- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-27
- Bylos Nr.
- I-1600-473/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03190-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui D. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos. Skunde (b. l. 1-3) paaiškino, kad nuo 2009-12-01 iki 2010-08-14 atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Buvo kalinamas įvairiose iki 8 m² kamerose trise, pažeidžiant LR Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymą Nr. V-124, pagal kurį vienam asmeniui tenkamas minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Buvo kalinamas antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis, patyrė didėli dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sutriko nervai, kankina nemiga.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 7-12) nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatyta inventorius. Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurių neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos, CK 6.271 str. nustatytos, valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – nėra neteisėtų valstybės institucijos veiksmų.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundų nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Skunde (b. l. 32-36) nurodo, kad pareiškėjo kalinimo metu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Taip pat galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodo, kad pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė, todėl pareiškėjas privalo visas šias aplinkybes įrodyti. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Būtina nustatyti, koks atsakovo veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, manome, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais. Suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pažymi, kad pagal Europos Žmogaus teisių teismo ir LVAT praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ir ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Taip pat svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, bei kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, buvo tęstinė. Pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo, informacijos susijusios su konkrečių suimtųjų laikymu laisvės atėmimo vietose Kalėjimų departamentas nekaupia.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d. numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje nedalyvavo atsakovės atstovas, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 53). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 41).
Motyvuojamoji dalis
Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.
Byloje ginčas kyla dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2009-12-01 iki 2010-08-14 dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, periodiškai kartu su 3 asmenimis buvo priverstas kalėti iki 8 kv. m. ploto kamerose. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, pablogėjo sveikata. Taigi, byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatytas draudimas kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).
Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtina Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15. p 2 lentelėje yra nustatytos Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpų ir jų plotų normos, kur 8 grafoje nurodyta, jog kalėjimų kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m.. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, kuris įsigaliojo 2010-04-10, ir kuriuo netekusiu galios buvo pripažintas 1999-10-22 įsakymas Nr. 461, buvo patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nepateikiamos minimalaus kalinimo vietų kamerų ploto normos. Tačiau vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Remiantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktais duomenimis (b. l. 7-9), nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009-12-01 ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,45 m², kurioje vakare buvo 5 asmenys; 2009-12-02 – 2009-12-09 perkeltas į kamerą Nr. 337, plotas - 7,69 m² (ryte – 3,4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2009-12-10 išvyko į Marijampolės areštinę; 2009-12-17 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 120, plotas - 7,38 m², kurioje vakare - 4 asmenys kameroje; 2009-12-18 – 2009-12-22 perkeltas į kamerą Nr. 372, plotas - 7,23 m² (ryte – 1-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2009-12-23 – 2010-01-20 perkeltas į kamerą Nr. 277, plotas - 7,99 m² (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010-01-21 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-01-28 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 112, plotas -7,28 m², kurioje vakare - 5 asmenys kameroje; 2010-01-29 – 2010-03-03 perkeltas į kamerą Nr. 324, plotas - 7,68 m² (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010-03-04 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-03-10 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 114, plotas -7,31 m², kurioje vakare - 5 asmenys kameroje; 2010-03-11 - 2010-03-14 buvo kameroje Nr. 114 (ryte - 6, vakare - 6 asmenys kameroje); 2010-03-15 – 2010-03-17 perkeltas į kamerą Nr. 290, plotas - 7,76 m² (ryte – 3-4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-03-18 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-03-25 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 108, plotas -7,38 m², kurioje vakare - 5 asmenys kameroje; 2010-03-26 – 2010-03-31 perkeltas į kamerą Nr. 346, plotas - 7,88 m² (ryte – 3-4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-04-01 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-04-15 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, plotas -7,48 m², kurioje vakare - 3 asmenys kameroje; 2010-04-16 – 2010-04-27 perkeltas į kamerą Nr. 156, plotas - 7,94 m² (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010-04-28 – 2010-05-02 perkeltas į kamerą Nr. 327, plotas - 7,65 m² (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010-05-03 – 2010-05-05 perkeltas į kamerą Nr. 299, plotas - 7,87 m² (ryte – 3-4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-05-06 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-05-13 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, plotas -7,48 m², kurioje vakare - 5 asmenys kameroje; 2010-05-14 – 2010-05-19 perkeltas į kamerą Nr. 324, plotas - 7,68 m² (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-05-20 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-06-03 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 122, plotas - 7,38 m², kurioje vakare - 6 asmenys kameroje; 2010-06-04 – 2010-06-09 perkeltas į kamerą Nr. 173, plotas - 7,94 m² (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010-06-10 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-06-23 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 109, plotas - 7,31 m², kurioje vakare - 5 asmenys kameroje; 2010-06-24 – 2010-06-30 perkeltas į kamerą Nr. 135, plotas - 8,02 m² (ryte – 3-4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2010-07-01 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-07-08 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 m², kurioje vakare - 1 asmuo kameroje; 2010-07-09 – 2010-07-13 perkeltas į kamerą Nr. 165, plotas - 7,94 m² (ryte – 3-4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2010-07-14 – 2010-07-21 perkeltas į kamerą Nr. 163, plotas - 7,56 m² (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010-07-22 išvyko į Marijampolės areštinę; 2010-07-29 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, plotas -7,48 m², joje vakare - 4 asmenys kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 104, plotas - 7,38 m², joje vakare - 1 asmuo kameroje, dar vėliau perkeltas į kamerą Nr. 298, plotas - 8,03 m², joje vakare - 3 asmenys kameroje; 2010-07-30 - 2010-08-14 buvo kameroje Nr. 298 (ryte – 1-4, vakare – 2-4 asmenys kameroje).
Prie atsiliepimo pridėta pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopija, iš kurios matyti pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas (b. l. 13-18). Iš pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiais 2009-12-18 ryte, 2010-08-04 vakare, 2010-08-05 ryte - vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, likusį periodą jis buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui - 3,6 kv. m. Laikotarpiais nuo 2009-12-10 iki 2009-12-17, nuo 2010-01-21 iki 2010-01-28, nuo 2010-03-04 iki 2010-03-10, nuo 2010-03-18 iki 2010-03-25, nuo 2010-04-01 iki 2010-04-15, nuo 2010-05-06 iki 2010-05-13, nuo 2010-05-20 iki 2010-06-03, nuo 2010-06-10 iki 2010-06-23, nuo 2010-07-01 iki 2010-07-08,. nuo 2010-07-22 iki 2010-07-29 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Byloje nustatyta, kad atsakovė, siekdama palaikyti švarą kamerose, yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Ši sutartis kasmet pratęsiama (b. l. 19-28). Atsakovė taip pat nurodė, kad kamerose užtikrinamas patalpų vėdinimas, jos vėdimos natūraliu būdu. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl sveikatos pablogėjimo kreipėsi į Lukiškių TI-K medicininį personalą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
CK 6.250 str. 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į bylų dėl žalos atlyginimo privatinį pobūdį, šiose bylose Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje suformuluotas aktyvaus teisėjo vaidmens renkant įrodymus principas turi būti taikomas rezervuotai, įrodymų pateikime teismui paliekant rungtyniškumo principą. Įrodymų dėl padarytos žalos surinkimas yra ne tik teismo, bet ir prašančiojo žalos atlyginimo pareiga. Realios fizinės žalos padarymo faktas šioje byloje nebuvo įrodytas, tačiau akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą.
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-06-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2017-12 ir kt.).
Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiama į tai, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas kamerose daugiau nei 5,5 mėnesius, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012-12-12, t. y. praėjus pakankamai ilgam – beveik 2,5 metų laikotarpiui po to, kai 2010-08-14 išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam didelė ir reikšminga, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus, kad jo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų, todėl laikytina, kad teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A-444-619/2008; Nr. A-556-669/2010; Nr. A-858-1490/2012; A-756-143/2012; A-525-2017/2012; A-556-73/2013). Teismas pripažįsta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkinamas (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str.,
nusprendė:
pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo A. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.