Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Alvydas Daugėla, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs „Swedbank lizingas“, UAB, skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014 m. spalio 8 d. nutartį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. spalio 3 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 184 str. 2 d. dėl turto, pagal lizingo sutartis KŽŪB „duomenys neskelbtini“ perduoto „Swedbank lizingas“, UAB (buvusi „Hansa lizingas) ( toliau – lizingo bendrovė), iššvaistymo pagal LR BK 184 str. 2 d.

2013 m. vasario 26 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje nutrauktas.

2014 m. balandžio 16 d. aukštesniojo prokuroro nutarimu, panaikinus prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tyrimas byloje atnaujintas.

Atlikus papildomus procesinius veiksmus 2014 m. liepos 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje nutrauktas.

Lizingo bendrovė nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai. 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu atsisakyta tenkinti UAB „Swedbank lizingas“ skundą.

Lizingo bendrovė nutarimą apskundė Kretingos rajono apylinkės teismui. 2014 m. spalio 8 d. nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismas skundą atmetė.

2014 m. spalio 24 d. gautas lizingo bendrovės skundas dėl 2014 m. spalio 8 d. Kretingos apylinkės teismo priimtos nutarties, kuria lizingo bendrovės skundas atmestas.

Skundu lizingo bendrovė prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimą, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2014 m. liepos 24 d. nutarimą, kuriuo ikiteisminis tyrimas Nr. 69-2-00047-11 dėl KŽŪB „duomenys neskelbtini“ neteisėtos veikos nutrauktas, ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą.

Apeliaciniame skunde lizingo bendrovė nurodo, kad lizingo sutarčių 5.1.5 punktas, kuriuo draudžiama be lizingo bendrovės žinios perleisti lizinguojamą turtą, lizingo bendrovės yra traktuojamas kaip pagrindinis veiksnys, lemiantis KŽŪB „duomenys neskelbtini“ baudžiamajai atsakomybei pagal BK 184 str. 2 d. kilti. Skunde pažymima, kad lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 5.1.5 punktas aiškiai nurodo, kad KŽŪB „duomenys neskelbtini“ galėjo disponuoti lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančiu ir lizingo sutarčių pagrindu KŽŪB „duomenys neskelbtini“ perduotu valdyti ir naudotis turtu tik gavusi atskirą raštišką leidimą, tačiau nors KŽŪB „duomenys neskelbtini“ veikla buvo susijusi su lizinguojamų transporto priemonių pardavimu, lizingo bendrovė niekada nebuvo leidusi (nei raštu, nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais) KŽŪB „duomenys neskelbtini“ pardavinėti lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto. Pareiškėjo nuomone, baudžiamoji atsakomybė kyla ne dėl to, ar lizingo sutartyje yra nurodytas draudimas disponuoti lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir šis sutarties punktas buvo pažeistas, o dėl to, kad buvo pasisavintas ar iššvaistytas KŽŪB „duomenys neskelbtini“ nepriklausantis turtas. Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog dalis KŽŪB „duomenys neskelbtini“ lizingo sutarčių pagrindu valdyto ir naudoto turto buvo parduota tretiesiems asmenims, dalis buvo grąžinta tiekėjams, todėl, lizingo bendrovės įsitikinimu, nei nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, nei nutarime nepatenkinti skundo dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo nepateikta visiškai jokių argumentų, kodėl lizingo bendrovei priklausančio turto perleidimas tretiesiems asmenims be lizingo bendrovės žinios ir sutikimo, t. y. svetimo turto realizavimas, yra laikoma ne nusikalstama veika.

Lizingo bendrovė teigia, kad BPK 212 str. numato atvejus, kada ikiteisminis tyrimas yra nutraukiamas. 2014 m. liepos 27 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurio nutraukimo teisėtumui pritarta skundžiama nutartimi, grindžiamas LR BPK 3 straipsnio 1 d. 1 p., t. y. baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigti, kad konkrečiu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, galima tik tuo atveju, kai yra ištiriami, išsiaiškinami visi byloje surinkti faktai, išsamiai įvertintos visos bylos aplinkybės. Lizingo bendrovės nuomone, nutartis priimta neįsigilinus ir išsamiai neištyrus lizingo bendrovės pateiktą pareiškimą, prie jo pridėtus dokumentus bei kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Lizingo bendrovės įsitikinimu, prokuratūrai pateikti duomenys bei ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia pagrįstai manyti, kad buvo padaryta veika, už kurią atsakomybė numatyta LR BK 184 str.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos aišku, jog turtas yra perleistas tretiesiems asmenims neturint tam teisės, t. y. neturint turto savininko sutikimo. Vien tas faktas, kad turtą KŽŪB „duomenys neskelbtini“ perleido tretiesiems asmenims pažeisdama įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, t. y. be lizingo bendrovės sutikimo, padaro tokį turto perdavimą neteisėtą ir kad tokiu būdu iš civilinių teisinių santykių pereinama į baudžiamuosius teisinius santykius. Lizingo bendrovė teigia, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju yra būtent taip: KŽŪB „duomenys neskelbtini“ veiksmai padarė lizingo sutarčių vykdymą neįmanomą. KŽŪB „duomenys neskelbtini“, būdama civilinių teisinių santykių subjektas, sąmoningai nevykdė numatytų įsipareigojimų (nustatytais terminais nemokėjo įmokų, negrąžino turto po lizingo sutarčių nutraukimo, turtą perleido tretiesiems asmenims be savininko sutikimo ir pan.).

Skunde teigiama, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nurodoma, kad KŽŪB „duomenys neskelbtini“ neatsiskaičius už įsigyjamas prekes, turto savininku išlikdavo tiekėjai, todėl lizingo bendrovei nebūnant turto savininke nepadaryta nusikalstama veika. Vertindama tokius argumentus lizingo bendrovė pažymėjo, kad tik dalis lizingo sutarčių pagrindu KŽŪB „duomenys neskelbtini“ perduoto turto buvo grąžinta tiekėjams, todėl tokių išvadų nebuvo galima daryti dėl visų 27 lizingo sutarčių, pagal kurias turtas nebuvo grąžintas lizingo bendrovei po lizingo sutarčių nutraukimo. Jei darant prielaidą, kad KŽŪB „duomenys neskelbtini“ pardavė lizingo bendrovei nepriklausantį turtą, tada lieka neaišku, kaip ikiteisminio tyrimo institucija vertino tokius KŽŪB „duomenys neskelbtini“ atstovų veiksmus, kada sudarant pirkimo–pardavimo sutartis su lizingo bendrove buvo patvirtinama, kad parduodamas turtas priklauso KŽŪB „duomenys neskelbtini“ (pirkimo–pardavimo sutarčių 5.2.1. p.) ir būdavo išrašomos sąskaitos, kuriose turto pardavėju nurodoma KŽŪB „duomenys neskelbtini", o pirkėju lizingo bendrovė, reiškia, kad pardavėjui pateikiant melagingą informaciją buvo gaunamas finansavimas.

Lizingo bendrovė skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė duomenis, kurie patvirtina aplinkybes apie galbūt atliktą nusikalstamą veiką. Pareiškėjas neturi pareigos įrodinėti visos nusikaltimo sudėties, juolab neturi tam nei priemonių, nei galimybių, nei teisės, nei pareigos nurodyti, kokie papildomi veiksmai turėtų ar galėtų būti atlikti atnaujinus ikiteisminį tyrimą, nei kaip KŽŪB „duomenys neskelbtini“ veika turi būti kvalifikuojama, tačiau mano, kad KŽŪB „duomenys neskelbtini“ atstovų veiksmuose gali būti įžvelgta ne tik turto pasisavinimo ar iššvaistymo, bet ir kreditinio sukčiavimo požymių.

Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir jo tęsimas iš esmės nesuvaržo niekieno teisių, nesukelia jokių kitokių neigiamų padarinių, todėl ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas net ir tuo atveju, kai net ir neatlikus visų tyrimo veiksmų yra tikėtina, jog procesas turės būti nutrauktas. Skundžiama nutartis, lizingo bendrovės manymu, buvo priimta ne iki galo, neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrus lizingo bendrovės pareiškimą, prie jo pateiktus dokumentus bei kitus duomenis, todėl turi būti panaikinta.

Skundas netenkintinas.

Apygardos teismas susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 60-2-00047-11. Nustatyta, kad 2011 m. spalio 3 d. Kretingos rajono apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 69-2-00047-11 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d., dėl turto iššvaistymo, susipažinus su lizingo bendrovės 2011 m. rugsėjo 26 d. pranešimu.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2007–2008 m. KŽUB „duomenys neskelbtini“ su lizingo bendrove sudarė dvidešimt septynias išperkamosios nuomos sutartis. Šiomis sutartimis KŽŪB „duomenys neskelbtini“ iš lizingo bendrovės įsigijo įvairios žemės ūkio technikos už 1927500 Lt (neįskaitant palūkanų). Dalį įsigytos žemės ūkio technikos, tai yra už 1678010,01 Lt, iš jų 263927,76 Lt PVM, KŽŪB „duomenys neskelbtini“ pardavė ūkininkams. Kita dalis įsigytos žemės ūkio technikos už 209475,78 Lt grąžinta tiekėjams – Lenkijos įmonei „XXX“ ir Prancūzijos įmonei „XXX“. Žemės dirbimo agregatas „O8DOMS 1834“ iškomplektuotas ir įtrauktas į apskaitą kaip prekės, dar du įrengimai – žemės dirbimo agregatas su „Flexi - Pack volu S35 F HUBS 100 D610“ ir žemės dirbimo agregatas „07DOMS 1587“ išnuomoti ūkininkams R. G. ir Y. M. Vėliau žemės dirbimo agregatas su „Flexi - Pack volu S35 F HUBS 100 D610“ parduotas ūkininkui R. G.. KŽŪB „duomenys neskelbtini“ nemokant sutartinių įmokų, lizingo bendrovė 2011 m. balandžio 4 d. nutraukė išperkamosios nuomos sutartis ir pareikalavo grąžinti sutarčių pagrindu valdytą turtą. Lizingo bendrovės apskaičiavimu, likusi neišpirkta turto vertė – 789130,25 Lt, šis turtas lizingo bendrovei negrąžintas. KŽŪB „duomenys neskelbtini“ apskaitos dokumentų tyrimo metu buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų nenustatyta. Konstatuota, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus galima nustatyti kooperatinės bendrovės 2007–2010 metų veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir jų struktūrą.

Lizingo bendrovės Įrengimų lizingo skyriaus vadovas E. Č. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad prieš sudarant byloje tiriamas išperkamosios nuomos sutartis lizingo bendrovei buvo pateiktas KŽŪB „duomenys neskelbtini“ verslo planas, finansinės atskaitomybės duomenys, kiti duomenys, leidžiantys spręsti apie kliento ūkinę veiklą ir pajėgumą vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Taip pat lizingo bendrovei buvo žinoma, kad klientas finansinio lizingo būdu įsigijo žemės ūkio techniką turėdamas tikslą ją parduoti klientams (b. l. 20, t. 1).

Lizingo bendrovės turto atsiėmimo grupės vadybininkas A. M. apklausiamas kaip liudytojas parodė, kad po išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo KŽŪB „duomenys neskelbtini“ buvo pareikalauta grąžinti visą turtą pagal visas 27 išperkamosios nuomos sutartis. KŽŪB „duomenys neskelbtini“ vadovas P. S. sakė, kad turtas parduotas arba grąžintas gamintojams. 2010 m. lapkričio 11–19 d. lizingo bendrovės atstovas Vytautas Blažys atliko turto, perduoto KŽŪB „duomenys neskelbtini“ pagal išperkamosios nuomos sutartis, apžiūrą, surašė turto apžiūros aktus. Jau tuo metu buvo nustatyta, kad dalies turto nėra. 2011 m. balandžio 11 d. derinant perduotino turto sąrašą, paaiškėjo, kad parduota ir dalis turto, kuris aprašytas 2010 m. lapkričio 11–19 d. P. S. teikė pasiūlymus dėl žalos bankui atlyginimo, juos svarstė Paskolų priežiūros departamento projektų vadovas T. T. ir pasiūlymus atmetė kaip ekonomiškai nepagrįstus. Buvo nuspręsta kreiptis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (b. 1. 13, t. 1).

Kaip liudytojas apklaustas lizingo bendrovės vadybininkas Vytautas Blažys parodė, kad negali nurodyti, kiek ir kokio turto buvo apžiūrėta 2010 m. lapkričio 19 d., tačiau žino, kad buvo rasta tik dalis lizingo bendrovei priklausančio turto. Po apžiūros įspėjo P. S. nepardavinėti turto be lizingo bendrovės leidimo. Lizingo bendrovė sutikimo parduoti turtą, kaip tai numatyta sutarčių 5.1.5 punkte, nebuvo davusi (b. 1. 22, t. 1).

P. S., apklausiamas dėl įtarimo nusikaltimu, numatytu BK 183 str. 2 d., parodė, kad prieš pasirašant lizingo sutartis lizingo bendrovei pateikė visus jų prašomus finansinės atskaitomybės dokumentus. Verslo plano nebuvo reikalaujama. Su žemės ūkio technikos tiekėja Lenkijos įmone „XXX“ buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, jos sąlygų nepamena. Su Prancūzijos įmone „Agrisem“ tokios sutarties nebuvo sudaryta, žodžiu buvo sutarta dėl 100 000 eurų limito skolon įsigyjant prekes. Buvo sutarta, kad apmokėjimas bus įvykdomas iš karto perpardavus techniką. 2008–2009 metais tiekėjams buvo grąžinta dalis technikos, kadangi dėl krizės sumažėjo perkamumas. Už grąžintiną techniką banko lizingui bendrovė buvo atsiskaičiusi apie du trečdalius įmokų. Kiekvieną kartą už prekę lizingo bendrovė suteikdavo tik du trečdalius sumos, o likusią dalį turėjo sumokėti pati bendrovė. Kai KŽŪB „duomenys neskelbtini“ prekes parsiveždavo į Lietuvą iš anksto neapmokėję, prekės savininkas išlikdavo Lenkijos įmonė „XXX“. Lizingo bendrovės darbuotojai prieš pasirašant lizingo sutartis turto neapžiūrėdavo (b. 1. 44–49, t. 1).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog byloje tiriamos ūkinės operacijos laikytinos įprasta KŽŪB „duomenys neskelbtini“ ūkine veikla. Sistemiškai analizuojant išperkamosios nuomos sutarčių, kurių pagrindu vykdytos ūkinės operacijos, sąlygas, akcentuotina tai, kad nors sutarčių 5.1.5. punktas numato klientui pareigą sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo atsakomybės už šių pareigų nevykdymą klausimas sutartyse sprendžiamas lanksčiai – sutarčių 9.6 punkte numatyta, kad lizingo bendrovė turi teisę pareikalauti iš kliento 1500 litų dydžio baudos, jei klientas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus, numatytus Sutarties 5.1 (...) punktuose (b. l. 6–7, t. 5). Pažymėtina ir tai, kad pagal liudytojo E. Č. parodymus, lizingo bendrovei buvo žinoma KŽŪB „duomenys neskelbtini“ verslo schema, tiekėjai, atsiskaitymo su jais ypatumai ir kt. Turto grąžinimo tiekėjams atvejus įtariamasis aiškina sunkia ekonomine padėtimi, tačiau duomenų, kad turto grąžinimo tiekėjams momentu įmonės veiklos efektas nepadengė šios veiklos sąnaudų, įmonė negalėjo sukurti reikiamo savo skolų ekonominio padengimo, kad egzistavo Įmonių bankroto įstatymo 4 str. 1 dalyje numatyti bankroto bylos iškėlimo pagrindai, o įmonės turto aktyvo ir turto pasyvo santykis ekonominiu požiūriu buvo neigiamas, tyrimo metu nenustatyta.

BK 2 str. 4 d. nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiklą, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinimo valios. Teismų praktikoje pažymėta, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Turto iššvaistymas – tai neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto perleidimas tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei, būdinga tyčia, kuri gali būti tiek tiesiogine, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, tiek netiesioginė, kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Turto iššvaistymas galimas ir dėl neatsargumo. Bet kokiu atveju asmuo turi suvokti savo veiksmų pavojingumą bei suprasti aplinkybes, sudarančias nusikaltimo objektyviąją pusę. Pažymėtina, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu, įvertinęs bei ištyręs visus byloje surinktus duomenis, teisingai nustatė, jog tarp KŽŪB „duomenys neskelbtini“ ir lizingo bendrovės sudarytų lizingo sutarčių pagrindu egzistavo „nestandartiniai“ civiliniai–teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju formalus lizingo sutarties pažeidimas (žemės ūkio technikos pardavimas neturint raštiško banko sutikimo) negali būti vertinamas kaip vienintelė ir esminė sąlyga baudžiamajai atsakomybei kilti. Byloje liko ne tai kad nepaneigtas P. S. teiginys, jog sudarant sutartis jis lizingo bendrovei pranešęs, kad žemės ūkio techniką įgyja ne savo reikmėms, o jų pardavimui, o atvirkščiai, šį teiginį patvirtino lizingo bendrovės įrengimų lizingo skyriaus vadovas E. Č. liudytojo apklausoje nurodydamas, kad „...lizingo bendrovei buvo žinoma, kad klientas finansinio lizingo būdu įsigijo žemės ūkio techniką su tikslu ją parduoti klientams“ (b. l. 20, t. 1). P. S. nurodė, kad atsiskaitymai su banku sutriko, o kartu ir problemos atsirado dėl ekonominės krizės. Kad P. S. mokėjo lizingo bankui įmokas pagal sudarytas sutartis, nustatyta atlikus KŽŪB „duomenys neskelbtini“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimą (b. l. 37–43, t. 1).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad P. S. pardavęs žemės ūkio techniką be lizingo bendrovės leidimo pažeidė lizingo sutarčių, sudarytų su lizingo bendrove, bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punkto reikalavimą, nustatantį, kad lizingo gavėjas (klientas) įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto rašytinio lizingo bendrovės sutikimo, sąlygas, tačiau kriminalizuotos veikos, numatytos LR BK 184 str., nepadarė. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo.

Lizingo sutarties tikslas išpirkti lizingo bendrovės nuosavybėje esantį turtą, šiuo atveju žemės ūkio techniką, su lizingo bendrove buvo atsiskaitoma, įmokos buvo pervedamos visą KŽŪB „duomenys neskelbtini“ ir lizingo bendrovės bendradarbiavimo laikotarpį, kol sekėsi verslas. Formaliai KŽŪB „duomenys neskelbtini“ turėjo pranešti lizingo bendrovei apie bendrovės nuosavybe esančių bei bendrovei perduotos žemės ūkio technikos pardavimą tretiesiems asmenims, tačiau toks nepranešimas yra tam tikras sutarties pažeidimas, o lizingo bendrovei priklausančių žemės ūkio technikos pardavimas, išnuomojimas, grąžinimas tiekėjams negavus sutikimo dar nėra nusikaltimas. Toks sutarties sąlygų nesilaikymas gali būti pagrindas nutraukti lizingo sutartį, tačiau, kol KŽŪB „duomenys neskelbtini“ sėkmingai sekėsi verslas, lizingo bendrovė, žinodama apie veiklos pobūdį, ne tik kad nenutraukė sutarčių, bet ir toliau sudarydavo vis naujas lizingo sutartis su įmone.

Byloje nesurinkta neginčytinų duomenų, patvirtinančių, jog P. S. suvokė savo veiksmų pavojingumą bei siekė žalingų padarinių arba sąmoningai leido jiems atsirasti, taip pat jog P. S. nusikalstamai pasitikėjo ar buvo nusikalstamai nerūpestingas, tad negalima kalbėti ir apie kaltės buvimą jo veiksmuose. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal lizingo sutartis buvo mokama. Atsiskaitymai vyko, kol bendrovė turėjo piniginių lėšų, tad nėra pagrindo teigti apie iš anksto suplanuotus įtariamojo veiksmus. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė taikytina tik kaip kraštutinė priemonė, esant visoms sąlygoms jai taikyti. Apygardos teismas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad P. S. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, todėl konstatuoja, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Apygardos teismas mano, kad ikiteisminio tyrimo procesas ir duomenų rinkimas negali tęstis be galo, privalu vadovautis įrodymų pakankamumo, protingumo, ekonomiškumo, efektyvumo principais. Visi reikiami tyrimo veiksmai šioje byloje atlikti ir jų pakanka sprendimui priimti, o skunde nors ir prašoma atnaujinti tyrimą nenurodant veiksmų, kuriuos reiktų atlikti atnaujinus ikiteisminį tyrimą, neduotų jokio rezultato ir nepagrįstai vilkintų ikiteisminį tyrimą, pažeistų proceso dalyvių teises, kad per kuo trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas (BPK 1 str.).

Pagal ikiteisminio tyrimo byloje nustatytus duomenis galima teigti, kad lizingo sutarčių sudarymo metu lizinguojamo turto savininkais realiai buvo užsienio tiekėjai – „XXX“ ir „XXX“. Pripažinus, kad lizingo bendrovei nebuvo žinoma KŽŪB „duomenys neskelbtini“ tikroji verslo schema, keltinas sutarčių parengimo ir vykdymo kontrolės veiksmus atlikusių lizingo bendrovės darbuotojų aplaidumo klausimas, kadangi pasirašytos sutartys neatitinka nei realiai susiklosčiusių ūkio subjektų verslo santykių schemos, nei civilinei apyvartai įprastų ir sutarties šalims saugių lizingo ar faktoringo sutarčių schemų.

Apygardos teismas konstatuoja, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, susidariusi situacija tarp KŽŪB „duomenys neskelbtini“ iš vienos pusės ir lizingo bendrovės iš kitos, gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Žalos lizingo bendrovei dėl netinkamo sutarčių vykdymo atlyginimo klausimas spręstinas civilinio proceso ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, kaip tai ir numatyta išperkamosios nuomos sutarčių 13 skyriuje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prokurorė priimdama sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą tinkamai išsprendė baudžiamosios ir civilinės teisinės atsakomybės atribojimo klausimą, apylinkės teismas visiškai sutiko su skundžiamame prokurorų nutarime išdėstytais motyvais ir konstatavo, jog nėra pagrindo jo naikinti, ir skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pasisakė ir išdėstė konkrečius motyvus, kad tokio pobūdžio ginčas, kai viena iš sutarties šalių nevykdo sutarties įsipareigojimų, nėra baudžiamosios teisenos objektas ir negali būti pagrindas pradėti baudžiamąjį persekiojimą, todėl visiškai pritaria 2014 m. rugsėjo 26 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimui ir mano, jog jis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl visų išvardytų motyvų yra pagrindas pareiškėjo lizingo bendrovės skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos „Swedbank lizingas“, UAB, skundą atmesti ir palikti galioti 2014 m. spalio 8 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nutartį.

Nutartis neskundžiama.