- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-02
- Bylos Nr.
- 2A-607-601/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00848-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pran.), Rūta Palubinskaitė, Albinas Čeplinskas
- Atsakovas
- AB „Kauno energija“
- Advokatai
- Beata Vilienė
- Kategorijos
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albino Čeplinsko, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant UAB „Jurbarko vandenys“ atstovams Linui Tarosui ir advokatei Beatai Vilienei, atsakovo AB „Kauno energija“ atstovams Genadijui Kelinui ir Audronei Krasnovienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-916-74/2010 pagal ieškovo UAB „Jurbarko vandenys“ ieškinį atsakovui AB „Kauno energija” dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu pakeitė Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010-08-24 preliminarų sprendimą ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 1217,26 Lt skolos, 8,05 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-08-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 66 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 2 571,25 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir ieškininius reikalavimus patenkino visiškai. Teismas sprendime nustatė, kad remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 str., Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 p., 2010-05-01 teisės aktų pagrindu daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini) vartotojų ir atsakovo santykiams yra taikomos karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos, todėl laikytina, kad nuo 2010-05-01 tarp daugiabučių namų esančių (duomenys neskelbtini), yra sudarytos karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartys. Kadangi vartotojai nepasirinko apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, o atsakovo pareiga tiekti minėtiems vartotojams karštą vandenį, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 p. bei karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrosiose sąlygose, ieškovas ir atsakovo filialas „Jurbarko šilumos tinklai“ 2010-05-03 sudarė sutartis Nr. 7118-1 ir 7118-2 ir tokios sudarytos sutartys turi įstatymo galią. Esant tokioms aplinkybėms atsakovas privalo mokėti už ieškovo pateiktą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti. Nuo 2010-05-03 UAB „Jurbarko vandenys“ minėtų daugiabučių namų vartotojams neskaičiuoja ir vartotojai nemoka geriamo vandens tiekėjui už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti. Esant šioms aplinkybėms, teismas ieškinį patenkino visiškai, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 1217,26 Lt skolos, 8,05 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010-08-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 26,54 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 2571,25 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo 2010-11-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Motyvuose nurodo:
1) ieškovas nepilnai sumokėjo žyminį mokestį, t. y. sumokėjo tik 26,54 Lt, nors turėjo sumokėti 66 Lt, taigi liko nesumokėta 39,46 Lt žyminio mokesčio, todėl teismui nenustačius pašalinti ieškinio trūkumų, CPK 296 str. 1 d. 7 p. pagrindu ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas;
2) teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai priteisė iš atsakovo 8,05 proc. metinių palūkanų, priskirdamas tarp šalių 2010-05-03 sudarytas sutartis Nr. 7118-1, 7118-2 prie komercinių sandorių, neatsižvelgė į tai, jog sudaryti tokias sutartis ieškovui buvo privaloma su visais kas kreipiasi, nepasisakė dėl kokių motyvų netaikė CK 6.210 str. nuostatų;
3) teismas negalėjo bylos nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, ginčas turėjo būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, esant norminių teisės aktų prieštaravimui (Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių bei CK nuostatų), nesant byloje pakankamai rašytinių įrodymų, esant tęstinio pobūdžio ginčui bei šalims skirtingai aiškinant teisės normas;
4) Šilumos įstatymo 15 str. 2 d. prieštarauja ir neatitinka CK 4.85 str. ir 6.391 str. reikalavimų, t. y. įstatymo ir Taisyklių 365 p. nuostatos yra neįgyvendinamos, kadangi nėra panaikinti šių nuostatų prieštaravimai su CK dėl laisvos valios sudaryti sutartį, be to nėra priimta jokių šios įstatyminės prievolės įgyvendinimą detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų, dėl ko atsakovas nesant vartotojų raštiškai išreikštos valios pasirinkti karšto vandens tiekėją (kadangi tik gyventojai priima sprendimą kokį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą jie pasirenka), negalėjo sudaryti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarčių su ieškovu (tapti karšto vandens tiekėju), dėl ko šios sutartys negali sukelti jokių teisinių pasekmių ir yra negaliojančios;
5) 2010-10-25 Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 buvo patvirtintos naujos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurių 233 p. patvirtina, jog vartotojams nesudarius atitinkamų sutarčių lieka galioti ankstesnė atsiskaitymo tvarka su energijos tiekėjais;
6) CK 6.157 str. norma yra imperatyvi ir privalo būti taikoma, pagal kurią šilumos tiekėjas, tapdamas karšto vandens tiekėju, nesant geriamojo vandens vartotojų raštiškai išreikštai valiai nutraukti ar pakeisti jau sudarytų su UAB „Jurbarko vandenys“ Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarčių, negali vienašališkai daryti įtakos nurodytoms sutartims nutraukti ar pakeisti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Motyvuose nurodo:
1) ieškovas yra pilnai sumokėjęs žyminį mokestį už ieškinį, pareikštą dokumentinio proceso tvarka, be to, vykdydamas teismo 2010-11-17 sprendimą, papildomai dar sumokėjo 39,46 Lt žyminio mokesčio;
2) tarp šalių sudarytos sutartys Nr. 7118-1, 7118-2 laikytinos komerciniais sandoriais, kadangi yra sudarytos tarp dviejų ūkio subjektų, pagal kurias apeliantas įgytą geriamąjį vandenį panaudojo savo ūkinei komercinei veiklai, t. y. karšto vandens ruošimui, kurį pagaminęs teikė vartotojams, dėl ko, teismas pagrįstai vadovavosi LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, spręsdamas procesinių palūkanų priteisimo klausimą, be to, aplinkybė, jog sutartis sudaryti ieškovui buvo privaloma nekeičia šių sutarčių komercinio pobūdžio;
3) ieškovo dokumentinio proceso tvarka pareikšto ieškinio reikalavimai pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais: sutartimis Nr. 7118-1 ir 7118-2, atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų įrengimo ir plombavimo aktais, PVM sąskaitomis faktūromis, likučių suvestinėmis, neįvykusių daugiabučių gyvenamųjų namų butų savininkų susirinkimų protokolais;
4) iki 2010-04-30 ieškovas tiekė į gyvenamųjų namų karšto vandens ruošimo įrenginius geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, iki 2010-05-01 vartotojai niekada nebuvo priėmę sprendimo dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, tačiau nuo 2010-05-01 Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d., Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 p. pagrindu, atsakovo ir gyvenamųjų namų butų savininkų kaip karšto vandens vartotojų santykiams yra taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių nuostatos ir laikytina, jog konkliudentiniais veiksmais tarp šilumos tiekėjo ir karšto vandens vartotojų sudarytos karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys, kurių įvykdymui į pagalbą apeliantas ir pasitelkė ieškovą (CK 6.384 str. 1 d.);
5) atsižvelgiant į tai, kad apeliantas yra skolingas pagal Sutartis Nr. 7118-1 ir 7118-2, kurios buvo šalių tarpusavio pasirašytos vykdant imperatyvias teisės normas (t.y. Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 dalį ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009-12-22 įsakymo Nr. 1-255 red.), 365 p.), šios sutartys yra nenuginčytos, jos turi šalims įstatymo galią, apeliantas privalo jas vykdyti ir mokėti už ieškovo patiektą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens nuotekų tvarkymą;
6) aplinkybės jog apeliantas gyventojams sąskaitų už karštą vandenį už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2010-07-01 nepateikė ir nepareikalavo apmokėti už geriamąjį vandenį, kuris buvo pašildytas, bei, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai nuo 2010-11-16 nusprendė pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, nepašalina apelianto pareigos ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2010-05-03 iki 2010-06-30) tiekti vartotojams karštą vandenį paminėtų daugiabučių namų vartotojams ir atitinkamai atsiskaityti už karštam vandeniui ruošti ieškovo patiektą geriamąjį vandenį;
7) vartotojų teisė pasirinkti karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą nėra ribojama jokiu terminu (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d.), tačiau iki šio pasirinkimo šalių tarpusavio santykiams ir apelianto santykiams su vartotojais taikytina Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.;
8) energijos pirkimo - pardavimo sutartims yra būdingas tęstinis sutartinių santykių pobūdis. Dėl to keičiant ir vykdant šias sutartis turi būti atsižvelgiama į paminėtą imperatyvią teisės normą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2009-05-12 įstatymo Nr. XI-250 red.) 15 str. 2 d. (LAT 2005-11-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-605/2005);
9) Šilumos ūkio įstatymo 15 str. imperatyvios normos yra pagrindas pakeisti tiekėjų tarpusavio sutartis ir sutartis su abonentais (vartotojais), įgyvendinant iš įstatymo kylančią šilumos tiekėjų pareigą aprūpinti karštu vandeniu vartotojus, kurie nėra pasirinkę karšto vandens tiekėjo arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdo;
10) tarp šalių 2010-05-03 sudarytos Sutartys Nr. 7118-1 ir 7118-2 sudarė sąlygas užtikrinti nepertraukiamą karšto vandens tiekimą gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) vartotojams. Vartotojai nereiškia ieškovui jokių pretenzijų dėl geriamojo vandens tiekimo;
11) pagal Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 10 priedas) 41.2 p., apeliantas turi teisę reikalauti, o buitiniai karšto vandens vartotojai privalo nuo 2010-05-01 mokėti apeliantui už karštą vandenį, įskaitant karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamąjį vandenį.
Teismo posėdžio metu apelianto atstovai prašė apeliacinį skundą patenkinti, o ieškovo atstovai – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2010 m. gegužės 3 d. sudarė geriamojo vandens, skirto karštam vandeniui ruošti pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 7118-1 ir 7118-2 (toliau - sutartys) (1 t., b. l. 12-17). 2010 m. birželio 4 d. atsakovas pateikė ieškovui raštą 1.7-190 „Dėl geriamo vandens sutarčių nutraukimo“ (1 t., b. l. 30). Sutarčių 15 p. numatyta, kad sutartį nutraukiant šalių iniciatyva antroji šalis prieš mėnesį turi raštiškai apie tai pranešti kitai šaliai. Ieškovas prašo priteisti įsiskolinimą (1 217,26 Lt) už laikotarpį nuo 2010-05-03 iki 2010-06-30 už patiektą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsakovui.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos pirkti geriamąjį vandenį, skirtą karštam vandeniu ruošti, iš ieškovo.
Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo (galiojusio ginčo laikotarpiu, toliau - įstatymas) 2 str. 2 d. numatyta, kad apsirūpinimo karštu vandeniu būdas – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Šio įstatymo 15 str. 1 d. numatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, o pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų <...>. Šios straipsnio 2 d. numatyta, kad, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, po Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. pakeitimo (įsigaliojusio 2009 m. liepos 1 d.), daugiabučių namų gyventojai nebuvo pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdo kaip numato įstatymas (galiojusi vartotojų atsiskaitymo, už teikiamą geriamąjį vandenį, ruošti karštam vandeniui, su ieškovu tvarka (konkliudentiniais veiksmais sudaryta sutartis – nuo vartotojų įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, sudaryta dar nesant galimybės vartotojui pasirinkti būdo), negali būti laikoma vartotojų pasirinktu apsirūpinimo karštu vandeniu būdu), todėl būtent atsakovui tenka įstatyminė pareiga aprūpinti vartotojus karštu vandeniu, tokiu būdu užtikrinant vartotojų teisių apsaugą, nenutrūkstamą karšto vandens tiekimą. Tą patvirtina ir priimtas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 1-255 dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo, kurio 365 p. buvo numatyta būtent atsakovui (šilumos ir karšto vandens tiekėjui) teikti buitiniams vartotojams siūlymus apsispręsti dėl karšto vandens tiekimo būdo (dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo). Įgyvendinant aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, šalys ir sudarė sutartis, kurias laikyti niekinėmis, kaip nurodo atsakovas, nėra jokio įstatyminio pagrindo. Priešingai, jos atitiko tiek įstatymų, tiek poįstatyminių aktų reikalavimus ir nepažeidė sutarčių laisvės principo. Nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad nesant vartotojų raštiškai išreikštos valios pasirinkti karšto vandens tiekėją (pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą), atsakovas negalėjo sudaryti su ieškovu sutarčių ir jam negalėjo būti perkelta pareiga pirkti geriamąjį vandenį, ruošti karštam vandeniui iš ieškovo, nes būtent atsakovas įstatymo 15 str. 2 d. yra įpareigotas užtikrinti karšto vandens tiekimą vartotojams iki vartotojai pasirinks apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Kitaip aiškinti minėtas teisės aktų nuostatas, ar nesivadovauti priimtu įstatymu, nėra jokio pagrindo.
Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog atsakovas neprivalo mokėti 8,05 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – įstatymas) 1 str. 2 d. numatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Šio įstatymo 2 str. 1 d. numatyta, kad komerciniai sandoriai – sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Nagrinėjamu atveju šalys, sudarę komercinio pobūdžio sutartis, yra ūkio subjektai, atsakovas pirko geriamąjį vandenį, karšto vandens ruošimui, t. y. savo komerciniai-ūkiniai veiklai vykdyti, todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nustatydamas palūkanų dydį ir jas priteisdamas, vadovavosi minėtu specialiu įstatymu, o ne CK 6.210 str. 2 d.
Nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad ieškovas nepilnai sumokėjo žyminį mokestį, t. y. tik 26,54 Lt, kai turėjo sumokėti 66 Lt. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškinių, prašydami jį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka (CPK 424 str. – 430 str.). CPK 80 str. 1 d. 4 p., 425 str. 3 d. numatyta, kad dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose žyminis mokestis mokamas pusė sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip 20 Lt. Kadangi ieškinio suma buvo 1 217,26 Lt, todėl ieškovas buvo sumokėjęs 26,54 Lt indeksuoto žyminio mokesčio, t. y. sumokėjo tiek kiek priklausė pagal įstatymą. CPK 430 str. 1 d. numatyta, kad <...> priėmus prieštaravimus, ieškovas žyminio mokesčio neprimoka. Taigi ieškovas yra sumokėjęs pakankamą žyminį mokestį (26,54 Lt), kurio priteisti papildomai (39,46 Lt) ar palikti ieškinį nenagrinėtu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms 2010 m. lapkričio 17 d. pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas, panaikinant jo dalį dėl priteisto 39,46 Lt žyminio mokesčio iš ieškovo ir šis, ieškovo jau sumokėtas, žyminis mokestis grąžintinas ieškovui. Taip pat patikslintinas teismo sprendimas, sumažinant iš atsakovo priteistą 66 Lt ieškovui jo sumokėto žyminio mokesčio dalį iki 26,54 Lt. Permokėtą atsakovo žyminio mokesčio dalį (39,46 Lt) už apeliacinį skundą grąžinti atsakovui (CPK 80 str. 4 d., 87 str. 1 d. 1 p.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl atsakovo apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo tekinti, teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovo ieškovui priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.). Ieškovas prašo priteisti 1 663,75 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (875 LT (be PVM)) ir pasirengimą bei atstovavimą teismo posėdyje (500 Lt (be PVM)). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į bylos sudėtingumą (byla nėra sudėtinga), advokato darbo ir laiko sąnaudas (advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, parašytas atsiliepimas į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinio teismo posėdyje iki 1 val. laiko) sprendžia, kad ieškovo prašomos priteisti išlaidos už advokato teisines paslaugas mažintinos iki 1 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 87 str., 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria priteistas iš ieškovo UAB „Jurbarko vandenys“, į. k. 158275315, 39,46 Lt žyminis mokestis valstybei ir šį, jau sumokėtą, žyminį mokestį - 39,46 Lt, grąžinti ieškovui UAB „Jurbarko vandenys“, į. k. 158275315.
Patikslinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą, sumažinant priteistą iš atsakovo AB „Kauno energija“, į. k. 235014830, 66 Lt žyminio mokesčio dalį ieškovui UAB „Jurbarko vandenys“, į. k. 158275315, iki 26,54 Lt.
Grąžinti atsakovui AB „Kauno energija“, į. k. 235014830, už apeliacinį skundą permokėtą 39,46 Lt žyminį mokestį.
Priteisti iš atsakovo AB „Kauno energija“, į. k. 235014830, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) ieškovui UAB „Jurbarko vandenys“, į. k. 158275315, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.