- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- A-575-848-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-37 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui S. A.“ ir įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti naują sprendimą.
Nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas neištyrus visų faktinių aplinkybių, padaryti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 ir 130 straipsnių ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo pažeidimai bei neatsižvelgta į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktiką. Pateikė dokumentus apie jo registruotą gyvenamąją vietą – Čečėnijos respublika, Urus-Martan rajonas, Shalazhi kaimas, (duomenys neskelbiami). Pažymėjo, kad viename interviu jo tariamas brolis U. A. (U. A.), nurodė, kad jo gyvenamoji vieta taip pat Shalazhi kaimas, o tai, jo nuomone, yra pakankamai reikšminga aplinkybė, patvirtinanti jų giminystės ryšį. Nurodė, kad Migracijos departamentas nevertino jo dviejų pateiktų šaukimų į prokuratūrą, patvirtinančių jo persekiojimą. Teigė, kad Migracijos departamento 2009 m. sausio 6 d. pažyma Nr. RU-15/6-10-188 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ (toliau - ir Pažyma), kurioje pateikiami duomenys apie Rusijos Federacijoje paplitusią čečėnų kilmės asmenų diskriminaciją, patvirtina jam kylančią konkrečią grėsmę. Paaiškino, kad jo motinos namuose Čečėnijoje pareigūnai vykdė patikrinimą ir jo ieškojo, taip pat nurodė, kad būdamas Čečėnijoje slapstėsi skirtingų giminaičių namuose ir tokiu būdu išvengė tolesnių pareigūnų patikrinimų. Pažymėjo, kad ETT 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Nr. C-465/07 konstatavo, kad grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto.
Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Savo atsiliepime paaiškino, kad S. A. remiasi Pažymoje pateikiama informacija ir daro išvadą, kad nepaisant tam tikrų pokyčių, bendra žmogaus teisių padėtis Čečėnijos Respublikoje išliko prasta, todėl yra grėsmė, jog grąžinimo atveju būtų pažeistos jo pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Tačiau vien bendra žmogaus teisių padėtis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje nėra pakankamas pagrindas suteikti užsieniečiui papildomą apsaugą. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jo teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų Rusijos Federacijoje. Atvirkščiai - aplinkybės, kad prieglobsčio prašytojas pakeitė savo gyvenamąją vietą kilmės valstybėje ir gavo nuolatinę registraciją Čečėnijos Respublikoje, lankėsi Urus-Martano rajono kariniame komisariate ir jo teisės nebuvo suvaržytos, be kliūčių išvyko iš Rusijos Federacijos, leidžia daryti išvadą, kad S. A. baimė dėl jo teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų kilmės valstybėje yra nepagrįsta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad S. A. 2006 m. rugpjūčio 14 d. atvyko į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrą (toliau - ir URC), prisistatė kaip Rusijos Federacijos pilietis bei pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento byla, T 1, b. l. 1). 2006 m. rugpjūčio 15 d. jis pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento byla, T 1, b. 1. 10-11). Migracijos departamentas 2007 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą Nr. 15/6-8-12PR-12 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui S. A. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją“ (Migracijos departamento byla, T 1, b. 1. 92-94). Šį sprendimą S. A. 2007 m. vasario 27 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (prijungta byla Nr. II-53-3/2007, b. l. 2-3), kuris 2007 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (prijungta byla Nr. III-53-3/2007, b. l. 34-38). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą 2008 m. sausio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą (prijungta byla Nr. III-53-3/2007, b. l. 67-70). 2008 m. rugsėjo 15 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvanonių užkardos Medininkų pasienio kontrolės poste pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 1-2). Migracijos departamentas 2009 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-37 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui S. A.“ ir pavedė URC įsigaliojus šiam sprendimui įpareigoti S. A. išvykti iš Lietuvos Respublikos (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 106-108).
Teismas nustatė, kad santykius, susijusius su papildomos apsaugos bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 (toliau - ir Tvarka), kuris detaliai reglamentuoja užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo, jų vykdymo tvarką, taip pat nustato šią tvarką įgyvendinančių valstybės institucijų kompetenciją. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas (Įstatymo 86 str.). 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina prieglobsčio taikymo sąlygas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo.
Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos 2008 m. rugsėjo 15 d. protokolo grafoje Nr. 33 „Išvykimo iš valstybės priežastys ir tikslas“ nurodyta, jog S. A. kilmės šalyje grėsė įtraukimas į karinius veiksmus šalyje (Migracijos departamento byla, T 2. b. l. 5-13). O tos pačios datos prašyme dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas teigia, kad jo gyvenamojoje vietoje (Čečėnijos Respublikoje) vyksta grubūs pažeidimai (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 21). 2008 m. spalio 28 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolo grafoje „Duomenys apie patirtą persekiojimą kilmės šalyje, baimę patirti tokį persekiojimą (konfliktai kilmės šalyje, sulaikymai, kankinimai, jų datos, dalyvavę asmenys ir pan.) teigiama, kad jo ieškoma atliekant kratas pas pareiškėjo giminaičius. Prieglobsčio prašytojas nurodė, kad vien tik dėl to, kad jis buvo Europoje, kilmės šalyje jam gresia „prapuolimas“ arba suluošinimas ir pabrėžė, kad jo brolį pagrobė. Paaiškino, kad atvyko į Lietuvą, nes nori ramiai gyventi ir dirbti (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 44-49). Tai pakartojo ir 2006 m. rugpjūčio 15 d. prašyme suteikti prieglobstį (Migracijos departamento byla, T 1, b. 1. 11.). 2006 m. rugpjūčio 15 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole Nr. (Ru00771/l-07/PAP)-TTĮ-363 RN paaiškino, kad jis nekovojo, tačiau kovojo kai kurie jo giminaičiai, todėl gali dingti be žinios net ir būdamas nekaltas (Migracijos departamento byla, T 1, b. l. 12-20).
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra pagrįsti jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais bei nelaikytini prieglobsčio suteikimo pagrindu Įstatymo 86 straipsnio prasme, todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas į kilmės valstybę bijo grįžti ne dėl jo asmens atžvilgiu gresiančio individualaus persekiojimo ar baimės faktoriaus, o apskritai dėl bendros situacijos Čečėnijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, t. y. rėmėsi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. kovo 13 d. išvada Nr. (15/6-13) 13PR-37RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui S. A.“ (toliau - Išvada), kuri buvo surašyta atsižvelgus į surinktą apie Čečėnijos Respubliką medžiagą, iš kurios matyti, jog Čečėnijos Respublikoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 95-100). Atsakovo 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. Ru-15/6-10-188 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ teigiama, kad intensyvios kovos Čečėnijoje baigėsi ir matyti atstatymo darbų pažanga, kad paskutiniaisiais metais Čečėnijoje karinės konfrontacijos mastai žymiai sumažėjo. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdyba (toliau – ir JTVPK) teigia, kad Čečėnijos Respublikoje yra pagerėjusi saugumo padėtis, matosi ekonomikos gerėjimo ženklai, žmogaus teisių pažeidimų mastai žymiai sumažėję, o 2007 m. ACCORD ataskaitoje apie Čečėniją rašoma, kad lyginant 2003 m. ir 2006 m., matyti, jog saugumo padėtis Čečėnijoje ryškiai pagerėjusi ir tuo pačiu pripažįsta, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu pagrindu jau nebegalimas. Persekiojimo rizikos grupėmis įvardijamos: 1) kovotojų giminės (nustatant, kurio laikmečio kovotojų giminės gali būti persekiojimo pavojuje, būtina įvertinti tai, ką dabartinė valdžia laiko maištininkais); 2) politiniai oponentai (pavyzdžiui, Maschadovui dirbę žmonės arba žmogaus teisių aktyvistai) ir 3) tam tikromis aplinkybėmis vaikai ir moterys (prievartinės vaikų santuokos, nepilnamečių jaunuolių verbavimas į jėgos struktūras ir pan.) (Migracijos departamento byla, b. l. 66-94). Pildydamas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolą ir prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolą nurodė, kad jokioms politinėms partijoms nepriklauso ir politinėje veikloje nedalyvavo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių rimtų argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, jam grižus į kilmės šalį.
Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 nurodyta, kad šiuo metu yra pasikeitusi Europos valstybių pozicija dėl etninių čečėnų prieglobsčio prašytojų, Suomija yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė narė, nepanaikinusi specialaus statuso čečėnų atžvilgiu. Daugelis Europos Sąjungos valstybių narių laikosi požiūrio, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai, ir pripažįsta čečėnų grąžinimo į kilmės šalį galimybę tais atvejais, kai prieglobsčio prašymas yra nepagrįstas (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 66-94).
Įstatymo 87 straipsnis numato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (kaip karo veiksmai kilmės valstybėje, tariama jo paieška bei bendros situacijos Čečėnijoje) nepagrindžia baimės dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, ir padarė išvadą, kad pareiškėjas nenori grįžti į Rusijos Federaciją dėl kitų priežasčių. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimą.
III.
Pareiškėjas S. A. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis bijo grįžti į kilmės valstybę dėl bendros situacijos Čečėnijoje. Pažymėjo, kad jam gresia individualus persekiojimas dėl šeimyninių ryšių su broliu U. A., o ir JTVPK kovotojų gimines įvardijo kaip vieną iš persekiojimo rizikos grupių. Be to, byloje nebuvo nustatyta prieštaravimų, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma abejonės privilegija, numatyta Įstatymo 83 straipsnyje. Nei Teismas, nei Migracijos departamentas nepasisakė dėl jo pateiktų 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. spalio 10 d. šaukimų į prokuratūrą, kurie įrodo jam individualiai gręsiantį pavojų. Mano, kad teismas paviršutiniškai vertino informaciją apie žmogaus teisių padėtį Čečėnijoje ir neatsižvelgė į jo skunde cituojamus šaltinius. Nurodo, kad nepaisant pokyčių, žmogaus teisių padėtis Čečėnijos Respublikoje išliko prasta, todėl yra grėsmė, kad grąžinimo atveju būtų pažeistos jo pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, todėl jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga (Įstatymo 87 str. 1 d. 2 p.). Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė, kad ETT 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Nr. C-465/07 išaiškino, jog bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė ir prieglobsčio bei papildomos apsaugos siekiantis asmuo neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymi, kad jau nagrinėjant pirmąjį pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo buvo nustatyta, kad jo giminystės ryšiai su U. A. nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o šiuo metu jo nurodyta aplinkybė, kad abu asmenys gyvena tame pačiame kaime, neįrodo giminystės ryšio. Pažymi, kad pareiškėjas nurodytu adresu buvo registruotas tik nuo 2008 m. liepos 27 d. (tai įrodo antspaudas vidaus pase). Daro išvadą, kad S. A. grįžęs į Rusijos Federaciją, sąmoningai pakeitė savo gyvenamąją vietą, persikeldamas gyventi iš Ingušijos Respublikos į Čečėnijos Respubliką, kad jo pateikta informacija būtų įtikinama ir labiau atitiktų persekiojimo kriterijus. Pažymi, kad abejonės privilegijos principas netaikomas, jei prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi esminiai prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Paaiškina, kad S. A. pasakojimas yra prieštaringas, turintis skirtumų, jis sąmoningai stengėsi kuo labiau atitikti prieglobsčio kriterijus ir taip išvengti grąžinimo į kilmės šalį. Abejoja dėl pareiškėjo pateiktų 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. spalio 10 d. šaukimų į prokuratūrą autentiškumo. Nurodo, kad apklausų metu S. A. neužsiminė apie šiuos šaukimus, jie buvo pateikti tik jau priėmus Migracijos departamento sprendimą. Šaukimuose neįvardintas pareiškėjo procesinis statusas ir nėra aiškios jo kvietimo į apklausą priežastys. Pabrėžia, kad procesinių dokumentų įteikimas savaime nėra diskriminacinio pobūdžio ir negalima teigti, kad pareiškėjo atžvilgiu vyksta persekiojimas. Pastebi, kad šaukimai išrašyti tą pačią dieną, kaip ir reikalavimas atvykti į prokuratūrą: 2008 m. rugsėjo 11 d. šaukime nurodyta, kad asmuo privalo atvykti 2008 m. rugsėjo 11 d., 9.00 val., 2008 m. spalio 10 d. - privaloma atvykti 2008 m. spalio 10 d., 9.00 val. Svarsto, kada turėjo būti išrašyti šaukimai, įvertinant, kad jie dar tą pačią dieną turėjo būti pristatyti šaukiamajam asmeniui, o šaukiamas asmuo dar turėjo spėti nuvykti nustatytu laiku į prokuratūrą, įskaitant, kad pareiškėjas privalo pranešti iš anksto, jeigu jis negalėtų atvykti. Be to, nepateiktas telefono numeris, kuriuo reikia iš anksto paskambinti bei nenurodytas adresas.
Nurodo, kad nagrinėjant prieglobsčio prašymą, vien bendra žmogaus teisių situacija prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje nėra pakankamas pagrindas suteikti užsieniečiui tarptautinę apsaugą. Remiasi JTVPK 2009 m. birželio 8 d. raštu, kuriame nurodyta, jog prieglobsčio suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl visuotinio smurto ar dažnų ir rimtų žmogaus ir humanitarinių teisių pažeidimų jau nebegalimas, tačiau vis dar pasitaiko žmogaus teisių problemų, keliančių pavojų asmens saugumui ir teisėms. Šiame rašte rekomenduojama kiekvieną atvejį vertinti atsižvelgiant į individualias aplinkybes ir į nustatytus prieglobsčio prašymų nagrinėjimo kriterijus. Pažymi, kad pareiškėjas nesislapsto ir gali laisvai judėti Rusijos Federacijoje (pakeitė savo gyvenamąją vietą, atvykdavo ir išvykdavo iš valstybės, lankėsi Urus-Martan rajono kariniame komisariate) ir nepatyrė jokių savo teisių pažeidimų ar laisvių suvaržymo. Pažymi, kad ETT išaiškinimas taikomas tik tada, kai bendro pobūdžio smurtas kyla tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl tarptautinė apsauga negali būti suteikiama tik tuo pagrindu, kad Čečėnijoje yra visuotinis smurtas ar dažni ir rimti žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio suteikimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniai. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba (Įstatymo 86 str. 1 d.). Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi prašydamas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau jo prašymas buvo atmestas ir tai buvo patvirtinta įsiteisėjusiais teismo sprendimais (prijungta byla Nr. III-53-3/2007, b. l. 45-49, 67-70). 2008 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardoje pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 1-2). 2009 m. kovo 16 d. buvo priimtas skundžiamas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti S. A. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, o įsigaliojus šiam sprendimui, pavesti URC įpareigoti Rusijos Federacijos pilietį S. A. išvykti iš Lietuvos Respublikos (Migracijos departamento byla, T 2, b. l. 106-108).
Pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia minėtos 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia individualaus persekiojimo baime, kurią iš esmės grindė aplinkybe, kad jis yra kovotojo U. A., kuris buvo nužudytas dėl jo priešiškumo R. K. valdžiai, brolis. Jo būgštavimus esą patvirtina 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. spalio 10 d. šaukimai į prokuratūrą, apie kuriuos, jo teigimu, ir teigė, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Pastebėtina, kad jau nagrinėjant pirmąjį pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, buvo svarstomas pareiškėjo giminystės klausimas ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo konstatuota, kad pareiškėjo ir U. A. giminystė nėra įrodyta (prijungta byla Nr. III-53-3/2007, b. l. 45-49, 67-70). Pažymėtina, kad pareiškėjo naujai nurodyta aplinkybė, jog jis ir jo tariamas brolis U. A. gyveno viename kaime, nėra svarus įrodymas, patvirtinantis jų giminystę. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo giminystė su tariamu broliu U. A. kelia pagrįstų abejonių ir nėra pakankamas pagrindas pagrįsti individualią grėsmę, kylančią pareiškėjui.
Pareiškėjas teigia, kad jam kylančią individualaus persekiojimo baimę patvirtina 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. spalio 10 d. šaukimai į prokuratūrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pagrįstai kelia abejones dėl šių šaukimų autentiškumo. Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepasisakė dėl minėtų šaukimų, galima pagrįstai sutikti su atsakovo argumentais, kad pateiktų šaukimų autentiškumas iš tiesų kelia pagrįstų abejonių ir neįrodo kylančios individualios grėsmės. Minėti šaukimai išrašyti tą pačią dieną, kaip ir kvietimas atvykti į prokuratūrą, t. y. 2008 m. rugsėjo 11 d. šaukimu pareiškėjas kviečiamas atvykti 2008 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 9), 2008 m. spalio 10 d. šaukimu pareiškėjas kviečiamas atvykti 2008 m. spalio 10 d. (b. l. 10). Tai prieštarauja pačiuose šaukimuose esančiam nurodymui, kad jei pareiškėjas negali atvykti, turi įspėti iš anksto telefonu, be to, nėra nurodytas telefonas. Taip pat pastebėtina, kad teismui buvo pateiktos minimų šaukimų kopijos, kurios nėra patvirtintos jokiomis tikrumo žymomis. Kita vertus, net ir manant, kad pateikti šaukimai yra autentiški, jie nepagrindžia individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjui, nes iš jų turinio negalima daryti išvados, kad pareiškėjas yra persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba (Įstatymo 86 str. 1 d.). Kadangi kitų individualią grėsmę pareiškėjui patvirtinančių faktų ar įrodymų, be tariamos giminystės su U. A. ir minėtų šaukimų į prokuratūrą, byloje nebuvo pateikta, todėl konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad, nesuteikus pareiškėjui pabėgėlio statuso, galėtų kilti reali grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde minėtas ETT 2009 m. vasario 17 d. išaiškinimas sprendime byloje Nr. C-465/07, yra dėl 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 15 straipsnio c punkto, skaitomo kartu su šios direktyvos 2 straipsnio e punktu. ETT analizavo minimos direktyvos 15 straipsnio c punkto nuostatą, kuri nustato, kad smurto veiksmus inter alia sudaro rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto atveju. Aiškindamas šią nuostatą ETT pripažino, kad sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų kyla pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių; ir tokia grėsmė išimtinai gali būti pripažinta įrodyta, kai, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę. Konstatuotina, kad viena iš minėto išaiškinimo taikymo sąlygų yra susidariusi situacija, t. y. tarptautinis ar ginkluotas konfliktas. Remiantis Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro valdybos 2009 m. birželio 8 d. raštu, kariniai incidentai Čečėnijos Respublikoje tebevyksta, tačiau plataus masto karo veiksmai iš esmės baigėsi, ginkluotų susirėmimų metams bėgant labai sumažėjo, o bendra konflikto apimtis ir intensyvumas susilpnėjo. Šiame rašte pažymėta, kad Respublikos federalinės pajėgos palaipsniui išvestos iš Čečėnijos, o tolimesnės kovos vyko ribotoje teritorijoje, dažniausiai retai apgyvendintose Čečėnijos Respublikos pietinėse kalnuotose srityse. Remiantis šia išvada, konstatuotina, kad situacija Čečėnijos Respublikoje negali būti įvertinama kaip karinis konfliktas ir todėl nagrinėjamu atveju nėra taikomas Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punktas, o kartu ir ETT pateiktas šio straipsnio išaiškinimas.
Be to, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir pritaikė materialinė teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo S. A. (S. A.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.