Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-05-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-52/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-06
Bylos Nr.
1A-52/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis
G. D.
Advokatai
Danius Svirinavičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-52/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 2.1.7.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjui Daniui Svirinavičiui,nuteistajai G. D.,ekspertei Liucijai Karčiauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. D. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2008 m. birželio 28 d., 22-23 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, bute (duomenys neskelbtini), kilus ginčui tarp jos ir R. S., tyčia sudavė jam kumščiu mažiausiai aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydama odos nubrozdinimus veide ir abiejose plaštakose, poodinę kraujosruvą nosyje, bei tyčia smogė peiliu mažiausiai du smūgius R. S. į veidą ir krūtinę, padarydama pjautinę paviršinę žaizdą kairiajame žande bei durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su kiauriniu širdies pažeidimu. Tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei širdies tamponada, dėl to R. S. mirė, t. y. tyčia jį nužudė.

Šalies argumentai

Nuteistosios G. D. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas, nes byla ištirta vienpusiškai ir neišsamiai. Nebuvo patikrintos visos R. S. nužudymo versijos, o būtent, kad jį galėjo nužudyti A. J. Byloje yra pakankamai duomenų (liudytojų A. J., E. S., nuteistosios G. D. parodymai, daktiloskopinės ekspertizės išvada apie A. J. piršto atspaudą ant cigarečių pakelio ir kiti įrodymai), patvirtinančių, jog A. J. įvykio vakarą buvo bute, kuriame nužudytas R. S., jie abu girtavo. A. J. kūne nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti aptariamo įvykio metu. Jis iš įvykio vietos išvyko maždaug tuo laiku, kai buvo sužalotas R. S., taksi automobiliu, nors gyvena netoli R. S. namų, be to, nėra toks pasiturintis, kad galėtų sau leisti bet kokia proga važinėti taksi, juo labiau kad pas R. S. atvyko visuomeniniu transportu. A. J. praeityje teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis.

Teismo medicinos specialistė netrukus po įvykio A. J. nustatė kūno sužalojimus, būdingus fizinių asmenų tarpusavio muštynėms. Specialistė byloje gana prieštaringai nurodė sužalojimų padarymo laiką, tačiau jis artimas nagrinėjamo įvykio laikui. Be to, A. J. gana prieštaringai, nenuosekliai aiškino tų sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Apžiūrint specialistei jis aiškino, jog nosį sužalojo sugyventinė S. L., o poodines kraujosruvas pasidarė dirbdamas fizinį darbą. Apklausiamas teisme jis jau teigė nubrozdinimus kūne ir nosies sužalojimą galbūt patyręs darbe, o specialistei melavęs. Liudytoja S. L. paliudijo prieš įvykį nepastebėjusi A. J. veide ir kūne sužalojimų. Be to, ji parodė, kad po R. S. mirties A. J. tapo labai nervingas.

Tokiu būdu byloje nesant tiesioginių įrodymų dėl G. D. kaltės, lieka nepašalintos abejonės dėl R. S. žūties kaltininko. Byloje surinkti įrodymai nepanaikina šios abejonės. Odorologinės ekspertizės aktas yra nepakankamas įrodymas pagrįsti nuteistosios kaltę, nes byloje yra duomenų, jog ji tirtu peiliu prieš įvykį virtuvėje gamino vyrams maistą.

Negalima sutikti, kad G. D. nurodė skirtingas įvykio versijas. Priešingai, iš karto po įvykio ir telefonu V. S., ir tiesiogiai policijos pareigūnams G. D. nurodė iš esmės panašias įvykio aplinkybes – sužalotą ar jau mirštantį R. S. ji aptiko virtuvėje, grįžusi iš prekybos kiosko, kur buvo nuėjusi nusipirkti cigarečių. Be to, G. D. po įvykio nustatytas neblaivumas, ji, netikėtai aptikusi sužalotą R. S., galėjo būti stresinės būsenos, ir tai galėjo jai sutrukdyti ne tik tiksliai suvokti aplinkybes, bet ir jas perteikti kitiems asmenims.

Kaltinamosios gynybai išdėstytų argumentų teismas iš esmės net nebandė paneigti. Nuosprendyje tik išvardinti įrodymų šaltiniai, o nuosprendžio motyvuojamoji dalis yra gana paviršutiniška ir deklaratyvi.

Teismas ne visiškai laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų dėl įrodymų vertinimo ir bylą išnagrinėjo bei nuosprendį priėmė šališkai, remdamasis prielaidomis, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto reikalavimų.

Šalies argumentai

Nuteistosios G. D. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir G. D. išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios G. D. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. D. kaltė padarius nusikalstamą veiką, už kurią nuteista, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliacinio skundo teiginys, jog vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Apeliaciniame skunde neteigiama, jog skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Nuteistoji savo kaltę neigia, todėl pagrindinis įrodymų šaltinis byloje yra nukentėjusiojo E. S., liudytojų A. J., I. U., R. S., E. S., A. Ž. ir kitų parodymai, kurie duoti pirmosios instancijos teisme įstatymo nustatyta tvarka bei sudaro nuoseklią įrodymų grandinę.

Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo ginamosios kaltę.

Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo bei vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais.

Pagal BPK 20 straipsnio prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Taigi netiesioginiai įrodymai, kurių gynėjas nekonkretizavo, kartu su tiesioginiais įrodymais sudaro įrodymų visetą, leidusį pirmosios instancijos teismui G. D. pripažinti kalta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepadarė procesinių pažeidimų, vertindamas įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas – nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų, jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir kitų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.

Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka ir BPK reikalavimus, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimą.

Gynėjas ginčija nuteistosios kaltę dėl R. S. mirties teigdamas, kad byloje nėra jos kaltę įrodančių objektyvių įrodymų.

Toks apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtas ir nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas.

Pirmosios instancijos teisme G. D. parodė, jog įvykio vakarą ji su A. J. ir R. S. gėrė pastarojo namuose. Po to A. J. išsikvietė taksi, o ji tuo metu išėjo į kioską pirkti cigarečių. Grįžusi iš kiosko rado R. S. gulintį ant grindų negyvą. Bute A. J. jau nebuvo.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji taip pat neigė sužalojusi R. S.

Iš nuteistosios parodymų matyti, kad ji siekia savo veiksmus priskirti įvykio vakarą kartu su ja ir nukentėjusiuoju bute buvusiam kitam asmeniui, t. y. A. J.

Ši nuteistosios versija neįtikinama, nepagrįsta bylos duomenimis, todėl atmetama.

Apklaustas netrukus po įvykio, liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 2, b. l. 116-117), jog įvykio dieną, apie 20 val., paskambino R. S. ir paprašė atvažiuoti, nes atiduosiąs skolą. Jis atvažiavo maršrutiniu taksi. Bute, be R. S., buvo G. D. R. S. jam davė pinigų ir liepė nueiti į kioską nupirkti brendžio bei cigarečių. Grįžus jie visi trys gėrė. Begeriant tarp R. S. ir G. D. kilo konfliktas, jis bandė juos nuraminti. Pabaigus gerti brendį G. D. iškvietė jam taksi, ir jis išvažiavo. R. S. E. S. bei G. D. liko bute. Per tą laiką, kol jis buvo bute, nei R. S., nei G. D. nebuvo niekur išėję, taip pat į butą niekas nebuvo atėjęs.

Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Buvus konfliktą patvirtino ir liudytoja J. B. parodžiusi, kad apie 22.20 val. lipdama laiptais girdėjo iš R. S. buto sklindantį triukšmą, girdėjosi vyro ir moters balsai (t. 2, b. l. 80). Tokius parodymus liudytoja J. B. patvirtino teisme.

Byloje nėra duomenų, jog bute, kuriame nužudytas R. S., buvo dar kokia nors moteris. Taigi iš liudytojų A. J. ir J. B. parodymų matyti, kad įvykio vakarą bute konfliktas kilo tarp nukentėjusiojo ir G. D.

Gynėjas teisus skunde teigdamas, jog A. J. iš įvykio vietos išvyko maždaug tuo laiku, kai buvo sužalotas R. S., tačiau tai neduoda pagrindo jį įtarti sužalojus nukentėjusįjį.

Iš telefonų skambučių išklotinių duomenų (t. 1, b. l. 131, 133) matyti, kad į taksi Nr. 1444 iš R. S. telefono skambinta 22.45 val. ir 22.57 val., o iš A. J. – 22.44 val. ir 22.53 val.

Iš UAB ,,Greitas plius“ rašto (t. 1, b. l. 161) matyti, jog taksi vairuotojas adresu: (duomenys neskelbtini), nuvyko 22.50 val. pagal iškvietimą iš telefono Nr. 8 605 68120. Pagal jau minėtas telefonų skambučių išklotines nustatyta, kad šis telefono numeris priklausė R. S.

Nustatyta aplinkybė patvirtina liudytojo A. J. parodymus, jog taksi, kuriuo jis išvyko, jam iškvietė G. D. iš R. S. telefono.

Liudytoja V. D. parodė, kad apie 23 val. išgirdo riksmus ir bumbtelėjimą, lyg kažkas būtų nukritęs. Suprato, jog tas triukšmas sklinda iš nukentėjusiojo buto. Daugiau buvo girdėti moters riksmai, barnis vyko tarp vyro ir moters (t. 2, b. l. 82).

Tokius parodymus liudytoja V. D. patvirtino pirmosios instancijos teisme.

Nukentėjusysis E. S. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 61-62, 64-66) nuosekliai parodė, kad apie 23.10-23.20 val. grįždamas namo išgirdo užrakinamas jų buto duris, tačiau laiptinėje nesutiko nieko išeinančio iš buto. Grįžęs pamatė virtuvėje ant grindų gulintį kruviną tėtį.

Aptarti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tuo metu, kai buvo sužalotas R. S., bute buvo tik jis ir nuteistoji, o A. J. jau buvo išvykęs. Šie įrodymai paneigia nuteistosios versiją, kad ji tuo metu buvo išėjusi į kioską pirkti cigarečių.

Liudytojų R. S., policijos pareigūnų E. S. ir V. M. parodymai teisme apie G. D. elgesį tuoj po įvykio taip pat paneigia nuteistosios versiją, jog ji neatliko smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį.

Liudytoja R. S. parodė, kad atvykus į įvykio vietą nuteistoji jai pasakė: ,,Sekanti būsi tu, nesvarbu, kad aš jį nudūriau“.

Policijos pareigūnas E. S. parodė nuteistąją sakius, jog jie nieko neįrodys, nes ji turi gerą advokatą ir jai tas pats, kad nukentėjusįjį nužudė.

Liudytojas V. M. taip pat parodė nuteistąją šaukus, jog žuvusysis ,,krito kaip lapas ir jai reikalingas advokatas“.

Tai, kad R. S. sužalojimo metu nuteistoji buvo bute, o A. J. jau buvo išvykęs, patvirtina jos pačios tuoj po įvykio liudytojams nurodytos aplinkybės.

Liudytoja I. U. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 78-79) ir teisme parodė, jog iš karto po įvykio G. (D.) telefonu jai pasakė, kad A. (J.) išvažiavo taksi į namus, ji nuėjo į tualetą, o grįžusi iš tualeto rado R. (S.) gulintį tarpdury.

Liudytojas A. Ž. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 90-91) duotus parodymus po įvykio nuteistąją pasakojus, jog ji iš savo telefono krikštasūniui iškvietė taksi, o šiam išėjus R. S. sukniubo. Ji buvo bute kartu su sugyventiniu, susipyko, ji virtuvėje tvarkėsi ir atsisukusi pamatė sugyventinį sukniubus.

Tokias nuteistosios pateiktas įvykio versijas gynėjas apeliaciniame skunde bando pateisinti ginamosios neblaivumu bei streso būsena.

Nuteistąją buvus streso būsenos paneigia liudytojo E. S. parodymai, kad jam įėjus į butą G. D. neatrodė nustebusi dėl gulinčio sužaloto R. S., pastaroji pradėjo verkti tik tada, kai atvyko policijos pareigūnai.

Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 946 duomenys (t. 3, b. l. 58) patvirtina, jog netrukus po įvykio G. D. nustatytas vidutinis girtumo laipsnis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajai nustatytas girtumas neturėjo įtakos jos parodymams, nes liudytojams nurodyta aplinkybė, jog įvykio metu A. J. bute jau nebuvo, atitinka faktines bylos aplinkybes. Jos skirtingos versijos dėl R. S. sukniubimo laikomos jos pasirinkta gynybos taktika.

Teisėjų kolegijai nekelia abejonių tai, kad konflikto metu, kai buvo nužudytas R. S., be jo ir G. D. bute nebuvo kitų asmenų.

Be to, nė vienam iš liudytojų nuteistoji neužsiminė, jog įvykio metu buvo išėjusi į kioską pirkti cigarečių.

Versiją, kad R. S. galėjo sužaloti A. J., nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde motyvuoja tuo, jog po įvykio A. J. nustatyti kūno sužalojimai, būdingi tarpusavio muštynėms, ir jie padaryti aptariamo įvykio metu.

Šie gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, nes juos paneigia objektyvūs bylos duomenys.

Specialisto išvada Nr. G-2062/08 (02) A. J. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame šone, kairėje šlaunyje, kurios padarytos kietu buku daiktu maždaug dviejų savaičių laikotarpiu iki apžiūros 2008-07-01; paviršinė muštinė žaizda nosies srityje padaryta kietu buku daiktu ir galėjo atsirasti jo nurodomu laiku, t. y. 2008-06-25. Sužalojimų, kurie būtų padaryti 2008-06-30, nekonstatuota (t. 1, b. l. 76).

Vėliau specialistė paaiškino, kad išvadoje padaryta spausdinimo klaida ir paskutinis sakinys turėtų skambėti taip: ,,Sužalojimų, kurie būtų padaryti 2008-06-28, nekonstatuota“ (t. 1, b. l. 77).

Apeliacinės instancijos teisme specialistė L. Karčiauskaitė patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, jog sužalojimų, kurie būtų padaryti 2008 m. birželio 28 d., ji A. J. nekonstatavo. Specialisto paaiškinime teisingai parašyta, kad specialisto išvadoje padaryta klaida, kai vietoje ,,birželio 28 d.“ įrašyta ,,birželio 30 d.“ Tai yra jos diktavimo arba darbuotojos spausdinimo klaida. Išvadoje nėra užfiksuota, jog nukentėjusiajam A. J. konstatuoti sužalojimai būdingi tarpusavio grumtynėms, kadangi tokių duomenų ji neturėjo.

Nors specialistė apeliacinės instancijos teisme neatmetė grumtynių galimybės, tačiau kategoriškai patvirtino, kad sužalojimų, kurie būtų padaryti 2008 m. birželio 28 d., ji A. J. nekonstatavo.

Beje, grumtynių galimybę atmetė pati nuteistoji G. D., niekada neparodžiusi ir liudytojams nesakiusi, jog tarp A. J. bei R. S. jos vyko įvykio vakarą. Aplinkybė, kad A. J. iš buto išvyko iki sužalojant R. S., šioje nutartyje jau aptarta.

Tai, kad A. J. nurodė skirtingas jam nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes, neduoda pagrindo jį įtarti nužudžius R. S.

Teisme šis liudytojas paaiškino specialistei melavęs, jog jį sužalojo sugyventinė, nes dirbdamas neoficialiai nenorėjo sakyti, kad sužalojimus patyrė darbe.

Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde be pagrindo stebisi, jog A. J. iš buto išvyko taksi automobiliu, nors gyvena netoli R. S. namų.

Nuteistoji G. D. pati nurodė, kad po išgertuvių A. J. iš R. S. buto ne kartą yra išvažiavęs taksi automobiliu. Liudytoja S. L. taip pat patvirtino, jog girtas A. J. naudodavosi taksi paslaugomis.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. atvažiavo pas R. S. maršrutiniu taksi atsiimti skolos, kurią R. S. E. S. perdavė G. M. Taigi A. J., atsiėmęs iš R. S. 100 Lt, turėjo pinigų susimokėti už taksi.

Liudytojai V. S., D. S., B. J., apibūdindami G. D. ir R. S. tarpusavio santykius, parodė, jog tarp jų dažnai kildavo konfliktai, kurių metu G. D. ne kartą žalojo peiliu R. S. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja R. S. Liudytoja S. L. irgi patvirtino, kad nuteistoji dažnai pykdavosi su nukentėjusiuoju. Liudytojas G. M. parodė, jog G. D. jam skambino prieš 1-2 savaites iki įvykio ir grasino papjauti R. S.

Minėtų liudytojų parodymai apie nuteistosios ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius bei nuteistosios ūmų, konfliktišką ir linkusį į agresiją būdą netiesiogiai patvirtina jau aptartų kitų liudytojų parodymus, kad įvykio vakarą tarp G. D. ir R. S. taip pat vyko konfliktas, pasibaigęs R. S. mirtimi.

Nuteistąją pavartojus prieš R. S. smurtą patvirtina objektyvūs bylos duomenys.

Pagal specialisto išvados Nr. 140-1-(60)-IS1-121 duomenis (t. 1, b. l. 66-68) tikėtina, jog kvapo pėdsake, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo peilio, yra G. D. kvapas.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ši specialisto išvada yra nepakankamas įrodymas pagrįsti nuteistosios kaltę, nes nuteistoji iki įvykio tuo peiliu gamino maistą.

Jeigu sutikti su gynėjo pateikta versija, jog A. J. nukentėjusįjį sužalojo peiliu, tai ant peilio būtų likę jo kvapo pėdsakai, tačiau specialisto išvados Nr. 140-1-(18)-IS1-41 duomenys (t. 1, b. l. 73-74) patvirtina, kad kvapų pėdsake, paimtame nuo įvykio vietos apžiūros metu virtuvėje rasto virtuvinio peilio, nerasta A. J. kvapo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog aplinkybė, kad A. J. kvapas tirtas vėliau negu nuteistosios, nepaneigia minėtos specialisto išvados duomenų, nes tiriamas kvapo pėdsakas paimtas 2008 m. birželio 29 dieną įvykio vietos apžiūros metu, t. y. netrukus po įvykio.

Kita vertus, ši specialisto išvada nėra vienintelis nuteistosios kaltės įrodymas. Jos kaltės įrodymai taip pat yra paties nuteistosios, liudytojų, nukentėjusiojo parodymai bei kiti pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi A. J. charakterizuojantys duomenys irgi nėra pagrindas jį įtarti padarius aptariamą nusikaltimą.

Visos nustatytos ir jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį G. D. kaltę. Apeliacinės instancijos teisme patikrinta bei paneigta nuteistosios ir jos gynėjo versija dėl kito asmens kaltės. Įrodyta, kad būtent nuteistoji R. S. sužalojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, o tarp kaltininkės padarytos veikos – dūrio peiliu ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis yra dėsningas, neatsitiktinis kaltininkės veikos rezultatas.

Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistosios G. D. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymą, padarytą tiesiogine tyčia. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Gynėjas skunde nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo dėl jos pasisakyti.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios G. D. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Svajūnas KnizlerisLinas Šiukšta