Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2016-11-07 · Byla Nr. ATP-631-557/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-07
Bylos Nr.
ATP-631-557/2016
Teisminio proceso Nr.
4-43-3-00606-2016-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Linas Pauliukėnas
Kategorijos
  • 2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-631-557/2016Teisminio proceso Nr. 4-43-3-00606-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.;3.26.1.;2.7.4.5.;2.14.5.; (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 7 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarimo, kuriuo A. M. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. 28 Eur bauda, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 130 str. 1 d. jo atžvilgiu nutraukta, nesant šio pažeidimo įvykio ir sudėties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. M. 2016-06-02 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2016-06-01 14.30 val., (duomenys neskelbtini)., vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to kliudė stovintį automobilį ir jį apgadino. Iš eismo įvykio pasišalino apie tai nepranešdamas policijai. Tokiais savo veiksmais pažeidė KET 5, 9, 101, 220, 222 p. reikalavimus. A. M. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarimu A. M. pripažino kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d. ir skyrė jam 28 Eur baudą. Tuo tarpu bylą A. M. atžvilgiu pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukė motyvuodamas tuo, jog jo veiksmuose nėra šio pažeidimo įvykio ir sudėties. Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog A. M. neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir išvengti atsakomybės. Teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta neginčijamų įrodymų konstatuoti, kad A. M., žinodamas, jog apgadino automobilį, tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas pažymėjo, jog bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad eismo įvykio metu buvo sužeisti žmonės, todėl nėra pagrindo teigti, jog A. M. turėjo pareigą apie eismo įvykį pranešti pareigūnams. Apgadintas J. T. automobilis buvo paliktas ne kažkur kelio važiuojamojoje dalyje, kas keltų pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, o kitoje vietoje, taigi eismo saugumui netrukdė. Taip pat nukentėjusiajam buvo žinoma, kas padarė eismo įvykį. Atsižvelgiant į paminėtą, apylinkės teismas konstatavo, jog nėra pagrindo A. M. pripažinti kaltu padariusi ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarimą, patraukti administracinėn atsakomybėn A. M. pagal ATPK 130 str. 1 d. bei paskirti baudą sankcijos ribose. Nurodo, jog KET XXIX skyriuje nurodytos eismo dalyvių pareigos įvykus eismo įvykiui. A. M. parodė, kad jis pajuto, jog su savo vairuojamu automobiliu atsitrenkė į kitą stovintį automobilį, išlipo, apžiūrėjo abi transporto priemones ir bandė ieškoti automobilio savininko. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra ne kartą pažymėjęs(nutartis Nr. N-575-2179/2009), kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos užtraukia atsakomybę tik tais atvejais, kai pareiga informuoti policiją apie eismo įvykį numatyta KET. LVAT taip pat yra pažymėjęs (nutartis Nr. N444-2387/2010), kad atsakomybės priemonių taikymui pagal ATPK 130 str. 1 d. nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės, pakanka nustatyti, kad jis suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš karto policijai apie eismo įvykį nepranešė. Pažymi, jog KET 220 p. aiškiai reglamentuojama, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykių susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes. (duomenys neskelbtini) p. nurodoma, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiam, o jeigu tai neįmanoma – policijai. Institucija teismo motyvą, kad po eismo įvykio nebuvo sužeisti žmonės, todėl nėra pagrindo teigti, jog A. M. turėjo pareigą apie eismo įvykį pranešti policijai, vertina kritiškai. Mano, jog iš visos administracinės medžiagos matyti, kad A. M. suvokė padaręs eismo įvykį, o neradęs apgadinto automobilio savininko namuose turėjo visas galimybes apie eismo įvykį pranešti policijai, bet nepranešė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

A. M. skundžiamu nutarimu nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d., tuo tarpu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 130 str. 1 d. jo atžvilgiu nutraukta, nesant jo veiksmuose šio pažeidimo įvykio ir sudėties. Ginčo dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą ATPK 127 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą nėra, apeliantas nesutinka su ta skundžiamo nutarimo dalimi, kuria administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 130 str. 1 d. A. M. atžvilgiu nutraukta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių patikimai spręsti, kad A. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., todėl administracinė teisena dėl šio pažeidimo padarymo jo atžvilgiu nutraukta teisėtai ir pagrįstai.

ATPK 130 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 d. apibrėžia, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (LAT nutartis Nr. 2AT-7-3-2013). Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (LAT nutartys Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014, 2AT-54-648/2016). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d. užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Pagal minimo pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tiesiogine tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, skirtingai nei nurodoma institucijos apeliaciniame skunde, vien tik nustatyti, jog asmuo suvokė sukėlė eismo įvykį ir neiškvietė policijos nepakanka – pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys.

Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo A. M. parodymų, duotų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog įvykio dieną jis parvežė draugę namo. Važiuodamas atgal, atsirėmė į kitą mašiną. Išlipęs nuėjo apžiūrėti mašiną. Paliko savo telefono numerį draugei, kad numerį paduotų nukentėjusiajam, bet jis pirmiau atėjo. Susiskambinę susitarė, jog kai grįš iš Tauragės, atsilygins. Jis negalėjo laukti apgadinto automobilio savininko, nes turėjo nuvežti draugą į „Regitrą“ laikyti egzamino. Po įvykio jis nuėjo į policiją, pasakė, kas atsitiko ir paliko ten savo duomenis. Policija jau žinojo apie įvykį (b. l. 34). Iš apgadinto automobilio savininko žmonos liudytojos A. T. parodymų matyti, jog tai, kad apgadinta mašina, jos vyrui pasakė kaimynas. Kaimynas pasakojo, jog po smūgio A. M. išlipo iš automobilio ir palaukė. Ji grįžusi paskambino policijai. Buvo mašinos galas apgadintas, žibintas išmuštas. Policija atidarė bagažinę, kurią sunkiai ėjo uždaryti. Vyras jai sakė, kad skambino kaltininkas ir norėjo susitikti vakare. Nežino, kuris kuriam skambino. Prieš iškviečiant policiją sakė vyras, kad skambino įvykio kaltininkas (b. l. 34-35). Iš apgadinto automobilio savininko liudytojo J. T. parodymų matyti, jog įvykio metu buvo tvarte, atėjo kaimynas J. Š. ir pasakė, kad apgadinta mašina. Grįžęs į kiemą, pamatė apgadinimus. Žinojo, kad A. M. draugauja su L. S., todėl nuėjo pas ją į namus. Ji sakė, kad atneš jam 50 eurų už padarytą žalą, davė A. M. telefoną, jis jam paskambino. A. M. neneigė, kad padarė pažeidimą, žadėjo atsiskaityti, nurodė, kad yra Tauragėje ir nespės grįžti iki 17 val. Tada žmona grįžusi iškvietė policiją, nes nepasitikėjo, jog A. M. grįš ir atsiskaitys (b. l. 35). Iš pažeidėjo draugės liudytojos L. S. parodymų matyti, kad A. M. apgadinus kitą automobilį, jie jį apžiūrėjo. Ji žinojo, kur gyvena nukentėjusysis, tačiau nuėjus nieko nebuvo namuose. A. M. išvyko į Tauragę ir jai parašė žinutę, kad neužmirštų nueiti pas J. T.. Jai nespėjus nueiti dar kartą, jis atėjo pas ją. Sakė, kad žala už 50 eurų. Ji pasakė, kad paims pinigus nuo tėvo ir atneš. Jis paaiškino, kad jeigu jo nebus, atiduotų pinigus jo žmonai (b. l. 35). Iš liudytojo D. P. parodymų matyti, jog A. M. jį vežė laikyti egzaminą, A. M. paskambino J. T.. A. M. pasiūlė atvežti 50 Eur ir pasakė, kad vakare užpildys deklaraciją ir atsiskaitys su nukentėjusiuoju (b. l. 35). Liudytojas J. Š. nurodė, kad matė kaip A. M. atsitrenkė į automobilį, kuris po to išlipęs iš automobilio stovėjo apie 10 minučių (b. l. 64).

Sistemiškai vertinant išvardytus pažeidėjo ir liudytojų parodymus matyti, jog priežastis, kodėl A. M. iš įvykio vietos nuvažiavo nesusitikęs su automobilio savininku ir nepranešęs policijos pareigūnams, buvo ne siekis išvengti gręsiančios administracinės atsakomybės ar padarytos nedidelės turtinės žalos atlyginimo, tačiau skubėjimas nuvežti draugą į vairavimo egzaminą, ir pasitikėjimas savo drauge L. S., jog ji sulauks nukentėjusiojo ir jam perduos A. M. telefono numerį. Tai, jog A. M. tą dieną ir tuo laiku iš tiesų vežė D. P. į egzaminą, matyti iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei liudytojo D. P. parodymų, kuriuos patvirtina tiek byloje esantis apmokėjimą už vairavimo praktinį egzaminą 2016-06-01 16.10 val. VĮ „Regitra“ patvirtinantis kvitas, tiek ir D. P. vairuotojo pažymėjimo kopija, iš kurios matyti, jog praktinį egzaminą jis išlaikė 2016-06-01 (b. l. 29-30). Šie duomenys rodo, jog A. M., sukėlęs eismo įvykį ir po to, kaip matyti iš liudytojo J. Š. parodymų, prie apgadinto automobilio palūkuriavęs virš 10 minučių, skubėdamas į Tauragę nuvežti draugą daugiau nebelaukė ir paprašė draugės susisiekti su jos kaimynu – apgadinto automobilio savininku.

Tai, jog A. M. pasišalino iš eismo įvykio vietos neturėdamas tikslo išvengti atsakomybės, rodo ir tolimesni pažeidėjo veiksmai – kaip matyti iš A. M. ir L. S. parodymų, jis iškart po įvykio nusiuntė savo draugę pas kaimyną susitarti dėl žalos atlyginimo, tačiau jai durų niekas neatidarė. Aplinkybę, jog A. M. su drauge iš tiesų po eismo įvykio buvo apsitaręs, kad reikia surasti kaimyną ir jam atlyginti žalą, patvirtina ir tai, kad nukentėjusiojo automobilio savininkui atėjus pas pažeidėjo draugę, ši iškart pripažino, kad pažeidimą padarė jos draugas, kad jis nori atsiskaityti su nukentėjusiuoju, ir kaimynui perdavė A. M. numerį. J. T. ir jo žmona A. T. parodė, kad J. T. paskambinus A. M., šis neneigė ir iškarto pripažino, kad sukėlė eismo įvykį, nurodė, kad atlygins žalą, tik negali taip greitai grįžti į įvykio vietą, nes yra išvažiavęs. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei A. M., siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, būtų tikslingai pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, jis būtų neprašęs L. S. susisiekti su kaimynu, neprašęs perduoti jo telefono numerį nukentėjusiajam, šiam paskambinus būtų neigęs, kad sukėlė eismo įvykį ir pan. Šiuo atveju viskas klostėsi atvirkščiai – A. M. pagal savo suvokimą dėjo visas įmanomas pastangas pranešti nukentėjusiajam, jog būtent jis apgadino jo automobilį, ir iš karto norėjo atlyginti jam padarytą žalą. Tai, jog A. M. dar prieš pranešant policijos pareigūnams telefonu bendravo su apgadinto automobilio savininku, pripažino savo kaltę sukėlus žalą ir pažadėjo atlyginti padarytus nuostolius, matyti iš liudytojų J. T. ir A. T., A. M. parodymų, taip pat ir iš byloje esančios A. M. skambučių išklotinės (b. l. 47).

Nors nagrinėjant bylą pirmos instancijos teismo posėdžio metu Institucijos atstovas akcentavo, jog būtent nukentėjusysis nuėjo pas A. M. draugę ir tokiu būdu išsiaiškino jo automobilį apgadinusį asmenį, tačiau pažymėtina, jog vien tai, kad L. S. pačiai einant pas nukentėjusįjį, jai niekas neatidarė durų (tuo metu J. T. nurodė buvęs tvarte), negali paneigti A. M. dėtų pastangų pirmam pranešti apie jo padarytą žalą. Kita vertus, J. T. atėjus pas L. S., jis dar nežinojo ir nebuvo tikras, ar tikrai būtent A. M. apgadino jo turtą (J. Š. jam buvo nurodęs tik tiek, kad kažkas atsitiko jo mašinai), tačiau L. S. iškarto nurodė, kad tai A. M. veiksmų pasekmė, ir kad jis yra pasiruošęs atlyginti žalą. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, jog tik aktyvių nukentėjusiojo veiksmų dėka buvo išsiaiškintas jo turtą apgadinęs asmuo, ir kad tuo atveju, jei jis būtų pats nesiėmęs veiksmų, pas jį nukentėjusysis ar jo draugė nebūtų atėję pranešti apie įvykusį eismo įvykį ir jį sukėlusį asmenį. Apeliaciniame skunde Institucija nurodo, jog apylinkės teismas klaidingai aiškino KET nuostatas ir neteisingai nustatė, jog nesant sužalotų asmenų pažeidėjui nekilo pareiga iškviesti policiją. Iš tiesų, kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) p. tuo atveju, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Taigi, asmeniui, suskėlusiam eismo įvykį, net nesant sužalotų asmenų pareiga pranešti policijai apie eismo įvykį egzistuoja, tačiau tik tokiu atveju, jei neįmanoma susisiekti su nukentėjusiu asmeniu. Akivaizdu, jog šiuo atveju A. M., suvokdamas, kad sukėlė eismo įvykį, pagrįstai manė, jog eismo įvykio vietoje nesant nukentėjusiam asmeniui, jis turi visas galimybes susisiekti su apgadinto turto savininku – pasiuntė draugę į J. T. namus, nurodė jai pranešti apie apgadintą automobilį, paprašė jos perduoti kaimynui jo telefono numerį, kad jie galėtų susitarti dėl žalos atlyginimo. Pastebėtina, jog eismo įvykis įvyko apie 14.30 val. (b. l. 13), ir praėjus mažiau nei valandai, A. M. telefonu jau bendravo su nukentėjusiuoju ir tarėsi dėl žalos atlyginimo (b. l. 47). Taigi, nors kaip nurodoma Institucijos apeliaciniame skunde, A. M. suvokė padaręs eismo įvykį, o neradęs apgadinto automobilio savininko namuose turėjo visas galimybes apie eismo įvykį pranešti policijai, tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, jog A. M. visiškai pamatuotai manė, jog jis sugebės, pasitelkdamas savo draugę, nedelsiant susisiekti su nukentėjusiuoju, tokiu būdu jam pranešti apie eismo įvykį ir atlyginti padarytą žalą, bei to siekė.

Remdamasis aptartu, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog A. M., iš eismo įvykio vietos išvažiuodamas nesusisiekęs su nukentėjusiuoju ir nepranešęs policijai, formaliai pažeidė Kelių eismo taisyklių 222 p. reikalavimus ir jo veiksmai formaliai atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pasišalindamas iš įvykio vietos, A. M. tyčia būtų norėjęs ir siekęs elgtis neteisėtai. Iš pažeidėjo A. M., liudytojų L. S., J. T., A. T., D. P., J. Š. parodymų, taip pat byloje esančių rašytinių duomenų (telefoninių pokalbių išklotinės, VĮ „Regitra“ kvitų) neseka, kad A. M. būtų vengęs atsakomybės dėl padaryto pažeidimo, jis iš karto po eismo įvykio sustojo, išlipo, 10 minučių palaukė prie transporto priemonių, nusiuntė savo draugę pas nukentėjusį kaimyną ir įpareigojo ją apie įvykį pranešti nukentėjusiajam, apie būtinumą pranešti kaimynui draugę informavo dar ir trumpąją žinute, tačiau skubėdamas nuvežti draugą į vairavimo egzaminą, pats įvykio vietoje neliko ir išvažiavo. Ši A. M. versija nepaneigta. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad A. M., išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos, nesiekė už savo veiksmus išvengti atsakomybės ar pažeisti kitus teisės aktų reikalavimus. Byloje surinkti įrodymai nepaneigia, kad A. M. iš įvykio vietos pasišalino, sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo – manydamas, kad jo draugė padės jam nedelsiant susisiekti su nukentėjusiuoju, ir jis galės grįžęs užpildyti eismo įvykio deklaraciją. A. M. veiksmuose nenustačius ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, byla jo atžvilgiu dėl šio administracinio teisės pažeidimo nutraukta teisėtai ir pagrįstai.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliacinio skundo ribose yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, keisti ar naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Linas Pauliukėnas