- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-03-12
- Bylos Nr.
- 1-303-271/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01912-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Kaltinamasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- G.K. M.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.1Atvira vagystė (BK 178 str. 2 d.)
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
1. 2002-06-17 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo pagal LR BK 271 str. 1 d., 16 str. 2 d. 271 str. 2 d. – 9 mėn. laisvės atėmimo; bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;
2. 2005-07-07 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 4 d. – bauda 4 MGL; 2009-03-12 nutartimi skirta 4 MGL (500 Lt) bauda pakeista 2 parų areštu;
3. 2008-07-23 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo pagal LR BK 180 str. 1 d. – 70 parų arešto;
4. 2010-03-31 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo pagal LR BK 180 str. str. 1 d., 22 str. 1 d., laisvės atėmimu 1 metams;
5.2013-02-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str.1d. 15 MGL dydžio (2050 Lt) bauda, įskaičius sulaikymo laiką, galutinė bauda 1040 Lt,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 14 d., apie 18.15 val., tikslu pagrobti svetimą turtą užėjo į grožio salono patalpą, adresu Laisvės pr. 40, Vilniuje, kur paėmė nuo kėdės bei atvirai pagrobė G. K. M. turtą: rankinę 130 Lt vertės, kurioje buvo 3200 Lt grynųjų pinigų, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ 150 Lt vertės su SIM kortele 10 Lt vertės, kompensuojamų vaistų knygelė 50 Lt vertės, baltos spalvos medžiaginis krepšelis 3 Lt vertės, vaistai „Semion“ 36 Lt vertės, vaistai „Metfloral“ 15 Lt vertės, vaistai „Rytmonorm“ 30 Lt vertės, vaistai „Carsil“ 14 Lt vertės, vaistai „Aspikard“ 14 Lt vertės, vaistai „Kaptoprilis“ 15 Lt vertės, 3 poros megztų pirštinių bendros 15 Lt vertės, lietsargis 35 Lt vertės, odinė piniginė 100 Lt vertės, kurioje buvo 760 Lt grynųjų pinigų, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą nukentėjusiajai G. K. M. priklausantį 4577 Lt vertės turtą.
Kaltinamasis A. M. atvirosios vagystės padarymo fakto nepripažino ir teismo posėdžio metu parodė, kad anksčiau turėjo problemų dėl narkotikų vartojimo. Norėdamas užsidirbti pinigų perpardavinėjo kvepalus, kremus, todėl prieš pusę metų iki sulaikymo (t.y. iki 2013 m. lapkričio mėn.) buvo užėjęs į byloje minimą grožio saloną Laisvės pr. 40, Vilniuje. Moteriškė, o tai buvo šios bylos nukentėjusioji ir kaip suprato - salono savininkė, pirko kvepalus, kitą kartą dar užsisakė. Kitos moterys iš salono pirko tušus. Vėl užėjo po savaitės, moteriškė (nukentėjusioji) buvo pikta ant jo, liepė grąžinti pinigus (120 Lt) už kvepalus, aiškino, kad kvepalai – netikri, kad ji „jam padarys“. Apsisuko ir išėjo bei po to karto daugiau ten nesilankė. Nepatenkina nukentėjusioji skambino jam su pretenzijomis. Tame salone aplamai buvo apie 2-3 kartus. 2013 m. lapkričio 13 d. jis lankėsi Pilaitės poliklinikoje, kur jam darė ausies prapūtimą, kitą dieną, t.y. lapkričio 14 d. vakare buvo savo gyvenamojoje vietoje Pilaitės mikrorajone, Vilniuje. Laisvės prospekte, kur yra minimas grožio salonas, tikrai nebuvo, svetimo turto pagrobimo iš šio grožio salono nevykdė. 2013 m. lapkričio 14 d. vakare kieme prie savo namų vedžiojo šunį. Po sulaikymo mama prisiminė to vakaro aplinkybes ir tikrai atsimins, ką jis iš tikrųjų veikė namuose. Po to, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir vyko atpažinimas, jis iš karto, kai tik į kabinetą užėjo moteris (nukentėjusioji) ir ištarė žodį „šitas“, suprato, kad tai yra moteris, kuri turi jam pretenzijų dėl kvepalų. Pats ją atpažino. Mano, kad nukentėjusiąją galimai kažkas iš tikrųjų apvogė, o ji per atpažinimą pamatė jo veidą, suveikė emocijos, situacija dėl jai nepatikusių kvepalų prisidėjo (ji turėjo jam pretenzijų dėl jų kokybės), todėl ir nurodė jį per atpažinimą kaip asmenį, pagrobusį jos turtą. Apie tai, kad pardavė jai kvepalus ir moteris dėl jų kokybės turėjo pretenzijų, jis aiškino ir tyrimo eigoje. Pirmos apklausos, vykusios iš karto po jo sulaikymo, kuomet jis neigė kada nors buvęs minėtame grožio salone, parodymus paaiškina tuo, kad neatsiminė tikslaus adreso, yra lankęsis tokiuose salonuose pardavinėdamas kosmetiką, nežinojo, apie kurį saloną yra kalbama, nesuprato, kodėl yra kaltinamas vagyste, todėl taip ir aiškino. Kodėl jis buvo atpažintas kitos moters, t.y. liudytojos šioje byloje, kai atpažinimas vyko per stiklą, teismui paaiškinti jis negali. Kuomet vedžiojo šunį 2013 m. lapkričio 14 d. vakare savo namo kieme ir per atpažinimą buvo apsirengęs mėlynos spalvos striuke su kapišonu. Striukės kapišonas tokios pat spalvos, t.y. mėlynas, o vidus kapišono net tamsesnis. Prieš tris dienas iki jo sulaikymo (sulaikytas buvo 2013-11-20 d.) buvo bute Karoliniškėse pas pažįstamą, vardu A., kur vartojo narkotines medžiagas. Bute tuomet apsilankė policijos pareigūnai, tarp jų ir liudijantis šioje byloje tyrėjas L. A.. Jie kalbėjo su A., matė pas jį pinigus, kuriuos gavo iš kvepalų pardavimų. Po kelių dienų buvo sulaikytas, minėtas tyrėjas gąsdino jį, aiškino, kad nepaisant neprisipažinimo, pasodins jį. Matė, kad tyrėjas vaikščiojo už stiklo, kai buvo vykdomas jo atpažinimas. Dėl tyrėjo veiksmų niekam nesiskundė. Nuo 2014 m. birželio mėn. narkotinių medžiagų nevartoja. Su J. Š. susipažino vasarą (jau po byloje minimos vagystės), kartu buvo reabilitacijos įstaigoje, tačiau jokio telefono jam nedavė. Šio nusikaltimo tikrai nevykdė, per tyrimo laikotarpį dėl nepagrįsto kaltinimo labai išgyvena. Prašo patikrinti jo parodymus melo detektoriaus pagalba.
Nukentėjusioji G.K. M. parodė, kad grožio salono, esančio Laisvės pr. 40, Vilniuje, savininkai – R. - yra jos giminaičiai, kurie įgaliojimo pagrindu suteikė jai teisę tvarkyti salono darbą. Kaltinamasis, kurį atpažino ikiteisminio tyrimo eigoje, buvo užėjęs į saloną 2013 m. pradžioje, siūlė pirkti kvepalus. Darbuotoja Z. pirko. Kitą dieną skambino kita salono darbuotoja N. ir sakė, kad pardavėjas vėl atnešė kvepalų. Paaiškino N., kad gali paimti ir jai, jei turi pinigų. Asmeniškai iš kaltinamojo kvepalų nepirko. Su juo grožio salone per jo apsilankymą nebendravo, matė jį tik akimirką, veido bruožų ir kitų asmens požymių nematė, todėl jo neįsiminė ir atpažinti negalėtų. Kvepalai, kuriuos jai pirko N., buvo blogos kokybės. Buvo užėję kiti kvepalų pardavėjai, kurių pasiteiravo, ar jie nepažįsta to kvepalų platintojo (vėliau tyrimo metu sužinojo jo vardą – A.). Gavo pastarojo telefono numerį, kalbėjo su juo dėl susitikimo. Šis siūlė jai Kalvarijų turgavietę, ji prašė jo atvykti pasiaiškinti dėl kvepalų į grožio saloną, tačiau jie taip ir nesutarė bei nesusitiko. 2013 m. lapkričio 14 d. apie 18 val. buvo grožio salone (kirpykloje), sėdėjo už staliuko klientams, savo rankinę padėjo ant kėdės, po ko nuėjo prie spintos ieškoti dokumentų. Tuomet į patalpą įėjo vaikinas. Jo aprašyti negali, nes matė jį tik iš nugaros ir labai trumpai. Darbuotoja T. K. priėjo prie to vaikino ir šis iš karto paliko patalpą. Po jo atėjo kitas, kuris griebė nuo kėdės jos rankinę ir skubiai pasišalino. Jis buvo apsirengęs džinsais, mėlyna striuke, su melsvu ar baltu kapišonu. Striukė buvo mėlyna, o kapišono spalva skyrėsi nuo striukės, galimai net megztinis uždėtas buvo. Vaikinas buvo šviesaus veido, šatenas. Bėgo paskui jį apie 60 metrų, krito, susižeidė. Skambino policijai. Pareigūnai tikrino įtartinus asmenis, rodė jai sulaikytus, kartu su jais lankėsi Laisvės pr. 40 namo butuose, nes kirpėja G. aiškino, jog vagys gali būti iš to pat namo. Tačiau nieko ji neatpažino. Po šio įvykio, pirmadienį (t.y. 2013-11-18 d.) pėsčiųjų perėjoje vėl pamatė vaikiną, kuris pagrobė jos rankinę, skambino policijai. Atvykus pareigūnams kartu ieškojo nusikaltėlio, pareigūnai rodė jai nuotraukas, gal tris kokias, tačiau tarp tų asmenų įtariamojo nebuvo. Jokių dokumentų dėl rodomų nuotraukų ji nepasirašinėjo. Po to buvo kviečiama apklausai, buvo atliktas atpažinimas. Atpažino kaltinamąjį A. M., pagal veidą, plaukus, net kojų formą. Jis buvo su panašia striuke kaip ir asmuo, vykdęs nusikaltimą. Per atpažinimą įsitikino, kad nusikaltimą įvykdė būtent A. (M.), kuris anksčiau lankėsi salone su kvepalais. Be to, tik jai įėjus į kambarį, kuriame vyko atpažinimas, A. pats jai pasakė: „Atsimeni kvepalus atnešiau“. Liudytojos J. L., kuri taip pat atpažino A. M., ji nepažinojo. Rankinėje, kurios vertė 130 Lt, buvo 3200 Lt grynųjų pinigų, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ 150 Lt vertės su SIM kortele 10 Lt vertės, kompensuojamų vaistų knygelė 50 Lt vertės, baltos spalvos medžiaginis krepšelis 3 Lt vertės, vaistai, 3 poros megztų pirštinių bendros 15 Lt vertės, lietsargis 35 Lt vertės, odinė piniginė 100 Lt vertės, kurioje buvo 760 Lt grynųjų pinigų. Turėjo išlaidų keisdama durų spynas, todėl turtinei žalai atlyginti prašo priteisti 5796 Lt. Neturtinei žalai atlyginti prašo priteisti iš kaltininko 10000 Lt, kadangi dėl to nusikaltimo patyrė didžiulį stresą, emociškai ilgai išgyveno šį įvykį, gydėsi. Prieštaravimus tarp jos pareiškimo turinio policijai, pirmųjų apklausų ir parodymų tyrimo eigoje paaiškina stresine situacija. Negali paaiškinti, kodėl pirminiuose jos apklausos protokoluose nurodyta, jog nusikaltęs asmuo buvo neaukštas, o vėliau, kad jis buvo aukšto ūgio.
2015 m. vasario 23d. teismo posėdyje nukentėjusioji G.K. M. papildė savo parodymus ir nurodė, kad asmens, kuris lankėsi grožio salone su kvepalais, veido bruožų ir kitų požymių neįsidėmėjo, todėl jokiu būdu negalėjo pasakyti iki atpažinimo, kad tai yra tas pats asmuo, kuris įvykdė jos rankinuko pagrobimą, tuo labiau pasakyti jo vardą – A.. Negali pasakyti, koks tyrimo veiksmas buvo atliktas pirmas: ar jos apklausa, kuomet ji nurodė, kad rankinės pagrobimą įvykdė vaikinas, kurį yra mačiusi grožio salone, vardu A., ar pradžioje buvo atliktas atpažinimas iš trijų asmenų, kai įtariamasis A. pirmasis pasakė, jog atsimena ją iš lankymosi grožio salone. Kiek atsimena, iki apklausos kažkuris iš policijos pareigūnų pasakė jai, kad yra sulaikytas įtariamasis, kuris iš tikrųjų lankėsi grožio salone ir kurio vardas A.. Dėl tos priežasties 2013 m. lapkričio 21 d. apklausos protokole ji nurodė, neva antrą vaikiną (kuris pagrobė iš salono jos rankinuką) ji buvo mačiusi salone, kad žino jo vardą – A. Tai nėra tikroji informacija, ją jai pasufleravo pasakyti kažkuris iš policijos pareigūnų. Bet kokiu atveju, tai jis (įtariamasis) pirmas ją atpažino per atpažinimo procedūrą. Šiuo metu mato kaltinamąjį teismo procese ir gali patvirtinti teismui, jog kaltinamasis yra tas asmuo, kuris vykdė jos atžvilgiu nusikaltimą. Dar nori pasisakyti, kad teismo proceso metu liudytoju buvo apklaustas kitas asmuo, kuris galėjo naudotis jos mobiliojo ryšio telefonu. Pareiškia, kad taip pat atpažįsta jį, tai buvo pirmasis vaikinas, kuris nusikaltimo dieną prieš kaltinamąjį buvo trumpam užėjęs į grožio saloną.
Iš 2013-11-23 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusioji G.K. M. tyrimo metu 2013 m. lapkričio 21 d. atpažino A. M. kaip asmenį, kuris 2013 m. lapkričio 14 d. grožio salone nuo kėdės pavogė jos rankinę su daiktais ir pinigais. Protokole nurodoma, kad nukentėjusioji atpažino jį pagal veido formą ir bruožus, aukštą ūgį, nurodė tyrimui, kad jis yra apsirengęs su ta pačia mėlynos spalvos striuke (t.1, b.l.49-50).
Liudytoja J. L. 2014 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. lapkričio 14 d. vakare užėjo į namo Laisvės pr. 40, Vilniuje, laiptinę. Šio namo pirmajame aukšte yra grožio salonas. Paskui ją įėjo vaikinas, jis lyg įsmuko paskui ją. Atsisuko į jį pažiūrėti - vaikinas liko stovėti prie ėjimo durų. Nuėjo prie lifto, jis dar stovėjo, rankoje laikė telefoną, pradėjo kažkam skambinti. Jis buvo su mėlyna, ryškia striuke, trumpa, su užtrauktuku, striukė buvo su kapišonu, kapišonas viduje geltonas. Vaikino kelnių spalvos neatsimena. Anksčiau to vaikino nebuvo mačiusi. Tyrimo metu atpažino šį vaikiną, atpažinimas vyko per veidrodinį stiklą. Teismo posėdžio metu liudytoja patvirtino parodymus, duotus tyrimo eigoje, kuomet ji nurodė, kad iš savo sesers R. po 20 minučių, kai laiptinėje matė nepažįstamą vaikiną, sužinojo, jog prie namų yra atvykusi policija, nes buvo apiplėšta moteris. Jai iš karto kilo įtarimas, ar neįvykdė tos veikos vaikinas, kurį ji matė laiptinėje. Kitą dieną, t.y. 2013 m. lapkričio 15 d., apie 16 val., minėtą vaikiną vėl matė prie namo Nr.40 kieme, jis rūkė ir atrodė apsvaigęs (t.1 b.l. 67).
Iš 2013-11-21 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad liudytoja J. L. ikiteisminio tyrimo metu iš trijų asmenų atpažino (per veidrodinį stiklą) A. M. kaip asmenį, kurį ji matė 2013 m. lapkričio 14 d. namo Laisvės pr. 40, Vilniuje, laiptinėje. Protokole nurodyta, jog liudytoja atpažįsta jį iš veido, ūgio (aukštas), pažymėjo, kad jis apsirengęs yra ta pačia mėlynos spalvos striuke, kuria vilkėjo ir tą vakarą, kai matė jį namo laiptinėje (t.1, b.l.68-69).
2015 m. vasario 4 d. posėdžio metu papildomai teismo apklausta liudytoja J. L. parodė, kad po įvykdyto nusikaltimo, kuomet namo laiptinėje matė įtartiną vaikiną, kitą dieną matė tą patį vaikiną vaikštinėjantį po rajoną. Paskambino policijai, Karoliniškių nuovadai. Skambino ne darbo metu, jai pranešė, kad su ja kontaktuos policijos pareigūnas. Vėliau, galimai sekančią dieną ar pirmadienį su ja susisiekė policijos tyrėjas, negali pasakyti, ar jo pavardė - L. A.. Jis lankėsi pas ją darbovietėje. Papasakojo pareigūnui, kaip atrodė laiptinėje matytas įtartinas asmuo. Po to susitiko su tyrėju mieste, policijos pareigūnas parodė jai vieno asmens nuotrauką. Pareiškė pareigūnui, kad nuotraukoje tas pats asmuo, kurį ji matė laiptinėje. Viskas vyko žodžiu, jokių dokumentų tuomet ji nepasirašinėjo. Tyrėjas po to, kai demonstravo jai asmens nuotrauką, paaiškino, kad greitai suras jį, nes šis vaikinas jau yra jo akiratyje. Po kelių dienų jai paskambino tas pats tyrėjas ir pasakė, kad reikia duoti parodymus ir šį asmenį atpažinti. Nuvyko į policijos įstaigą, kur per veidrodinį stiklą atpažino asmenį, kurį matė namo laiptinėje. Veidas jo įsimintinas, atpažinimo metu jis buvo apsirengęs ta pačia striuke, kaip ir buvo namo laiptinėje.
Liudytoja T. K. parodė, kad įvykio metu dirbo grožio salone. Be jos patalpoje buvo salono šeimininkė (G.K. M.) bei dvi darbuotojos – G. (K.) ir N. (G.). Nukentėjusioji sėdėjo prie stalo, ji gi buvo kambaryje, kai suskambėjo durų skambutis. Užėjo vyras, apie 175-180 cm ūgio. Ji išėjo iš kambario pažiūrėti, bet nespėjo jo įsidėmėti ir klausti, nes jis kalbėdamas telefonu jau išeidinėjo pro duris. Grįžo į kambarį ir netrukus išgirdo šeimininkės riksmus, kad pavogė jos rankinuką. Vėl išėjo iš kambario į koridorių, šeimininkė bandė vytis vagį, bėgo iš paskos, tačiau sulaikyti jo nepavyko. Policijos pareigūnų atvykimo ji nesulaukė, nuėjo namo. Po 2-3 dienų pradėjo salone aptarinėti šį įvykį. Nukentėjusioji aiškino, kad tas asmuo buvo apsirengęs mėlyna striuke su kapišonu.
Liudytoja N. G. parodė, kad dirba grožio salone Laisvės pr. 40, Vilniuje. Nusikaltimo dieną darbe jos nebuvo. Kitą dieną atėjusi į darbą iš nukentėjusiosios ir salono darbuotojų - merginų sužinojo apie tai, kad buvo pavogta G. (M.) rankinė. Kaltinamąjį, kurį mato teismo posėdžių salėje, atsimena, jis yra panašus į tą vaikiną, kuris buvo atėjęs dar iki lapkričio mėn. įvykio į saloną ir atnešė parduoti tualetinį vandenį. Skambino šeimininkei, siūlė pirkti ir nupirko jai kvepalų, lyg už 100 litų. Sau iš jo nieko nepirko.
Liudytoja M. B., policijos pareigūnė parodė, kad ji atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Buvo jos budėjimas, kai kriminalinės policijos pareigūnai sulaikė A. M. įtariant jį G.K. M. rankinės pagrobimu. Kiek atsimena, buvo gautas pareigūno L. A. pranešimas, kad įtariamasis buvo nustatytas operatyviniais veiksmais. Būtent todėl ji atliko papildomą nukentėjusiosios apklausą ir po to buvo atliktas kitas procesinis veiksmas - asmens atpažinimas, kuriuo metu iš trijų panašių asmenų nukentėjusioji atpažino būtent A. M.. Nukentėjusioji teigė, kad įtariamasis anksčiau yra pardavęs jai kvepalus. Kaip suprato iš nukentėjusiosios aiškinimų, pradžioje į grožio saloną užėjo vienas vaikinas, greitai pasišalino, po ko įėjo kitas, griebė jos rankinę ir pabėgo. Nukentėjusioji bandė jį vytis, tačiau nesėkmingai. Vaikinas, kuris griebė rankinę, kaip aiškino G. M., buvo apsirengęs mėlynos spalvos striuke su kapišonu. Liudytoja J. L. apklausos metu pareiškė, kad bijo dėl savo saugumo, nenori, kad ją matytų įtariamasis, todėl atpažinimo veiksmas buvo atliekamas naudojant veidrodinį stiklą. Iš trijų asmenų liudytoja J. L. atpažino A. M., kaip asmenį, kurį matė nusikaltimo vakarą to paties namo, kur yra grožio salonas, laiptinėje. Iki atpažinimo veiksmo nei nukentėjusioji, nei liudytoja su įtariamuoju nekontaktavo. Įtariamasis A. M. pirmos apklausos metu neigė, kad buvo grožio salone Laisvės pr. 40, vėliau pakeitė parodymus ir nurodė, kad salone buvo, nes pardavinėjo kvepalus. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad po įvykdytos atvirosios vagystės keletas dienų veikė pagrobtas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas ir juo naudojosi telefono abonentas, kurio numeris priklausė J. Š.. Pastarasis iš nukentėjusiosios telefono skambino K. L.. Apklausos metu J. Š. neigė skambinusio numerio priklausomybę būtent jam. K. L. pradžioje pripažino šią aplinkybę, bet akistatos metu tokių parodymų atsisakė.
Liudytoja N. M., kaltinamojo motina sutiko duoti teismui parodymus ir posėdžio metu nurodė, kad sūnus A. daug kartų gydėsi dėl problemų su narkotikais. Jaunystėje apvogė namus, buvo ir smurto atvejis. Sūnus gyvena kartu su jais. Kurį laiką jis dirbo statybose, prekiavo kvepalais. Vakarais sūnus A. porą valandų nuo 17 valandos vedžioja kieme šunį. Visos tos dienos buvo vienodos, tačiau tuo laiku, t.y. 2013 m. lapkričio 14 d. vakare jis turėjo būti namuose, kieme vedžioti šunį. Atsimena tai, kadangi dieną prieš ar po jis lankėsi Pilaitės poliklinikoje. Sūnus buvo apsirengęs mėlyna striuke su kapišonu. Gerai atsimena, kad po kelių dienų jų bute buvo daroma krata. Pareigūnai nieko nerado. Svetimų daiktų namuose nebuvo. A. aiškina, kad nieko nedarė, todėl apkaltintas buvo be pagrindo.
Iš Viešosios įstaigos Karoliniškių poliklinika 2014 m. lapkričio 12 d. medicininių dokumentų išrašo matyti, kad A. M., Pilaitės poliklinikoje lankėsi 2013 m. lapkričio 15 d. (t.2, b.l.73).
Liudytojas L. A. parodė, kad jis tyrė nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas salone, esančiame Laisvės pr. 40, Vilniuje. Kitą dieną po įvykio skambino moteris, kuri nurodė, jog namo laiptinėje matė įtartiną vaikiną. Bendravo su šia liudytoja, lankėsi jos darbovietėje ir pastaroji buvo atvykusi į policijos komisariatą, apklausinėjo ją. Liudytoja apibūdino šį įtartiną asmenį. Vėliau buvo gauta žvalgybinė informacija, kad nusikaltimą galėjo įvykdyti A. M., nes turėjo nemažą pinigų sumą. Buvo tikrinama ir kita versija, nukentėjusioji įtarinėjo nepilnamečius. Pats jis liudytojai įtariamojo A. M. nuotraukos nerodė, jei tai būtų daręs, byloje liktų apie tai procesinis dokumentas. Ar tai padarė kitas policijos pareigūnas ir kas konkrečiai, pasakyti negali. Jis dirbo ne vienas. A. M. pažinojo dar iki sulaikymo, kaip asmenį, vartojantį narkotikus, dar jis buvo įtariamas automobilių detalių vagystėmis. Buvo gauta žvalgybinė informacija, kad jis vyksta iš čigonų taboro, tuomet jis ir buvo sulaikytas. Dar iki A. M. sulaikymo, prieš 3-4 dienas matė jį (A. M.) per apsilankymą viename bute, kur buvo vartojami narkotikai.
Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrius 2015-02-23 raštu Nr.10-S-48536 informavo teismą, kad penktajame policijos komisariate 2013-11-15 buvo gautas J. L. telefoninis pranešimas, kad ji matė įtartiną asmenį, kuris galimai įvykdė nusikaltimą, adresu Laisvės pr. 40, Vilniuje. Rašte teigiama, kad J. L. skambino budėtojui (nepavyko nustatyti kuriam konkrečiai), o šis informaciją perdavė tyrėjui L. A. tą pačią dieną jam paskambinęs (t.2, b.l. 150).
Liudytojas M. B. parodė, kad dirbo kartu su pareigūnu V. L.. Buvo gautas pranešimas apie įvykdytą rankinės vagystę. Nukentėjusioji matė nedaug. Pagal turėtus požymius ieškojo galimo įtariamojo, patikrino keletą asmenų, tačiau nieko nukentėjusioji neatpažino. Buvo kalba ir apie tai, kad įtariamasis gali gyventi tame pat name Laisvės pr. 40, Vilniuje.
Liudytojas V. L. parodė, kad 2013 metais jis dirbo patrulių rinktinėje. Buvo gautas pranešimas, kad iš moters pavogė rankinę. Su M. B. atvyko į įvykio vietą, pagyvenusi nukentėjusioji aiškino, kad atėjo į kirpyklą, padėjo rankinę, pribėgo vaikinas, sugriebė ją ir pabėgo. Rankinėje buvo pinigai, raktai nuo buto, telefonas. Kaip nukentėjusioji apibūdino tą vaikiną, neatsimena, tačiau tai turėjo būti pažymėta tarnybiniame pranešime. Nukentėjusioji neminėjo, kad tai būtų pažįstamas jai asmuo. Nukentėjusioji kažką sakė apie dryžuotą kepurę. M. B. bėgo į kiemą, jis gi su nukentėjusiąja apvažiavo Laisvės prospektą, Kavoliuko, Asanavičiūtės gatves. Per radijo ryšį M. B. informavo apie sulaikytą vaikiną, grįžo prie jo, tačiau nukentėjusioji jo neatpažino.
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas, teismo išvados
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 straipsniu įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo, o visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jei jų negalima pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.
Lietuvos Respublikos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią jam skirtina bausmė.
Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo proceso metu patikrintų įrodymų visumą daro išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog kaltinamasis A. M. 2013 m. lapkričio 14 d., apie 18.15 val., grožio salone, adresu Laisvės pr.40, Vilniuje, įvykdė atvirą nukentėjusiosios G.K. M. rankinės su joje buvusiais pinigais ir daiktais pagrobimą.
Kaltinamasis A. M. tyrimo eigoje ir teismo proceso metu nurodė, kad atvirosios vagystės nevykdė ir 2013 m. lapkričio 14 d. vakare buvo namuose, vedžiojo šunį. Grožio salone Laisvės pr., Vilniuje 2013-11-14 jis nebuvo, nors šiame salone ir yra buvęs anksčiau du-tris kartus, kadangi užsiminėjo kvepalų platinimu. Pardavė nukentėjusiajai kvepalus, vėliau jie jai nepatiko. Mano, kad atviroji vagystė jos atžvilgiu galėjo būti įvykdyta, tačiau jis jos nepadarė, o nukentėjusioji atpažino jį ir apkaltino atvirąja vagyste, nes turėjo pretenzijų dėl jai parduotų ir nepatikusių kvepalų. Per atpažinimą jis taip pat atpažino šią moterį ir pasisakė apie tai. Teismas pažymi, kad kaltinamasis nuosekliai nuo pat tyrimo pradžios nurodo, kad atvirosios vagystės nevykdė, tą vakarą buvo namuose, vedžiojo šunį. Ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuomet buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės paskyrimo, kaltinamasis A. M. parodė, kad rankinės nevogė. Nukentėjusiąją pažįsta, nes buvo pardavęs jai kvepalus. Tą vakarą atsimena, nes 2013 m. lapkričio 13 d. lankėsi Pilaitės poliklinikoje. Tuo metu vartojo narkotines medžiagas, pinigų neturėjo, nes 2013 m. lapkričio 14 ar 15 dieną užstatė savo telefoną lombardui. Nežino, kodėl nukentėjusioji atpažino jį kaip asmenį, padariusį nusikaltimą (t.2, b.l.4).
Kaltinamojo parodymus apie jo nurodytas aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo patikrinti įrodymai: nustatyta, kad jis iš tikrųjų lankėsi Pilaitės poliklinikoje, nors tai buvo ne 2013 m. lapkričio 13 d., bet lapkričio 15 d. (t.2, b.l.73), tai leidžia daryti išvadą, kodėl kaltinamasis galėjo prisiminti 2013 m. lapkričio 14d. vakarą. Taip pat nustatyta, kad A. M. 2013 m. lapkričio 16 d. lombardui už 10 Lt užstatė savo mobiliojo ryšio telefoną Nokia 5230, kas nurodo, jog po lapkričio 14 d. jis neturėjo pinigų (t.1, b.l.24).
Kaltinamojo motina N. M. parodė, kad sūnus gyvena kartu su jais, vakarais jis porą valandų, nuo 17 valandos, kieme vedžioja šunį, visos tos dienos buvo vienodos, tačiau tuo laiku, t.y. 2013 m. lapkričio 14 d., jis turėjo būti prie namų. Dieną prieš ar po jis ėjo į Pilaitės polikliniką. Atsimena, kad po kelių dienų jų bute buvo daroma krata. Pareigūnai nieko nerado. Svetimų daiktų namuose nebuvo. A. aiškina jai, kad nieko nedarė, todėl apkaltintas be pagrindo.
Vertindamas nukentėjusiosios parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo proceso metu, teismas daro išvadą, kad jos parodymai dalyje dėl asmens, kuris vykdė atvirą jos rankinės pagrobimą, požymių, drabužių apibūdinimo ir kitų svarbių bylai aplinkybių yra itin nenuoseklūs.
Telefoninio pranešimo bendrajam pagalbos centrui metu 2013 m. lapkričio 13 d. 18:15:30 val. nukentėjusioji nurodė, kad pagrobimą įvykdė vaikinas „su mėlyna striuke, kepurę užsimaukšlinęs, nedidelio ūgio“ (t.1 b.l.13-14), atvykusiam į įvykio vietą pareigūnui V. L. ji nurodė, kad jis buvo „apsirengęs mėlyna striuke su baltu kapišonu“ (t.1 b.l.20), 2013 m. lapkričio 14 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G.K. M. parodė, kad tai buvo „jaunas vaikinas, apie 18 metų. Apsirengęs šviesiai mėlyna striuke, matėsi pilkos ar baltos spalvos kapišonas, kuris buvo ant galvos, lieknas, neaukštas“. Tokiu būdu, nukentėjusioji akcentuoja, jog nusikaltimą įvykdęs asmuo buvo nedidelio ūgio, kad jo striukė - mėlynos spalvos, nurodo, kad buvo su kepure, kitą kartą, kad buvo su kapišonu, kurio spalva skiriasi nuo striukės spalvos - baltu ar pilku kapišonu.
Nenuoseklumą pirminiame pranešime Bendrajam pagalbos centrui (toliau tekste-BBC) ar nukentėjusiosios G.K. M. parodymuose įvykio dieną (2013-11-14) galima paaiškinti stresine situacija, nes nusikaltimas buvo vykdomas atvirai, nukentėjusioji vijosi nusikaltusį asmenį, krito. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusioji nieko nepasisakė apie tai, jog ji būtų pažinojusi ir mačiusi tą vaikiną iki atvirosios vagystės vakaro. Tuo tarpu po įtariamojo A. M. sulaikymo (2013 m. lapkričio 20 d.), nukentėjusioji G.K. M. 2013 m. lapkričio 21d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad yra mačiusi jį anksčiau praeitais metais tame pačiame grožio salone, kad žino jo vardą – A., jis siūlė pirkti iš jo kvepalus, kirpėja N. pirko jai iš jo kvepalus už 100 litų. Kvepalai pasirodė falsifikuoti, todėl vėliau skambino jam (t.1 b.l.45-46). Teismo posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, kad iš tikrųjų ji nematė to vaikino, kuris ateidavo į grožio saloną ir platino kvepalus, nematė jo veido, kitų požymių, todėl negalėtų ir atpažinti bei susieti su tuo asmeniu, kuris 2013 m. lapkričio 14 d. įvykdė jos rankinuko pagrobimą. Tiksliai negali pasakyti, kas iš policijos pareigūnų tai padarė, tačiau surašytos protokole aplinkybės jai buvo pasufleruotos ir įtrauktos į protokolą, kurio ji neskaitė. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji parodė: “gal tyrėja, gal iš policininkų kas nors pasakė, kad jis buvęs kirpykloje“ (t.2 b.l. 155). 2013 m. lapkričio 21 d. apklausos protokole nurodytas šio tyrimo veiksmo laikas: nuo 12.50 val. iki 13.20 val. Apklausta teismo proceso metu policijos tyrėja liudytoja M. B. parodė, kad reikia tikėti datomis ir protokolais. Tokiu būdu, darytina išvada, kad nukentėjusiosios apklausa vyko iki atpažinimo veiksmo ir, kadangi nukentėjusioji aiškina, jog kvepalus pardavinėjusio asmens požymių, veido ji nematė ir negalėtų atpažinti, nėra pagrindo netikėti jos aiškinimais, kad dar iki apklausos 2013 m. lapkričio 21 d. nukentėjusiajai policijos pareigūnų buvo suteikta informacija, jog atvirą pagrobimą vykdė tas vaikinas, kuris platino grožio salone kvepalus ir kurio vardas A. Teismo proceso metu nukentėjusioji negalėjo prisiminti ir konkretizuoti, kas iš pareigūnų tokią informaciją jai suteikė ir kodėl taip buvo surašytas jos apklausos protokolas. Tačiau, įvertinus tai, jog 2013 m. lapkričio 21 d. apklausos protokole (t.1 b.l.45-46) nukentėjusiosios buvo iš esmės įvardintas asmuo, kuris vykdė atvirą vagystę, o būtent A., kuris anksčiau platino kvepalus ir buvo grožio salone, atsižvelgiant į pačios nukentėjusiosios aiškinimus, kad tai nebuvo jos savarankiški parodymai, darytina išvada apie pastarųjų nukentėjusiosios parodymų procesinį ydingumą.
Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kad apklausos protokole dėstomą informaciją apie tai, kad nusikaltimą vykdė A., kuris iki tol lankėsi grožio salone, jai suteikė policijos pareigūnai, kadangi nuo pat pradžios šio įvykio tyrimo nukentėjusioji ir grožio salono darbuotojai šio nusikaltimo visiškai nesiejo su asmeniu, kuris yra buvęs anksčiau grožio salone, t.y. su kaltinamuoju A. M.. Į įvykio vietą skubiai atvykęs policijos pareigūnas M. B. parodė, kad nukentėjusioji ir neprisistačiusi kirpėja aiškino, kad vaikinas buvo su mėlyna striuke ir baltu kapišonu, kad jis gali gyventi tame pačiame name Laisvės pr.40 (t.1 b.l. 63, 41).
Lietuvos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus.
Lietuvos BPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka – tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 straipsnio 1 dalis.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypatingai svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.
Teismas pažymi, kad šioje byloje itin svarbiais įrodymais galėtų būti asmens parodymo atpažinti protokolai, kuomet nukentėjusiajai G.K. M. ir liudytojai J. L. buvo pateiktas tarp trijų asmenų atpažinimui įtariamasis A. M..
Asmens parodymo atpažinti tvarka reglamentuojama BPK 192 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalyje numatytą išlygą, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotrauką asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Tai gali būti daroma ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo. Įstatyme nenumatyta, kad šiais atvejais turi būti priimamas atskiras procesinis sprendimas. Kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje, sprendžia teismas.
Asmens parodymo atpažinti procedūra yra specifinė, todėl procesiniai veiksmai turi būti atlikti tiksliai, nuosekliai, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnyje nustatytos tvarkos.
2013 m. lapkričio 21 d. asmens parodymo atpažinti protokole nurodyta, kad nukentėjusioji G. K. M. iš trijų asmenų atpažino įtariamąjį A. M. (t.1 b.l. 49-51). Teismas daro išvadą, kad šis procesinis veiksmas įrodomosios vertės neturi, kadangi dar iki jo atlikimo nukentėjusiajai buvo suteikta informacija, jog atvirą vagystę padarė asmuo, lankęsis grožio salone, kurio vardas A. ir apie tai išdėstyta buvo apklausos protokole dar iki atpažinimo veiksmo. Nukentėjusioji nurodo ir tą aplinkybę, kad atpažinimo pradžioje įtariamasis pats pasisakė, kad yra buvęs grožio salone. Ji ir nurodė atpažįstanti jį. Teismo proceso metu ji teigia, kad, nepaisant neteisingai fiksuotų jos parodymų, ji pasisako, jog rankinuko vagystę įvykdė būtent kaltinamasis, atpažįsta jį ir teismo salėje. Matė jį ne tik nusikaltimo dieną, tačiau ir kitą dieną perėjoje, tai tikrai buvo kaltinamasis.
Taigi, nors nukentėjusioji proceso metu nurodo, kad asmenį, kuris vykdė atvirą vagystę, matė ne tik grožio salone, bet ir kitą dieną po įvykdytos vagystės, todėl atpažįsta jį teismo salėje, teismas atkreipia dėmesį į jos pirminius parodymus, kuomet G.K. M. teigė, kad nusikaltimą vykdė vaikinas apie 18 metų, neaukštas, ji nurodo, kad : „į grožio saloną jis įbėgo labai greitai, todėl vaikino veido asmeniškai nemačiau“ (t.1 b.l.41), vėliau gi parodė, kad jis aukšto ūgio, virš 20 metų amžiaus, liekno kūno sudėjimo, identifikavo jį kaip A. (t.1 b.l.49,52). Teismas pažymi, kad kaltinamajam A. M. nusikaltimo dieną buvo 30 metų. Pažymėtina, kad iki atpažinimo procesinio veiksmo apklausos metu, pakeitusi įtariamojo amžiaus, ūgio požymių aprašymus, nukentėjusioji G.K. M. nenurodė įvykdžiusio nusikaltimą asmens veido ir jokių kitų svarbių atpažinimui požymių (t.1 b.l.45-46). Taigi, ji net nepaneigė pirmojoje apklausoje suteiktos informacijos, jog vaikino niekada anksčiau nėra mačiusi, į grožio saloną jis įbėgo labai greitai, todėl vaikino veido ji asmeniškai nematė (t.1 b.l.41). Nenuosekliai nukentėjusioji apibūdino ir kaltininko drabužius: per atpažinimo veiksmą nukentėjusioji pareiškė kad atpažintas asmuo yra su ta pačia mėlynos spalvos striuke. Pranešime BBC nukentėjusioji nurodė, kad jis buvo <„ su mėlyna striuke, kepurę užsimaukšlinęs, nedidelio ūgio>“ (t.1 b.l.14), atvykusiam į įvykio vietą pareigūnui V. L. nukentėjusioji aiškino, kad rankinę pagrobė vaikinas <“apsirengęs mėlyna striuke su baltu kapišonu>“ (2013-11-14 V. L. tarnybinis pranešimas, t.1 b.l. 20), apie striukės pilką ar baltą kapišoną nukentėjusioji G.K. M. nurodė ir 2013 m. lapkričio 21 d. apklausos metu (t.1 b.l.45-46). Pažymėtina, kad kaltinamojo A. M. striukės kapišonas nėra baltas, tačiau tokios pat spalvos, kaip ir striukė, o kapišono vidus yra dar tamsesnis ir ne baltas bei ne pilkas (t.1, b.l.70).
2013 m. lapkričio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta liudytoja J. L., kuri parodė, jog įvykio vakarą namo Laisvės pr. 40, Vilniuje, matė nepažįstamą vaikiną, nurodė jo požymius (t.1 b.l. 67).
Po apklausos tą pačią dieną buvo atliktas įtariamojo atpažinimas per veidrodinį stiklą, kurio metu liudytoja atpažino A. M., kaip asmenį, kurį matė įvykio dieną namo Laisvės pr. 40, Vilniuje (t.1, b.l.68-70).
Tačiau dėl padarytų pažeidimų, o būtent dėl to, kad dar iki atpažinimo liudytojai buvo parodyta asmens, kurį ji turės vėliau atpažinti, nuotrauka, bei buvo pasakyta, jog šis asmuo yra pareigūnų akiratyje, atpažinimo rezultatai įrodomosios vertės netenka, nes nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos BPK 192 str. nustatytos tvarkos.
Tai, kad liudytojai J. L. iki atpažinimo buvo parodyta įtariamojo A. M. nuotrauka, buvo nustatyta teismo proceso metu, ikiteisminio tyrimo eigoje šis veiksmas procesiškai fiksuojamas nebuvo. Be to, nustatyta, kad buvo rodoma viena asmens nuotrauka, tai nebuvo parodymas atpažinti iš kartotekos. Pažymėtina, kad toks veiksmas (nuotraukos demonstravimas) aplamai nebuvo dokumentaliai įformintas. Tuo tarpu netikėti liudytojos J. L. parodymais, jog jai buvo rodoma viena nuotrauka, teismas neturi jokio pagrindo. Nustatyta, jog ji pati skambino policijai, vėliau nurodė, kad pareigūnas buvo net jos darbovietėje, ką patvirtino ir pats pareigūnas L. A., aiškindamas, jog jis nuotraukos nerodė, tačiau tai galėjo padaryti kuris nors kitas pareigūnas.
Pareigūnas, liudytojas L. A. nurodė, kad buvo gauta žvalgybinė informacija, jog nusikaltimą galėjo padaryti A. M., kad jis vyksta iš čigonų taboro, tuomet tos informacijos pagrindu jis ir buvo sulaikytas (t.2 b.l.115). Pažymėtina, kad policijos pareigūnas nurodo, jog pradžioje liudytoja (J. L.) informavo, po to buvo gauti operatyviniai duomenys. Šiame kontekste pažymėtina, jog liudytojai buvo rodoma viena A. M. nuotrauka, taigi vėliau operatyvinė informacija buvo reikalinga tik šio asmens sulaikymui. Dar pastebėtina, kad pareigūnas L. A. teigia, jog buvo gauta informacija, jog A. M., kurį jis pažinojo iš anksčiau, turi nemažą sumą pinigų (t.2 b.l.116), tačiau bylos duomenimis nustatyta priešingai - 2013-11-16 A. M. užstatė savo telefoną lombarde už 10 Lt (t.1, b.l.24).
Nukentėjusioji G.K. M. bei liudytoja J. L. teismo proceso metu nurodė aplinkybes, iš kurių teismas sprendžia apie tai, jog atpažinimo rezultatai netenka įrodomosios galios, teismui nurodė, kad ir viena, ir kita atpažįsta teismo salėje kaltinamąjį kaip asmenį, kuris vykdė nusikaltimą (nukentėjusioji G.K. M.) arba kurį matė namo laiptinėje (liudytoja J. L.), tačiau laikyti tai pakankamais įrodymais, kurių pagrindu galima būti priimti apkaltinamąjį nuosprendį, negalima. Kadangi iki tol nukentėjusiajai policijos pareigūnų buvo suteikta informacija apie šį asmenį, jis buvo įvardintas A., kuris lankėsi salone, o liudytojai buvo demonstruojama jo nuotrauka, buvo aiškinama, kad jis jau yra pareigūnų akiratyje. Nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą rodo ir tai, kad ji teismo proceso metu nurodė, kad atpažįsta ir teisme apklaustą liudytoją J. Š. kaip asmenį, kuris buvo užėjęs į saloną pirmas ir pasišalino, nors ikiteisminio tyrimo eigoje ji aiškino, jog „pirmojo vaikino veido neįsidėmėjo, nes sėdėjo nugara“ (t.2 b.l.55).
Kratos metu kaltinamojo A. M. gyvenamojoje vietoje nukentėjusiosios daiktų, pinigų rasta nebuvo (t.1,b.l.189-192).
Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad kaltinamojo mobilaus ryšio telefonas būtų buvęs naudojamas nusikaltimo vietovėje. Buvo nustatyta, kad kurį laiką nukentėjusiosios telefonas buvo naudojamas su numeriu, kuris anksčiau galėjo priklausyti J. Š. (t.1 b.l.122), tačiau pastarasis neigia šias aplinkybes, aiškina, kad jokio mobiliojo ryšio telefono iš kaltinamojo nėra gavęs. Byloje nėra surinkta įrodymų, kurie paneigtų liudytojo aiškinimus. Kitų veiksmų, išskyrus jo apklausą ir akistatą su K. L., ikiteisminio tyrimo metu atlikta nebuvo.
Tokiu būdu, teismas, patikrinęs ir įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nukentėjusiosios itin nenuoseklius parodymus dėl asmens, įvykdžiusio jos turto atvirą pagrobimą, požymių, pripažinęs, kad atpažinimai buvo atlikti pažeidžiant proceso įstatymo reikalavimus, patikrinęs kitus byloje esančius duomenis – kaltinamojo parodymus, kuriuose jie neigia atvirosios vagystės įvykdymą, jo motinos N. M. parodymus, Karoliniškių poliklinikos atsakymą, lombardo kvitą, apklaustų liudytojų J. L., T. K., G. K., N. G., M. B., L. A., J. Š., V. L., M. B. parodymus, konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiosios G.K. M. turto atvirąją vagystę padarė būtent kaltinamasis A. M..
Teismo proceso metu nukentėjusioji nurodė, kad mato teismo salėje kaltinamąjį ir jis yra tikrai tas asmuo, kuris vykdė jos rankinės vagystę, liudytoja J. L. taip pat teigia, kad kaltinamasis yra tas asmuo, kurį ji matė namo laiptinėje, tačiau atsižvelgiant į teismo nustatytus įstatymo pažeidimus prieš vykdant 2013-11-21 nukentėjusiosios apklausą ir atpažinimo veiksmą (jai buvo pasakyta, jog vagystę vykdė A., kuris platino kvepalus) bei nustačius, kad liudytojai J. L. iki atpažinimo buvo demonstruojama kaltinamojo A. M. nuotrauka, laikyti jų parodymus teisme dėl kaltinamo asmens atpažinimo pakankamais apkaltinant kaltinamąjį, negalima. Tuo labiau, kad nukentėjusioji teigia, kad nei kvepalų platintojo, nei asmens, kuris vykdė vagystę, veido ji nematė (t. 1 b.l. 41, t. 2 b.l. 53, 155).
BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).
Nustačius, kad surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti asmens kaltę, darytina išvada, kad kaltinamasis A. M. išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Dėl civilinio ieškinio
Nukentėjusioji G.K. M. pareiškė 5796 Lt dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti ir 10000 Lt reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Civilinis ieškinys atmestinas (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 303 str. 5 d. 2 p., 307 str. 4 d., 308 str., teismas
nusprendė:
A. M., neįrodžius, kad jis dalyvavo nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. padaryme, išteisinti.
Kardomąją priemonę A. M. - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento (asmens paso) paėmimą - panaikinti.
Nukentėjusiosios G. K. M. civilinį ieškinį atmesti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.