Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-30 · Administracinė byla Nr. eI-1519-320/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-30
Bylos Nr.
eI-1519-320/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00393-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
B. E. L.
Atsakovas
Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
D.J., L.M., R. J., A. B.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1519-320/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00393-2015-0Procesinio sprendimo kategorija1.38.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalytės Zlatkuvienės ir Nijolės Čekanauskienės,

sekretoriaujant Irenai Žemaitienei,dalyvaujant pareiškėjo B. E. L. atstovui E. G.,

atsakovo Ignalinos rajono savivaldybės administracijos atstovei E. .

atsakovo Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnijos atstovui J. P.,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims D.J., L.M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. E. L. skundą atsakovams Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. J., L. M., R. J. ir A. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėjas skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti atsakovo Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnijos 2015-09-07sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pažymos išdavimo“. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2014 m. baigęs namo, esančio (duomenys neskelbtini), Meironų km., Ignalinos r., pastatyto 1987 m., rekonstrukcijos darbus, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybų inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikė reikiamus dokumentus ir gavo statybos darbų užbaigimo aktą. Užbaigtą statybą įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Kreipėsi į Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūniją (toliau – ir Seniūnija) dėl patikslinančių įrašų apie rekonstruotą namą atlikimo. Seniūnija kaimo vietovėse tvarkomų namų ūkio knygoje atliko įrašą apie rekonstruotą namą. Pastebėjęs, kad namų ūkio knygoje nėra įrašų apie jau 28 metus šalia namo esančius ir jam priklausančius du betoninius pėsčiųjų takus, vedančius nuo jo namų link Asalnų ežero ir Dringykštės (Meiros) upės (toliau – ir takai), 2015-07-31 kreipėsi prašymu į Seniūniją dėl įrašo padarymo ir pažymos apie atliktus veiksmus išdavimo. Prašyme pažymėjo, jog šie takai jam, kaip turinčiam judėjimo negalią asmeniui, yra svarbūs patogiai patekti prie šalia esančio ežero ir upelio. 2015-09-07 gavo Seniūnijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pažymos išdavimo“, kuriame nurodoma, kad „tam nėra teisinio pagrindo, kadangi takas yra privačiame žemės sklype“. Pareiškėjas mano, jog Seniūnija nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų terminui, per kurį instancijos privalo atsakyti į asmenų prašymus, nes atsakymą gavo 2015-09-07, t. y. po 25 darbo dienų. Seniūnijos sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės bei pareigos, nėra nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl, pareiškėjo teigimu, nėra aišku, kokiais teisės aktais vadovaudamasi Seniūnija priėmė minėtą sprendimą, kokiame privačiame sklype yra takas, kodėl sprendime nurodomas vienas takas, o ne du, kaip prašyme, kokios yra pareiškėjo teisės ir pareigos, kaip galima skųsti Seniūnijos sprendimą. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011-06-28 įsakymu Nr. 1V-499 patvirtintų Namų ūkio knygų tvarkymo kaimo vietovėse tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo) 5 punktu, duomenis, kurių nėra valstybės informacinėse sistemose, galima įrašyti į namų ūkio knygas tik esant duomenų subjekto sutikimui, t. y. pareiškėjo nuomone, duomenis galima gauti iš duomenų subjekto (šiuo atveju - iš pareiškėjo teiktų duomenų). Aprašo 13 punktas reglamentuoja namų ūkio nekilnojamojo turto – žemės ar jos dalies ir statinių, esančių ant jos, – įrašymą. Pareiškėjas mano, jog jo takai atitinka nekilnojamojo turto sąvoką ir Seniūnija privalo pažymėti (įrašyti) juos atskirai ar kaip priklausinius prie namo į jo namų ūkio knygą. Be to, vadovaudamasis Aprašo 13.1 punktu, turi teisę pažymėti, jog jo takai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu prašė skundo reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, jog pareiškėjas siekia įteisinti šiuos takus, tačiau dokumentais pagrįsti, jog jam nuosavybės teise priklauso takai, pareiškėjas negali, seniūnui jokių dokumentų apie takų įrengimą nepateikė. Mano, jog įrašymas į namų ūkio knygą nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į šiuos takus, tačiau yra svarbus veiksmas, siekiant šio tikslo.

Atsakovas Ignalinos rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teismui nurodė ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog namų ūkio knygos yra pirminės ūkinės apskaitos seniūnijose forma, t. y. šias knygas seniūnija pildo pagal faktines aplinkybes ir atitinkamus duomenis iš šių knygų teikia tik remdamasi knygose padarytais įrašais bei duomenimis. Todėl kitos informacijos nei įrašyta knygose, jas pildanti įstaiga, t. y. seniūnija, išduoti neturi jokio teisinio pagrindo. Seniūnijoje nėra duomenų, kad du betoniniai pėsčiųjų takai priklauso arba kada nors priklausė pareiškėjui. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, žemės sklypas, kur yra du betoniniai pėsčiųjų takai, nuosavybės teise priklauso kitiems privatiems asmenims (gretimo sklypo savininkams). Seniūnijos, kaimo vietovėse tvarkydamos namų ūkio knygas, į jas įrašo tik tokius duomenis, kurie atitinka įrašo metu buvusią faktinę padėtį, bet nenustatinėja juridinių faktų, todėl atsakovas negalėjo atlikti prašomų veiksmų ir išduoti pažymos, kuri nustatytų duomenis, kad pareiškėjui priklauso minėti du betoniniai pėsčiųjų takai.

Atsakovas Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnija su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad B. E. L. kreipėsi į seniūniją prašymu išduoti jam pažymą dėl takų nuosavybės. Kadangi dalis šių takų patenka į kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, tokios pažymos išduoti Seniūnija negalėjo. Pripažįsta, kad atsakymą pateikė pavėluotai, nes rinko informaciją, be to, atostogavo. Betonuoti takai įrengti labai seniai, jų ištisinė danga nėra išlikusi, pareiškėjas tik žodžiu paaiškino, kad takus įrengė jis pats, tačiau jokių tai įrodančių dokumentų neteikė. Apžiūrėjus takus vietoje, paaiškėjo, kad ginčo takų didesnioji dalis patenka į kitų asmenų privatų žemės sklypą. Tai pareiškėjui ir buvo nurodyta kaip pagrindinė atsisakymo išduoti pažymą priežastis, apie tai pareiškėjui buvo išsamiai paaiškinta žodžiu. Pareiškėjas neprašė į ūkines knygas įrašyti tik į jam priklausantį žemės sklypą patenkančių takų dalies, prašė į namų ūkio knygą įrašyti takus visa apimtimi, todėl ir buvo duotas toks atsakymas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. M. atsiliepimu į skundą prašė palikti galioti Seniūnijos sprendimą neįtraukti betoninių takų į pareiškėjo namų knygą. Paaiškino, jog Ignalinos r., Meironų k., dabar (duomenys neskelbtini) numeriu įvardintoje sodyboje gyveno jos tėvai ir seneliai, iki sovietams nacionalizuojant žemes nuosavybės teise valdę žemės sklypą, kurį ribojo kaimo kelias iš šiaurės pusės, upė Meira (arba Dringykščia) iš pietryčių ir Asalnų ežeras iš pietų pusės. Vakarų pusėje sklypas ribojosi su kaimynais P. Š. ir A. B. Visai žemei tapus valstybine, šis sklypas buvo paliktas jos tėvų namų ūkiui naudotis. L. M. abejojo pareiškėjo teiginiu, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), Meironų k., Ignalinos r., yra pastatytas 1987 m. ir kad du betoniniai pėsčiųjų takai, vedantys nuo pareiškėjo namų link Asalnų ežero ir Dringykštės (Meiros) upės, žemės sklype įrengti prieš 28 metus. Savo abejones grindė atsiliepime į skundą išdėstytomis aplinkybėmis bei jas patvirtinančiais rašytiniais įrodymais (P. B. 1990-12-13 pareiškimu Lietuvos Respublikos Ignalinos rajono valdytojui, 1997-05-13 Utenos apskrities viršininko administracijos raštu (duomenys neskelbtini)), kuriuos pateikė byloje. L. M. taip pat nurodė, jog 2014 m. teisėtiems V.B. ir P. B. paveldėtojams buvo atkurtos nuosavybės teisės žemės į žemės sklypą, į kurį šiuo metu patenka ginčo takai. Žemės sklypo plane nurodytas servitutinis kelias privažiavimui į pareiškėjo sodybą, daugiau jokių kelių ar takų nėra. Betoniniai takai Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnyje taip pat neįvardinti, o 5 straipsnyje nurodoma, jog pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandenis įrenginius, vandenvietes, tiltus prieplaukas. Betoniniai takai nereglamentuoti. Be to, šie takai išeina iš 8 arų, priklausančių pareiškėjui, ribos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. teismo posėdyje su skundo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, jog 2014 m. atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą (ten buvo senelių sodyba), kuriame yra ir statiniai, iš jo ploto minėti takai nebuvo išskaičiuoti, jiems nebuvo nustatytas servitutas. Servitutas nustatytas tik vienam keliukui – įvažiavimui į sklypą. Šių takų nėra įteisinę nei tretieji suinteresuotieji asmenys, nei pareiškėjas, dėl nuosavybės teisių į šiuos takus nustatymo jokių ginčų nebuvo kilę. Nors sodyboje lankėsi nuo seno, nežinanti, kada pareiškėjas tuos takus išklojo, dabar tie takai yra aptrupėję ir išlūžinėję. Be to, dalis takų patenka į vandens apsauginę zoną, kurioje negali būti jokių inžinerinių statinių ir apskritai jokių statinių.

Tretieji suinteresuotieji asmenys R. J. ir A. B. atsiliepimų į skundą nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka, prašymų dėl bylos nagrinėjimo taip pat nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015-07-31 raštu „Dėl pažymos išdavimo“ kreipėsi į Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūniją dėl įrašų namų ūkio knygose apie du jam priklausančius betonuotus pėsčiųjų takus, vedančius nuo pareiškėjo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Meironų k., Ignalinos r., link Asalnų ežero ir Dringykštės (Meiros) upės atlikimo ir prašė išduoti pažymą apie šiuos įrašus. Seniūnija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2015-09-07 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pažymos išdavimo“ informavo, jog negali įtraukti į namų ūkio knygą betonuotų pėsčiųjų takų, nes tam nėra teisinio pagrindo, kadangi takai yra privačiame žemės sklype.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2015-06-30 įstatymo Nr. XII-1932 redakcija) (toliau – ir VSĮ) 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad seniūnija kaimo vietovėse tvarko namų ūkio knygas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Įgyvendindamas šio teisės akto nuostatas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2011-06-28 įsakymu Nr. 1V-499 patvirtino Namų ūkio knygų tvarkymo kaimo vietovėse tvarkos aprašą, kuriuo nustatė įrašų pildymo šio pobūdžio knygose tvarką ir turinį. Seniūniją namų ūkio knygas kaimo vietovėje tvarkyti įpareigoja ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos struktūrinio teritorinio padalinio – Ignalinos seniūnijos veiklos nuostatai, patvirtinti 2008-07-28 Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. V2-507.

Byloje kilęs ginčas dėl Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnijos 2015-09-07 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pažymos išdavimo“ panaikinimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Kilusio administracinio ginčo kontekste pabrėžtina, kad Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys, todėl pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus ši institucija priskirtina viešojo administravimo subjektams. Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų VSĮ įtvirtintų principų (teisėtumo, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, veiklos skaidrumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo ir kt.), kuriais grindžiama vietos savivalda. Šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo imperatyvų, įtvirtintų svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-04 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad savivaldybės vykdomoji institucija jos kompetencijai priskirtus klausimus turi spręsti griežtai laikydamasi įstatymų, savo veikloje vadovautis minėtų principų visuma, užtikrinti, kad priimant administracinius aktus, būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų ir nustatytų pagrindinių procedūrų bei taisyklių (žr., pvz., 2013-08-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-834/2013). Seniūnijai, kaip viešojo administravimo institucijai, yra keliami, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –ir VAĮ) nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.).

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Seniūnijos raštas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame nėra aiškiai suformuluotos, nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nėra nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Be to, Seniūnija nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų terminui, per kurį instancijos privalo atsakyti į asmenų prašymus.

Pagal VAĮ 2 straipsnio 11 punkte įtvirtintą sąvoką, administracinis sprendimas apibrėžiamas kaip administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Seniūnija, 2015-09-07 rašte nurodydama, jog negali įtraukti į namų ūkio knygą priklausančių betonuotų pėsčiųjų takų, nes tam nėra teisinio pagrindo, aiškiai išreiškė savo nuomonę pareiškėjo keliamu klausimu, todėl minėtas raštas laikytinas sprendimu VAĮ 2 straipsnio 11 punkto prasme. Šiuo aspektu skundžiamas raštas laikytinas individualiu administraciniu aktu, kurio priėmimo procedūrai bei turiniui keliami VAĮ nustatyti reikalavimai. Šio įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Pagal to paties įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį, reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Taigi, pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (2013-08-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-834/2013, 2011-05-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (2008-07-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008); Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (pvz., 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012).

Išanalizavusi skundžiamo 2015-09-07 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pažymos išdavimo“ turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis neatitinka aukščiau aptartų VAĮ nuostatų. Jame iš esmės neišdėstyti jokie faktiniai duomenys: nenurodyta, į kokį ir kam priklausantį žemės sklypą patenka prašomi į namų ūkio knygą įrašyti takai, nurodyta, jog vienas takas patenka į privatų žemės sklypą, nors pareiškėjo seniūnijai 2015-07-31 teiktame prašyme į namų ūkio knygą buvo prašoma įrašyti du betonuotus takus, esančius skirtingose vietose. Be to, kaip paaiškėjo nagrinėjant bylą teisme, tokia skundžiamame akte pateikta informacija neatitinka ir faktinės padėties, kadangi dalis prašomų į namų ūkio knygą įrašyti takų patenka ir į pačiam pareiškėjui priklausantį žemės sklypą. Skundžiamame sprendime išdėstyti motyvai nėra aiškūs ir pakankami, akte nepateiktas joks teisinis pagrindas (teisinis argumentavimas bei teisės normos), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti, dėl kokios priežasties ir kokiu teisiniu pagrindu atsisakoma atlikti jo prašomus veiksmus, t. y. suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, identifikuoti pareiškėjo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pagrindus ir apimtį bei galimybes įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti jo subjektines teises, siekiant įteisinti minėtus pėsčiųjų takus.

ABTĮ nustatyta, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad ginčijamas Seniūnijos 2015-09-07 raštas negali būti laikomas teisėtu, nustatyti procedūriniai pažeidimai sudaro pagrindą jį panaikinti, nes dėl pažeistų procedūrų nebuvo užtikrintas visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi administracinis aktas naikintinas dėl procedūrinių pažeidimų, pareiškėjo argumentai dėl atsakovo atsisakymo įtraukti į namų ūkio knygą betonuotus pėsčiųjų takus pagrįstumo nesvarstytini. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis. Akto panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-09 nutartis Nr. A-1196-502/2015). Todėl panaikinus Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnijos raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pažymos išdavimo“, pareiškėjo inicijuota administracinė procedūra lieka nebaigta. Atsakovas privalo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo raštą, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnijoje gautą 2015-07-31 (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pareiškėjui pateikti VAĮ reikalavimus atitinkantį atsakymą.

Pareiškėjas skunde pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Kadangi nagrinėjamo teisinio ginčo atveju sprendimas yra palankus pareiškėjui, nesvarbu, kokie yra pareiškėjo skundo patenkinimo motyvai, atsakovui kyla pareiga atlyginti pareiškėjo patirtas kreipimosi į teismą išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-119-502/2015, 2015-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-169-143/2015).

Pareiškėjas šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2015-10-05 AB Lietuvos pašto kvito, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, kopiją ir 2015-08-16 teisinės pagalbos paslaugų sutarties Nr. TSP-3 kopiją. Vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio nuostatomis, suinteresuotos šalies prašymas dėl išlaidų atlyginimo, pateiktas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, išnagrinėjamas teismui priimant sprendimą dėl administracinės bylos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi taisyklės, kad šioje normoje iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodyti išlaidas pagrįsti konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (2010-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (2011-06-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011). Patirtos teismo išlaidos turi būti įrodytos, t. y. nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, tačiau būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (išlaidų realumas) (2009-10-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144 – 216 p., 2012-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, remiantis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika pareiškėjo skunde išreikštas reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtu. Kartu pažymėtina, jog toks sprendimas nepanaikina pareiškėjo teisės pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su šių išlaidų paskaičiavimu ir jų pagrindimu – šią teisę jis gali realizuoti, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą išnagrinėtų rašytinio proceso tvarka, priimdamas nutartį (ABTĮ 45 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teisėjų kolegija,

nusprendžia:

skundą patenkinti.

Panaikinti Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Ignalinos seniūnijos 2015-09-07 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pažymos išdavimo“.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė Irena VaržinskienėTeisėjos Nijolė ČekanauskienėDalytė Zlatkuvienė