Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Linai Petrauskienei, dalyvaujant nukentėjusiajai D. P. ir jos atstovei advokatei Reginai Šeperienei, kaltinamajam R. D. ir jo atstovui advokatui Juozui Šilanskui, išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą kurioje,

R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, bedarbis, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nukentėjusioji D. P. kaltina R. D. tuo, kad jis 2012 m. balandžio 24 d. (duomenys neskelbtini) sunaikino svetimą turtą – išrovė 43 D. P. priklausančias tujas, ir tuo padarė nukentėjusiajai 3 530 Lt žalą, t. y. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad nukentėjusiosios kaltinimas yra nepagrįstas, nes kaltinamasis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, todėl jis išteisintinas (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kaltinamasis R. D. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jo motinos ir nukentėjusiosios motinos žemės sklypai ribojasi, o atlikus preliminarius matavimus paaiškėjo, kad nukentėjusioji savo tujas yra pasisodinusi jo motinai priklausančiame žemės sklype. Be to, tujos buvo aukštesnės nei leidžiama ir užstojo šviesą. Jis pasakė nukentėjusiajai, kad ji išsikastų savo tujas, bet ji to nepadarė. Tada 2011 m. rudenį jo motina dėl tujų kreipėsi į seniūnę. Pastaroji buvo atvažiavusi ir pasakė nukentėjusiajai patraukti tujas per metrą į savo pusę. Praėjus žiemai nukentėjusioji tujų nepatraukė, todėl 2012 m. balandžio mėnesį jis perspėjo ją, kad iškas tujas pats jeigu ji to nepadarys. Kadangi nukentėjusioji neišsikasė savo tujų, tai jis iškasė tas tujas, kurios augo jo motinos žemės sklype. Nukentėjusioji tujas buvo pradėjusi sodinti savo motinos sklype, bet toliau nukrypo nuo sklypų ribos ir dalį tujų pasodino jo motinos sklype. Jis iškasė tik tas tujas, kurios buvo jo motinos žemės sklype, kitų tujų nelietė. Tujas iškasė gražiai, su šaknimis ir žemėmis ant jų. Jis neturėjo tikslo jų iškasti ir išmesti, o tikėjosi, kad nukentėjusioji jas pasisodins kitoje vietoje. Visas iškastas tujas sudėjo prie nukentėjusiosios motinos virtuvės sienos.

Nukentėjusioji D. P. parodė, kad 2012-04-24 kaltinamasis iškasė 43 tujas, kurias ji buvo pasodinusi prieš 7 ir 5 metus savo motinos žemės sklype, kuris ribojasi su kaltinamojo motinos žemės sklypu. Tujas sodino pagal anksčiau buvusią tvorą, kurią pastatęs buvo kaltinamojo tėvas. Gal buvusi tvora ir buvo nukrypusi nuo sklypų ribos, bet sodindama tujas ji dar pusę metro patraukė jas į savo pusę. Tujas buvo pirkusi po 15 litų, jas augino prižiūrėjo, todėl kiekvieną iškastą tują vertina po 80 Lt. Iškastas tujas kaltinamasis atidavė ir sudėjo prie jos motinos virtuvės. Atlikus kadastrinius matavimus, jos motinos žemės sklypo plane, nuo indekso 3, prie kurio prasideda tujos, pažymėtos sutartiniu ženklu, iki kito tujas žyminčio sutartinio ženklo matomos likusios neiškastos tujos, o toliau, iki ūkinio pastato kampo, tujų nėra. Būtent ten ir augo iškastos tujos. Visos iškastos tujos augo ant sklypų ribos. Iškastų tujų ji nepasodino kitur, nes neturėjo kur pasisodinti, todėl jos pagelto ir tapo netinkamos sodinimui. Be turtinės žalos ji patyrė ir neturtinę žalą, nes dėl streso ir nervinės įtampos pablogėjo sveikata, sutriko širdies veikla. Todėl reiškia ieškinį ir dėl 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Liudytojas A. P. patvirtino, kad jis pamatė kaip kaltinamasis kasa tujas ir apie tai pasakė nukentėjusiajai, kuri yra jo mama. Jie klausė kodėl jis kasa tujas, o kaltinamasis atsakė, kad jam užstoja vaizdą.

Liudytojos I. U. (seniūnė) ir D. G. (seniūnijos darbuotoja) patvirtino, kad 2011 m. į seniūniją kreipėsi kaltinamojo motina I. D. dėl ne vietoje pasodintų tujų. Nuvykę į vietą jos matė sklypus skiriantį riboženklį. Spręsdamos pagal šį riboženklį jos paaiškino sklypų savininkėms, kad tujos pasodintos per arti sklypų ribos. Tujas galima sodinti ne arčiau kaip metras iki sklypų ribos. Jos pasiūlė kaimynams susitarti.

Liudytojas E. Č. (matininkas) patvirtino, kad jis atliko nukentėjusiosios motinai priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus. Žemės sklypo plane užfiksavo, kad tarpiniame taške Nr. 3 prasideda augančios tujos, pažymėtos sutartiniu ženklu, ir yra susodintos iki kito sutartinio tujų ženklo. Nuo šio sutartinio tujų ženklo daugiau tujų nėra. Augančios tujos patenka į nukentėjusiosios motinos sklypą, nes yra apie 20-30 cm. nuo sklypų ribos. Už šių tujų einantis iškastas griovys yra ant sklypų ribos.

Liudytojas D. L. (matininkas) patvirtino, kad jis atliko kaltinamojo motinai priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus. Ant sklypo ribos su kaimyniniu sklypu tujų jis nematė, tačiau prie kaimyninio sklypo ribos buvo kažkokie statiniai, o prie jų ir didelės tujos. Sklypų riba sutapo su esamais riboženkliais. Jis netyrė į kurį sklypą patenka didelės tujos nes užsakovas to neprašė.

Pagal nukentėjusios skundą dėl šio įvykio, 2012-05-15 buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir išaiškinta teisė nukentėjusiajai kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnyje (b. l. 4).

Iš komercinio pasiūlymo matyti, kad tokios tujos, kurias iškasė kaltinamasis, medelyne „Vitaflora“ kainuotų apie 50 Lt su PVM (b. l. 22).

Teismo pavedimu surašytame įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad tarp I. D. ir D. V. D. žemės sklypų, nuo elektros stulpo į šiaurės pusę 4,4 m. linijoje auga tujos, toliau yra 13,9 m. tarpas, o už jo vėl auga tujos 3,9 m. linijoje. Nuotraukose užfiksuotos iškastos tujos, sudėtos prie D. V. D. lauko virtuvės sienos (b. l. 37-41).

Medžiagoje Nr. 72-AT-061-12, kurioje pagal nukentėjusios D. P. skundą buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, užfiksuoti iš esmės analogiški kaip ir šioje byloje nukentėjusiosios ir kaltinamojo paaiškinimai bei įvykio vietos apžiūros rezultatai (b. l. 42).

Ikiteisminio tyrimo Nr. 72-1-00299-12 medžiaga patvirtina, kad pagal nukentėjusiosios motinos D. V. D. skundą dėl tų pačių tujų iškasimo pradėtą tyrimą prokurorė nutraukė konstatavusi, kad kaltinamasis R. D. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d. (savavaldžiavimas).

Iš D. V. D. žemės sklypo plano matyti, kad likusios neiškastos tujos auga ant sklypo ribos nuo tarpinio taško Nr. 3 iki sutartinio tujas žyminčio ženklo, o toliau ant sklypo ribos tujų nėra pažymėta (b. l. 76).

Iš I. D. žemės sklypo plano matyti, kad ant sklypo ribos, pažymėtos tarpiniais taškais Nr. 2 ir Nr. 3, jokia augmenija nepažymėta (b. l. 77).

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinkti ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, o ir pats kaltinamasis pripažįsta, kad jis iš tiesų iškasė 43 nukentėjusiosios pasodintas tujas. Šių įrodymų visuma, o taip pat ir pati nukentėjusioji, patvirtina ir tai, kad kaltinamojo iškastos tujos skyrė kaimyninius žemės sklypus ir augo ant sklypų ribos, kuri kaltinamajam inkriminuojamos veikos padarymo metu dar nebuvo aiški. Todėl esant tokioms kaltinamojo veikos padarymo aplinkybėms būtina teisingai kvalifikuoti jo veiksmus ir atriboti baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių šioje konkrečioje situacijoje.

Visų pirma, pabrėžtina, kad kaltinamajam inkriminuojamas nusikaltimas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje, yra tyčinis, todėl norint pripažinti kaltinamąjį kaltu būtina nustatyti ar jo veiksmuose iškasant nukentėjusiosios sodintas tujas buvo tyčia sunaikinti svetimą turtą. Pripažįstant asmenį kaltu dėl turto sunaikinimo būtina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį, numatė, kad dėl to bus sunaikintas svetimas turtas, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Šioje byloje nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis R. D. ir jo motina nesutarė su gretimo sklypo savininke ir jos dukra – nukentėjusiąja D. P., dėl pastarosios pasodintų tujų pasodinimo vietos ir jų aukščio atitikimo teisės aktų reikalavimams, nes manė, kad sodindama tujas nukentėjusioji nukrypo nuo savo motinos sklypo ribos. Kaltinamasis ir jo motina bandė šiuos nesutarimus išspręsti tiek gražiuoju, tiek pasitelkdami vietos savivaldos atstovę – seniūnę, ir tik nepavykus ginčo išspręsti tokiais būdais, kaltinamasis pats iškasė jam nepriklausančias tujas. Tačiau būtina pažymėti, kad tujas kaltinamasis iškasė su šaknimis, iškastų tujų nepasisavino ir neišmetė kaip atliekų, o sudėjo jas prie nukentėjusiosios motinos lauko virtuvės. Be to, tujas kaltinamasis iškasė betarpiškai matant pačiai nukentėjusiajai, todėl nebuvo jokio laiko tarpo tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiosios sužinojimo apie šiuos veiksmus, kuris būtų atėmęs galimybę iš nukentėjusiosios pasirūpinti savo tujų išsaugojimu, pasodinant jas į kitą vietą ar bent pasirūpinant, kad jų šaknys nenudžiūtų ir joms nebūtų pakenkta.

Visuma šių aplinkybių patvirtina aiškų kaltinamojo ketinimą apginti galimai pažeidžiamas savo motinos kaip žemės sklypo savininkės teises dėl neleistinoje vietoje D. P. pasodintų tujų, ir rodo nuoseklų šio ketinimo įgyvendinimą, o ne norą tyčia sunaikinti nukentėjusiosios tujas. Kadangi iškasant tujas žemės sklypų kadastriniai matavimai dar nebuvo atlikti ir tiksli žemės sklypų riba, ties kuria augo tujos, dar nebuvo žinoma, tai kaltinamasis neabejotinai suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį, nes jis nebuvo ir neglėjo būti įsitikinęs, kad iškasa būtent jo motinos sklype ne pagal įstatymų reikalavimus pasodintas tujas. Tačiau tai, kad kaltinamasis iš anksto buvo įspėjęs nukentėjusiąją apie tokius savo veiksmus, ir tai, kad matant nukentėjusiajai iškastas tujas sudėjo prie jos motinos lauko virtuvės, patvirtina ir tai, jog suvokdamas savo veiksmų neteisėtą pobūdį, jis nenumatė, kad dėl jo veiksmų tujos bus neišvengiamai sunaikintos. Tujų iškasimas iš dirvožemio pats savaime nėra jų sunaikinimas, nes dėl to jos iš karto nežūsta ir nėra sugadinamos. Tujos gali būti pasodinamos į kitą vietą nepatiriant dėl to jokios žalos. Todėl žinodamas, kad tujų iškasimą mato pati nukentėjusioji, kaltinamasis negalėjo tikėtis, jog ji nepasodins šių tujų į kitą vietą, o leis joms nudžiūti ir sunykti. Nukentėjusios argumentas, kad tujų ji nepasodino kitoje vietoje, nes neturėjo kur jas sodinti, nėra pagrindas visą kaltę dėl jų žūties perkelti kaltinamajam, nes kiekvienas rūpestingas savininkas savo turtu privalo rūpintis sąžiningai ir dėti visas pastangas išvengti jo turto žuvimo ar sumažinti tokią riziką. Nukentėjusioji turėjo galimybę bent laikinai pasodinti tujas kitoje vietoje kol bus išspręstas ginčas dėl sklypų ribos ir galimybės sodinti jas buvusioje vietoje, ir taip neleisti joms žūti, tačiau to nepadarė.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes pripažintina, kad kaltinamojo veiksmuose nebuvo tyčios sunaikinti nukentėjusiosios sodintas tujas, o tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių (tujų žūties) nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio. Šiuo atveju kaltinamasis iš tiesų neteisėtai iškasė tujas, tačiau vien tuo jų nesunaikino. Tujos nudžiūvo ir tapo netinkamos sodinimui dėl pačios nukentėjusiosios neveikimo. Vadinasi kaltinamojo veiksmuos nėra BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų subjektyviųjų požymių – tyčios ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių. Kadangi kaltinamojo veikoje nėra šių būtinųjų jam inkriminuoto nusikaltimo požymių, tai jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Tačiau šioje byloje nustatyti kaltinamojo veiksmai nebuvo teisėti ir nėra pateisinami, nes Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas (CK 4.45 straispnio 1 dalis). Savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui (CK 4.46 straispnio 1 dalis). Sklypų ribas žyminčių bendrai naudojamų nekilnojamųjų daiktų vienas sklypo savininkas negali pašalinti arba pakeisti be kito savininko sutikimo (CK 4.46 straispnio 3 dalis).

Šioje byloje iš esmės kaip tik ir yra tokia situacija kai nukentėjusiosios sodintos tujos augo ant sklypų ribos, todėl kaltinamasis negalėjo pašalinti jų be kito sklypo savininkės sutikimo. Tokiu atveju kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Šioje byloje nustatyti kaltinamojo veiksmai, atsižvelgiant į jų priežastis ir tikslus, kaip tik ir galėtų būti vertinami kaip galimas savavaldžiavimas, nes kaltinamasis savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą kito asmens – savo motinos, teisę. Tačiau BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinas požymis yra didelės žalos padarymas savavališkais veiksmais. Skirtingai nei kaltinamajam inkriminuoto tyčinio turto sunaikinimo prasme, savavališkas tujų iškasimas BK 294 straipsnio kontekste jau pats savaime galėtų būti vertinamas kaip darantis žalą nukentėjusiajai, nes žala savavaldžiavimo atveju gali pasireikšti ne vien tik turto sunaikinimu ar sugadinimu. Savavaldžiavimo atveju žala galėtų apimti ir nukentėjusiosios nepatogumus bei išlaidas dėl iškastų tujų persodinimo, dėl galimo jų estetinės išvaizdos pasikeitimo, nevisiško prigijimo naujoje vietoje ir pan. Be to, žala savavaldžiavimo atveju turi būti didelė.

Šiuo atveju, inkriminuojamos veikos padarymo metu nukentėjusioji nebandė iškastų tujų išsaugoti pasodinant jas kitoje vietoje, todėl nustatyti su tuo susijusios žalos nėra galimybės. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiosios nurodomą pačių prarastų tujų vertę, pabrėžtina, kad veikos padarymo metu nukentėjusioji dirbo ir gavo pajamas, o minėto nutraukto ikiteisminio tyimo metu pati pripažino, kad be šių pajamų dar gauna pajamas iš ūkio ir, kad žala dėl iškastų tujų jai nėra didelė (ikiteisminio tyrimo Nr. 72-1-00299-12 medžiagos b. l. 30-31). Todėl darytina išvada, kad kaltinamojo veiksmai nors ir savavališki, bet nenustačius didelės žalos požymio, negalėtų būti pripažinti ir nusikaltimu, numatytu BK 294 straipsnio 1 dalyje.

Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą, o savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami ir esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises (Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-267/2011).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės kaip tik ir leidžia daryti išvadą apie civilinę kaltinamojo ir nukentėjusiosios konflikto prigimtį, nes gretimų žemės sklypų savininkai ir naudotojai tarpusavyje nesutarė dėl sklypo ribos ir atitinkamai dėl vietos, kur gali būti sodinamos tujos. Esant tokiai situacijai ir kaltinamajam nusprendus savavališkai išspręsti ginčą, galimai pažeistų teisių gynimo principus ir būdus nustato civilinės teisės normos, kuriomis nukentėjusioji gali pasinaudoti prašydama atlyginti nuostolius dėl patirtų nepatogumų ir išgyvenimų. Todėl bandymas kriminalizuoti kaltinamojo veiksmus, kurie pagal savo pavojingumo laipsnį ir pobūdį nėra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, požymius, prieštarautų minėtai teismų praktikai. Be to, bylos dėl BK 294 straipsnyje numatytų nusikalimų nenagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnio 1 dalis), o ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo jau yra nutrauktas 2012-12-19 prokuroro nutarimu ikiteisminio tyrimo Nr. 72-1-00299-12 medžiagoje, todėl nėra ir pagrindo perduoti šią bylą prokurorui (BPK 409 straipsnio 4 dalis).

Dėl išdėstytų argumentų teismas pripažįsta, kad kaltinamasis R. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jis išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, kadangi kaltinamasis išteisinamas nesant nusikaltimo požymių (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiosios turėtos išlaidos advokatės paslaugoms apmokėti iš kaltinamojo neišieškotinos, kadangi kaltinamasis nepripažįstamas kaltu (BPK 106 straipsnio 2 dalies).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 301, 302, 303, 304, 305 ir 307 straipsniais, teisėjas

nusprendžia:

R. D. dėl kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

D. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.