Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas)

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams J.M.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serdikauskas ir KO“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Serdikauskas ir KO", trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei, dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-95-(7-72/2006) „Dėl UAB „Serdikauskas ir KO" 2006 m. kovo 23 d." ir palikti galioti Muitinės departamento 2006 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-66.

Skunde atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Vyriausybės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119, 40 punkto 3 dalis įpareigoja Mokestinių ginčų komisiją sprendime nurodyti jo priėmimo motyvus ir pagrindus. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 2 dalis įpareigoja centrinį mokesčių administratorių per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos parengti mokestinio ginčo bylą ir perduoti ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokestinių Ginčų komisijos prie Lietuvos Vyriausybės nuostatų 22 punktas Komisijos narui, priėmus skundą ir rengiantis pristatyti mokesčių mokėtojo skundą Mokestinių ginčų komisijai, suteikia galimybę reikiamais atvejais įpareigoti šalis ir nustatyti terminą pateikti įrodymus, susijusius su nagrinėjamu skundu. Tuo tarpu pristatyti su mokestinio ginčo byla pateiktų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą Muitinės departamentas nebuvo įpareigotas nei ruošiantis nagrinėti bylą, nei bylos nagrinėjimo 2006 m. gegužės 2 dienos Mokestinių ginčų komisijos posėdyje metu. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui UAB „Serdikauskas ir KO" buvo apskaičiuoti importo mokesčiai ir įregistruota skola muitinei už įvežtus į Bendrijos muitų teritoriją lengvuosius automobilius, kuriems nebuvo užbaigta įforminta tranzito muitinės procedūra ir procedūros vykdytojas (UAB „Serdikauskas ir KO") nepateikė atitinkančių teisės aktų reikalavimams įrodymų, jog automobiliai išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Atsakovo teigimu, Mokestinių ginčų komisija neatkreipė dėmesio į tai, jog 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 365 straipsnio 1 dalis nustato procedūros vykdytojui prievolę pateikti įrodymus, kad procedūra buvo užbaigta. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad „nurodytu įrodymu muitinei pripažįstamas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintas dokumentas, kuriame nurodomos prekės ir patvirtinama, kad jos pateiktos paskirties įstaigai". Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei pateikia dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, patvirtinantį, kad prekės pateiktos muitinės sankcionuotam veiksmui, arba prekes identifikuojančio tokio dokumento kopiją ar fotokopiją. Iš reglamento nuostatų, anot atsakovo, seka, jog prievolė pateikti įrodymus, kad tranzito procedūra yra užbaigta ir prekės išgabentos, priskirta procedūros vykdytojui - UAB „Serdikauskas ir KO". Taigi, kaip nurodė atsakovas, šiuo atveju ne muitinės įstaigos privalo įrodyti, jog tranzito procedūra nebuvo užbaigta.

Pareiškėjas UAB „Serdikauskas ir KO" prašė atsakovo skundą atmesti.

Atsiliepime pareiškėjas nurodė, jog Mokestinių ginčų komisija savo sprendime pažymėjo, kad ji remiasi 1999 m. birželio 17 d. Viešojo administravimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtintų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų 17 punktu ir Mokestinių ginčų komisijos pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 patvirtintu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 23 punktu. Minėtuose, o taip pat ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas valstybinės kalbos principas ir/arba teismo proceso kalbos principas. Šie principai, anot pareiškėjo, reiškia valstybės institucijų pareigą visus dokumentus rengti lietuvių kalba. Todėl Mokestinių ginčų komisija, kaip ir Muitinės departamentas privalėjo remtis tik į lietuviu kalbą išverstais dokumentais. Be to, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų 22.1 punktas nustato, kad mokestinių ginčų komisijos narys įpareigoja šalis pateikti įrodymus tik „reikiamais atvejais", t. y. tada, kai mano, kad tai reikalinga ir/arba kai įrodymai dar nėra pateikti. Kaip pabrėžė pareiškėjas, šiuo atveju Muitinės departamentas kaip įrodymus pateikė dokumentus neišverstus į lietuvių kalbą, kitaip sakant, įrodymai buvo pateikti, tačiau netinkama forma, todėl Mokestinių ginčų komisijos narys neprivalėjo antrą kartą reikalauti tų pačių įrodymų kita forma. Atitinkamai, toks Mokestinių ginčų komisijos neveikimas, pareiškėjo nuomone, negali būti pripažintas neteisėtu. Be to, pareiškėjo teigimu, pagrindinė Muitinės departamento sprendimo panaikinimo priežastis yra ne ta, kad Muitinės departamentas nepateikė Mokestinių ginčų komisijai išverstų dokumentų, o ta, kad Muitinės departamento sprendimas buvo priimtas remiantis kaip įrodymais į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais, tuo pažeidžiant visuotinai pripažįstamas įrodymų tinkamumo ir leistinumo taisykles.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus teritorinė muitinė prašė skundą tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad pateikti dokumentų vertimus Mokestinių ginčų komisija Muitinės departamento neįpareigojo nei ruošiantis nagrinėti bylą, nei nagrinėjimo metu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-95-(7-72/2006) „Dėl UAB „Serdikauskas ir KO" 2006-03-23 skundo" bei paliko galioti Muitinės departamento 2006 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 1 A-18.5-66.

Teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Svarbiausias Mokestinių ginčų komisijos uždavinys yra operatyviai, objektyviai išnagrinėti ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Viešojo administravimo subjekto sprendimas laikytinas teisėtu, jeigu subjektas ne tik teisingai taikė materialiosios teisės normas, bet ir nepažeidė įstatymų reikalavimų. Tačiau, teismo nuomone, ne kiekvienas proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą.

Teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. S-95-(7-72/2006) panaikino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 1 A-18.5-66, kuriuo buvo patvirtinti Vilniaus teritorinės muitinės 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimai Nr. 16KP18-103, Nr. 16KP18-104, bei Nr. 16KP18-105 ir perdavė UAB „Serdikauskas ir KO" skundą centriniam mokesčių administratoriui - Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo. Minėtais sprendimais Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjui įregistravo ir įpareigojo sumokėti importo mokesčių skolą muitinei už įvežtus į Bendrijos muitų teritoriją lengvuosius automobilius, kuriems nebuvo užbaigta įforminta tranzito muitinės procedūra ir procedūros vykdytojo - UAB „Serdikauskas ir KO" nebuvo pateikti įrodymai, atitinkantys teisės aktų reikalavimams, jog automobiliai išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Kaip akcentavo teismas, Mokestinių ginčų komisijos pagrindinis motyvas panaikinti Muitinės departamento 2006 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-66 buvo tas, kad centrinis mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą, rėmėsi neleistinais įrodymais, t. y. Komisijai nebuvo pateikti dokumentų vertimai į valstybinę kalbą. Šiuo atveju Mokestinių ginčų komisija nenagrinėjo Muitinės departamento pateiktų dokumentų iš esmės, tačiau šiuos dokumentus įvardijo neleistinais ir nepakankamais sprendimui priimti.

Tačiau, teismo nuomone, pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas, 365 straipsnį prievolė pateikti įrodymus, kad procedūra buvo užbaigta, yra nustatyta procedūros vykdytojui. Taigi, šiuo atveju ne muitinės institucijos privalo įrodyti, kad tranzito procedūra nebuvo užbaigta, o prievolė pateikti įrodymus, kad bendrojo tranzito procedūra užbaigta ir prekės išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos tenka procedūros vykdytojui, pareiškėjui UAB „Serdikauskas ir Ko". Atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog muitinės įstaigų sprendimai, kuriais pareiškėjo atžvilgiu buvo įregistruota importo mokesčių skola muitinei už įvežtus į Bendrijos muitų teritoriją lengvuosius automobilius, yra pagrįsti ir teisėti, nes UAB „Serdikauskas ir Ko" nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tranzito procedūra buvo užbaigta.

Tuo tarpu dėl atsakovo padaryto proceso teisės normų pažeidimo (atsakovas kaip įrodymus Mokestinių ginčų komisijai pateikė dokumentus, neišverstus į lietuvių kalbą, nors teismui įrodymai buvo pateikti tinkama forma su vertimu), teismas nurodė, kad šis teisės normų pažeidimas nelėmė neteisingo bylos išsprendimo (mokestinio ginčo išnagrinėjimo), todėl vien ši priežastis nedaro Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 1 A-18.5-66 neteisėto. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-95-(7-72/2006) „Dėl UAB „Serdikauskas ir KO" 2006-03-23 skundo" panaikino (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Serdikauskas ir KO" prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas padarė esminį procesinės teisės pažeidimą, galėjusį lemti neteisingą bylos aplinkybių įvertinimą. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, tuo tarpu abejotina ar duomenis (t. y. į lietuvių kalbą neišverstus įrodymus), kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas ginčijamas atsakovo sprendimas galima laikyti objektyviais (t. y. neiškraipytais). Pareiškėjo teigimu, jis negali būti tikras, kad atsakovo pareigūnai vertindami nelietuvių kalba parašytus dokumentus nesuklydo ir padarė teisingas išvadas. Iš to seka, kad atsakovo padaryto proceso teisės pažeidimo negalima laikyti nelėmusiu neteisingą bylos išsprendimą, kaip tai teigia Vilniaus apygardos administracinis teismas.

2. Daugelis atsakovo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktų argumentų nebuvo susiję su nagrinėjama byla. Vilniaus apygardos administracinis teismas galėjo nagrinėti atsakovo pateiktus argumentus dėl tranzito procedūros pabaigimo tik tokiu atveju jei Mokestinių ginčų komisija būtų pasisakiusi apie muitinės tranzito procedūros užbaigimo klausimą ir pareiškėjo bei atsakovo pateiktus argumentus šiuo klausimu savo sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. būtų iš esmės išsprendusi bylą ir įvykdžiusi Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnyje, 154 straipsnyje ir kitose Mokesčių administravimo įstatymo normose jai nustatytą pareigą išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą iš esmės.

3. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas paneigia jo teises, nustatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje ir 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą šalių procesinių teisių lygybės principą. Kaip nurodo pareiškėjas, savo sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas pasisakė apie Mokestinių ginčų komisijos sprendimą kaip apie sprendimą, priimtą išnagrinėjus mokestinį ginčą iš esmės, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jame nebuvo nagrinėti šalių argumentai dėl muitinės tranzito procedūros užbaigimo. Anot pareiškėjo, itin svarbia laikytina ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas atsakovo skundą išnagrinėjo tik vienos šalies argumentus dėl muitinės tranzito procedūros užbaigimo, t. y. buvo išklausyta tik viena šalis taip pažeidžiant vieną esminių administracinio proceso, o taip pat ir kitų proceso teisės šakų principą kad turi būti išklausomos abi šalys ir abiejų šalių procesinės teisės yra lygios.

4. Pareiškėjo manymu, atsakovas neturėjo teisės skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Kaip pabrėžia pareiškėjas, sistemiškai aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų visumą, centrinis mokesčių administratorius, Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies prasme, turi teisę apskųsti tik tuos Mokestinių ginčų komisijos sprendimus, kuriuose pastaroji skirtingai nei centrinis mokesčių administratorius interpretuoja teisės normas tiesiogiai susijusias su mokesčių administravimu. Tačiau centrinis mokesčių administratorius neturi teisės skųsti sprendimų, kuriuose nustatoma, kad jis pažeidė procesines normas. Šiuo atveju Mokestinių ginčų komisijos sprendime apskritai nėra vertinami nei vienos iš šalių argumentai apie muitinės tranzito procedūros užbaigimą, tad atsakovas turėjo ištaisyti procesinius pažeidimus ir galėjo priimti kitą sprendimą Todėl atsakovo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui turėjo būti atmestas remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi.

5. Anot pareiškėjo, atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo nuomone, visiškai neaišku, kodėl atsakovo sprendime ir Vilniaus teritorinės muitinės sprendime pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo tinkamai įvertinti. Pareiškėjo nuomone, bylą nagrinėjusios institucijos privalėjo vadovautis pateiktais aukščiau išvardintais įrodymais kaip pagrindiniais įrodymais, kad Europos Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta. Akivaizdu, jog tokie Ukrainos ar Lenkijos muitinės įstaigų raštai ir atsakymai į paklausimus, kurie nurodyti atsakovo sprendime ir Vilniaus teritorinės muitinės sprendime Nr. 1A-18.5-66, nepaneigia pateiktų rašytinių įrodymų. Šiuo atveju atsakovas rėmėsi vien tik savo susirašinėjimu su kitų valstybių institucijomis. Toks požiūris yra mažų mažiausiai nesuprantamas, kadangi vieniems rašytiniams įrodymams - visiškai be jokio rimto pagrindo - buvo skirtas prioritetas, nepaisant to, kad kiti tokios pačios teisinės galios valstybės institucijų rašytiniai įrodymai įrodo priešingą.

6. Kaip teigia pareiškėjas, ginčijamame atsakovo sprendime netinkamai aiškinami teisės aktai, nustatantys pareigas, susijusias su tranzito procedūros užbaigimu. Anot pareiškėjo, yra visiškai akivaizdu, jog jis pilnai ir tinkamai įvykdė teisės aktų (Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą 92 straipsnio 1 dalis) reikalavimus, susijusius su tranzito procedūros vykdymu, šią procedūrą pilnai įvykdė, todėl jam neatsirado ir negalėjo atsirasti jokia importo skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalį ir pareiga mokėti importo PVM pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalį.

7. Atsakovo sprendime pareiškėjui nepagrįstai perkeliama atsakomybė dėl valstybinių institucijų veiksmų. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjo pateikti dokumentai yra galiojantys, vadinasi, remiantis objektyvumo principu, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir bet koks kitas muitinės pateiktas dokumentas. Šie dokumentai patvirtina automobilių registracijos Ukrainoje faktą ir tuo įrodo, kad automobiliai buvo išgabenti iš Europos Bendrijos muitų teritorijos. Šiuo atveju pagrįstų abejonių Lietuvos Respublikos institucijoms turi sukelti Ukrainos, kaip ne Europos Sąjungos narės, muitinės informacinės sistemos patikimumas, kadangi automobiliai negalėjo nekirsti Ukrainos sienos ir muitinės procedūrų, jei jie šiuo metu yra registruoti atitinkamose Ukrainos institucijose. Tokiu būdu mokesčių administravimo institucijų priimti sprendimai nėra pagristi teisės aktų normomis ir nustatytais faktais, dėl kurių buvimo ar nebuvimo būtų kaltas pareiškėjas, o paremti tik prielaidomis apie informacijos stoką muitinės tvarkomuose dokumentuose. Tai, kad muitinės institucijų informacinėse bazėse nebuvo surasti automobiliai, neįrodo aplinkybės, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs būtent konkretaus tranzitu vežto automobilio muitiniam tikrinimui, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai - jog šis automobilis kirto Ukrainos sieną.

8. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja rimtas pagrindas aiškinti Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 365 straipsnio nuostatas, kaip suteikiančias teisę pareiškėjui pateikti kitus Europos Bendrijos tranzito užbaigimo įrodymus. Tokią išvadą leidžia daryti ir sisteminis Europos Sąjungos teisės normų aiškinimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tiek Bendrijos muitinės kodeksas, tiek jo įgyvendinimo reglamentas yra teisės aktai taikomi ir Europos Ekonominės Erdvės dalyviams. 2000 m. gruodžio 20 d. Europos Sąjungos ir Europos Ekonominės Erdvės Bendrajame tranzito komitete buvo priimtas Sprendimas Nr. 1/2000. Šio sprendimo 39 straipsnis reglamentuoja iš esmės tapačius teisinius santykius, kaip ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 365 straipsnis. Sprendimo 39 straipsnio 2 dalis numato galimybę vykdytojui pateikti ne būtinai muitinės dokumentus, liudijančius, kad prekės pristatytos paskirties vieton. Vadinasi, kaip teigiama apeliaciniame skunde, yra rimtas pagrindas teigti, kad aiškinant šias teisės normas teleologiniu ir sisteminiu būdu, galima daryti pagrįstą išvadą, jog priimdamas Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamentą įstatymų leidėjas 365 straipsnio 2 ir 3 dalyje turėjo omenyje ir kitus dokumentus, kuriais galima įrodyti Europos Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą bei prekės išvežimą iš bendrosios rinkos.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo teigimu, pagrindu pareiškėjo ginčijamiems muitinės įstaigų sprendimams priimti buvo ne Ukrainos muitinės atsiųsti ir Mokestinių ginčų komisijai pateikti neišversti į lietuvių kalbą raštai, kurių Mokestinių ginčų komisija, nagrinėdama šį bendrovės skundą galėjo ir nevertinti bei nepripažinti tinkamais įrodymais, o tai (kaip nurodyta ir pačiuose sprendimuose), jog pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamente nurodytų įrodymų, patvirtinančių įformintos tranzito procedūros minėtiems lengviesiems automobiliams užbaigimą (pareiškėjas pateikė neaišku kam adresuotus ir skirtus Ukrainos Volynės srities Lucko valstybinės autoinspekcijos raštus, kurie negali būti tinkamais įrodymais). Be to, muitinės įstaigų atliktas tyrimas ir Ukrainos muitinės atsiųsti bei Mokestinių ginčų komisijai pateikti neišversti į lietuvių kalbą dokumentai Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, sprendimų pagrindimui įtakos neturėjo. Tai yra tik kaip papildomi, patvirtinantys faktą dokumentai, kad pareiškėjas nepateikė ir muitinėje nėra įrodymų, jog pareiškėjo gabentiems automobiliams įformintos tranzito procedūros teisės aktų nustatyta tvarka buvo užbaigtos.

2. Anot atsakovo, nėra teisės akto, įpareigojančio muitinę naudotis tik lietuvių kalba surašytais dokumentais. Priešingai, Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414, 33 punkte nustatyta, jog „muitinės pareigūnas privalo reikalauti kartu su deklaracija pateiktų muitiniam tikrinimui dokumentų vertimo į lietuvių arba kitą muitinei priimtiną (pvz. anglų, rusų, lenkų) kalbą...". Be to, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119, 17 punkto, nustatančio, kad komisija skundus mokestiniuose ginčuose nagrinėja, sprendimus priima ir skelbia lietuvių kalba nuostata, kaip ir Mokestinių ginčų komisijos darbo reglamento 23 punkto analogiška nuostata, yra nurodymai Mokestinių ginčų komisijai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų 22 punktas Komisijos narui, priėmus skundą ir rengiantis pristatyti mokesčių mokėtojo skundą Mokestinių ginčų komisijai, suteikia galimybę reikiamais atvejais įpareigoti šalis ir nustatyti terminą pateikti įrodymus, susijusius su nagrinėjamu skundu. Taigi, pasak atsakovo, jeigu Mokestinių ginčų komisijai su Muitinės departamento 2006 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. l A-18.5-66 pateikti dokumentai buvo nesuprantami ir „nepakankami įrodymai", kadangi neišversti į lietuvių kalbą, teisės aktai suteikė galimybę įpareigoti šalis pateikti įrodymus (reikiamų dokumentų vertimus). Tačiau įpareigojimo pristatyti su mokestinio ginčo byla pateiktų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą Muitinės departamentas negavo nei ruošiantis nagrinėti bylą, nei bylos nagrinėjimo 2006 m. gegužės 2 dienos Mokestinių ginčų komisijos posėdyje metu.

3. Atsakovo nuomone, nepagrįsti apelianto teiginiai, jog Mokestinių ginčų komisijoje „nebuvo nagrinėti šalių argumentai dėl muitinės tranzito procedūros užbaigimo" ir kad Vilniaus apygardos administracinis teismas „išnagrinėjo tik vienos šalies argumentus dėl muitinės tranzito procedūros užbaigimo". Šiuos apelianto teiginius, anot atsakovo, paneigia bylos medžiaga, iš kurios išskirtinas Mokestinių ginčų komisijos 2006 m. gegužės 2 d. protokolas bei 2006 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. S-95-(7-72/2006). Iš jų matyti, jog ginčas komisijos posėdyje buvo nagrinėjamas iš esmės ir argumentai apie tranzito procedūros užbaigimą buvo įvertinti, kadangi minėtame sprendime konstatuota, kad „Muitinės departamentas byloje nustatytus faktus grindžia neleistinais įrodymais, t. y. neišverstais į valstybinę lietuvių kalbą dokumentais", ir neužsimenama, jog muitinės sprendimai nepagrįsti nustatytais faktais ar konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Beje, kaip teigia atsakovas, teisė pasisakyti, tiek Mokestinių ginčų komisijos posėdžio, tiek bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu, buvo suteikta vienodai visoms ginčo šalims.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo Vilniaus apygardos administracinio 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas skunde pažymi, kad remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti mokestinių ginčų komisijos sprendimą, tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą, skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Vilniaus teritorinės muitinės nuomone, šio straipsnio nuostata nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista, nes Mokestinių ginčų komisija, spręsdama šį ginčą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtintų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų 22, 22.1 punktų bei 40 punkto 3 dalies reikalavimų ir, skirtingai interpretuodama teisės aktų nuostatas, pagal tarptautines sutartis kitų šalių kompetentingų institucijų atsiųstus ir patvirtintus dokumentus įvardijo neleistinais įrodymais. Vilniaus teritorinė muitinė nesutinka ir su tuo, kad buvo nesilaikoma ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros, nes ginčas buvo nagrinėjamas Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnyje nurodytu eiliškumu ir šio įstatymo numatytais terminais. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo tik vienos šalies argumentus, tačiau, Vilniaus teritorinės muitinės nuomone, abi ginče dalyvaujančios šalys turėjo lygias galimybes teikti savo samprotavimus argumentus bei įrodymus tiek ikiteisminio ginčo metu tiek ir vykstant teisminiam ginčui.

2. Pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 365 straipsnio l dalį procedūros vykdytojui yra nustatyta prievolė pateikti įrodymus, kad tranzito procedūra buvo užbaigta, o 2 šio straipsnio dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad l dalyje nurodytu įrodymu muitinei pripažįstamas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintas dokumentas, kuriame nurodomos prekės ir patvirtinama, kad jos pateiktos paskirties įstaigai. Pagal to paties Reglamento 365 straipsnio 3 dalį Europos Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei pateikia dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, patvirtinantį, kad prekės pateiktos muitinės sankcionuotam veiksimi, arba prekes identifikuojančio tokio dokumento kopiją ar fotokopiją. Kopijų arba fotokopijų tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija. Tuo tarpu, anot Vilniaus teritorinės muitinės, pareiškėjo pateikti įrodymai neatitinka minėtame straipsnyje nurodytų reikalavimų. Pareiškėjo pateiktose pažymose, automobilių registracijos kortelių kopijose, informacija yra prieštaringa, pagal ją negalima vienareikšmiškai identifikuoti išgabentų iš Bendrijos ir Ukrainoje registruotų automobilių, nenurodyti šių dokumentų gavimo šaltiniai. Nors apeliantas teigia, kad muitinei buvo pateikti visi būtini įrodymai muitinio tranzito procedūrų užbaigimui, tačiau, kaip nurodoma Vilniaus teritorinės muitinės atsiliepime, procedūros vykdytojo iš užsienio gautose ir muitinei pateiktose pažymose bei kitų dokumentų kopijose nurodyta informacija nepasitvirtino. Šiuo atveju Vilniaus teritorinė muitinė priimdama 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimus Nr. 16KP-18-103, Nr.l6KP-18-104, Nr. 16KP-18-105 surinko visus jos kompetencijai priskirtinus įrodymus, įvertino faktines aplinkybes ir procedūros vykdytojui suteikė įstatymų numatytas galimybes paaiškinti bei dokumentais paneigti jam nepalankius faktus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnį ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų (2000-12-15 Komisijos reglamento (EB) Nr. 2787/2000 redakcija) 365 straipsnį, tranzito procedūra laikoma baigta, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 1 dalį, jeigu tranzito deklaracijos 5 egzempliorius išvykimo valstybės narės muitinei negrąžinamas per du mėnesius nuo deklaracijos priėmimo datos, minėta muitinė informuoja vykdytoją, prašydama pateikti įrodymą, kad procedūra buvo užbaigta. Pagal šio straipsnio 2 dalį, 1 dalyje nurodytu įrodymu muitinei pripažįstamas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintas dokumentas, kuriame nurodomos prekės ir patvirtinama, kad jos pateiktos paskirties įstaigai arba, jei taikomas 406 straipsnis, įgaliotajam gavėjui.

Iš šių straipsnio nuostatų matyti, kad jose (kaip ir Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnyje) yra kalbama tik apie paskirties valstybės narės muitinės (aukščiau įvardintos kaip specialus subjektas) išduotą dokumentą. Todėl, pagal šį požymį, pareiškėjo pateiktos Ukrainos Volynės srities Lucko automobilių inspekcijos skyriaus pažymos Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2 dalies taikymo prasme negali būti pripažintos tinkamu (leistinu) įrodymu, patvirtinančiu minėtų išorinio tranzito procedūrų užbaigimą.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 3 dalį, Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei pateikia dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, patvirtinantį, kad prekės pateiktos muitinės sankcionuotam veiksmui, arba prekes identifikuojančio tokio dokumento kopiją ar fotokopiją. Iš šios normos matyti, kad joje nurodytas alternatyvus (palyginus su nuostatų 365 straipsnio 2 dalyje nurodytu) išorinio tranzito procedūros pripažinimo užbaigta variantas, siejamas su trečiosios šalies išduoto dokumento įvertinimu. Tačiau tokio dokumento įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar patvirtintas) atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos. Pagal šį pripažinimo įrodymu kriterijų, pareiškėjo pateiktos Ukrainos Volynės srities Lucko automobilių inspekcijos skyriaus pažymos Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 3 dalies taikymo prasme negali būti pripažinti tinkamais (leistinais) įrodymais, patvirtinančiais minėtos išorinio tranzito procedūros užbaigimą.

Be to minėtos pažymos, kaip dokumentai, išduoti Ukrainos valstybinės institucijos, nėra legalizuoti, Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, nustatyta tvarka (Konvencijos 1, 4 straipsniai).Dėl ko šie dokumentai ir įrodymų patikimumo ir leistinumo prasme, negali būti pripažinti tinkamais įrodymais.

Iš byloje pateiktų Valstybinės Ukrainos muitinės tarnybos raštų taip pat matyti, kad ginčo prekės – automobiliai, nebuvo pateikti Ukrainos muitinės sankcionuotam veiksmui ( b. l. 22 – 32 ).

Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjas nustatyta tvarka neįrodė, jog tranzito procedūra buvo baigta, t. y. kad prekės ir atitinkami dokumentai buvo pateikti paskirties muitinės įstaigai. O tai savo ruožtu, atsakovui sudarė pagrindą įregistruoti pareiškėjo atžvilgiu skolą muitinei (Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnis ).

Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas atsakovo sprendimo pagrįstumas, yra atmetami.

Apeliaciniame skunde nurodyti procesiniai pažeidimai nelaikytini esminiais, nes jie neįtakojo iš esmės teisingo atsakovo sprendimo priėmimo. Šiuo atveju atsakovo, priimant ginčijamą sprendimą, neatliktas atitinkamų Valstybinės Ukrainos muitinės tarnybos raštų vertimas, bylos eigoje buvo ištaisytas ( b. l. 22 – 32 ), dėl ko kartoti šią procedūrą iš naujo yra netikslinga, nes tai neįtakos ginčijamo sprendimo turinio ir galutinio jo rezultato.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį, apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Iš šios teisės normos matyti, kad centrinio mokesčių administratoriaus teisė apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, nėra ribojama su galimybe kreiptis į teismą tik dėl skirtingai interpretuotos materialinės teisės normos taikymo Mokestinių ginčų komisijos sprendime. Tokia teisė centriniam mokesčių administratoriui yra suteikta ir dėl skirtingai interpretuotos procedūrinės teisės normos taikymo. Dėl ko priešingi, šiuo klausimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad atsakovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Pagal to paties įstatymo 159 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 5 dalyje taip pat nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendime turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą Mokestinių ginčų komisijai arba teismui ir tokio apskundimo terminai.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad išankstinis ginčo nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje nėra privalomas ir ginčo nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje yra sąlygotas mokesčių mokėtojo pasirinkimo, į kurią instituciją jis kreipsis, ginčydamas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą. Ši aplinkybė - neprivalomas ginčo nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje bei ginčo ikiteismine privaloma tvarka išnagrinėjimas centrinio mokesčių administratoriaus institucijoje, kolegijos nuomone, leidžia teismui ginčą išspręsti iš esmės, negrąžinant bylos nagrinėti iš naujo Mokestinių ginčų komisijai, kai pastaroji dėl kokių tai priežasčių nepriima sprendimo dėl ginčo esmės, o jį perduoda nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui ir pan.. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad tokia galimybė yra sąlygota konkrečių bylos aplinkybių, kurių pagrindu ir turi būti daroma išvada dėl galimybės ginčą išspręsti iš esmės teisme arba jį grąžinti iš naujo nagrinėti Mokestinių ginčų komisijai, įpareigojant priimti sprendimą dėl ginčo esmės. Paprastai tai aplinkybės, kurios leidžia arba neleidžia daryti išvados dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Kaip minėta, ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas byloje surinktais įrodymais, naujų kokių tai neišnagrinėtų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti šio sprendimo rezultatą, byloje nenustatyta, jų nenurodo ir apeliantas. Dėl ko perduoti ginčą iš naujo nagrinėti Mokestinių ginčų komisijai, vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu, yra netikslinga.

Dėl paminėto, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serdikauskas ir KO“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.