Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui Danui Rimdeikai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal N. R. skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo, kuriuo N. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 41 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 796 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Minėtu nutarimu N. R. buvo paskirta 796 Eur dydžio bauda.

Skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šiame nutarime iš esmės yra tik perrašyta Lietuvos Respublikos ATPK 41 straipsnio 1 dalies dispozicija, nenurodant nei jokių padaryto pažeidimo aplinkybių, nei tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Iš skundžiamo nutarimo visiškai nėra aišku, kaip konkrečiai pasireiškė tariamai padarytas pažeidimas, kokiais veiksmais jis buvo padarytas, nėra aišku, kokia kaltės forma tariamas pažeidimas buvo padarytas.

N. R. įsitikinimu, nenustačius visų būtinų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, nebuvo jokio pagrindo skirti administracinę nuobaudą.

Motyvuojamoji dalis

N. R. skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeidė darbo įstatymus, darbų saugos ir darbo higienos norminius aktus. Minėta norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į darbo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Taigi tam, kad pažeidimas galėtų būti kvalifikuojamas pagal minėtą Lietuvos Respublikos ATPK straipsnį, būtina nustatyti, ar buvo pažeistos darbo santykius reglamentuojančios teisės normos.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos DK) 229 straipsnis numato, kad darbdavys ir administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos DK 264 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, technologinių procesų bei darbo priemonių techniniais dokumentais įvertina galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikatai. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 39 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja profesinės rizikos vertinimą įmonėje. Tuo atveju, kai įmonėje nėra kompetentingo personalo darbo vietoms ar objektams, kur turi būti vertinama rizika, nustatyti, rizikai tirti ir pagal tyrimo rezultatus nustatyti, šioms paslaugoms įmonė samdo įstaigas ar asmenis iš kitur. Profesinės rizikos vertinimo nuostatai, patvirtinti socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A1-159/V-612, apibrėžia rizikos vertinimą kaip esamo ar galimo rizikos veiksnių poveikio vertinimo procesą, kurio metu identifikuojama esama ar galima rizika, atliekami rizikos tyrimai, nustatoma rizika ir priimamas sprendimas, ar rizika yra priimtina, ar nepriimtina. Šių nuostatų devynioliktame punkte nustatyta, kad visų atliktų rizikos veiksnių tyrimų rezultatai turi būti įforminti protokolais ir pasirašyti juos atlikusių asmenų, o dvidešimtame punkte nurodoma, kad atlikus objekto rizikos vertinimą, užpildoma įmonės pasirinktos formos rizikos įvertinimo dokumentas arba rizikos įvertinimo kortelė. Rizikos įvertinimo dokumentuose nurodoma rizikos įvertinimo data, rizikos vertinimo objektas, darbuotojai, atliekantys šį darbą, rizikos veiksniai, rizikos įvertinimo rezultatai, rizikos šalinimo ar mažinimo priemonės. Šiuos dokumentus pasirašo riziką įvertinęs asmuo ir darbdavys ar jam atstovaujantis asmuo. Lietuvos Respublikos DK 32 straipsnis suteikia teisę Valstybinei darbo inspekcijai kontroliuoti, kaip darbdaviai laikosi darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų.

Tiek tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu N. R. nesutiko su tuo, kad padarė pažeidimą. Teismo posėdžio metu N. R. nurodė, kad pažeidimas yra formalus, dokumentus dėl galimos rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai turėjo, jie buvo tvarkingi, nebuvo tik surašyta išvada. Vis tik įvertinus egzistuojantį teisinį reglamentavimą bei byloje užfiksuotus duomenis, konstatuotina, jog N. R. padarė pažeidimą, už kurį ir buvo nubaustas, kadangi privalėjo pareikalavus Darbo inspekcijos atstovui pateikti darbuotojų profesinės rizikos vertinimo išvadą. Iš bylos medžiagos matyti, kad N. R. du kartus buvo kviečiamas į Darbo inspekciją. Iš N. R. 2016 m. balandžio 22 d. buvo pakartotinai prašoma pateikti darbuotojų profesinės rizikos vertinimo dokumentus. N. R. 2016 m. gegužės 9 d. atvykus į Darbo inspekciją, buvo teiraujamasi, ar įmonėje yra darbuotojų profesinės rizikos vertinimas, tačiau N. R. nurodė, kad nesupranta klausimo, reikalaujami dokumentai nebuvo pateikti. N. R. nagrinėjant skundą taip pat nurodė, kad nesuprato, ko iš jo buvo reikalaujama. Čia pastebėtina, kad N. R. administracinio teisės pažeidimo protokole jokių paaiškinimų ar pastabų dėl jo turinio nepateikė, nenurodė, jog kažko nesupranta, į bylos nagrinėjimą jis neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką buvo informuotas. Kita vertus, Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų nežinojimas neatleidžia asmens nuo pareigos laikytis egzistuojančių reikalavimų bei juos vykdyti, taip pat neatleidžia asmens nuo atsakomybės už tokių reikalavimų nesilaikymą. Pažymėtina, jog N. R. 2016 m. liepos 14 d. vykusiame teismo posėdyje pateikė Darbo inspekcijos reikalautą profesinės rizikos vertinimo išvadą. Teismas konstatuoja, kad profesinės vertinimo išvados pateikimas teismui nešalina N. R. atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41 straipsnio 1 dalį, kadangi ši išvada buvo surašyta 2016 m. birželio 27 d., tyrimas, t. y., įvairūs matavimai dėl rizikos veiksnių taip pat buvo atlikti tą pačią dieną. Taigi konstatuotina, kad Darbo inspekcijos reikalavimo dieną, t. y, nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. įmonėje minėtos vertinimo išvados nebuvo, todėl jos pateikti N. R. paprasčiausiai ir negalėjo, tuo metu nebuvo atlikti visi būtini matavimai. Be to, ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skundo nagrinėjimo metu neneigė, kad profesinės rizikos vertinimo išvada tuo metu, kai ją buvo reikalaujama pateikti, nebuvo surašyta.

Taigi teismas konstatuoja, kad N. R. nesilaikė Lietuvos Respublikos DK 264 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41 straipsnio 1 dalį.

Teismo įsitikinimu, teigti, jog skundžiamas nutarimas ar byloje surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra neaiškūs, nėra pagrindo. Čia pažymėtina, jog analogiška išvada buvo padaryta ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartyje.

Paskirtos nuobaudos rūšies ir dydžio N. R. neginčijo. Teismo vertinimu, N. R. buvo paskirta tinkamos rūšies ir tinkamo dydžio nuobauda, ji nėra laikytina aiškiai per griežta, ji atitinka teisingumo ir protingumo principų reikalavimus.

Esant aptartoms aplinkybėms, naikinti ar keisti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo nėra jokio pagrindo, todėl N. R. skundas nėra tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą ir N. R. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt dienų gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.