Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-2865-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01456-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 10.5; 55.1.3 (S)

2018 m. rugpjūčio 23 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. D. Y., N. Y., N. Y., O. Y. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai G. D. Y., N. Y., N. Y., O. Y. 2018-04-29 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP padavė skundą, prašydami panaikinti 2018-02-26 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-157 dalį, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui.

Paaiškino, kad ginčijamu įsakymu vidaus reikalų ministras nepagrįstai nusprendė neatkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės. Nurodė, kad pareiškėjų protėvis E. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, 2015-02-23 vidaus reikalų ministro įsakymu buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė E. L. anūkams (pareiškėjos broliui ir seseriai), proanūkiams. Todėl dėl ginčijamo įsakymo susiklostė situacija, kad pareiškėjos G. D. Y. broliui ir seseriai su jų vaikais Lietuvos Respublikos pilietybė yra atkurta, o pareiškėjai ir jos vaikams – ne. Pastaraisiais metais atkūrus Lietuvos Respublikos pilietybę daliai šeimos narių pareiškėjai buvo tikri, kad Migracijos departamentas jau atliko patikrą ir įsitikino, kad ir pareiškėjų protėvis atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo reikalavimus. Pareiškėjai įsitikinę, kad jų atžvilgiu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojami teisėtų lūkesčių apsaugos, taip pat teisinės valstybės principai. Valstybinės institucijos atliktas veiksmas, sukūręs teises ir pareigas vieniems asmenims, atitinkamai sukūrė lūkestį, jog šis veiksmas turės identiškas pasekmes ir kitiems palikuoniams, kurių faktinė padėtis identiška.

Nors Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2017-10-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940-06-15 (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys, pareiškėjų teigimu, toks išaiškinimas turėtų būti taikomas tik prašymams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pateiktiems po šio sprendimo įsiteisėjimo, neliečiantiems tos pačios šeimos palikuonių, taip pat turėtų būti taikomas tinkamai. Akcentavo, jog įstatymo formuluotė šiuo atveju yra visiškai nepasikeitusi, nepripažinta antikonstitucine, įstatyme suformuluota likusi lygiai tokia pati kaip kad iki 2017-10-31 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo. Nurodė, kad 2017-10-31 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. eA-4691-756/2017 šiuo atveju taikoma nepagrįstai, nes E. L. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, ne atskira valstybė, todėl teiginys neva E. L. 1940-06-15 neturėjo Lietuvos pilietybės yra nepagrįstas. Pagrindas prarasti Lietuvos pilietybę šiuo atveju būtų buvęs kitos valstybės pilietybės įgijimas, tačiau E. L. neįgijo kitos valstybės pilietybės, o įgijo tik mandatinės teritorijos (tai yra, Jungtinės Karalystės valdos) pilietybę ir todėl neprarado Lietuvos pilietybės.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys (kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą byloje Nr. eA-4691-756/2017, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga įvykdyta jei Lietuvos piliečiu būta iki pat 1940-06-15.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad E. L. 1940-06-15 nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės. Tarp Migracijos departamentui pateiktų dokumentų yra pačių pareiškėjų pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-19 raštas Nr. R4-2173, kuriame įrašyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje yra pilietybės referento 1935-08-26 raštas Nr. 54251 svetimšalių referentui įrašyti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę. Nurodytame rašte eil. Nr. 16 įrašytas E. L.. Šiuo atveju pareiškėjų lūkesčiai nebuvo teisėti, nes neatitiko Pilietybės įstatymo turinio, kurį išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. eA-4691-756/2017.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovai nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjai pateikė dokumentus, patvirtinančius pareiškėjų prosenelio E. L., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tuo tarpu Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-19 rašte Nr. R4-2173 įrašyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje yra pilietybės referento 1935-08-26 raštas Nr. 54251 svetimšalių referentui įrašyti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybe, šiame rašte eil. Nr. 16 įrašytas E. L.. Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjų senelis (prosenelis) E. L. išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11, tačiau 1940-06-15 jis buvo netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę. Kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-10-31 išaiškinimą administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys, E. L. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990-03-11, o pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Kadangi pareiškėjams negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, vadinasi, jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos atstovai nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo, kuriuo pareiškėjams neatkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, teisėtumo bei pagrįstumo ir pagrindo grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Taigi matyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Tuo tarpu galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo apibrėžta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 – 4 punktuose.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11; yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990-03-11; yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, t. y. asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990-03-11, yra suprantamas kaip iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990-03-11 išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990-03-11 jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940-06-15 išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940-06-15 (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą, ar pareiškėjas turi teisę, būdamas kitos valstybės piliečiu, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990-03-11, palikuonis, išaiškino, kad išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių įstatymo nuostatų taikymui svarbu, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki pat 1940-06-15. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Pilietybės įstatymas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990-03-11 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad G. D.Y., N. Y., N. Y., O. Y., būdami Izraelio piliečiai, 2016-07-03 prašymais kreipėsi į VRM, prašydami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodydami, kad vienas iš jų tėvų senelių ar prosenelių pasitraukė iš Lietuvos iki 1990-03-11 į Palestiną 1935 m. Pateiktas santuokos liudijimas patvirtina, kad pareiškėjos G. D.Y. mama buvo N. L., kurios tėvas – E. L.. Pagal pateiktą gimimo liudijimą bei prašyme atkurti pilietybę nurodytus duomenis, nustatyta, kad N. Y., N. Y. ir O. Y. yra G. D.Y. vaikai, E. L. – jų prosenelis. Naujokų rezervo liudijimas patvirtina, kad E. L. (gim. (duomenys neskelbtini), priimtas į naujokų rezervą 1930-03-25. Pareiškėjos G. D.Y. 2014-07-17 paaiškinime nurodyta, kad, jos žiniomis, 1935 jos senelis E. L. išvyko iš Lietuvos į Palestiną, nes bijojo nacistų valdžios stiprėjimo kaimyninėje Vokietijoje. Migracijos departamentas 2017-12-08 raštu kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti informaciją, ar pareiškėjų senelis E. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2017-12-19 raštu pateikė turimus duomenis, pagal kuriuos nustatyta, jog E. L. eil. Nr. 16 įrašytas į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę, sąrašą. Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktas Lietuvos generalinio konsulo Palestinoje raštas, kuriame nurodyta, jog „išeiti p. E. L. iš Lietuvos pilietybės, įgyjant Palestinos pilietybę, kliūčių nėra“. Taigi informacija, gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, patvirtina, kad 1935 m. E. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes sąmoningai siekė įgyti Palestinos pilietybę.

Taigi pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, jog E. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1935 m., kuomet įgijo Palestinos pilietybę, prarasdamas Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi E. L. 1940-06-15 dienai savo valia nebeturėjo Lietuvos pilietybės, todėl jo palikuonys neturi teisės atkurti pilietybės pagal Lietuvos Respublikos 9 straipsnio 1 ir 2 dalis. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-10-31 išaiškinimą administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, reiškia tai, kad tuo metu asmenys turėjo turėti iki svarbios tautai datos, t. y. 1940-06-15, kai Lietuva buvo okupuota, Lietuvos pilietybę. Taigi tik tie asmenys, kurie 1940-06-15 dieną turėjo Lietuvos pilietybę ir vėliau buvo iki 1990-03-11 ištremti ar išvyko, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Kadangi pareiškėjams negali būti taikomas Įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, vadinasi, jie neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

Vertinant pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo nagrinėjamoje byloje, aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą konstatuota, kad asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2317/2012; 2012-10-04 sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2353/2012; 2012-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-3164/2012). Taigi teisėtais lūkesčiais siekiama apsaugoti ne bet kokius, o tik teisėtai įgytus asmenų interesus bei teises. Teismas pažymi, jog šiuo atveju, pareiškėjams teisėtų lūkesčių apsauga negali būti taikytina. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2017-10-31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 ir pateikus išaiškinimą dėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies taikymo, viešojo administravimo subjektai, priimdami sprendimus jau po tokio teismo išaiškinimo, negalėjo nuo jo nukrypti. Pastebėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju aplinkybe, jog pareiškėjų artimiesiems pilietybė buvo atkurta, o jiems ne, nėra pagrindas naikinti ginčijamo sprendimo dalies, nes pareiškėjai tokį lūkestį šioje byloje kildina iš viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų iki LVAT 2017-10-31 išaiškinimo administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurie, nors ir nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais, tačiau ginčijamų sprendimų priėmimo metu pateikto LVAT 2017-10-31 išaiškinimo neatitinka. Tuo tarpu nustačius, jog pareiškėjų artimųjų atžvilgiu sprendimai dėl pilietybės atkūrimo priimti pažeidžiant LVAT 2017-10-31 įsiteisėjusioje teismo nutartyje pateiktą išaiškinimą, nėra pagrindo teigti, kad LVAT teismo nutarčiai prieštaraujančių sprendimų pagrindu gali susiformuoti teisėti lūkesčiai nagrinėjamos bylos atveju. Galiausiai, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (lot. tiesiogiai) yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl šiuo atveju teismas neturi pagrindo LVAT 2017-10-31 išaiškinimu administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 nesivadovauti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjų ginčijama 2018-02-26 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-157 dalis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo priimta tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti jos nėra pagrindo. Kadangi laikytina, jog atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų prašymą ir pagrįstai nusprendė neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams, nėra teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjų G. D. Y., N. Y., N. Y., O. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaiMefodija Povilaitienė Donatas VansevičiusLiudmila Zaborovska