- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- I-3551-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03342-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant atsakovo atstovui – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
L. B. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. birželio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimą (t. I, b. l. 1–2). Skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2015 m. birželio 10 d. buvo periodiškai konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, kurias pareiškėjas prilygina kankinimui. Nurodo, kad automobiliuose trūko vietos ir oro, nes į 2 kv. m. patalpą sutalpindavo po 7 žmones su jų daiktais, kurių galėjo kiekvienas turėti po 30 kg. Paaiškina, kad žiemą automobiliuose buvo šalta. Be to, pasak pareiškėjo, automobiliai buvo purvini ir dvokiantys. Nurodo, kad konvojavimo metu ir kratų darymo metu pareigūnai nuolat žemino ir tyčiojosi, demonstratyviai rodydami ginklus, o kiekvieną kartą talpinant į automobilius šaukdavo, kad nelaimės atveju konvojuojamieji bus sušaudyti. Nurodo, kad dėl tokio konvojavimo pareiškėjas patyrė moralinę žalą, kurią įvertina 20 000,00 Eur.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, pareiškėjas teismui nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (t. II, b. l. 96).
Atsiliepimas
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 63–65). Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kuris eksploatuojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Paaiškina, kad transporto priemonės periodiškai yra dezinfekuojamos. Nurodo, kad neturi duomenų apie nežmonišką pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Teigia, kad besąlygiškai užtikrina, kad nebūtų vienu metu vežama daugiau asmenų nei yra sėdimų vietų transporto priemonėje. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų. Prašo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams iki 2012 m. birželio 14 d.
Teismo posėdžio metu VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. VST, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VST neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl VST (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja VST veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų VST neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo konvojuojamas periodiškai nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2015 m. birželio 10 d. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. birželio 17 d. (pagal pašto spaudą ant voko) (t. I, b. l. 3). Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. VST prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. birželio 16 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. birželio 16 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
VST pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, vykdant asmenų konvojavimą, nustato Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d.) 3 punkte pateikiama konvojavimo sąvoka: „Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą“, taip pat numatyta, kad specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kiekvieno konvojavimo metu konvojaus pareigūnai demonstravo kovinius ginklus, o talpinant į automobilius šaukdavo, kad nelaimės atveju konvojuojamieji bus sušaudyti.
Šaunamojo ginklo demonstravimas pagal Konvojaus taisyklių 222 punktą prilyginamas psichologinei prievartai, kuri gali būti panaudojama tik Konvojaus taisyklėse nustatytomis sąlygomis. VST atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad VST pareigūnai ginklus segi matomoje vietoje, tačiau teismo vertinimu tai negali būti suprantama, kad ginklo demonstravimas. Pareiškėjas teismui nenurodė kaip konkrečiai pasireiškė ginklų demonstravimas, todėl su tuo susiję pareiškėjo abstraktaus pobūdžio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Konvojavimo taisyklių 129 punkte nustatyta konvojaus viršininko ar jo padėjėjo pareiga, susodinus konvojuojamuosius į specialųjį transportą, paskelbti konvojuojamiesiems taikomus režimo reikalavimus, numatytus Konvojavimo taisyklių 126–128 punktuose, t. y. konvojuojamiesiems sėdint, jiems turi būti paskelbiama, kad konvojavimo metu konvojuojamieji privalo tiksliai vykdyti savo pareigas bei visus teisėtus konvojaus pareigūnų reikalavimus ir į konvojaus pareigūnus kreiptis kreipiniu „Jūs“, privalo būti apsirengę nuosavais drabužiais bei avėti nuosavą avalynę, privalo tausoti patalpose esančią įrangą, inventorių, kitas specialiajame transporte esančias priemones bei teismuose esančius daiktus, privalo palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose), konvojaus pareigūnui nurodžius, privalo laikyti rankas už nugaros; taip pat turi būti paskelbiama, kad konvojuojamiesiems draudžiama organizuoti riaušes ir kitus neteisėtus renginius ir juose dalyvauti, pirkti, parduoti, keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tiek savo, tiek valstybės turtą kitiems konvojuojamiesiems ir konvojaus pareigūnams, reikalauti bet kokios paslaugos iš kito konvojuojamojo, naudoti fizinį ar psichologinį smurtą prieš kitus asmenis, perduoti (išmesti) laiškus, raštelius, daryti tatuiruotes sau ir kitiems konvojuojamiesiems, garsiai kalbėtis tarpusavyje, dainuoti, triukšmauti, vartoti žargoną, susirašinėti ar kalbėtis su konvojuojamaisiais, esančiais kitose kamerose, daryti užrašus ant sienų, lubų, gultų ir lentynų, žaisti stalo ar kitokius žaidimus, rūkyti, pereiti iš vienos eilės į kitą, nusivilkti drabužius konvojavimo metu ar pasikeitimo punktuose be konvojaus pareigūno leidimo. Be šios informacijos, taip pat konvojuojamiesiems turi būti paskelbiama, kad šių pareigų nevykdantys ir draudimų nesilaikantys konvojuojamieji turės atsakyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Konvojavimo taisykles. Konvojavimo taisyklių 129 punkte pateikiamas baigtinis sąrašas informacijos, kuri turi būti paskelbiama konvojuojamiesiems, juos susodinus į specialųjį transportą, todėl režimo reikalavimų paskelbimas ir nurodymas, kad reikalavimų nesilaikantys asmenys turės atsakyti įstatymo ir taisyklių nustatyta tvarka neapima įspėjimo, kad ypatingų situacijų metu pareigūnai turi teisę panaudoti fizinę prievartą bei šaunamąjį ginklą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad VST pareigūnai tokio pobūdžio įspėjimus buvo išsakę. Pareiškėjas VST administracijai nepateikė skundų dėl, jo manymu, netinkamo VST pareigūnų elgesio, todėl VST konkrečių pareigūnų atžvilgiu neatliko tarnybinių patikrinimų. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai (dėl VST pareigūnų žeminančio elgesio) atmetami kaip nepagrįsti.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde teigė, kad konvojavimo automobiliuose žiemą buvo šalta, o vasarą trūkdavo oro.
Konvojavimo taisyklių 146 punktas numato, kad specialiajame automobilyje (ar autobuse), be kita ko, turi būti veikiančios šildymo ir vėdinimo sistemos. Bylos duomenimis (pagal VST kelionės žiniaraščius) nustatyta, kad konvojavimas buvo vykdomas Mercedes Benz 918 (toliau – MB918), Mercedes Benz Atego (toliau – MB Atego), VW LT 46 (toliau – VW46), VW Crafter 50 (toliau – VW50) ir Iveco Eurocargo (toliau – Iveco) markių transporto priemonėmis. Pagal minėtų transporto priemonių kėbulų kamerų schemas nustatyta, kad transporto priemonėse yra įrengtos šildymo ir vėdinimo sistemos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo konvojavimo metu šios sistemos nebuvo įjungtos (neveikė). Pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, konvojaus viršininkas ar pareigūnai, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Pagal kelionės žiniaraščius nustatyta, kad pareiškėjas su skundais dėl transporto priemonėse neveikiančių ventiliacijos ar šildymo sistemų į konvojaus pareigūnus su skundais nesikreipė. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – VST) objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (t. y. tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Atsižvelgiant į visa tai, VST neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais (dėl neveikiančių ventiliacijos ir šildymo sistemų) nekonstatuotini, o pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Skunde pareiškėjas taip pat teigė, kad konvojavimą vykdžiusiose transporto priemonėse jam trūko vietos.
Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Transporto priemonių registracijos liudijimų duomenimis nustatyta, kad MB918 yra 36 ir 29 sėdimų vietų, MB Atego – 30 sėdimų vietų, VW46 – 16 ir 18 sėdimų vietų, VW50 – 19 ir Iveco – 30 sėdimų vietų. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2013 m. liepos 25 d. ir 2013 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas 29 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kybartų į Vilnių, o didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius konvojavimo metu buvo atitinkamai – 12 (liepos 25 d.) ir 16 (rugsėjo 19 d.) (t. I, b. l. 80–86). 2013 m. liepos 29 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Šiaulius ir iš Šiaulių į Kauną, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias vienu metu konvojuotų šiais maršrutais asmenų skaičius buvo – 17 ir 23 (t. I, b. l. 127–130, t. II, b. l. 17–20). 2013 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Kauno į Kybartus, konvojavimas vyko 19 ir 36 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiuo maršrutu vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 27 (t. I, b. l. 113–115). 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Šiaulius, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius konvojavimo metu buvo – 20 (t. I, b. l. 87–90). 2013 m. spalio 8 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Šiaulių į Kauną, konvojavimas vyko taip pat dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius konvojavimo metu buvo – 21 (t. I, b. l. 91–94). 2013 m. spalio 13 d. pareiškėjas 19 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kauno į Kybartus, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo 8 (t. I, b. l. 95–97). 2013 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Šiaulius, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 28 (t. I, b. l. 101–104). 2013 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas 29 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kybartų į Vilnių, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 15 (t. I, b. l. 105–108). 2013 m. gruodžio 30 d. ir 2014 m. sausio 23 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Šiaulius ir iš Šiaulių į Kauną, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo atitinkamai – 28 ir 27 (t. I, b. l. 109–112, t. II, b. l. 13–16). 2014 m. sausio 28 d. pareiškėjas 19 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kauno į Kybartus, didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 5 (t. I, b. l. 116–118). 2014 m. vasario 13 d. pareiškėjas 29 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas į Kybartų į Vilnių, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 13 (t. I, b. l. 119–122). 2014 m. vasario 17 ir 20 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Šiaulius ir iš Šiaulių į Vilnių, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiais maršrutais vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo atitinkamai – 26 ir 20 (t. I, b. l. 123–126, 158–161). 2014 m. kovo 5 d. pareiškėjas taip pat dviem 19 sėdimų vietų automobiliais buvo konvojuotas iš Vilniaus į Mažeikius, didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius šiuo maršrutu buvo – 19 (t. I, b. l. 131–134). 2014 m. kovo 13 ir 19 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Mažeikių į Vilnių ir iš Vilniaus į Šiaulius, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo 28 ir 15 (t. I, b. l. 135–142). 2014 m. balandžio 10 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Šiaulių į Kauną, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias konvojuotų asmenų skaičius šiuo maršrutu buvo – 28 (t. I, b. l. 143–146). 2014 m. balandžio 15 d. pareiškėjas 19 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kauno į Marijampolę, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 8 (t. I, b. l. 147–49). 2014 m. gegužės 15 d. pareiškėjas 30 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kybartų į Vilnių, didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius šiuo maršrutu buvo – 14 (t. I, b. l. 150–153). 2014 m. gegužės 20 ir 28 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Šiaulius ir iš Šiaulių į Kauną, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias vienu metu šiais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo atitinkamai – 17 ir 13 (t. I, b. l. 154–157, t. II, b. l. 9–12). 2014 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas 19 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kybartų į Vilnių, didžiausias konvojuotų asmenų skaičius tuo metu buvo – 14 (t. I, b. l. 162–165). 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Alytų, konvojavimas vyko 30, 16 ir dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 50 (t. I, b. l. 166–170). 2015 m. vasario 12 d. pareiškėjas 29 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kybartų į Marijampolę, didžiausias konvojuotų asmenų skaičius tuo metu buvo – 16 (t. I, b. l. 171–174). 2015 m. vasario 17 ir 27 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Panevėžį ir iš Panevėžio į Kauną, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias šiais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo atitinkamai – 14 ir 22 (t. I, b. l. 175–182). 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjas 19 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kauno į Kybartus, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 9 (t. I, b. l. 183–185). 2015 m. balandžio 30 d. pareiškėjas 29 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kybartų į Vilnių, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 13 (t. I, b. l. 186–189). 2015 m. gegužės 5 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Alytų, konvojavimas buvo vykdomas dviem 30 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 32 (t. I, b. l. 190–193). 2015 m. gegužės 12 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Alytaus į Vilnių, konvojavimas vyko 19, 29 ir 30 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias vienu metu šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 40 (t. I, b. l. 194–197). 2015 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Kybartus, konvojavimas vyko dviem 19 sėdimų vietų automobiliais, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 22 (t. I, b. l. 198–199, t. II, b. l. 1–2). 2015 m. birželio 9 d. pareiškėjas 18 sėdimų vietų automobiliu buvo konvojuotas iš Kybartų į Kauną, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 5 (t. II, b. l. 3–5). 2015 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo konvojuotas 19 sėdimų vietų automobiliu iš Kauno į Alytų, didžiausias tuo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 10 (t. II, b. l. 6–8). Atsižvelgiant į tai, kad minėtomis datomis ir minėtais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis nei bendras tuo metu konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonėse taip, kad vienose transporto priemonėse buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos transporto priemonės konvojavimo metu buvo tuščios arba beveik tuščios. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VST aptartomis datomis pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad VST atliko neteisėtus veiksmus aptartais maršrutais konvojuojant pareiškėją ginčo laikotarpiu. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.