- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-43/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
- Ieškovas
- V. U.
- Atsakovas
- T. M., akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“, Lietuvos ir Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei „EST Baltic“
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. U., atsakovų T. M. ir akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-649-538/2011 pagal ieškovo V. U. ieškinį atsakovams T. M., akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ bei Lietuvos ir Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei „EST Baltic“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas V. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams T. M., UADB „Ergo Lietuva“ (šiuo metu ADB „Ergo Lietuva“), Lietuvos ir Vokietijos UAB „EST Baltic“ ir prašė iš atsakovų priteisti 625 550 Lt turtinės ir neturtinės žalos. Nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 11 d., apie 11 val., atsakovas T. M., vairuodamas UAB „EST Baltic“ automobilį „Opel Astra“, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET) ir susidūrė su jo vairuojamu automobiliu „Mazda 626“. Autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas jis (ieškovas), nepataisomai sugadintas automobilis. Tuo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Dėl autoįvykio 2003 m. birželio 19 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2007 m. spalio 10 d. prokuroro nutarimu, nenustačius kalto asmens ir suėjus patraukimo atsakomybėn senaties terminui. Ieškovas prašė iš UADB „Ergo Lietuva“ priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš kitų atsakovų – 570 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o taip pat prašė priteisti turinės žalos: 14 000 Lt sugadinto automobilio vertę, 600 Lt sugadintų rūbų vertę, 10 950 Lt gydymo išlaidų.
2010 m. gruodžio 14 d. ieškovas atsisakė reikalavimo atsakovui UAB „EST Baltic“ ir pakeitė reikalavimą, prašydamas pritiesti iš atsakovo T. M. 800 Lt žalos už autoįvykio metu sugadintus rūbus, o iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ - 7 100 Lt žalos už automobilį „Mazda 626“ ir iš abiejų atsakovų solidariai prašė priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: iš atsakovų T. M. ir UADB „Ergo Lietuva“ solidariai priteisė ieškovui 10 000 Lt neturtinės žalos; bylą dėl ieškovo reikalavimo atsakovui UAB „EST Baltic“ nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė; iš ieškovo V. U. atsakovams UADB „Ergo Lietuva“ ir T. M. priteisė po 2 500 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą; iš atsakovų UADB „Ergo Lietuva“ ir T. M. priteisė po 150 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai; iš teismo depozitinės sąskaitos UADB „Ergo Lietuva“ grąžino 109,08 Lt ir T. M. 500 Lt įmokėto užstato; iš ieškovo V. U. priteisti atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ 190,92 Lt išlaidų, susijusių su eksperto V. L. apklausa.
Teismas rėmėsi baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-1983-03 esančių autotechninių ekspertizių, atliktų 2003 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus, 2004 m. spalio 22 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro, 2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro, išvadomis apie techniniu požiūriu pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti, t. y. „Mazda 626“ vairuotojo V. U. veiksmus: apsisukdamas kelyje V. U. pažeidė tuo metu galiojusių KET 10.2, 12.2, 12.,7, 12.10 punktų reikalavimus: sudarė kliūtį jį lenkusiam automobiliui „Opel Astra“. Vykdydamas KET reikalavimus, automobilio „Mazda 626“ vairuotojas V. U. turėjo techninę galimybę išvengti šio eismo įvykio. Įvertinęs ekspertizių aktus teismas priėjo išvadą, kad tarp ieškovo V. U. neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau kartu teismas pažymėjo visų eismo dalyvių pareigą laikytis KET reikalavimų, imtis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. KET 14.2 punktas įpareigoja automobilio vairuotoją, atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas, teismo nuomone, transporto priemonės vairuotojui privalomas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Iš byloje esančių duomenų teismas sprendė, kad atsakovas T. M. pradėjo lenkimą neįsitikinęs, kad tai saugu ir netrukdomai galės sugrįžti į savo eismo juostą ir taip pažeidė KET 15.1.4 punkto reikalavimą. Be to, privalėjo vykdyti KET 15.1.2 punkto reikalavimą ir įsitikinti ar transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo ir nesiruošia daryti manevro į kairę. Automobilio „Nissan Terrano“ vairuotojas parodė, kad važiuodamas iš paskos automobilio „Mazda 626“ pastebėjęs pastarojo automobilio užsižiebusius stabdžių žibintus, pradėjo stabdyti ir taip išvengė susidūrimo su V. U. vairuojamu automobiliu. Šių faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas T. M., lenkdamas „Nissan Terrano“, nesilaikė KET numatytų reikalavimų ir nebuvo toks atidus kelyje, kad nesukeltų pavojaus žmonėms, netrukdytų eismui, nepadarytų žalos privačiam turtui bei aplinkai (KET 2.4 p.) ir todėl jo padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis. Nors pagrindinė tiesioginė autoįvykio priežastis buvo ieškovo neteisėti veiksmai, tačiau, atsižvelgdamas į atsakovo padarytus KET pažeidimus, teismas priėjo prie išvados esant abipusei kaltei.
Teismas nesivadovavo ieškovo pateikto specialistės O. L. atlikto tyrimo išvada apie tai, kad pagrindinė šio eismo įvykio priežastis techniniu požiūriu buvo atsakovo T. M. veiksmai, prieštaravę KET reikalavimams, nes ši išvada bei kiti specialistės teiginiai prieštarauja liudytojų parodymams bei kitų byloje esančių ekspertizių išvadoms.
Spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas pripažino ieškovo reikalavimą dėl 800 Lt ir 7 600 Lt žalos nepagrįstu, nes autoįvykio metu sugadintų rūbų ir žalą dėl automobilio sugadinimo pagrindžiančių įrodymų ieškovas nepateikė. Į bylą pateikta UAB „Pajūrio Autorika“ pažyma, teismo nuomone, nurodo tik tokios rūšies automobilio rinkos vertę – 7 600 Lt. Ieškovo automobilis Mazda 626 po autoįvykio apžiūrai nepateiktas; žalos dydis dėl nepataisomai sugadintos transporto priemonės nenustatytas; šis automobilis buvo parduotas ir ieškovas dalį pinigų susigrąžino, tačiau šią faktinę aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Be šių duomenų ir nesant įrodymų apie šio konkretaus automobilio vertę bei likutinę vertę po autoįvykio, teismas priėjo prie išvados, kad priteisti ieškovo reikalaujamą turtinę žalą nėra pagrindo (CPK 185 str.).
Teismas nustatė, kad autoįvykio metu buvo sužalota ieškovo sveikata ir dėl to jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kitus nepatogumus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Aiškindamas CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6. 254 straipsnio ir 6.263 straipsnio nuostatas sistemoje, teismas sprendė, kad neturtinę žalą, patirtą dėl asmens sveikatos sužalojimo turėtų atlyginti draudikas UADB „Ergo Lietuva“ ir žalą padaręs asmuo solidariai. Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ , teismo nuomone, privalo įvykdyti įsipareigojimą, neperžengdamas draudimo sumos ribų, kaip numatyta Privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2001 m. birželio 14 d. įstatymo redakcija). Teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos sumą, atsižvelgė į ieškovo patirtus sužalojimus: daugybinius lūžius, atliktų operacijų kiekį, nuolatinį vaistų vartojimą ir nuolat juntamą skausmą, apsunkintą judėjimą, žalą padariusio asmens kaltę. Atsižvelgdamas į tai, kad žala ieškovo sveikatai padaryta ne tyčiniais atsakovo veiksmais, o techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo paties ieškovo V. U. veiksmai, teismas sprendė, kad pakankama ir teisinga ieškovo patirtos neturtinės žalos kompensacija yra 10 000 Lt. Šią sumą teismas priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai (CK 6.254 str.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas V. U. apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai nustatė įvykio mechanizmą. Apelianto įsitikinimu, dėl autoįvykio kaltas tik atsakovas T. M., lenkdamas ne jo (ieškovo) vairuojamą transporto priemonę, o automobilį „Nissan Terrano“, ir nepastebėjęs, kad jo (ieškovo) vairuojamas automobilis, baigęs apsisukimo manevrą į kairę, stabdo automobilį kairėje kelio pusėje, ne važiuojamojoje kelio dalyje, o už jos esančioje šalikelėje, žvyruotoje aikštelėje, atsitrenkė į šį automobilį. Liudytojas K. B. patvirtino, kad atsakovo T. M. ir jo (ieškovo) vairuojami automobiliai susidūrė kairiajame kelkraštyje, o ne važiuojamojoje kelio dalyje, nes liudytojas matė susidūrimo momentą, kurio metu pakilo dulkių debesis. Akivaizdu, kad susidūrimas įvyko kelkraštyje, nes ant asfaltuotos kelio dangos dulkių debesis negali susidaryti. Teismas, teigdamas, kad jo (ieškovo) veiksmai prieštaravo KET, nenurodė, kokie veiksmai galėjo būti eismo įvykio kilimo priežastimi. Teismas nepagrįstai nesirėmė moksliniais metodais pagrįsta ir patikima 2007 m. sausio 8 d. VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertės, profesorės O. L. atlikta ekspertize, kurioje nurodyta, kad atsakovas T. M. viršijo tame kelio ruože leistiną maksimalų greitį, pradėjo lenkti neįsitikinęs, kad tai saugu ir jis netrukdomai galės grįžti į savo eismo juostą, pažeidė KET 2.4., 14.1., 15.1.2. punktų reikalavimus, atsitrenkė į kelkraštyje stovintį ieškovo automobilį. Šie jo veiksmai yra pagrindinė eismo įvykio priežastis. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir priteisė aiškiai per mažą žalos atlyginimo sumą, neatitinkančią tokios žalos nustatymo kriterijų. Ieškovui buvo padaryti sunkūs sveikatos sužalojimai - daugybiniai vidaus organų plyšimai, atliktos kelios operacijos, pašalintas inkstas, varžtais sutvirtinti kaulai, ilgą laiką buvo apsunkintas galėjimas laisvai judėti, užsiimti savo pomėgiais (vaikščioti prie jūros, grybauti, žvejoti ir pan.). Atsakovo kaltės nustatymas tęsėsi apie 10 metų, todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma visiškai neatitinka per tą laikotarpį patirtų (patiriamų ir dabar) fizinių skausmų ir dvasinių išgyvenimų bei akivaizdžiai neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis).
Šalies argumentai
Atsakovas T. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – jo (atsakovo) atžvilgiu ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias sprendime peržengti byloje pareikštus reikalavimus, išskyrus CPK numatytus atvejus. Ieškovas prašė taikyti dalinę atsakomybę, o teismas pritaikė solidarią atsakomybę abiems atsakovams. Autoįvykio metu, t. y. 2002 metų rugsėjo 11 d. galiojusi minėto įstatymo redakcija nenumatė draudimo bendrovės pareigos atlyginti asmeniui neturtinę žalą, todėl teismo sprendimas prieštarauja įstatymui. Solidari prievolė dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo atveju negalima. Tam, kad atsakovui atsirastų materialinė atsakomybė atlyginti žalą, turi būti nustatytos visos šiai atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, t. y. kaltė, neigiamos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp atsiradusių neigiamų pasekmių ir kaltės. Apeliantas teigia, kad jo kaltės dėl atsiradusių pasekmių, t. y. ieškovo turto sugadinimo ir sveikatos sužalojimo nėra, nes tai nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, atlikus net trys autotechnines ekspertizes. Teismas neteisingai cituoja ir autoįvykio metu galiojusių KET nuostatas. Jo (teismo) išvada, kad apeliantas pažeidė KET 15.1.4 punkto reikalavimus, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir minėtų taisyklių 15.2 punktui, numatančiam, jog jeigu iš paskos važiuojantysis lenkia kelyje, kuriame važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, sukantysis (apsisukantysis) privalo duoti kelią lenkiančiajam. Tokiu būdu, jeigu teismas tiki ne ekspertų išvadomis ir liudytojų parodymais, o ieškovo V. U. paaiškinimais, tai vis tiek jis yra kaltas ir pažeidė KET reikalavimus, nes jis privalėjo leisti jį aplenkti ir tik po to sukti. Be to, KET 14.2 punktas numato, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Čia numatyta išlyga: jeigu jis gali tai pastebėti. Liudytojas K. B., kuris važiavo paskui ieškovo V. U. vairuojamą automobilį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžiuose nurodė, kad Mazdos vairuotojas ėmė staigiai stabdyti, sukdamasis įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su jo (apelianto) vairuojamu automobiliu. Taip nustatyta ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-3347(06). Anksčiau atliktų ekspertizių išvados analogiškos. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad apeliantui nebuvo pateikti pranešimai apie įtarimą, jis nebuvo pripažintas kaltu nei baudžiamąja nei administracine tvarka. Priešingai, ieškovas V. U. buvo nubaustas administracine tvarka dėl KET reikalavimų pažeidimo. Taip pat sprendime neaptarti ir teismo posėdžio metu apklausto teismo eksperto V. P. parodymai, kurie patvirtino, kad apelianto veiksmai neprieštaravo KET reikalavimams ir jo kaltės dėl kilusio autoįvykio nėra. Nieko sprendime nepasisakyta ir apie posėdyje apklausto liudytojo K. B. parodymus.
Šalies argumentai
Atsakovas ADB ,,Ergo Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, kad atsakovas T. M. nevykdė KET 14.2 punkto, taip pat nėra nustatyta, kad atsakovas būtų pradėjęs lenkimą neįsitikinęs, kad tai daryti saugu ir jis netrukdomai galės grįžti į savo eismo juostą (KET 15.1.4.) ar priekyje važiuojančios transporto priemonės vairuotojas nesirengia daryti manevro į kairę (KET 15.1.4 p.). Taigi teismo nurodytos aplinkybės dėl minėtų KET pažeidimo yra neįrodytos. Teismas netiksliai įvertino LTEC atliktų tyrimų išvadas, kuriose vienareikšmiškai nurodoma, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo „Mazda 626“ vairuotojo (t. y. ieškovo) veiksmai - apsisukimas kelyje nepraleidžiant jį lenkusio automobilio „Opel Astra“, vairuojamo T. M.. Vertinant T. M. veiksmus teisiniu požiūriu, būtina atsižvelgti, kad KET nenumato vairuotojui pareigos atspėti ar tikėtis, kad kitas eismo dalyvis pažeis šias taisykles, keis judėjimo kryptį nesilaikydamas transporto priemonių judėjimo eiliškumo (pirmenybės). Teismas neturi reikalauti iš atsakovo T. M. didesnio atidumo, nei yra reikalaujama iš normaliai, įprastai atidaus ir rūpestingo asmens, tačiau net ir itin atidus asmuo yra varžomas transporto priemonės techninių galimybių. T. M. teigia jokių posūkio signalų nematęs, o manevras buvo staigus ir netikėtas. Liudytojas K. B. teisme patvirtino, kad ieškovas „mėtėsi“ - lygtai norėjo sukti, lygtai ne. Posūkį į kairę atliko staiga, posūkio signalo nerodė. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tik konstatavo sužalojimo faktą, tačiau nepakankamai vertino kitas aplinkybes, turinčias įtakos žalos dydžiui - neatsižvelgė, kad ieškovo nurodyti liekamieji reiškiniai (nuolatiniai skausmai, apsunkintas judėjimas, greitas nuovargis, nuolatinis vaistų poreikis) nėra pagrįsti jokiais medicinos dokumentais. Ieškovas nėra pateikęs nei draudikui, nei teismui jokių medicinos duomenų apie savo gydymo eigą, sužalojimų pasekmes, dabartinę savo sveikatos būklę ir ieškinyje išvardintus nepatogumus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarūs skolininkai. Atsakovui ADB „Ergo Lietuva“ šiuo atveju neatsiranda civilinė atsakomybė, susijusi su delikto institutu, nes šis atsakovas nėra padaręs žalos ieškovui. ADB „Ergo Lietuva“ įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką, susijusią su draudėjo (T. M.) civiline atsakomybe, todėl nustatant išmokėtinos draudimo išmokos dydį, pirmiausia yra nustatytina, kokia yra draudėjo T. M. civilinė atsakomybė, jos apimtis ir tik tuomet spręstina, kokią atsakovo T. M. prievolių dalį turi prisiimti draudimo bendrovė.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atsakovų apeliacinius skundus, ieškovas V. U. prašo juos atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo V. U. apeliacinis skundas netenkinamas.
Atsakovų T. M.ir ADB „Ergo Lietuva“ apeliaciniai skundai patenkinami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).
2002 m. rugsėjo 11 d., apie 11 val., Tilžės gatvėje, Klaipėdoje, dvipusio eismo iš dviejų eismo juostų tiesiame kelyje, esant sausai kelio dangai, susidūrė du automobiliai: ieškovo V. U. vairuojamas automobilis „Mazda 626“, sukęs iš dešinės į kairę (priešpriešinę eismo juostą, ketindamas apsisukti) ir atsakovo T. M. vairuojamas automobilis „Opel Astra“, transporto priemonių lenkimo metu važiavęs priešpriešine eismo juosta tiesiai, ta pačia kryptimi kaip ir V. U. vairuojamas automobilis. Autoįvykio metu apgadinti abu automobiliai, o ieškovas V. U. patyrė sunkų, gyvybei pavojingą, sveikatos sužalojimą.
Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl autoįvykio situacijos ir jo (ieškovo) kaltės, pažeidus KET 10.2, 12.2, 12.7 ir 12.10 punktų reikalavimus. Atsakovas T. M. taip pat nesutinka su teismo išvada dėl jo neteisėtų veiksmų ir kaltės, t. y. dėl KET 14.2 ir 15.1.2 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimo. Abu apeliantai kelia įrodymų byloje vertinimo problemą. Apeliantas ADB „Ergo Lietuva“, neigdamas pareigą atlyginti žalą ieškovui, taip pat ginčija teismo teiginį dėl atsakovo T. M. neteisėtų veiksmų bei kaltės.
Akivaizdu, kad susidūrė du automobiliai (didesnio pavojaus šaltiniai), todėl šių transporto priemonių sąveikoje atsiradusi žala atlyginama bendrais pagrindais (CK 6.270 str. 5 d.), ir tokiu atveju transporto priemonės valdytojo kaltė - viena iš sąlygų (CK 6. 246, 6. 247, 6.249, 6.250 str.) civilinei atsakomybei atsirasti, įgyja esminę reikšmę (CK 6. 248 str.).
CK 6.263 straipsnis nustato kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, tiek fizinis, tiek juridinis, turi pareigą elgtis rūpestingai, o pažeidęs šią pareigą ir padaręs žalos, privalo ją (žalą: turtinę/neturtinę) atlyginti, jei neįrodo, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių tokia civilinė atsakomybė negalima. Eismo dalyvių teises ir pareigas nustato KET. Ginčui taikytina KET redakcija, patvirtinta 1993 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 883, galiojusi iki 2003 m. rusėjo 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme teismo autotechninė/trasologinė ekspertizė nebuvo skirta, atsakovas jos skirti neprašė, o ieškovas, prašymo (buvo tokį pareiškęs) skirti ekspertizę atsisakė (2 t., 189 b. l.). Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, šalims buvo pasiūlyta teikti papildomus įrodymus, spręsti dėl naujos autotechninės ekspertizės byloje skyrimo tikslingumo, tačiau joms suteiktomis procesinėmis teisėmis šalys nepasinaudojo, pasiūlymo paskirti ekspertizę atsisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas spręs apie šalių veiksmus bei kiekvieno jų kaltės laipsnį iš byloje esančių įrodymų viseto (CPK 177, 178, 185 str.).
Apeliantas (ieškovas) V. U. nesutinka su įvykio vietos apžiūros schemoje užfiksuota transporto priemonių bei įvykio pėdsakų padėtimi, teigdamas, kad įvykio vietos schemoje užfiksuota situacija prieštarauja, jo nuomone, tikrajam įvykio mechanizmui, ir laikosi versijos, kad apelianto (atsakovo) T. M. vairuojamas automobilis „Opel Astra“ kliudė stovėjusį kairėje kelio pusėje, pakraštyje, jo (V. U.) vairuojamą automobilį, ten atsidūrusį po to kai jis (V. U.) pasuko iš dešinės kelio (Tilžės g.) pusės į kairę, kirtęs priešpriešinę eismo juostą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus (rašytinius įrodymus, ekspertizių aktus, išvadas, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus), prieina prie išvados, kad ieškovo versija ne tik nepagrįsta įrodymais bei ir prieštarauja elementariai logikai.
Tai, kad V. U., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, susidūrė su T. M. vairuojamu automobiliu „Opel Astra“ kairėje kelio pusėje, pasukęs iš dešinės eismo juostos į kairę, T. M. vairuojamam automobiliui jau važiuojant kaire (priešpriešine) eismo juosta, lenkiant automobilius, parodė vienintelis nesuinteresuotas ir betarpiškai matęs įvykį liudytojas K. B., tuo metu vairavęs automobilį „Nissan Teerano“ ir važiavęs iš paskos V. U. automobilio, kuris teigė, kad prieš įvykį, iki pasuko į kairę, V. U. automobilį „Mazda 626“ vairavo įtariai, jo veiksmai buvo nenuspėjami: jis blaškėsi, keletą kartų netikėtai stabdė ir, neįjungęs kairio posūkio signalo, tik pristabdęs automobilį (pastebėjo stabdžių žibintų šviesas) staiga, iš eismo juostos vidurio, nepasitraukęs į kairę, arčiau menamos ašinės linijos, pasuko į kairę, kuria jau važiavo atsakovo T. M. vairuojamas automobilis „Opel Astra“. Liudytojas K. B. dėl įvykio apklaustas ne kartą: baudžiamojoje byloje – keturis kartus, pirmą kartą tuo po įvykio (baudž. byla., 1 t. 22-23, 104-106, 119-121 b. l.); civilinėje byloje – du kartus (2 t., 158-159 b. l., 3 t., 94-95 b. l.). Jo parodymai išsamūs, nuoseklūs, sutampa su atsakovo T. M. paaiškinimais, iš dalies ir kitų liudytojų (Z. K., apžiūrėjusio įvykio vieną ir ją įforminusio protokole ir schemoje, baudž. b. 1 t., 54-56 b. l., civil. b., 2 t., 159-160 b. l.; A. K., V. A., atvykusių į įvykio vietą po autoįvykio, baudž. byla, 1 t., 60, 109 b. l., civil. byla, 2 t., 133 b. l. ,) parodymais dėl situacijos po autoįvykio, vertinant autoįvykio schemos tikrumą, bei patvirtinti teismo ekspertizių išvadomis, teismo ekspertų V. P. bei V. L. parodymais (baudž. byla, 1 t., 72 – 79, 152-156 b. l, 2 t., 73-79, 115-132 b. l., civil. byla, 2 t., 161-164 b. l., 3 t., 94-95 b. l.), todėl netikėti liudytojo K. B. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo: jais tiki ir remiamasi (CPK 177, 189, 185 str.). Netikėti atsakovo T. M. paaiškinimais dėl autoįvykio teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo, nes ir ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme bei betarpiškai apklausus jį (T. M.) apeliacinės instancijos teisme, jo paaiškinimai nekito: jie vienodi, išsamūs ir neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams, tačiau to negalima pasakyti apie ieškovo V. U. teiginius. Kaip minėta, ieškovo versija apie tai, kad jis, prieš pasukdamas į kairę, praleido priešpriešiais atvažiuojantį sunkvežimį (vilkiką), po ko, susilyginęs su šio automobilio priekaba, pasuko į kairę, nuvažiavo į šalikelę, apsisuko, sustojo ir ten T. M. vairuojamo automobilio buvo kliudytas, ne tik nepagrįsta įrodymais bei ir prieštarauja elementariai logikai, nes, jei tikėti ieškovo versija, tai jo vairuojamam automobiliui prasilenkus su tariamu sunkvežimiu, šiam važiuojant kairia (priešpriešine) eismo juosta, ji (kelio juosta) turėjo būti užimta ir dėl to persirikiuoti iš dešinės į kairę T. M. vairuojamas automobilis neturėjo galimybės, o V. U. tokioje situacijoje turėjo galimybę ramiai pasukti į kairę. T. M. turėjo galimybę persirikiuoti tik prasilenkęs su tariamu sunkvežimiu ir be jokių kliūčių pralenkti dešine puse važiavusius automobilius, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jokio reikalo stabdyti, išvažiuoti į kairį kelkraštį ir kliudyti ten, ieškovo teigimu, stovinį jo automobilį, T. M. nebuvo jokios priežasties. Apeliantas (ieškovas) V. U. savo versiją apie sunkvežimį, transporto priemonių susidūrimą kariame kelkraštyje, jo (V. U.) automobiliui stovint, grindžia O. L. pateikta Specialisto išvada, parengta ieškovo užsakymu. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė šia išvada pagrįstai, nes tokia ieškovo pateikta specialisto išvada neprilygsta teismo ekspertizės išvadai ir didesnės įrodomosios galios neturi. Ji gali būti vertinama tik kaip rašytinis įrodymas visų byloje esančių įrodymų visete (CPK 177, 197, 216 str.), tuo labiau, kad išvada vienpusiška, joje iš esmės vertinama tik ieškovo V. U. versija apie tariamą priešpriešiais važiavusį sunkvežimį su kuriuo jo vairuojamas automobilis prasilenkė prieš pasukdamas į kairę, o atsakovo T. M. veiksmai – išvažiavimas į kairį kelkraštį ir ten stovinčio V. U. automobilio kliudymas siejamas su prielaida, kad tokius atsakovo T. M. veiksmus sąlygojo gal būt ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „VW Jetta“ vairuotojo veiksmai, sukliudę T. M. lenkti. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad, siekiant nustatyti byloje objektyvią tiesą, specialistei O. L. buvo sudaryta galimybė dalyvauti ekspertų grupėje, atliekant kompleksinę komisijinę autotechninę - medicininę ekspertizę, tačiau O. L., nepritarusi kitų ekspertų nuomonei, surašė atskirą ekspertizės aktą, iš esmės juo patvirtindama savo pirminę teismui pateiktą specialisto išvadą, neigdama autoįvykio mechanizmą, nustatytą ne tik kompleksinės komisijnės autotechninės - medicininės ekspertizės išvadoje, bet ir kitose baudžiamojoje byloje paskirtose ir atliktose teismo autotechninių, autotechninių-medicininių ekspertizių išvadose, kuriomis teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Jose (ekspertizių išvadose) nustatyta, kad transporto priemonės susidūrė važiuojamoje kelio dalyje, kairėje pusėje, priešpriešinėje eismo juostoje, ieškovo V. U. automobiliui „Mazda 626“ pasukus iš dešinės į kairę, T. M. vairuojamam automobiliui „Opel Astra“ lenkimo metu važiuojant priešpriešine eismo juosta. Ekspertai visapusiškai įvertino ne tik atsakovo T. M. bet ir ieškovo V. U. versiją, ją paneigdami atliktais skaičiavimais kaip nerealią ir prieštaraujančią objektyviems tyrimui pateiktos medžiagos duomenims; išvada pagrįsta įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota situacija, transporto priemonių sugadinimais, V. U. padarytų kūno sužalojimų lokalizacija. Ekspertizės metu nustatytas autoįvykio mechanizmas sutapo su liudytojo K. B. parodymais bei atsakovo T. M. paaiškinimais. O. L. ekspertizės akto tyrimas, kaip jau minėta, rėmėsi vien V. U. prielaida apie važiavusį priešpriešiais ir prasilenkusį su jo (V. U.) vairuojamu automobiliu tariamą sunkvežimį, kurio ne tik atsakovas T. M., bet ir nei vienas liudytojas, taip pat ir ieškovo žmona S. U. (baudž. byla, 1 t., 25, 112-113 b. l.), iš dalies pakeitusi pirminius parodymus V. U. naudai, jo nematė. Byloje taip pat nėra įrodymų ir dėl autoįvykyje dalyvavusio automobilio „VW Jetta“. Iš liudytojo A. K. parodymų (baudž. byla, 1 t., 61-62 b. l.) matyti, kad toks automobilis buvo sustojęs įvykio vietoje po įvykio ir jo vairuotojas aiškino, kad „Mazda“ vairuotojas, pasukęs į kairę, užstojo kelią automobiliui „Opel Astra“, lenkusiam kitus automobilius. Nors šis vairuotojas byloje nenustatytas ir tiesiogiai nepaklaustas, nėra pagrindo išvadai, kad jis betarpiškai susijęs su autoįvykiu.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertė O. L. ekspertizės akte (aprašomojoje dalyje) rėmėsi neegzistuojančiais 2002 m. rugsėjo 12 d. liudytojo K. B. parodymais apie tai, kad V. U. pradėjo sukti kairėn nuo ašinės kelio linijos (baudž. byla, 1 t., 22-23 b. l.). Priešingai, byloje yra šio liudytojo parodymai (baudž. byla, 1 t., 120 b. l, civil. byla, 2 t., 158-159 b. l.) apie tai, kad priekyje važiavęs ieškovo vairuojamas automobilis „Mazda“, prieš pasukdamas į kairę, važiavo eismo juostos viduriu ir staiga, neparodęs posūkio signalo, pasuko į kairę. Taigi čia nėra nurodyta, kad V. U., ketindamas sukti į karę, pasitraukė arčiau kelio ašinės linijos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šią ekspertizės išvadą byloje esančių įrodymų visete prieina prie išvados, kad prieštaringa, prielaidomis (įvykio mechanizmas modeliuotas įrodymais nepagrįstomis situacijomis) grįsta O. L. ekspertizės išvada negali būti pripažint objektyviu ir patikimu įrodymu (CPK 177, 185, 218 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią išvada nesirėmė.
Taigi iš aptartų įrodymų prieinama prie išvados, kad transporto priemonės susidūrė priešpriešinėje eismo juostoje (kairėje), atsakovo T. M. vairuojamam automobiliui važiuojant šia eismo juosta, lenkiant dešinėje buvusius automobilius, o ieškovo V. U. vairuojamam automobiliui tuo metu pasukus iš dešinės į kairę. Kadangi eismo įvykio dalyviai didesnį pavojų keliantys objektai (automobiliai), sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą esminę reikšmę įgauna jas vairavusių asmenų (ieškovo V. U. ir atsakovo T. M.) veiksmai konkrečioje situacijoje, t. y. svarbu nustatyti, kurio vairuotojo veiksmai neatitiko KET reikalavimų, tiesiogiai sukėlė avariją.
KET įpareigoja eismo dalyvius ir kitus asmenis elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus žmonėms, netrukdytų eismui, nepadarytų žalos valstybei, privačiam ir visuomeniniam turtui bei aplinkai (2.4 p.). Prieš persirikiuodamas, sukdamas į dešinę ar kairę, taip pat apsisukdamas vairuotojas privalo duoti signalus atitinkamos krypties posūkių šviesos rodyklėmis, o jeigu jų nėra arba jos sugedusios – ranka (10.2 p.). Toks signalas turi būti pradėtas rodyti iš anksto, prieš manevrą, kad kiti eismo dalyviai galėtų iš anksto suprasti signalą įrodančiojo vairuotojo ketinimus (10.4 p.). KET 12.2, 12.7 ir 12.10 punktuose nustatyta vairuotojo pareiga: prieš pradedant važiuoti, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai bus saugu ir duoti kelią (nesukliudyti) kitiems eismo dalyviams; prieš sukant į dešinę, į kairę arba apsisukant, išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu, iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios kelio dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto; sukant į kairę (apsisukant) ne sankryžoje, duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms, taip pat jį lenkiančioms transporto priemonėms. Ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliantas (ieškovas) V. U. šiurkščiai pažeidė šiuos reikalavimus: ketindamas sukti į karę, neįjungė įspėjamojo posūkio rodyklės, iš anksto nepasitraukė prie važiuojamosios kelio dalies atitinkamo krašto, skirto važiuoti ta kryptimi (menamos ašinės linijos) (tai parodė liudytojas K. B.), neįsitikino, kad toks manevras bus saugus, nepastebėjo jį ir kitus automobilius lenkiančio T. M. vairuojamo automobilio (V. U. nepatvirtino, kad prieš sukdamas pažiūrėjo į automobilio šoninį atgalinio vaizdo veidrodį, apeliacinės instancijos teisme vengė atsakyti į klausimą ar prieš pasukdamas į kairę matė T. M. atvažiuojantį automobilį, teigdamas, kad matė tik sunkvežimį – T. M. automobilio nematė) ir nedavė jam kelio, dėl ko transporto priemonės susidūrė. Teismo ekspertizių išvadose nurodyta, kad pagrindinė techninių požiūriu autoįvykio priežastis – ieškovo V. U. neteisėti veiksmai – minėtų KET pažeidimas. Ieškovas turėjo techninę galimybę išvengti pasekmių, jei būtų vykdęs KET reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp ieškovo V. U. neteisėtų veiksmų ir atsiradusių priežasčių yra tiesioginis priežastinis ryšis. Teisėjų kolegija su tuo sutinka, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl atsakovo T. M. veiksmų įvertinimo, pripažįstant jį pažeidus KET 14.2 ir 15.1.4 punktų reikalavimus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ketindamas lenkti, atsakovo T. M. vairuojamas automobilis prieš autoįvykį išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą tuo metu, kai ši eismo juosta buvo laisva ir dešinėje važiavusios transporto priemonės (automobilis „Nissan Terrano“, vairuojamas K. B., „Mazda 626“, vairuojama ieškovo V. U.) judėjo dešina kelio puse tiesiai. Liudytojas K. B. parodė, kad jis pro veidrodėlį matė jį lenkiantį T. M. automobilį, todėl teismas daro išvadą, kad jį privalėjo matyti ir V. U. su sąlyga, jeigu jis taip pat pažiūrėjo į veidrodėlį. Kyla klausimas ar T. M. turėjo numatyti pavojingą situaciją ir ar galėjo išvengti pasekmių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. U., ketindamas atlikti manevrą į kairę, ne tik nepasitraukė prie eismo juostos kairio krašto, bet ir neįjungė kairio posūkio signalo, nors nustatytoje situacijoje, jei toks signalas būtų parodytas, V. U. vis tiek neįgytų pirmumo teisės sukti į kairę, nes jau buvo lenkiamas (KET 10.5 p.). Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad atsakovas T. M., lenkdamas K. B. vairuojamą automobilį „Nissan Terrano“, pažeidė KET 15.1.4 punkto reikalavimą – vairuotojo pareigą prieš pradedant lenkti įsitikinti, kad baigiant lenkti, jis galės grįžti į savo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas T. M. neteisėtus veiksmus siejo su automobilio „Nissan Terrano“ vairuotojo veiksmais - automobilio pristabdymu, pastarajam pastebėjus, kad įsižiebė V. U. automobilio stabdymo žibintai, tačiau neatskleidė kaip tai susiję su autoįvykiu. Minėtoje KET teisės normoje nustatytas vairuotojo įsitikinimas ar ketinamą atlikti manevrą bus galima užbaigti saugiai, apimta iki manevrinį periodą (iki lenkimo) ir skirtas tam, kad vairuotojas turėtų galimybę apmąstyti ir įvertinti numatomo atlikti manevro saugumą. Byloje nėra duomenų, kad kelyje buvo situacija dėl kurios T. M. negalėjo pradėti lenkti: nei viena iš paskos važiuojanti transporto priemonė jo nelenkė, priešpriešiais atvažiuojančių transporto priemonių nebuvo, priekyje važiuojančios transporto priemonės sukti į kairę neketino. Taigi nenustatyta nei viena aplinkybė, galėjusi T. M. drausti lenkti (KET 1.31, 15.1-15.1.3 p.). Teismo nurodyta teisės norma (KET 15.1.4 p.) nagrinėjamu atveju netaikytina, nes neatitinka byloje nustatytos situacijos: T. M. vairuojamas automobilis jau lenkė automobilį „Nissan Terrano“ ir buvo su juo susilyginęs ties galiniu langu, kai liudytojas K. B., vairuojantis minėtą automobilį, pastebėjo ieškovo V. U. automobilio įjungtas „stop“ šviesas. Nenustatyta, kad atsakovas T. M. ketino, aplenkęs automobilį „Nissan Terrano“, persirikiuoti ir grįžti į savo eismo juostą, sukliudydamas šiam automobiliui ar jam kitaip sukliudė. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto atsakovo T. M. teiginiu, kad KET 15.1.4 punkto jis nepažeidė.
Nors teismas nurodė, kad atsakovas T. M. pažeidė KET 14.2 punkto reikalavimą „atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyvavimas“, T. M. veiksmų šios teisės normos požiūriu nenagrinėjo ir nevertino. Nepagrįstas teismo argumentas, kad šis įpareigojimas vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui, nes minėtoje teisės normoje įtvirtinta vairuotojo pareiga nustatyta su sąlyga „jeigu jis tai gali pastebėti“. Esant nepakankamai duomenų, ekspertai nenustatė ar atsakovas T. M. turėjo realią galimybę laiku pastebėti V. U. manevrą - posūkį į kairę, ir ar turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Ekspertų išvadose nurodyta, kad T. M., pastebėjęs, kad automobilis „Mazda“ pasisukinėdamas sudaro kliūtį, turėjo stabdyti, tačiau byloje nustatyta, kad jis tai ir padarė: V. U. automobiliui staiga pasukus į kairę – stabdė, tačiau susidūrimo neišvengė. Bylos aplinkybės įrodo, kad atsakovas T. M. iš anksto negalėjo numatyti tokio V. U. manevro ar net jį nuspėti, nes kelio ruožas, kurio zonoje įvyko avarija, buvo tiesus, jokių šalutinių kelių, apsisukimą leidžiančių kelio ženklų, iš kurių galima būtų padaryti bent prielaidą, kad šioje atkarpoje kuris nors iš priekyje važiavusių automobilių gali pasukti į kairę, nebuvo. Gal būt atsakovo T. M. dalį kaltės būtų galima įžvelgti dėl netinkamai, neatsižvelgus į kelio, oro sąlygas ar eismo situaciją, pasirinkto automobilio greičio, tačiau pirmosios instancijos teismas tokio atsakovo pažeidimo nenustatė. Iš byloje esančio rašytinio įrodymo (pažymos) matyti, kad ginčo kelyje leistinas automobilių greitis – 90 km/h., o įvykio metu kelio ir oro sąlygos buvo geros. T. M. teigė, kad jis, iki pradėjo lenkti, nuo Jakų žiedo važiavo apie 60 km/h greičiu. Liudytojas K. B. parodė, kad jo vairuojamas automobilis „Nissan Terrano“ tuo metu važiavo 50/60 km/h greičiu. Tai byloje nepaneigta. Akivaizdu, kad lenkimo metu, automobilis lenkdamas kitą, didina greitį. Atsakovas T. M. nurodė, kad išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, lenkdamas, važiavo didesniu greičiu, tačiau neviršydamas leistino. Byloje esančių ekspertizių išvadose, atsižvelgiant į įvykio vietoje išlikusius pėdsakus, automobilių padėtį po autoįvykio, jų sugadinimų intensyvumą, nustatytas orientacinis, tačiau skirtingas T. M. vairuojamo automobilio greitis, buvęs iki stabdymo pradžios - nuo 60 iki 66 km/h; 70 km/h (baudž. byla,1 t., 70-78, 152-156 b. l.); 95 (96) km/h (baudž. byla, 2 t., 122-125 b. l.). Remtis tik vienos teismo ekspertizės išvada dėl 95 km/h T. M. automobilio greičio, kuris pateikiamas tik kaip orientacinis, nesant galimybių nustatyti tikslios automobilių susidūrimo vietos, automobilių važiavimo greičių iki susidūrimo dėl to, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje neužfiksuota tiksli rastų pėdsakų konfigūracija, nėra šukių, nepateiktos išsamios, pagal kriminalistinės fotografijos taisykles padarytos automobilių išorinių sugadinimų fotografijos, ir teigti, kad greitis buvo viršytas ir tai turėjo įtakos autoįvykio kilimui, nesant kitų šią faktinę aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, 2006 m. lapkričio 28 d. ekspertizės akto išvada apie T. M. vairuojamo automobilio „Opel Astra“ orientacinį 95 km/h greitį, galėjusį būti iki stabdymo pradžios, padaryta remiantis kita, taip pat orientacine išvada apie šio automobilio greitį stabdymo metu, kuris, kaip teigiama, galėjo būti 81 km/h, tačiau tokį greitį (nors ir orientacinį) įrodančių skaičiavimų ekspertizės akte nepateikta. Nors akte teigiama, kad toks grietis gautas modeliuojant, tačiau greičio modeliavimo schemos akte nėra. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šiame akte, grafoje „pradiniai duomenys“ nurodytas automobilio „Opel Astra“ greitis 85,80 km/h (baudž. byla, 2 t., 121 b. l.), tačiau, koks tai greitis (buvęs iki stabdymo pradžios, stabdymo metu, po stabdymo), kokių duomenų pagrindu jis nustatytas, taip pat nenurodyta. Taigi dėl tokių prieštaravimų bei argumentacijos stokos, remtis šia aptarta ekspertizės išvada dėl 95 km/h T. M. automobilio greičio, nors ir orientacinio, bei teigti, kad lenkiant T. M. automobilio greitis iki automobilis pradėjo stabdyti, buvo viršytas, nepakanka objektyvių ir patikimų duomenų, todėl prieinama prie išvados, kad šis greitis (apie 81, 95-96 km/h) neįrodytas (CPK 177, 178 str.). Labiau tikėtinos ir arčiau tiesios, įvertinus atsakovo T. M. bei liudytojo K. B. parodymus, yra kitų byloje esančių autotechninių ekspertizių (ekspertai: V. P., L. L.) išvados, nustačiusios automobilio Opel Astra 60-70 km/h greitį, buvusį iki stabdymo pradžios, nors tai taip pat tik orientacinis greitis, tačiau, nesant kitų objektyvių įrodymų, kad atsakovas T. M., lenkdamas automobilius, viršijo greitį ir dėl to, pastebėjęs kliūtį, neturėjo galimybės laiku sustabdyti automobilio ir išvengti autoįvykio, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti, pažeidę KET reikalavimus ir turėjo įtakos (tiesioginės ar netiesioginės) autoįvykiui.
Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė autoįvykio aplinkybes ir be pagrindo nusprendė dėl atsakovo T. M. kaltų veiksmų, pripažindamas vairuotojų mišrią kaltę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad dėl autoįvykio tiesiogiai atsakingas ieškovas V. U.: dėl didelio neatsargumo, ignoruodamas kelių eismo taisyklėse įtvirtintą pareigą duoti kelią jį lenkiančiai transporto priemonei, kurią, jei būtų buvęs apdairius ir atidus, galėjo pastebėti ir, prieš atlikdamas manevrą į kairę, stabtelėti, kad išvengti susidūrimo, tačiau to nepadarė, todėl dėl kilusių pasekmių privalo prisiimti visą atsakomybę (CK 6. 246, 6.247, 6.248, 6.282 str.).
Teismas netinkamai aiškino ir taikė KET normas bei pažeidė įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles (CPK 185 str.), ir nepagrįstai pripažino transporto priemonių valdytojų abipusę (mišrią) kaltę, įpareigojęs atsakovus T. M. bei UADB „Ergo Lietuva“ (šiuo metu ADB „Ergo Lietuva“) solidariai atlyginti ieškovui jo patirtą neturtinę žalą. Atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Koreguojant pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai koreguojamos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 83, 88, 92, 93, 96 str.). Atsakovų patirtas išlaidas (atstovavimo teismuose, eksperto apklausos bei žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidos) bei išlaidas valstybei įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., 133 b. l., 2 t. 96, 123-124, 178, 197 b. l., 3 t., 19, 40-41, 68, 70-71, 77, 102, 121-122, 136, 149 b. l.) bei apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai: PVM sąskaita faktūra, banko pavedimas, atstovavimo sutartis; pinigų priėmimo kvitas, sąskaita faktūra, banko pavedimai (CPK 177, 178 str.). Įvertinus bylos sudėtingumą bei bylos nagrinėjimo laiką (penkeri metai), atsakovų bei jų atstovų elgesį procese (duomenų, kad bylos procesą būtų nepagrįstai vilkinę nėra), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų prašomos priteisi bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti iš dalies.
Sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo V. U. ieškinys ir solidariai iš atsakovų T. M. ir akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ priteista ieškovui V. U. 10 000 Lt neturtinės žalos, panaikinti ir priimti naują sprendimą - V. U. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. U. atsakovui T. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų), atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) 7 452 Lt (septynis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo V. U. valstybei 22,37 Lt (dvidešimt du litus trisdešimt septynis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kitą teismo sprendimo dalį (nutraukti bylą dėl ieškovo V. U. reikalavimo atsakovui UAB „EST Baltic“; priteisti iš ieškovo V. U. atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ (šiuo metu ADB „Ergo Lietuva“) 190,92 Lt išlaidų, susijusių su eksperto V. L. apklausa; grąžinti iš Klaipėdos apygardos teismo depozitinės sąskaitos atsakovui T. M. įmokėtą 500 Lt (penkių šimtų litų) užstatą ir atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ (šiuo metu ADB „Ergo Lietuva“) įmokėtą 109,08 Lt (vieno šimto devynių litų ir 08 centų) užstatą) palikti nepakeistą.