1998 m. sausio 12 d. ji su J. D. sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią ji nuteistajai pastarosios bute, dalyvaujant vyrui K. R. , sumokėjo pirmą įnašą - 12 000 Lt. 1998 m. sausio 13 d. prekybinio paviljono (vaistinės) statybai pagal notariškai patvirtintą sutartį sumokėjo dar 12 000 Lt. Tačiau vaistinei reikėjo didesnio ploto. Jie su J. D. tai aptarė ir ši sutiko padidinti prekybinio paviljono plotą su sąlyga, jog bus papildomai už tai sumokėta. Jos vyras J. D. prekybinio paviljono statybai pagal notariškai patvirtiną paskolos sutartį sumokėjo papildomai 12 000 Lt ir pagal paskolos raštelį – 9 800 Lt. Iš viso ji su vyru prekybinio paviljono statybai davė J. D. 36 000 Lt. Prekybinis paviljonas buvo pastatyta. J. D. pagal jungtinės veiklos sutartį turėjo šį perleisti jos ir vyro nuosavybėn, tačiau to nepadarė. Taip pat nukentėjusioji pažymėjo, jog jos vyras J. D. asmeninėms reikmėms yra paskolinęs 30 300 Lt, kurių nuteistoji taip pat negrąžino. Nukentėjusiojo K. R. parodymai apie jo, jos žmonos J. R. ir J. D. bendrą jungtinę veiklą statant prekybinio paviljono patalpas, J. D. sumokėtų įmokų šiai statybai dydžius, J. D. įsipareigojimą perleisti patalpas jų nuosavybėn baigus statybą buvo analogiški nukentėjusiosios J. R. parodymams. K. R. , kaip ir nukentėjusioji J. R. , nurodė, jog jis su žmona J. D. paviljono statybai davė iš viso 36 000 Lt, o kitus pinigus – 30 300 Lt jis, kaip paskolą, davė J. D. asmeninėms reikmėms, kurių ši jam negrąžino. Pažymėjo, jog jis apklausiamas apie jam J. D. padarytą žalą galėjo įvardinti abi sumas, nes J. D. nei paskolintų pinigų turgavietės statybai, nei duotų jos asmeninėms reikmėms, negrąžino ir jam dėl to buvo padarytą turtinė žala. Nukentėjusioji G. A. apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, jog J. D. davė prekybinio paviljono statybai pinigų: pagal jungtinės veiklos sutartį 10 000 Lt, pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį 12 000 Lt, kurį, baigus statybas, J. D. turėjo perleisti jos nuosavybėn. Tarp jų apie prekybinio paviljono pardavimą nebuvo jokios kalbos, ką patvirtina jos su J. D. sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kurią teismas civilinėje byloje pripažino galiojančia. Tai, kad J. D. buvo skolinti pinigai prekybinio paviljono statybai savo parodymuose ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė ir nukentėjusioji A. K. . Pagal A. K. parodymus, ji iš savo dukros N. M. ir žento K. M. sužinojo, jog Kaune bus statoma nauja turgavietė su daug prekybinių paviljonų ir jie nori dalyvauti šiose statybose, ir taip pasistatyti sau prekybinę vietą, tačiau jiems trūksta savo turimų pinigų. Pastarieji prašė jos paskolinti pinigų šiai statybai. Ji savo dukrai ir žentui davė prekybinio paviljono statybai 10 000 Lt, kuriuos jie ir sumokėjo J. D. . Visus reikalus, susijusius su paviljonų statyba, tvarkė jos žentas K. M. , nes ji yra sena ir ligota moteris. Vieną kartą ją buvo nuvežę į Kauną, kur ji pasirašė kažkokį dokumentą (kaip byloje nustatyta jungtinę veiklos sutartį su J. D. ). Nukentėjusioji pažymėjo, jog ji nuosavybės teisių į prekybinį paviljoną neatsisakė ir jo niekam nėra perleidusi. A. K. , ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausos metu pateikus byloje esančią jungtinę veiklos sutartį, kurioje įrašytas jos vardas ir pavardė, taip pat jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2000 m. rugsėjo 21 d. protokolą, šiuos dokumentus apžiūrėjo ir nenurodė, kad sutartyje ar apklausos protokole yra ne jos parašas. Iš apeliacinės instancijos teismui posėdyje prokurorės pateikto Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. gegužės 4 d. nutarimo matyti, kad buvo atlikti 2000 m. rugsėjo 21 d. protokole esančio parašo rašysenos tyrimai. Specialistas, atlikto tyrimo metu nustatė, kad dokumento (2000 m. rugsėjo 21 d. liudytojo apklausos protokole), eilutėje ,,Išaiškinimą supratau“ ir po žodžių ,,Protokolą perskaičiau, surašyta teisingai“ po žodžių ,,parašas“ pasirašė A. K. . Visi proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistoji, turėjo galimybę užduoti minėtiems nukentėjusiesiems klausimus, į jų užduotus klausimus buvo pateikti išsamūs, logiški atsakymai (t. 27, b.l. 14-16).

Išanalizavus nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui (A. K. ) duotus parodymus, matyti, kad nukentėjusiųjų G. A. , V. B. , H. D. B. , Z. D. , J. G. , R. G. , J. J. , G. J. , D. K. , A. K. , A. K. , D. L. , J. V. L. , M. A. N. , S. M. , G. M. , V. M. , K. M. , A. P. , J. R. , K. R. , D. S. , J. Š. , A. Š. , A. Š. , V. Š. , V. V. , V. Z. parodymai, jog jie pinigus J. D. davė prekybinių paviljonų statybai, J. D. , baigus statybas, buvo jiems įsipareigojusi perleisti neatlygintinai paviljonus jų nuosavybėn, tačiau to nepadarė, duotų pinigų paviljonų statybai taip pat jiems negrąžino, viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs, logiški, neprieštaringi ir kolegija dėl to neturi pagrindo juos vertinti kitaip nei pirmosios instancijos teismas bei jais nesiremti kaip įrodymais.

Kolegija neturi pagrindo abejoti ir nukentėjusiųjų O. M. , D. J. duotais parodymais, kad jos su J. D. vykdė bendrą jungtinę veiklą ir davė J. D. pinigus prekybinių paviljonų statybai. Nors nukentėjusiųjų parodymai apie pinigų mokėjimo J. D. paskirtį nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, kaip jau buvo minėta nukentėjusiosios pirminėse apklausose nurodė, jog pinigai J. D. buvo duoti kaip paskola (t. 5, b. l. 207, 233 – 234), vėlesnėse (ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), patikslino ir papildė savo šiuos duotus parodymus, nurodydamos, jog pinigus davė prekybinių paviljonų statybai (t. 5, b. l. 236, t. 15, b. l. 151, t. 21, b. l. 15 -17, 18 – 20), pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo minėtų nukentėjusiųjų parodymais apie jų su J. D. bendrą jungtinę veiklą statant prekybinius paviljonus ir sumokėtas įmokas prekybinius paviljonų statybai. Nukentėjusiosios, apklaustos pirmosios instancijos teisme, išsamiai paaiškino, kodėl jos pirminiuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pinigai J. D. buvo duoti kaip paskola, jos asmeninėms reikmėms. Iš nukentėjusiųjų parodymuose nurodytų paaiškinimų apie parodymų pakeitimą matyti, kad pagrindinė priežastis buvo J. D. nesąžiningi veiksmai: J. D. įkalbėjo jas duoti melagingus parodymus ir nurodė, ką reikia sakyti. Jos sutiko, nes J. D. buvo gera D. J. pažįstama ir jos ja pasitikėjo, nepalvojo, jog J. D. gali nevykdyti savo įsipareigojimo – perleisti prekybinio paviljono patalpas jų nuosavybėn. Vėliau, kai nuteistoji pradėjo vengti vykdyti savo įsipareigojimų, jos suprato, jog yra suklaidintos, ir papasakojo pareigūnams, kaip buvo iš tikrųjų, tai yra, kad pinigus jos J. D. davė prekybinių paviljonų statybai: O. M. pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį sumokėjo 6 000 Lt, D. J. pagal jungtinės veiklos sutartį - 6 000 Lt, ir šiuos paviljonus nuteistoji turėjo perleisti jų nuosavybėn, tačiau to nepadarė. O. M. bandė savo teises ginti teismuose, tačiau, kadangi neturėjo jungtinės veiklos sutarties, ją iš jų apgaulės būdu buvo paėmusi J. D. , suklaidintos pasirašė su ja prekybinės vietos nuomos sutartį, nepavyko įrodyti, kad su J. D. vykdė bendrą jungtinę veiklą statant prekybinius paviljonus (t. 21, b. l. 15, 19-20). Tokie nukentėjusiųjų paaiškinimai byloje nėra paneigti, priešingai, jų teisingumą pavirtina ir kitų nukentėjusiųjų parodymuose nurodytos aplinkybės apie J. D. bandymą juos paveikti duodant parodymus, apgaulės būdu paimti iš jų jungtinės veiklos sutartis. Iš jų parodymų matyti, kad nuteistoji ir kitų nukentėjusiųjų prašė, jog šie duotų neteisingus parodymus apklausiami mokesčių inspekcijos pareigūnų, dar 1999 metais, ir nurodytų, kad jie ją asmeniškai pažįsta ir skolino pinigus asmeninėms reikmėms, tai pat bandė apgaulės būdu atgauti iš jų jungtinės veiklos sutartis, jiems aiškino, jog ji jau priduoda objektą ir nukentėjusieji turi jai grąžinti jungtinės veiklos sutartis, jos yra nebereikalingos, ką kurie iš nukentėjusiųjų ir padarė.

Be to, nukentėjusiųjų O. M. , D. J. , kaip ir visų kitų nukentėjusiųjų parodymų apie jų su J. D. bendrą jungtinę veiklą statant prekybinius paviljonus teisingumą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: dienraštyje ,,Kauno diena“ 1997 m. rugpjūčio 25 d. – 1997 m. spalio 15 d. laikotarpiu išspausdinti skelbimai, jungtinės veiklos sutartys, sudarytos tarp J. D. ir nukentėjusiųjų, notariškai patvirtintos paskolos sutartys ir tą pačią dieną sudarytos papildomos rašytinės sutartys, prekybinių vietų įrengimo sutartys su sąmatomis, prekybinės vietos atliktų darbų aktai, įgaliojimai, su kai kuriais nukentėjusiais sudarytos prekybinės vietos nuomos sutartys (t. 5, b. l. 210-323), liudytojų parodymai apie mokėtų pinigų J. D. paskirtį (paviljonų statybai), vykusius bendrus nukentėjusiųjų ir J. D. susirinkimus, akistatų protokolai. Visi šie paminėti faktiniai duomenys, juose užfiksuotos aplinkybės apie nuteistosios J. D. , nukentėjusiųjų elgesį iki jungtinių veiklos sutarčių sudarymo ir vėliau - nuteistoji J. D. 1997 m. rugpjūčio 25 d. – 1997 m. spalio 15 d. laikotarpiu dienraštyje ,,Kauno diena“ paskelbia skelbimus, kad firma ,,M“ organizuoja turgaus statybą ir kviečia asmenis dalyvauti bendroje jungtinėje veikloje statant turgavietę ir pasistatyti sau patalpas, rodo planus; savo iniciatyva sudaro su nukentėjusiais jungtinės veikos sutartis, pagal kurias nukentėjusieji turi atlikti tam tikras funkcijas – finansuoti prekybinių paviljonų statybą, jog būtų pasiektas šia sutartimi apibrėžtas tikslas – pastatyti turgavietę ir įrengti uždari prekybos paviljoną, ką nukentėjusieji ir daro, jie perduoda pagal jungtinės veiklos sutartis, notariškai patvirtintas paskolos sutartis, paskolinius raštelius J. D. pinigus, kaip įnašus į bendrą jungtinę veiklą, taip pat dalyvauja J. D. organizuojamose turgavietės statytojų susirinkimuose ir visi bendrai sprendžia turgavietės statybos klausimus, moka kitas J. D. nurodytas pinigų sumas, įsirengia prekybinių paviljonų patalpas savo jėgomis ir lėšomis, pagal nuteistosios pareikalavimą - kolegija laidžia spręsti apie tikruosius nukentėjusiųjų ketinimus – bendrą jungtinę veiklą su J. D. statant prekybinius paviljonus ir siekį, pastačius šiuos, būti paviljonų savininkais.

Kolegija nesutinka ir su nuteistosios apeliacinio skundo teiginiu, kad nukentėjusiųjų parodymai apie jų bendrą jungtinę veiklą prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Apeliantė, darydama tokią išvadą, apeliaciniame skunde remiasi byloje esančiose notariškai pavirtintose paskolos sutartyje, paskolos rašteliuose užfiksuotais duomenimis, taip pat tuo, jog kai kurie nukentėjusieji nepateikė jungtinių veiklos sutarčių. Tvirtina, jog notariškai patvirtintos paskolos sutartys, rašteliai, jungtinių veiklos sutarčių byloje nebuvimas paneigia nukentėjusiųjų parodymus apie jų bendrą veiklą statant prekybinius paviljonus ir rodo, jog tarp jos ir nukentėjusiųjų buvo paskoliniai santykiai, tai yra ji pinigus iš nukentėjusiųjų skolinosi tik kaip fizinis asmuo ir asmeninėms reikmėms, taip pat kartu patvirtina ir jos aiškinimus, jog byloje esančios kai kurių nukentėjusiųjų pateiktos jungtinės veiklos sutartys yra negaliojančios ir šiems nukentėjusiesiems buvo išduotos tik kaip garantas, kad pastarieji turės pirmumo teisę pirkti prekybinių paviljonų patalpas. Iš tikrųjų, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kai kurie nukentėjusieji pinigus J. D. mokėjo pagal notariškai patvirtintas paskolos sutartis, paskolinius raštelius, be to, iš jų kai kurie nepateikė jungtinių veiklos sutarčių. Tačiau, kolegijos nuomone, šiuose (notariškai patvirtintose paskolos sutartyse, paskolos rašteliuose) dokumentuose užfiksuotiems duomenimis, taip pat tam faktui, jog byloje nėra kai kurių nukentėjusiųjų jungtinių veiklos sutarčių, kaip tai daro apeliantė, negalima suteikti išskirtinės reikšmės, jie turi būti vertinami neatsiejamai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusių ir J. D. buvo sudarytos kelios sutartys (jungtinės veiklos ir notariškai patvirtintos paskolos sutartys), pagal kurias, taip pat pagal byloje esančius paskolinius raštelius nukentėjusieji J. D. yra sumokėję įvairias pinigų sumas. Kaip jau buvo minėta, visi nukentėjusieji tvirtino, kad jie pinigus pagal jungtinės veiklos sutartis, notariškai patvirtintas paskolos sutartis, paskolinius raštelius J. D. mokėjo, nes jie buvo susitarę bendrai veikti statant prekybinius paviljonus. Jie buvo įsipareigoję J. D. mokėti sutartas pinigines įmokas proporcingai statomo paviljono plotui, o J. D. organizuoti prekybinių paviljonų statybą ir ją baigus paruošti visus reikiamus dokumentus bei perleisti atitinkamus prekybinius paviljonus jų nuosavybėn. Tuo pačiu tarp jų ir J. D. buvo sudarytos papildomos sutartys, kuriomis nustatyta, kad pagal paskolos sutartis, sudarytas Kauno 6-jame notarų biure, gauti pinigai yra skirti turgavietės (duomenys neskelbiami) statybai. Jomis jie taip pat įsipareigojo šių pinigų natūra iš J. D. nereikalauti, o ji - baigus statybą sudaryti su jais prekybinių paviljonų perleidimo sutartis. Tačiau J. D. savo įsipareigojimo perleisti jiems paviljonus nevykdė, prekybines patalpas įregistravo savo vardu, juos klaidino, todėl jie buvo priversti savo teises ginti teismuose. Iš byloje esančių įsiteisėjusiųjų teismo sprendimų matyti, kad teismai, nagrinėdami nukentėjusiųjų pareikštus ieškinius civilinėse bylose, išsiaiškino, kokia buvo tikroji šalių (nukentėjusiųjų ir nuteistosios) valia, ir taikė to sandorio taisykles, kurį šalys iš tiesų turėjo galvoje (jungtinės veiklos sutarties normas). Teismai konstatavo, jog nukentėjusieji G. A. , V. B. , H. D. B. , Z. D. , J. G. , R. G. , J. J. , G. J. , D. K. , A. K. , D. L. , J. V. L. , V. M. , K. M. , A. P. , J. R. , K. R. , J. Š. , A. Š. , A. Š. , V. Š. , V. V. , V. Z. (išskyrus nukentėjusioji O. M. , teismas laikė, jog ieškovė O. M. neįrodė, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, tai pat nukentėjusieji G. M. , D. S. , A. K. , D. J. , M. A. N. , S. M. , jie nesikreipė į teismą civilinio proceso tvarka, ieškinius pareiškė baudžiamojoje byloje) ir J. D. statant prekybinius paviljonus sutarė vykdyti bendrą jungtinę veiklą ir susitarė dėl jos apimties, ir pripažino jungtinės veikos sutartis sudarytas tarp nukentėjusiųjų ir J. D. galiojančiomis, o notariškai patvirtintas paskolos sutartis, pagal kurias nukentėjusieji mokėjo J. D. įvairias pinigų sumas, apsimestinėmis, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį – jungtinės veiklos sutartis, kurias nukentėjusieji ir J. D. turėjo galvoje, ir tuo pačiu negaliojančiomis (t. 23, b. l. 4-154).

Taip pat negalima sutikti su nuteistosios apeliacinio skundo teiginiu, kad tas faktas, jog firmos ,,M“ buhalteriniuose apskaitos dokumentuose nėra užfiksuota, jog nukentėjusieji būtų mokėję kokius nors pinigus jai ar įmonei prekybinių paviljonų statybai pagal jungtinės veiklos sutartis, leidžia abejoti nukentėjusiųjų parodymų apie jų bendrą jungtinę veiklą statant prekybinius paviljonus teisingumu. Iš byloje apklaustų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų matyti, kad tokių duomenų įmonės apskaitos dokumentuose negalėjo būti, nes nuteistoji vengė vesti tinkamai buhalterinę apskaitą, neišduodavo nukentėjusiesiems kasos pajamų kvitų apie gautus pinigus.

Nuteistoji apeliaciniame skunde taip pat mini E. S. , Č. M. ir tvirtina, jog iš šių asmenų pinigų nepasisavino. Tačiau pirmosios instancijos teismas ir nustatė, jog minėti asmenys nėra nukentėjusieji, būtent todėl, kad iš jų finansinių įmokų nepasisavino, neapgavo, sustiarimus vykdė. Esant tokios pirmosios instancijos teismo išvadoms, nuteistosios aiškinimai yra nelogiški ir nenagrinėtini.

Tokiu būdu kolegija laiko, jog nagrinėjamoje byloje, remiantis surinktais įrodymais, yra nustatyta, kad nukentėjusieji G. A. , V. B. , H. D. B. , Z. D. , J. G. , R. G. , J. J. , G. J. , D. K. , A. K. , A. K. , D. L. , J. V. L. , M. A. N. , S. M. , O. M. , G. M. , V. M. , K. M. , A. P. , J. R. , K. R. , D. S. , J. Š. , A. Š. , A. Š. , V. Š. , V. V. , V. Z. , O. M. , D. J. , mokėdami pinigus J. D. pagal notariškai patvirtintas paskolos sutartis, paskolines raštelius, taip pat jungtinės veiklos sutartis, iš tiesų vykdė prievoles pagal jungtinės veiklos sutartis, kaip nurodyta ir jų pačių anksčiau minėtuose parodymuose.

Nepagrįstas yra ir nuteistosios apeliacinio skundo teiginys, kad jungtinės veiklos sutartys yra tik projektai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad jungtinių veiklos sutarčių tekstas spausdintas, yra nuteistosios ranka padaryti įrašai ir visi sutarčių pasirašymą patvirtinantys rekvizitai – parašai, nurodyti nuteistosios, taip pat ir nukentėjusiųjų rekvizitai, nuteistosios įmonės spaudas.

J. D. dėl jai jungtinių veiklos sutarčių pagrindu nukentėjusiųjų patikėjų piniginių lėšų turėjo teisiškai apibrėžtus įpareigojimus - A. ir J. D. firmos „M“ vardu įsipareigojo suteikti statybai paruoštą su atliktu nuliniu ciklu žemės sklypą (duomenys neskelbiami) (vėliau adresas pakeistas – (duomenys neskelbiami) ), išnuomotą pagal neterminuotą 1994 m. kovo 4 d. sutartį su Kauno m. valdyba, pastatyti prekinius paviljonus, juos priduoti, įvesti eksploatacijon, paruošti dokumentus, o pabaigus turgavietės statybą, kaip buvo nustatyta jungtinių veiklos sutarčių 3.3 punkte, perleisti nukentėjusiųjų nuosavybėn atitinkamas prekybines vietas proporcingai jų įdėtoms lėšoms į bendrą jungtinę veiklą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji ir nuteistoji J. D. pasiekė tikslą numatytą jungtinėse veiklos sutartyse - pastatyti turgavietę ir įrengti uždarus prekybos paviljonus. Turgavietės su prekybos paviljonais ir automobilių parkavimo aikštele, esančiais (duomenys neskelbiami), statyba buvo baigta 1999 m. lapkričio 25 d. (t. 3, b. l. 66-67). Nuteistoji pagal jungtinių veiklos sutarčių 3.3 punktą baigus statybą turėjo nukentėjusiųjų nuosavybėn perleisti atininkamus prekybinius paviljonus, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė, pastatytus statinius 2000 m. kovo 27 d. įregistravo nekilnojamojo turto registre J. D. firmos ,,M“ vardu, o ne visų asmenų (t. 3, b. l. 68-70), kurių pinigines lėšas buvo naudojamos turgavietės statybai, tokiu būdu jas neteisėtai, neatlygintinai iš nukentėjusiųjų pasisavino, paversdama savo turtu. Nuteistosios apeliacinio skundo tvirtinimas, kad ji tik tokiu būdu (tokia registravimo tvarka buvo numatyta tuo metu galiojančiuose įstatymuose) galėjo įregistruoti turgavietę su prekybiniais paviljonais, yra nepagrįstas. Nuteistajai su nukentėjusiais pasirašius jungtinės veiklos sutartis tarp jų buvo sukurta bendra dalinė nuosavybė, tai yra nuo minėtų sutarčių pasirašymo momento J. D. nebuvo vienintelė turgavietės statytoja, kiekvienam iš nukentėjusiųjų pagal jo įdėtas lėšas ir susitarimą priklausė teisę į dalį turgavietės prekybinio paviljono. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. redakcija) 11, 12 straipsniuose nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas registruojamas nurodant bendrasavininkus ir kiekvieno jų dalį. Tokie reikalavimai yra numatyti ir Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimo ,,Dėl nekilnojamojo turto registravimo nuostatų“ 34 straipsnyje – prašymą įgytą naujai įgytą turtą, įgytą bendrosios nuosavybės teise paduoda visi šį turtą įgiję asmenys arba vienas iš jų turintis notariškai patvirtintą kitų asmenų įgaliojimą.

Šie J. D. atlikti veiksmai objektyviai gali būti vertinami dvejopai: kaip nusikalstami ir užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 straipsnį, arba, kaip nepavojingi, todėl baudžiamojo įstatymo neuždrausti. Nuteistoji teisi, kad norint pripažinti veiką nusikalstama nepakanka vien nustatyti, kad kita sandorio šalis nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų, nes turtiniai santykiai yra visų pirma civilinės teisės reguliavimo dalykas ir sutarčių sąlygas bei atsakomybę už jų pažeidimą nustato civilinio kodekso normos, turi būti nustatyta, kad ji tai padarė tyčia. Nustatyti tai yra svarbu tiek materialinės, tiek proceso teisės požiūriais. Konstatavus, kad nuteistoji neturėjo tyčios pasisavinti iš nukentėjusiųjų jai patikėtų piniginių lėšų, jai negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kaip jau buvo minėta, baudžiamosios teisės principinės nuostatos reikalauja, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygos būtų nustatytos aiškiai ir pakankamai konkrečiai, o baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma tik tuomet, kai traukiamo atsakomybėn asmens padaryta veika tiksliai atitinka BK nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius – tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje, priimtoje kasacinėje byloje Nr. 2K–218/2004, remiantis 2004 m. kovo 30 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtu byloje Radio France prieš Prancūziją sprendimu, nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad nusikalstamos veikos būtų aiškiai apibrėžtos įstatyme, individas iš atitinkamo įstatymo teksto arba prireikus pasitelkęs teisminį to įstatymo interpretavimą turėtų galimybę žinoti, kokie jo veiksmai ar neveikimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Šių principinių reikalavimų turi būti laikomasi kiekvienoje baudžiamojoje byloje, aiškinant baudžiamosios teisės normas. Turto pasisavinimo nusikaltimo sudėties subjektyviajam požymiui – tyčiai – būdinga tai, kad kaltininkas tyčia neteisėtai, neatlygintai pasisavina jam nukentėjusiųjų patikėtą turtą ir tai suvokia. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje nuteisiant J. D. už turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnį, be anksčiau minėtų objektyviųjų požymių, turėjo būti nustatyta ir tai, kad ji, sudarydama su nukentėjusiaisiais jungtinės veiklos sutartis, iš anksto turėjo siekį neteisėtai, neatlygintai pasisavinti jai nukentėjusiųjų patikėtas pinigines lėšas ir visa tai suvokė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje įrodytas būtinas turto pasisavinimo subjektyvusis požymis – tyčia, tai yra, kad J. D. , sudarydama su nukentėjusiais jungtinės veiklos sutartis, jau turėjo išankstinę tyčią neteisėtai ir neatlygintinai pasisavinti svetimą, jai patikėtą turtą – nukentėjusiųjų pinigines lėšas. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Apie išankstinės tyčios neteisėtai ir neatlygintinai pasisavinti svetimą turtą J. D. veiksmuose buvimą rodo pačios nuteistosios atlikti atskiri veiksmai prieš nukentėjusiuosius, taip pat nukentėjusiųjų veiksmų analizė. J. D. paskelbia dienraštyje ,,Kauno dieną“ skelbimus, kad organizuoja turgavietės statybą, kviečia asmenys dalyvauti bendroje jungtinėje veikloje statant turgavietę ir pasistatyti sau patalpas, sudaro su jais jungtinės veiklos sutartis, gauna iš jų pirmus įnašus, tačiau nukentėjusiesiems neišduoda jokių kasos pajamų kvitų apie gautus pinigus, šie piniginiai įnašai nėra užfiksuojami įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Nuteistoji prašo nukentėjusiųjų kitas įmokas prekybinių paviljonų statybai sumokėti pagal notariškai patvirtintas paskolos sutartis, paskolinius raštelius ir bando iš nukentėjusiųjų apgaulės būdu atgauti jungtinės veiklos sutartis, nukentėjusiesiems aiškina, jog šios sutartys yra negaliojančios ir jiems nebereikalingos, taip siekdama sunaikinti egzistuojančius įrodymus apie jos su nukentėjusiais vykdytą bendrą veiklą ir tarpusavio įsipareigojimus - jungtinės veiklos sutartis ir apsunkti nukentėjusiems įrodyti savo tikruosius ketinimus duodant nuteistajai pinigus. Kai kurie iš nukentėjusiųjų patiki J. D. ir atiduoda jai jungtinės veiklos sutartis, pasilikdami tik notariškai patvirtintos paskolos sutartis, pagal kurias jie pinigus tariamai J. D. paskolino asmeninėms reikmėms. Taip pat įkalbinėja nukentėjusiuos, kad jie duotų neteisingus parodymus apklausiami mokesčių inspekcijos pareigūnų dar 1999 metais, ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad šie asmeniškai pažįsta ją ir skolino pinigus asmeninėms reikmėms. Kaip nustatyta byloje, dalis nukentėjusiųjų taip ir darė. Nuteistoji išdalina nukentėjusiesiems inventorines knygeles be nuosavybės teisių į prekybinius paviljonus, juos klaidina, kad ji pirma turi turgavietę su prekybiniai paviljonais įregistruoti savo vadu ir tik po to galės paviljonus perleisti jų nuosavybėn, iki tol jie turi sudaryti su ja nuomos sutartis, tai yra sąmoningai nukentėjusiesiems nepasako, jog ji nuo jungtinės veiklos sutarčių pasirašymo momento nėra vienintelė priduodamo objekto statytoja, kas leidžia jai pasiekti savo nusikalstamą tikslą, įteisinti pastatytą turgavietę, kurios statymui naudotos bendros lėšos, tik savo vardu. Kolegijos nuomone, visi šie duomenys rodo, jog J. D. suvokė, kad ji, nevykdydama įsipareigojimo nukentėjusiesiems pagal jungtinės veiklos sutartis – perleisti atitinkamas prekybinių paviljonų patalpas jų nuosavybėn, sistemingai klaidindama nukentėjusiuosius, sąmoningai nutylėdama reikšmingas aplinkybes, tokiais veiksmais neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jai patikėtą turtą – nukentėjusiųjų pinigines lėšas bei tuo pažeidžia nukentėjusiųjų teisėtus interesus.

Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad nuteistosios J. D. padaryta veika turi visus - tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius - BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Baudžiamasis įstatymas nuteistosios veikai pritaikytas tinkamai, todėl tenkinti nuteistosios J. D. apeliacinio skundo prašymą ją išteisinti, nėra teisinio pagrindo.

Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, jog kai kurie iš nukentėjusiųjų gynė savo turtines teises civilinio proceso tvarka ir teismo sprendimais yra jiems pripažintos nuosavybės teisės į atitinkamą dalį nuteistosios J. D. vardu įregistruoto turgavietės paviljono, neužkerta J. D. taikyti baudžiamąją atsakomybę ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis civilinei atsakomybei realizuoti. Šiame Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nurodyti argumentai, pagrindžiantys išvadą, jog nuteistoji ne tik nevykdė civilinės prievolės, o savo veiksmais, siekiant pasisavinti svetimą, jai patikėtą turtą – nukentėjusiųjų pinigines lėšas, padarė žalą valstybei ir tokie jos veiksmai baudžiamojo įstatymo yra uždrausti, numatant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 straipsnį.

Kolegija laiko, jog nėra pagrindo nuosprendį panaikinti dėl apeliantės minimos priežasties, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 dalies pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas). Šiuo atveju kolegija nenustatė, kad būtų padaryti tokie pažeidimai. Kaltinamajame akte nurodytos tiek J. D. inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, pasekmės, nusikaltimo objektas, subjektas ir kt.), tiek pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinė kvalifikacija. Iš kaltinimo formuluotės galima pilnai suprasti, kad J. D. buvo įtariama pasisavinusi jai nukentėjusiųjų patikėtas pinigines lėšas, o ne, kaip nurodama apeliaciniame skunde, prekybinius paviljonus, ir kokiais veiksmais reiškėsi neteisėti J. D. veiksmai pasisavinant turtą. Pažymėtina, kad nuteistoji, susipažindama su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teisiamojo posėdžio metu, nenurodė, jog kaltinamasis aktas turi kokių nors trūkumų, dėl kurių negalima suprasti kaltinimo esmės, nurodė, jog ji supranta, kuo yra kaltinama, ir išreiškė savo poziciją dėl pareikšto kaltinimo – kalta neprisipažino (t. 20, b. l. 14).

Apeliaciniame skunde nuteistoji taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į nešališką teismą. J. D. teismo šališkumą šioje byloje sieja su jos prašymų netinkamu išsprendimu, pašalinimu iš teismo salės, kardomosios priemonės nepakeitimu, netinkamu įrodymų vertinimu ir jos nuteisimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Kolegija laiko, jog nuteistoji nenurodė nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja būtų buvusi šališka, neobjektyvi, suinteresuota bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantė, taip pat tai, kad teisiamojo posėdžio teisėja, vadovaudama bylos procesui, posėdžio metu buvo reikli ir iš J. D. reikalavo atitinkamos drausmės bei pagarbos teismui (BPK 241 straipsnis, 258 straipsnio 3 dalis), netenkino kai kurių jos prašymų, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti aplinkybes, neturinčias esminės reikšmės bylai, nepakeitė kardomosios priemonės nereiškia, jog teisėja buvo šališka. J. D. pareiškimus dėl teisėjos nušalinimo, pirmosios instancijos teismas išsprendė, laikydamasis baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo priimtos nutartys atitinka BPK 58, 59 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra (ir negali būti) nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime jau yra pagrindas abejoti teisėjo (teisėjų kolegijos), priėmusio tokį nuosprendį, nešališkumu. Tai prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas J. D. , atsižvelgęs į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, į asmenybę apibūdinančius duomenis, konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant realią laisvės atėmimo bausmę ir už padarytą nusikaltimą paskyrė bausmę, didesnę už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį - laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams. Teismas, J. D. skirdamas bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimo pobūdį, į tai, jog nėra nustatyta nei jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nei sunkinančių aplinkybių, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, jog anksčiau neteista, savo nusikalstamais veiksmais padarė didelę turtinę žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nors motyvavo bausmės skyrimą J. D. , tačiau nepakankamai įvertino baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos griežtos bausmės atitikimą teisingumo principui, taip pat visiškai neįvertino J. D. šeimyninių aplinkybių, pačių nukentėjusiųjų neapdairaus elgesio sudarant su J. D. sutartis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. D. augina du sūnus – M. D. , gim. (duomenys neskelbiami), ir Ma. D. , gim. (duomenys neskelbiami) (t. 8, b. l. 15), kuriems, nors juos auginti ir prižiūrėti paskyrus J. D. laisvės atėmimo bausmę gali jų tėvas A. D. , jų motinai paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė turės neigiamos įtakos vaikų auklėjimui, jų psichologiniam vystymuisi ir brendimui. Svarbia aplinkybe, į kurią pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti skirdamas J. D. bausmę, teisėjų kolegija laiko ir ta, kad sudarydami apsimestines paskolos sutartis su nuteistąja, nukentėjusieji taip pat sutiko su jose nurodytomis sąlygomis, šias sutartis sudarinėjo savo valia, nors turėjo galimybę nesutikti su šių sutarčių sąlygomis. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, jog J. D. už nusikaltimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos paskyrė per griežtą bausmę, kuri švelnintina, paskiriant jai laisvės atėmimo bausmę artimą sankcijos vidurkiui.

Be to, kolegija laiko, jog neteisingos J. D. paskyrimas, neįvertinimas nuteistosios teisinei padėčiai reikšmingų aplinkybių, kartu sąlygojo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepritaikė nuteistajai palankių 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” nuostatų. Nepritaikius amnestijos akto, kurio taikymas būtinas (BK 78 straipsnis), buvo netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies atleidžiamos motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, nuteistos iki penkerių metų imtinai. Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendžiu J. D. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, už kurią jai skiriama bausmė nedidesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, tai yra ne didesnė nei penkeri metai, kas yra būtina sąlyga norint taikyti asmeniui minėtą amnestijos aktą. Taip pat byloje nustatyta, kad J. D. augina du nepilnamečius sūnus, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo sukakę aštuoniolika metų.

Be to, nors apkaltinamasis nuosprendis dėl J. D. priimtas 2006 m. sausio 31 d. t.y. po Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ priėmimo (2002 m. lapkričio 7 d.), tačiau įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. imtinai, o asmenims, padariusiems trunkamuosius ar tęstinius nusikaltimus, amnestija taikoma tik tada, jei šie nusikaltimai buvo baigti iki 2002 m. spalio 25 d. imtinai. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, J. D. pripažinta kalta įvykdžius tęstinį nusikaltimą, kuris baigtas iki 2002 m. spalio 25 d.

Iš aukščiau paminėtų byloje surinktų duomenų matyti, kad yra visos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ numatytos sąlygos, kurioms esant J. D. turi būti taikoma amnestija ir ji turi būti atleista nuo neatliktos bausmės dalies.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu apeliantams G. M. , D. S. , A. K. , D. J. , S. M. pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą ir perdavė klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka BPK 111 straipsnio 1 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies, taip pat ir BPK 1 straipsnio nuostatas.

Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje kaip tik ir buvo BPK 115 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui daryti išimtį iš BPK 115 straipsnio 1 dalyje įvirtintos taisyklės ir perduoti ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos turtinės žalos. Kaip matyti iš G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme paaiškinimų apie jiems padarytą žalą, jie prašo priteisti ne tik tiesioginę dėl turto pasisavinimo jiems padarytą žalą, kuri kaip, byloje nustatyta buvo padaryta -pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad J. D. , pasisavinusi jai G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. patikėtą turtą (pinigines lėšas), padarė: J. J. 6 000 Lt, A. K. 21 000 Lt, S. M. 39 000 Lt, G. M. 14 950 Lt, D. S. 35 000 Lt dydžio tiesioginę turtinę žala, bet ir kitas turėtas išlaidas (investicijas – patalpų įrengimas ir pan.). Iš bylos medžiagos matyti, kad D. S. reikalavo priteisti ikiteisminio tyrimo metu 47 772 Lt (t. 15, b. l. 241), pirmosios instancijos teisme 47 972 Lt (t. 20, b. l. 82) jai padarytos turtinės žalos, G. M. ikiteisminio tyrimo metu – 26 619,60 Lt (t. 15, b.l. 244), pirmosios instancijos teisme – 19 0996 Lt (t. 20, b.l. 76) jai padarytos turtinės žalos, S. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme 54 499 Lt (t. 15, b. l. 197-198, t. 21, b. l. 68) jam padarytos turtinės žalos, A. K. ikiteisminio tyrimo metu – 28 985 Lt, pirmosios instancijos teisme – 29 136 Lt (t. 20, b. l. 92) jam padarytos turtinės žalos, D. J. ikiteisminio tyrimo metu – 6000 Lt (t. 5, b. l. 239), pirmosios instancijos teisme – 18 394 Lt (t. 21, b. l. 17 – 20) jai padarytos turtinės žalos. Esant tokiai situacijai, kadangi ieškovai jiems padarytą turtinę žalą sieja ne tik su tiesiogine nusikaltimu (turto pasisavinimu) padaryta žala, bet, ir kitomis išlaidomis, kurios įeina į turtinės žalos sąvoką (turtinė žala tai 1) tiesioginė turtinė žala; 2) nukentėjusiojo patirti materialiniai nuostoliai; 3) išlaidos, atsiradusios pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes; 4) negautos pajamos), taip pat jų reikalaujamos priteistinos žalos dydžiai parodymuose skiriasi ir turi būti tikslinami, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad neatidedant bylos nagrinėjimo, negavus papildomų dokumentų, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinių ieškinių dydžių ir pagrįstai pasinaudojo įstatymo suteikta išimtine teise perduoti ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjant ieškinius civilinio proceso tvarka civiliniai ieškovai turės galimybę ginti savo teises, taip pat ir reikalauti priteisti jiems jų apeliaciniame skunde nurodytas patalpas. Teismas nepažeidė baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių žalos atlyginimą, kai baudžiamojoje byloje pareiškiamas civilinis ieškinys.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendį pakeisti.

J. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki ketverių metų.

Taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies J. D. atleisti.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. M. , S. M. , A. K. , D. S. , D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.