Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-29 · Administracinė byla Nr. I-3799-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-29
Bylos Nr.
I-3799-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3799-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-03901-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui – šios institucijos Štabo Teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

R. L. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 28 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), 18 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. buvo konvojuojamas iš vienos įstaigos į kitą. Paaiškina, kad konvojavimo metu pareigūnai nuolat tyčiodavosi, demonstratyviai rodydami savo ginklus, konvojavimo automobiliai buvo perpildyti, todėl juose trūko oro. Nurodo, kad pareigūnai talpindami konvojuojamuosius į automobilius šaukdavo, kad nelaimės atveju konvojuojamieji bus sušaudomi. Dėl tokio konvojavimo pareiškėjas nurodo patyręs nežmoniškas kančias, orumo pažeminimą, dabar nuolat jaučia baimę, apatiją. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. birželio 23 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI), kur kameros buvo taip pat perpildytos, tualetai neatitverti nuo likusios patalpos, spintelių nebuvo, kamerose buvo didelė drėgmė, ant sienų – pelėsis. Nurodo, kad 3 metus teko praleisti taip pat ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK), kurios kamerose, pasak pareiškėjo, jam taip pat trūko ploto.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas teismui nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 85).

Atsiliepimas

VST, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–23). Nurodo teismų praktiką, kurioje pažymėta, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Dėl pareiškėjo reikalavimų iki 2012 m. liepos 29 d. prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Taip pat nurodo, kad nuo 2011 m. birželio 23 d. pareiškėjas nebuvo konvojuotas.

Teismo posėdyje VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą nurodytu laikotarpiu.

Atsiliepimas

Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–54). Nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2011 m. birželio 23 d. Paaiškina, kad Šiaulių TI veikia nuolatinio perpildymo sąlygomis. Pabrėžia, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su ventiliacijos nebuvimu ar drėgme, nes su tuo susiję reikalavimai yra taikomi tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o Šiaulių TI dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Paaiškina, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti nuo bendros erdvės mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba užuolaida, taigi kameroje kalinčių asmenų privatumas yra užtikrintas. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Pravieniškių PN-AK, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–12). Nurodo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. Visą šį laiką, pasak Pravieniškių PN-AK, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, iki 2014 m. kovo 5 d. jis buvo paskirtas į 4 būrio 1 brigadą (66,99 kv. m ploto patalpa, kurioje įrengtos 22 miegamosios vietos), o nuo 2014 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 21 būrio 3 brigadą (51,76 kv. m ploto patalpa, kurioje įrengta 16 miegamųjų vietų). Pažymi, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose, gali dirbti, lankyti koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti bei užsiimti kita leistina veikla. Be to, ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto trūkumo Pravieniškių PN-AK yra nepagrįsti. Prašo taikyti senaties terminą.

Šiaulių TI ir Pravieniškių PN-AK atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 82).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kaip minėta, pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. Kaip minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 28 d. (b. l. 4). Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su VST atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. VST prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. liepos 27 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos konvojavimo metu laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. liepos 27 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pravieniškių PN-AT 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas iš Šiaulių TI į Pravieniškių PN-AT atvyko 2011 m. birželi 23 d. ir iš Pravieniškių PN-AK niekur nebuvo konvojuojamas (b. l. 33). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimai, susiję su netinkamomis konvojavimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. yra atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. birželio 23 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2011 m. birželio 23 d. (b. l. 56). Kaip minėta, Šiaulių TI atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas Šiaulių TI atsiliepimą gavo 2015 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 79). Susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo išreikštas prašymas taikyti senatį, pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl senaties termino atnaujinimo. Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Šiaulių TI prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2011 m. birželio 23 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. birželio 23 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Pravieniškių PN-AK, kurioje prabuvo 3 metus, „neatitiko kvadratūra“. Šio savo argumento pareiškėjas skunde niekaip nedetalizavo, nenurodė, nei kada buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, nei kokiomis sąlygomis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 13). Kaip minėta, Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas susipažinęs su Pravieniškių PN-AK atsiliepimu, neprašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė pagrindo ex officio pareiškėjo pareikštiems reikalavimams atnaujinti senaties terminą. Pravieniškių PN-AK prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2012 m. liepos 27 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2012 m. liepos 27 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad negali pateikti duomenų, kiek asmenų buvo su pareiškėju pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose pareiškėjo bausmės atlikimo metu, nes tokie duomenys nėra kaupiami.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus teikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK apibūdino žodžiais „neatitiko kvadratūra“. Šis vienintelis skundo argumentas iš esmės yra gana abstraktaus pobūdžio, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjas įvykdė pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjas neįvykdė pareigos pakankamai konkrečiai apibūdinti kalinimo sąlygas, todėl Pravieniškių PN-AK netenka neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Be to, pareiškėjas visą neturtinę žalą (18 000,00 Eur) prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujančios VST. Darytina išvada, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą iš esmės kildina iš konvojavimo sąlygų.

Iš byloje esančius duomenų matyti, kad 21 būrio 3 brigados gyvenamosios patalpos plotas yra 51,76 kv. m, o joje įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 16), t. y. net ir darant prielaidą, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, kartu su juo buvo tiek asmenų, kiek iš viso buvo įrengtų miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis plotas būtų 3,2 kv. m, t. y. šiek tiek didesnis nei nustatytas minimalus plotas. 4 būrio 1 brigados gyvenamosios patalpos plotas 66,99 kv. m, o joje įrengtos 22 miegamosios vietos (b. l. 16), taigi, darant prielaidą, kad ir šioje patalpoje kartu su pareiškėju buvo tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis plotas iš esmės atitiktų nustatytą minimalų plotą (3,1 kv. m). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 18 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. L. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė