Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-29 · Civilinė byla Nr. 2S-1595-431/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-11-29Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-30Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-29
Bylos Nr.
2S-1595-431/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14241-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Ieškovas
N. M.
Kategorijos
  • 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1595-431/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14241-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija: 15.5.; 18.2.1.; 122.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 29 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo įvykdyti Vilniaus lopšelio – darželio „Bitutė“ darbo ginčų komisijos sprendimus ir darbo užmokesčio išieškojimo per laikotarpį nuo 2012-05-07 sprendimo priėmimo iki sprendimų visiško įvykdymo dienos, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BĮ „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti Vilniaus miesto lopšelio-darželio „Bitutė“ darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) – 2012-05-07 sprendimą, 2012-11-26 sprendimą Nr. DGK-2 ir 2012-12-18 sprendimą Nr. DGK-3; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 sprendimo priėmimo iki Darbo ginčų komisijos sprendimų, nurodytų ieškinyje, visiško įvykdymo dienos, bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-03-16 įsakymu Nr. 41-243 „Dėl drausminės nuobaudos N. M.“ jai buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Ginčydama paskirtą drausminę nuobaudą, ieškovė 2012-05-04 pateikė skundą Darbo ginčų komisijai, kuri 2012-05-07 sprendimu ieškovei 2012-03-16 paskirtą drausminę nuobaudą panaikino. Sprendimui įsiteisėjus, ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją bei pateikė Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 sprendimą. Atsakovas 2012-06-06 rašte nurodė ieškovei, jog netenkins jos prašymo panaikinti drausminę nuobaudą ir nevykdys Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 sprendimo, kadangi minėtame sprendime nurodyti motyvai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo atsakovo netenkina. Ieškovė 2012-10-04 dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamentą dėl 2012-03-16 drausminės nuobaudos panaikinimo, tačiau 2012-11-13 rašte jai buvo nurodyta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nebus vykdomas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-27 įsakymu Nr. 41-809 „Dėl drausminės nuobaudos N. M. skyrimo“ ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Šią drausminę nuobaudą ieškovė taip pat skundė Darbo ginčų komisijai, kuri 2012-11-26 sprendimu Nr. DGK-2 drausminę nuobaudą – papeikimą, panaikino. 2012-11-27 raštu Nr. SD-33 ieškovė atsakovui pateikė 2012-11-26 sprendimo išrašą ir pareikalavo jį įvykdyti, tačiau atsakovas sprendimo neįvykdė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-10-11 įsakymu Nr. 41-948 „Dėl Vilniaus miesto švietimo įstaigų direktoriams tarnybinių atlyginimų koeficientų nustatymo“ ieškovei buvo nustatytas minimalaus - 25,35 tarnybinio atlyginimo koeficientas, nors anksčiau buvo nustatytas – 26,75. Atlyginimo koeficientas buvo sumažintas neteisėtai, be to, atgaline data, t.y. nuo 2012-09-01. Ieškovė 2012-10-15 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamentą prašydama jai taikyti anksčiau nustatytą 26,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą, taip pat reikalavo nurodyti visus nustatyto tarnybinio atlyginimo koeficiento sumažinimo motyvus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas 2012-11-13 rašte „Dėl tarnybinės algos koeficiento“ nurodė, jog minimalus tarnybinio atlyginimo koeficientas ieškovei buvo nustatytas dėl to, kad ji turi drausminę nuobaudą – papeikimą. Ieškovė, atsakovui atsisakius vykdyti Darbo ginčų komisijos sprendimus, 2013-02-19 kreipėsi į biudžetinę įstaigą „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ su prašymu įvykdyti Darbo ginčų komisijos 2012-12-18 sprendimą, tačiau trečiasis asmuo 2013-02-21 raštu paaiškino, kad jis be atsakovo leidimo nevykdys sprendimo. Darbo ginčų komisija buvo teisėtos sudėties, o procedūrinis pažeidimas nesudaro pagrindo kvestionuoti sprendimo teisėtumo. Atsakovas galėjo skirti savo darbuotoją į Darbo ginčų komisiją, tačiau to nepadarė, teismui priimtų sprendimų neginčijo. Du Darbo ginčų komisijos nariai buvo paskirti direktorės, o kitus du išrinko darbuotojai. Ieškovei drausminė nuobauda – papeikimas, buvo panaikinta, todėl jai nustatytas koeficientas yra neteisingas ir turi būti perskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, priteisiant po 161,06 Lt už kiekvieną dieną nuo pirmo Darbo ginčų komisijos sprendimo nevykdymo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Paaiškino, jog Darbo ginčų komisijos sprendimai yra nepagrįsti, pripažintini niekiniais ex officio, todėl atsakovas negali būti įpareigotas vykdyti neteisėtus ir negaliojančius Darbo ginčų komisijos sprendimus. Paaiškino, kad Darbo ginčų komisija buvo sudaryta tik iš ieškovei pavaldžių asmenų. Komisija nagrinėjo ir panaikino ginčo įsakymus nedalyvaujant atsakovui. Vilniaus lopšelio-darželio darbo ginčų komisija neturėjo įgaliojimų nagrinėti ir pasisakyti dėl atsakovo priimtų įsakymų galiojimo. Pagal DK 294 straipsnio nuostatas, galiojusias darbo ginčų komisijos sprendimų priėmimo metu, atsakovas negalėjo skųsti minėtų sprendimų. Jei būtų patenkinti ieškovės reikalavimai, t.y. būtų padidintas darbo užmokesčio koeficientas bei panaikintos drausminės nuobaudos, susidarytų neteisėta situacija, kuomet ieškovei pavaldūs darbuotojai nustatytų darbo užmokesčio ir nuobaudų skyrimo tvarką.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Biudžetinė įstaiga „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ paaiškino, kad tarnybinio atlyginimo koeficientus ugdymo įstaigų vadovams nustato įsakymais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011-07-18 įsakymu Nr. V-1315, o trečiojo asmens darbuotojai jais vadovaujasi, skaičiuodami darbo užmokestį. Prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-02 nutartimi nutraukė civilinę bylą Nr. 2-20841-803/2013 iš dalies dėl reikalavimų įpareigoti atsakovą įvykdyti Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 sprendimą, 2012-11-26 sprendimą Nr. DGK-2, 2012-12-18 sprendimą DGK-3. Tenkino iš dalies ieškovės prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už delsimą vykdyti Darbo ginčų komisijos sprendimą ir priteisė ieškovei 2000 Lt darbo užmokesčio iš atsakovo.

Teismas nustatė, kad ieškovė sudarė darbo sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri pagal kompetenciją įgyvendina funkcijas, susijusias su įsteigtų juridinių asmenų vadovų darbo santykiais (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 4 punktas, 16 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus miesto lopšelis-darželis „Bitutė“ yra ieškovės darbdavys. Tokia teisinių santykių kvalifikacija atitinka ir atsakovo nurodytą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T.D. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-274/2006).

Įsakymų dėl drausminių nuobaudų skyrimo momentu galiojusio DK 288 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sudaromos iš vienodo skaičiaus darbuotojų ir darbdavio atstovų. Darbuotojų atstovus renka darbuotojų susirinkimas (konferencija). Teismas pažymėjo, jog kitose panašaus pobūdžio bylose atsakovas pats nurodo aplinkybę, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra kompetentinga sudaryti darbo ginčų komisiją, kuri nagrinėtų prašymą dėl paskirtos nuobaudos - papeikimo – panaikinimo (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.A. v. Vilniaus lopšelis - darželis „Vėrinėlis“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija bylos Nr. 2A-984-567/2013). Pagal teismų formuojamą praktiką teismas gali sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, nesant ginčo šalies reikalavimo, ir taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.R. v. M.V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; kt.). Atsakovui įstatymas nesuteikia teisės dalyvauti kitos įstaigos sudarytos darbo ginčo komisijos darbe. Darbo ginčų komisija, nagrinėdama ieškovės prašymą, veikė pagal savo kompetenciją (ginčo sprendimo metu galiojusio DK 295 straipsnis). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog sprendimai būtų akivaizdžiai niekiniai, o atsakovui nekeliant ginčo dėl sprendimų ir neįrodinėjant, jog dėl tokių priimtų sprendimų yra daroma žala atsakovui, kaip Vilniaus lopšelio – darželio „Bitutė“ steigėjui, teismas negali dėl jų pasisakyti, nes būtų pažeisti šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo principai (CPK 13, 17 straipsnis).

Teismas sutiko su ieškovės atstovo argumentu, jog raštvedžio funkcijas vykdžiusio asmens pasikeitimas, nesudaro pagrindo spręsti, jog Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 sprendimas būtų neteisėtas, nes raštvedys atlieka tik technines, pagalbines funkcijas. DK 288 straipsnis nenumatė, kaip darbdavys galėjo pateikti prašymą, todėl tai, kad ieškovė pati kreipėsi Darbo ginčų komisiją, nesudaro pagrindo spręsti, jog komisija privalėjo atsisakyti priimti skundus, nes pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką ji turėjo kreiptis būtent į darželio sudarytą Darbo ginčų komisiją.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovui buvo žinoma suformuota kasacinio teismo praktika, kur buvo išaiškinta, jog ieškovės darbdaviu nėra Vilniaus miesto savivaldybės administracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T.D. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-274/2006). Atsakovas nagrinėjamoje byloje neginčijo šios aplinkybės ir teismas dėl to negali spręsti kitaip (CPK 4 straipsnis). Tai reiškia, kad atsakovui, kuris nėra laikomas darbdaviu, nėra apribota teisė kreiptis į teismą ir ginčyti kitais pagrindais sprendimus, jei jie pažeidžia jo, kaip steigėjo teises (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė įrodymų, jog siekė ginti savo teises, sprendimai nėra nuginčyti.

Ginčo metu galiojusio DK 294 straipsnio 1 dalis numatė, kad „Darbo ginčų komisijos sprendimą atsakovas turi įvykdyti per dešimt dienų nuo sprendimo nuorašo gavimo dienos, jei sprendime nenustatytas kitas jo įvykdymo terminas“. Lingvistiškai aiškinant šią normą spręstina, kad sprendimas laikomas įvykdytu tada, kai realiai įvykdomi visi veiksmai, kuriuos darbo ginčų komisija įpareigoja atlikti darbdavį. Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 protokole Nr. 1 įformintu sprendimu buvo nuspręsta „panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-03-16 įsakymu Nr. 41-243 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą“. Taigi Darbo ginčų komisija klausimą išsprendė iš esmės ir jokių papildomų įpareigojimų atsakovui nenustatė, priimtas sprendimas yra sudėtinė individualaus darbo ginčo dalis. Teismas išaiškino, kad pagal sprendimo priėmimo metu galiojusių DK, CPK nuostatas darbo ginčų komisijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus darbo ginčą DK XIX skyriaus nustatyta tvarka, buvo laikomas savarankiškai vykdytinas ir vykdomasis dokumentas, būtent kurį (o ne jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą) antstolis vykdo pagal CPK vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas. Šiuo metu galiojančio DK 298 straipsnis taip pat numato, kad įsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas ir jis yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso nustatyta tvarka. Todėl teismas, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 6 dalimi, 293 straipsnio 3 punktu, bylą iš dalies dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą įvykdyti Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 sprendimą nutraukė. Teismas taip pat konstatavo, jog Darbo ginčų komisijos 2012-11-26 protokolas Nr. DGK-2 ir 2012-12-18 protokolas Nr. DGK-3, kuriuose įforminti sprendimai, yra vykdomieji dokumentai, su kuriais ieškovė turi kreiptis į pasirinktą antstolį, todėl bylą iš dalies dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą įvykdyti Darbo ginčų komisijos 2012-11-26 ir 2012-12-18 sprendimus nutraukė. Kartu teismas pažymėjo, jog įstatymas suteikė teisę darbo ginčų komisijoms spręsti individualius ginčus dėl darbo užmokesčio (galiojusio DK 297 straipsnio 1 dalis). Priimdama 2012-12-18 sprendimą Darbo ginčų komisija nenustatinėjo įstaigos vadovo atlyginimo, o sprendė dėl piniginių reikalavimų išieškojimo, pripažinusi, jog nebuvo pagrindo mokėti sumažinto atlyginimo.

Teismas nustatė, kad Darbo ginčų komisijos 2012-05-07 sprendimu ir 2012-11-26 sprendimu individualūs ginčai buvo išspręsti iš esmės, darbdaviui jokių įpareigojimų nebuvo nustatyta, todėl ieškovės reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atmetamas, kaip neįrodytas.

Teismas nustatė, kad Darbo ginčų komisijos 2012-12-18 protokole Nr. DGK-3 įforminto sprendimo – per 10 dienų išmokėti atlyginimo skirtumą nuo sprendimo pateikimo dienos, atsakovas neįvykdė. Įstatymas numatė, jog darbo ginčų komisijų sprendimai gali būti skundžiami per mėnesį (293 straipsnio 1 dalis), tokiu atveju taikant įstatymo analogiją spręstina, jog pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, Darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja. Taigi atsakovas privalėjo išmokėti atlyginimo skirtumą 2013 m. sausio 31 d. (DK 26 straipsnio 1 dalis), tačiau piniginio reikalavimo neįvykdė. Teismas įvertino tai, kad nebuvo vykdomas 2012-12-18 sprendimas, kuriuo nuspręsta įpareigoti išmokėti tik nedidelę dalį vidutinio darbo užmokesčio, kuris priklausė iki 2012-09-01, t.y. 1,4 koeficiento. BĮ „biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ pateiktas skaičiavimas, jog ieškovės dienos vidutinis darbo užmokestis yra 155,19 Lt. Ginčo metu bazinė mėnesinė alga buvo 122 Lt. Taigi akivaizdu, jog ieškovės reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo tenkinus, būtų pažeistas proporcingumo principas, kuris yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas (CK 1.5 straipsnis). Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Be to, įstatyme nėra imperatyviai nurodyta, jog turi būti išieškomas vidutinis darbo užmokestis. Nuo Darbo ginčų komisijos 2012-12-18 sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos buvo 105 darbo dienos. Tokiu atveju ieškovės prašoma priteisti suma mažintina iki 2000 Lt, nes ieškovė visą ginčo laikotarpį gavo darbo užmokestį, o neįvykdžius Darbo ginčų komisijos sprendimo neteko tik dalies pajamų. Pažymėtina ir tai, kad pagal šiuo metu galiojantį DK 300 straipsnio 3,4 dalis priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-02 nutarties dalį, kuria iš dalies buvo tenkinti ieškovės reikalavimai, ir atmesti ieškinį, pašalinti iš teismo nutarties motyvus, kad darbo ginčų komisijos sprendimai dėl nuobaudų panaikinimo ir koeficientų nustatymo yra privalomi vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nors sudarant darbo ginčus nagrinėjusią komisiją buvo formaliai laikytasi DK nuostatų, tai yra buvo paskirta po vienodą skaičių darbdavio ir darbuotojo atstovų, tačiau buvo pažeisti nešališkumo, teisėtumo, protingumo, sąžiningumo ir kiti pamatiniai principai, kadangi direktorei paskirtų nuobaudų panaikinimo bei steigėjo atžvilgiu imperatyvaus pobūdžio įpareigojimus dėl atlyginimo pagal padidintą koeficientą mokėjimo klausimus sprendė pačios direktorės – ieškovės N. M. įsakymais paskirti darbdavio atstovai bei direktorei pavaldūs darbuotojai. Ieškovės darbdavys, Vilniaus lopšelis-darželis „Bitutė“ nebuvo tinkamai, nešališkai atstovaujamas, o priimtais steigėją įpareigojančiais sprendimais dėl darbo užmokesčio pagal didesnį taikytiną koeficientą perskaičiuoti mokėtiną atlyginimą, neteisėtai įsikišo į steigėjo kompetenciją ir ją neteisėtai apribojo.Teismas vadovavosi Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-18 įsakymu Nr. V-1315 „Dėl švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatančiu, jog sausio 1 d. vaikų skaičiaus rodikliai sudaro pagrindą spręsti dėl tarnybinių atlyginimų koeficientų keitimo, o nustatant ikimokyklinių įstaigų vadovų tarnybinių atlyginimų koeficientus, turi reikšmę tik vaikų skaičius sausio 1 d., pedagoginio darbo stažas ir suteiktos vadybinės kvalifikacinės kategorijos. Teismas nurodė, jog tokiu atveju drausminės nuobaudos (ne)turėjimas negalėjo turėti įtakos priimant įsakymą dėl tarnybinės algos koeficiento. Aprašas nenumato baigtinio sąrašo aplinkybių ir atvejų, kuriems esant skiriamas konkretaus dydžio koeficientas. Aprašas vadovus išskirsto į tam tikras vienodais požymiais apibūdintų subjektų grupes pagal įstaigoje esamą vaikų skaičių bei turimą kvalifikaciją ir stažą, bei šioms subjektų kategorijoms priskiria skirtingas taikytinas darbo užmokesčio koeficiento dydžio ribas, tai yra nuo mažiausio taikytino iki didžiausio taikytino atitinkamai išskirtai kategorijai. Tuo tarpu Vilniaus lopšelių-darželių direktoriaus atlyginimo dydį nustato Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-18 įsakymu Nr. V-1315 „Dėl Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šio įsakymo 8.7 punkte nustatyta, kad tarnybinio atlyginimo koeficientą įstaigos vadovui nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo – nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius. Tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas spręsti, kokį konkretų koeficiento dydį taikyti ribose nuo 25,35 iki 28,15, kokį konkretų dydį, neperžengiant nurodytų ribų, taikyti kiekvienu konkrečiu atveju, neatmetant ir galimybės atsižvelgti į ikimokyklinės įstaigos vadovui galiojančias nuobaudas ar kitas sprendimo dėl konkretaus koeficiento taikymo priėmimui turinčias reikšmės aplinkybes, kurių baigtinio sąrašo nei aukščiau nurodytas teisės aktas, nei kiti galiojantys teisės aktai nenumato, kaip nenumato draudimo, esant galiojančiom drausminėms nuobaudoms, taikyti mažesnį darbo užmokesčio koeficientą. Todėl situacija, kai taikytiną koeficiento dydį ikimokyklinės įstaigos vadovui nustato jam pavaldūs darbuotojai, priimdami sprendimus įpareigoti per 10 dienų išmokėti atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl to, jog nebuvo taikytas norimas aukštesnis, tai yra 26,75 tarnybinio atlyginimo koeficientas, taip išvengiant įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos valios, pažeidžia teisės aktų nuostatas ir prieštarauja teisėtumo principui. Susidariusio atlyginimo skirtumo (2000,00 Lt) priteisimas, taikant aukštesnį koeficientą, kai teisėtai ieškovei, skiriant atlyginimą, buvo nustatytas taikytinas mažesnis atlyginimo koeficientas (25,35), yra visiškai nepagrįstas.Teismas nepagrįstai sprendė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimai nėra akivaizdžiai niekiniai. Nagrinėjamu atveju yra priešingai – šie sprendimai yra akivaizdžiai niekiniai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija jų neprivalėjo ginčyti teismo tvarka. Vilniaus lopšelio darželio „Bitutė“ darbo ginčų komisija negali nustatyti privalomų įpareigojimų kitam subjektui – ikimokyklinės įstaigos steigėjui Vilniaus miesto administracijai, nes Vilniaus lopšelio darželio darbo ginčų komisija neveikia Savivaldybės administracijoje, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo ginčų komisija neveikia Vilniaus lopšelyje-darželyje „Bitutė“, todėl akivaizdžiai niekine laikytina situacija, kai, neatstovaujant administracijos direktoriui, yra priimamas sprendimas naikinti administracijos direktoriaus įsakymus.Kritiškai vertintina teismo nurodyta praktika – Vilniaus apygardos teismo 2013-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-984-567/2013. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija yra pateikiama kiekvienoje konkrečioje byloje ir tai nereiškia, jog ji turi sutapti su kitose bylose pateikiama pozicija.

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą ieškovė N. M. prašo atmesti atskirąjį skundą. Nurodo, kad atsakovo argumentas, jog Darbo ginčų komisijos narių, pavaldžių ieškovei, išrinkimas, pažeidžia teisingumo ir kitus principus, yra nepagrįstas, kadangi tiek pačių darbuotojų išrinkti atstovai, tiek ir administracijos atstovai darbo ginčų komisijoje eidami komisijos nario pareigas nėra pavaldūs direktorei ir vadovaujasi tik jų pačių sąžine ir priima savarankiškus sprendimus, o ne vykdo direktorės nurodymus. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė darė ar padarė kokią nors įtaką darbo ginčų komisijos nariams, naudodamasi savo įgaliojimais. Savivaldybės teisė parinkti konkretų koeficientą nurodytose įsakymo ribose nuo 25,35 iki 28,15 nėra absoliuti, tai yra ji negali parinkti koeficiento vadovams pagal savo asmenines simpatijas ar antipatijas, o privalo parinkti vadovaudamasi objektyviais kriterijais ir tik griežtai laikantis darbo užmokestį ir jo keitimą reglamentuojančių teisės normų. Byloje nustatyta, kad nuo 2012-01-01 ieškovei savivaldybė parinko konkretų 26,75 koeficientą, tai yra savivaldybė pripažino, jog ieškovė 2012-01-01 tikrai atitinką šio koeficiento reikalavimus. Norėdama sumažinti koeficientą, savivaldybė turi nurodyti objektyvias koeficiento sumažinimo priežastis. Savivaldybė nurodė, jog minimalų tarnybinio atlyginimo koeficientą taiko visiems vadovams, turintiems papeikimą, o neturintiems drausminių nuobaudų, ji taiko maksimalų koeficientą. Pripažinus ieškovei skirtas drausmines nuobaudas neteisėtomis, ieškovei turėjo būti pagal savivaldybės įvardintus kriterijus paskirtas maksimalus 28,15 koeficientas. Darbo ginčų komisija nustatė, jog ieškovei turi būti taikomas ankstesnis savivaldybės nustatytas 26,75 koeficientas, todėl nebuvo peržengtos jokios ribos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutraukta civilinės bylos dalis dėl reikalavimų įpareigoti atsakovą vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimus ir iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už delsimą vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-02 nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, susijusias su darbo ginčų komisijų sudarymo, jų sprendimų priėmimo ir vykdymo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei N. M. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 41-D, kurios pagrindu ieškovė priimta dirbti į Vilniaus lopšelio – darželio „Bitutė“ direktorės pareigas nuo 2001-05-30 iki 2006-05-29, o nuo 2004-08-27 darbo sutartis pakeista į neterminuotą (b.l. 52-61). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012-03-16 įsakymu Nr. 41-243 „Dėl drausminės nuobaudos N. M. skyrimo“ ieškovei buvo skirtas papeikimas už tai, jog ji nerūpestingai ir aplaidžiai vykdė savo, kaip Vilniaus lopšelio – darželio „Bitutė“ direktorės, pareigas (b.l. 6,76). Ieškovė, nesutikdama su skirta drausmine nuobauda, 2012-05-04 pateikė skundą Darbo ginčų komisijai dėl jos panaikinimo, kuri 2012-05-07 protokole Nr. 1 nurodė, jog panaikina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-03-16 įsakymu Nr. 41-243 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, kadangi drausminė nuobauda buvo skirta praėjus 6 mėnesiams po pažeidimo nustatymo (b.l. 8-10). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-27 įsakymu Nr. 41-809 „Dėl drausminės nuobaudos N. M. skyrimo“ ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, su kuriuo ieškovė 2012-09-19 buvo supažindinta (b.l. 15-16,85-86). Ieškovė, nesutikdama su paskirta drausmine nuobauda, 2012-12-19 pateikė skundą Darbo ginčų komisijai (b.l. 25-26), kuri 2012-11-26 protokole Nr. DGK-2 nurodė, kad panaikina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-27 įsakymu „Dėl drausminės nuobaudos N. M. skyrimo“ Nr. 41-809 ieškovei skirtą nuobaudą (b.l. 27-31). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-10-11 įsakymu Nr. 41-948 „Dėl Vilniaus miesto švietimo įstaigų direktoriams tarnybinių atlyginimų koeficientų nustatymo“ ieškovei nuo 2012-09-01 iki 2012-12-31 buvo nustatytas 25,35 tarnybinio atlyginimo koeficientas (b.l. 17-20). Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamentui 2012-10-15 pateikė prašymą dėl tarnybinės algos koeficiento, kuriame nurodė, kad atsakovas be jos raštiško sutikimo sumažino jai tarnybinės algos koeficientą, taip pažeisdamas DK 120 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dėl to prašė ir po 2012-10-11 taikyti jai anksčiau nustatytą 26,75 koeficientą (b.l. 23). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas 2012-11-13 rašte Nr. A51-76186-(3.3.2.9-EM4) ieškovei nurodė, jog tarnybinio atlyginimo koeficientai buvo nustatyti atsižvelgiant į vadovų turimas drausmines nuobaudas – vadovui, turinčiam drausminę nuobaudą – papeikimą, nustatytinas minimalus, turintiems drausminę nuobaudą – pastabą, vidutinis, o visiems kitiems – maksimalus tarnybinio atlyginimo koeficientas (b.l. 24). Ieškovė, nesutikdama su 2012-10-11 įsakymu, pateikė skundą Darbo ginčų komisijai, prašydama panaikinti ir pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo dienos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-10-11 įsakymo Nr. 41-948 2.29 punktą, bei įpareigoti atsakovą ir trečiąjį asmenį nuo 2012-09-01 jai taikyti 26,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą (b.l. 93). Darbo ginčų komisija 2012-12-18 protokole Nr. DGK-3 nutarė panaikinti ir pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo dienos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-10-11 įsakymo Nr. 41-948 2.29 punktą, bei įpareigoti atsakovą nuo 2012-09-01 taikyti ieškovei 26,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą, nuo 2012-09-01 perskaičiuoti ieškovei mokėtiną atlyginimą, taikant 26,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą ir po atlyginimo perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2012-09-01 laiku neišmokėtą atlyginimo dalį ieškovei per 10 kalendorinių dienų nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo pateikimo dienos išmokėti (b.l. 34-36).

Pagal darbo ginčų komisijos sprendimų priėmimo metu galiojusią CPK 587 straipsnio 9 dalies redakciją vykdomaisiais dokumentais buvo pripažįstami institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Galiojusioje DK 298 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Nuo 2013-01-01 įsigaliojusi CPK 587 straipsnio 9 dalies redakcija numatė, jog vykdomieji dokumentai yra darbo ginčų komisijos sprendimai. DK 296-297 straipsnių nuostatos suteikia ginčo šalims, nesutinkančioms su darbo ginčų komisijos sprendimu, per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį teisme. Per minėtą terminą nepareiškus ieškinio teisme, darbo ginčo komisijos sprendimas įsiteisėja. Taigi, byloje nagrinėjami Darbo ginčų komisijos 2012-05-07, 2012-11-26 ir 2012-12-18 sprendimai yra įsiteisėję, todėl vykdomieji dokumentai.

Pagal drausminių nuobaudų skyrimo metu galiojusią DK 288 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisijos buvo sudaromos iš vienodo skaičiaus darbuotojų ir darbdavio atstovų. Sprendimus priėmusią darbo ginčų komisiją sudarė du darbdavio paskirti atstovai – A. G. ir I. V., ir du darbuotojų atstovai – D. S. ir M. L. (b.l.9). Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad DK 288 straipsnio 1 dalies, 291 straipsnio 2 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti ir nėra pagrindo minėtų sprendimų ex officio pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Atsakovas nei ginčo nagrinėjimo teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, jog minėtais sprendimais jam būtų daroma žala, nepagrindė, kuo pasireiškia darbo ginčo komisijos priimtų sprendimų neteisėtumas, nepateikė komisijos narių šališkumo įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik atsakovo abejonė dėl komisijos narių galimo šališkumo, nenustačius kitų įstatymų reikalavimų pažeidimų ginčijamuose sprendimuose, nesudaro pagrindo jų pripažinti negaliojančiais.

Darbo ginčų komisijos 2012-12-18 sprendimu Nr. DGK-3 buvo nuspręsta panaikinti ir pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo dienos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-10-11 įsakymo Nr. 41-948 2.29 punktą, kuriuo Vilniaus miesto lopšelio-darželio „Bitutė“ direktorei N. M. nustatytas – 25,35 tarnybinio atlyginimo koeficientas (bazinės mėnesinės algos dydžio). Taip pat atsakovas buvo įpareigotas nuo 2012-09-01 taikyti ieškovei 26,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą, nuo 2012-09-01 perskaičiuoti ieškovei mokėtiną atlyginimą, taikant 26,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą ir po atlyginimo perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2012-09-01 laiku neišmokėtą atlyginimo dalį ieškovei išmokėti per 10 kalendorinių dienų nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo pateikimo dienos Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (b.l. 34-36).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog minėtu sprendimu darbo ginčų komisija nenustatinėjo įstaigos vadovo atlyginimo, o sprendė dėl piniginių reikalavimų išieškojimo, pripažinusi, jog nebuvo pagrindo mokėti sumažinto atlyginimo. Atsakovas taip pat neginčijo šio komisijos sprendimo, neįrodinėjo, kad buvo pagrindas nustatyti atgaline data mažesnį atlyginimo koeficientą, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo skunde nurodytas argumentas, jog darbo ginčo komisija neteisėtai sprendė išimtinai atsakovo kompetencijai priskirtą klausimą, yra nepagrįstas.

Naginėjamo ginčo metu galiojusi DK 300 straipsnio redakcija nustatė, jog tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo arba darbo ginčų komisijos sprendimo ar nutarties arba nevykdo sprendimo pakeisti atleidimo iš darbo formuluotą, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Atsakovas nevykdė darbo ginčų komisijos 2012-12-18 sprendimo Nr. DGK-3, kuris yra įsiteisėjęs ir yra vykdomasis dokumentas, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės prašymą iš priteisė 2000,00 Lt darbo užmokestį ieškovei.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė