Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-11-21 · Administracinė byla Nr. AS-438-834-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-21
Bylos Nr.
AS-438-834-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00984-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
B. V.
Atsakovas
Varėnos rajono savivaldybei
Kategorijos
  • 63.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-438-834/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00984-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. V. skundą atsakovui Varėnos rajono savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos B. V. skundas atsakovui Varėnos rajono savivaldybei, kuriuo pareiškėja prašė:

1) nustatyti, ar savivaldybė, nustačiusi rinkliavą už paslaugą, kurios ji neteikia, nepažeidė Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies;

2) nustatyti, ar savivaldybė, perdavusi viešosios paslaugos teikimo administravimą pelno siekiančiai ir viešojo administravimo subjekto statuso neturinčiai UAB ARATC, nepažeidė Viešojo administravimo 5 straipsnio 4 punkto, 2 straipsnio 20 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies;

3) Panaikinti savivaldybės patvirtintų Nuostatų punktą „Rinkliavą moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje“, pažeidžiantį Rinkliavų įstatymo 3 straipsnį;

4) panaikinti savivaldybės sprendimą Nr. T-VII-124, neteisėtai apribojantį asmenų teisę pagal savo poreikius naudotis LESTO teikiama paslauga.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas konstatavo, jog iš skundo turinio ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, jog pareiškėja nesutinka su Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų punktu (kurio pareiškėja nenurodė), nustatyta, jog rinkliavą moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Taip pat pareiškėja nesutinka su Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-VII-124, kurį prašo panaikinti, nes šis sprendimas apriboja asmenų teisę pagal savo poreikius naudotis LESTO teikiama paslauga.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13, 14, 15 dalys ir Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 10 dalys apibrėžia, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei; individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tiek Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai bei Sprendimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų yra norminiai teisės aktai. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkrečių administracinių aktų teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarka įtvirtinta ABTĮ 16 skirsnyje. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo specifika pasireiškia tuo, kad ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), o tik ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme, t.y. kreipimosi teisę dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turi ribotas subjektų ratas. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr. LVAT 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A556-1333/2008).

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog ABTĮ 111 straipsnis numato teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams prašyti administracinį teismą ištirti, ar norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka įstatymą, ar Vyriausybės norminį aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad jokia konkreti byla dėl pareiškėjos teisių pažeidimo teisme nėra nagrinėjama, be to, pareiškėja jokių kitų viešojo administravimo subjekto sprendimų ir (ar) veiksmų, susijusių su jo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimu ir neskundžia. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos skundas nėra susijęs ir su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą ryšium su individualia byla, kaip tai numato ABTĮ 111 straipsnio nuostatos, todėl pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas teisme ir skundą, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakytina priimti.

III.

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atskirajame skunde nurodo, jog savivaldybių sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 – 11 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja nesutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog ginčijami administraciniai aktai – Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. T-VI-290 ir Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. T-VII-124 yra norminiai administraciniai aktai, o pareiškėja neturi teisinio subjektiškumo juos ginčyti.

Pažymėtina, kad ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiama, jog norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintai subjektų grupei, o to paties straipsnio 14 dalyje pateikiama „individualaus teisės akto“ sąvoka: tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog „ <...> Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. <…> Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. <...>” (2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog esminiai norminio administracinio teisės akto požymiai yra tai, kad jis apibrėžia bendro pobūdžio elgesio taisykles, taikomas neapibrėžtam subjektų ratui arba asmenims, apibūdintiems rūšiniais požymiais, ir yra orientuojamas į ateitį (numatytas taikyti daug kartų). Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog pripažįstant administracinį aktą norminiu yra svarbus jo turinys (nustatytų elgesio taisyklių pobūdis), tačiau nėra svarbu kokios institucijos – valstybės ar savivaldybių – jį priėmė. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjos ginčijami administraciniai aktai – Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. T-VI-290 ir Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. T-VII-124 – apibrėžia bendro pobūdžio elgesio taisykles, taikomas neapibrėžtam subjektų ratui ir yra orientuojami į ateitį (apibrėžia vietinių rinkliavų už atliekų tvarkymą administravimo taisykles). Byloje nustatyta ir tai, jog pareiškėja jokių kitų individualaus pobūdžio viešojo administravimo subjekto sprendimų ir (ar) veiksmų, susijusių su jos teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimu ir neskundžia.

Dėl šios priežasties konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas nėra susijęs ir su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą ryšium su individualia byla, kaip tai numato ABTĮ 111 straipsnio nuostatos, todėl pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas teisme (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, pareiškėjos atskirasis skundamas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos B. V. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas