Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauko V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – Institucija) įgalioto pareigūno 2009 m. sausio 23 d. nutarimu V. P. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 4 dalyje, padarymą nubaustas administracine nuobauda – teisės medžioti atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. V. P. nubaustas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 22 d. Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, vyko medžioklė tykojant. Medžioklės vadovas V. P. organizavo ir vadovavo vykusiai medžioklei, turėjo jo vardu išduotą medžioklės lapą, licenciją tauriojo elnio patinui sumedžioti. Medžioklės metu medžiotojas V. T. nušovė tauriojo elnio patiną. Parsivežus sumedžiotą žvėrį į pirminio apdorojimo aikštelę, medžioklės vadovui neužpildžius licencijos atkarpos tauriojo elnio patinui sumedžioti, sumedžiotas žvėris buvo apdorojamas (lupamas kailis). Taip V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24 ir 25 punktų reikalavimus.

V. P. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Institucijos 2009 m. sausio 23 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodė, kad jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo nepadarė, neginčijo, kad 2007 m. rugsėjo 22 d. vyko medžioklė, kurios metu buvo sumedžiotas tauriojo elnio patinas, ir kad jis buvo šios medžioklės vadovas. Teigė, kad, parvežus žvėrį į lupyklą, jis licencijos neužpildė, nes reikėjo surašyti tikslius duomenis. Kadangi nei jis, nei kiti medžiotojai neturėjo matavimo prietaisų, jis išvažiavo jų atsivežti. Grįžęs pamatė atvykusius aplinkos apsaugos pareigūnus, kurie jam pasakė, kad yra dorojamas žvėris. Jis pats to nematė. Be to, manė, kad pažeidimo nepadarė, nes Taisyklės reikalauja užpildyti licenciją prieš dorojant žvėrieną, o tuo metu žvėriena dar nebuvo apdorojama.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartimi V. P. skundo netenkino ir Institucijos 2009 m. sausio 23 d. nutarimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad V. P. buvo medžioklės vadovas, todėl pagal Taisyklių 25 punkto reikalavimus jis privalėjo atsakyti už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą. Teismas, vadovaudamasis Institucijos atstovo V. V., liudytojų V. T., V. J., V. P., V. Č., R. G. parodymais, paties V. P. paaiškinimais, taip pat vaizdo įrašu, nustatė, kad sumedžioto žvėries kailis buvo prapjautas ir dalis jo pradėta lupti iki licencijos užpildymo. Teismas laikė, kad vaizdo įrašas yra leistinas įrodymas, nes darytas viešai, matant tiek administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, tiek ir kitiems buvusiems asmenims, o pateiktu garso įrašu nesivadovavo kaip keliančiu abejonių dėl jo gavimo teisėtumo. Teismas atmetė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginius, kad „žvėriena“ ir “žvėris” yra skirtingos sąvokos, o tai, kad buvo lupamas žvėries kailis, nelaikytina, jog buvo dorojama žvėriena. Teismas, vadovaudamasis teisės normų aiškinimo taisyklėmis, nurodė, kad sąvoka „žvėriena“ reiškia ne tik žvėries mėsą, bet ir patį žvėrį. Pažymėjo, kad teisės pažeidimo padarymo metu galiojusioje Taisyklių 24 punkto redakcijoje buvo numatyta, kad licencijos atkarpa turi būti užpildyta prieš pradedant žvėrienos apdorojimą, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-184 Taisyklių 24 punkto redakcija „žvėrienos“ sąvoka buvo pakeista į „sumedžioto gyvūno“ sąvoką. Be to, anot jo, aiškinant sąvokos „žvėriena“ turinį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvių kalbos žodyne sąvokos „žvėriena“ yra dvi reikšmės: pirmoji reikšmė yra – žvėries mėsa, antroji reikšmė – medžiojami žvėrys, medžioklės laimikis. Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, padarė išvadą, jog administracinės nuobaudos skyrimo tvarka ir terminai nepažeisti, padaryta veika kvalifikuota teisingai.

III.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta neteisingai įvertinus įrodymus, netinkamai pritaikius materialines ir procesines teisės normas. Nurodo, kad tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas nepašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi nustatytų trūkumų, nepagrįstai rėmėsi tais įrodymais, kuriais nebuvo vadovautasi, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pirmą kartą. Pažymi, kad gyvūną sumedžiojo V. T., jo atžvilgiu Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 29 d. priėmė nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Anot apelianto, šiame nutarime konstatuoti faktai yra reikšmingi, sprendžiant jo administracinės atsakomybės klausimą. V. P. pažymi, kad teismas, aiškindamas „žvėrienos“ ir „sumedžioto gyvūno“ sąvokas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-184, kuriuo pakeistas Taisyklių 24 punktas, nes toks įstatymas yra griežtinantis jo atsakomybę ir toks aiškinimas yra neįmanomas. Taip pat nurodo, kad Institucija nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (yra baustas už ATPK 85 straipsnio 5 punkte numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą) – tai prieštarauja ATPK 36 straipsniui, jo baustumas turėtų būti konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jokių pažeidimų per laikotarpį, kol nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, jis nepadarė. V. P. taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ATPK 35 straipsnio 4 dalies, 220 straipsnio, 280 straipsnio 2 punkto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo aspektu pažymi, kad praėjo per ilgas laiko tarpas nuo įvykio, dėl kurio jis yra traukiamas administracinėn atsakomybėn, o senatis tokiems atvejams nenumatyta. Taip pat atkreipia dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo protokolus ir nutarimus priėmė tas pats Institucijos pareigūnas.

Institucija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 23 d., apie 2 val., atvykus į (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio žvėrių apdorojimo aikštelę (lupyklą), esančią (duomenys neskelbtini), buvo rasta apdorojama tauriojo elnio patino žvėriena. Medžiotojų buvo paprašyta nurodyti medžioklės vadovą ir pateikti medžioklės dokumentus. Tuo metu įvažiavo lengvasis automobilis, kurį vairavo (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio tos dienos medžioklės vadovas V. P. Jis, pamatęs aplinkos apsaugos pareigūnų automobilį, bandė greitai apsisukti ir išvažiuoti, bet pareigūnas užkirto kelią. Sustojus automobiliui, išlipęs medžioklės vadovas V. P. pateikė licenciją tauriojo elnio patinui sumedžioti, kuri buvo neužpildyta, ir medžioklės lapą, kuriame licencijos numeris neįrašytas. Anot Institucijos, tai padaryta tyčia, siekiant nuslėpti sumedžiotą žvėrį. Pabrėžė, kad V. P. 2006 m. spalio 23 d. yra baustas pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

V. P. buvo pripažintas kaltu dėl ATPK 85 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir skirta administracinė nuobauda – teisės medžioti atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

ATPK 85 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad medžiojimas medžioklės plotuose be galiojančio leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ar be galiojančios licencijos arba licencijos neužpildymas sumedžiojus gyvūną, kurį sumedžioti teisę suteikia licencija, arba medžiojimas uždraustu laiku ar uždraustose vietose, arba medžiojimas draudžiamais įrankiais, priemonėmis ar būdais, užtraukia medžiotojui teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki trejų metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu, o piliečiui – baudą nuo dviejų iki keturių tūkstančių litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu. Minėta teisės norma yra blanketinė, nagrinėjamu atveju nukreipianti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 24 ir 25 punktų reikalavimus.

Taisyklių 24 punkte inter alia numatyta, jog licencijos atkarpa turi būti užpildyta prieš išvežant sumedžiotą gyvūną iš medžioklės plotų arba prieš pradedant žvėrienos apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas, išskyrus atvejus, kai medžioja vienas medžiotojas. Pagal Taisyklių 25 punktą už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą pagal minėto Taisyklių 24 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas (arba individualiai medžiojantis medžiotojas) bei medžiojamąjį gyvūną sumedžiojęs medžiotojas.

V. P. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat pažeidė materialines ir procesines teisės normas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad medžioklei vadovavo V. P.. Tai patvirtino pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 49). Taigi, V. P. yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 4 dalyje, subjektas. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog licencijos atkarpa nebuvo užpildyta, sumedžiotas taurusis elnias nebuvo išvežtas iš medžioklės plotų, o jo apdorojimas buvo pradėtas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės įrodytos Institucijos atstovo V. V., liudytojų V. T., V. J., V. P., V. Č., Ričardo Glinskio parodymais (b. l. 49-55), taip pat vaizdo įrašu (b. l. 42). Pažymėtina, kad V. P. šių faktinių aplinkybių iš esmės neneigė, pripažino, kad žvėris buvo išdorotas, tačiau teigė, kad pačio proceso nematė, žvėries lupti niekam neleido, kas tai padarė, nematė, nes buvo išvykęs pasiimti matavimo įrankių (b. l. 49). Minėta versija vertintina kaip pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Ji yra paneigta Institucijos atstovo V. V. paaiškinimais (b. l. 49-50) ir liudytojų – aplinkos apsaugos pareigūnų V. Č. ir Ričardo Glinskio (b. l. 53-55) – parodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti pareigūnai patvirtino, kad apie 1 val. nakties buvo atvežtas elnias ir nuneštas į lupyklą, V. P. iš minėtos vietos išvyko po valandos, iki to laiko licenzijos neužpildė, nuvažiavo ne link namų, o į Grinkiškio pusę, grįžo iš ten po 20 min., pamatęs pareigūnus, bandė pasišalinti. Nesivadovauti minėtais įrodymais, teisėjų kolegija nemato pagrindo.

Apeliaciniame skunde V. P. teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi vaizdo įrašu, nes nebuvo įspėtas apie jo darymą, tačiau analogišką argumentą jis pateikė savo skunde, adresuotam pirmosios instancijos teismui, kuris pateikė motyvuotą atsakymą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais ir jų nebekartoja. Taip pat apeliantas ginčija vaizdo įrašo autentiškumą, nurodydamas, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyti filmavimo kameros ir vaizdo įrašo tipas bei numeris, vaizdo įrašas pateiktas DVD disko laikmenoje, tačiau jį lydintys aktai nepateikti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad toks vaizdo įrašas buvo daromas, apie panaudotą techninę priemonę (filmavimo kamerą) pažymėta administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 8), įrašas buvo pateiktas DVD disko formate (b. l. 42) ir kaip įrodymas ištirtas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Iš teismo posėdžio protokolo turinio (b. l. 55) matyti, kad V. P. jokių pastabų dėl vaizdo įrašo turinio ir jam užfiksuoti (filmavimo kameros) bei perduoti (DVD disko) panaudotų priemonių nepareiškė. Be to, vaizdo įrašu užfiksuoti duomenys iš esmės atitinka Institucijos atstovo V. V., liudytojų V. T., V. J., V. P., V. Č., Ričardo Glinskio nurodytas aplinkybes. Dėl šių priežasčių, teisėjos kolegijos vertinimu, apelianto pateikti faktai nesudaro jokio pagrindo abejoti tokio įrodymo leistinumu ir patikimumu. Pirmosios instancijos teismas vaizdo įrašu vadovavosi pagrįstai.

Apeliantas taip pat neteisingai nurodo, kad jo kaltę dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo paneigia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimu nustatytos faktinės aplinkybės. Juo administracinio teisės pažeidimo byla medžiotojo V. T. atžvilgiu nutraukta (b. l. 81-83). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įvedus duomenis į Teismų informacinės sistemos LITEKO programą, nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2010 m. kovo 10 d. nutartimi Nr. N-438-155/2010 minėtą nutarimą panaikino ir bylą grąžino tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Tokiu būdu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutarime nustatytos faktinės aplinkybės neįgijo prejudicinės galios.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas „žvėrienos“ ir „sumedžioto gyvūno“ sąvokas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-184, kuriuo buvo pakeistas Taisyklių 24 punktas, nes tai, anot jo, atsakomybę griežtinantis įstatymas. Pažymėtina, kad minėtu teisės aktu administracinės atsakomybės ribos nebuvo nei susiaurintos, nei praplėstos – buvo tik patikslinta pati „žvėrienos“ sąvoka, vietoj jos nurodant „sumedžioto gyvūno“ terminą, nekeičiant pačios teisės normos turinio. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog buvęs ginčo situacijos teisinis reglamentavimas negali būti aiškinamas kaip įtvirtinęs pareigą užtikrinti licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti teisingą užpildymą iki kol nepradėtas žvėrienos apdorojimas, suprantant žvėrieną tik kaip sumedžioto žvėries mėsą ir su tuo atliekamus bet kokius tolesnius veiksmus (nukaulinimas, dalijimas ir pan.). Tokią išvadą leidžia daryti prasminis bei loginis Taisyklių aiškinimas. Detaliau šiuo klausimu pasisakyta anksčiau paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartyje Nr. N-438-155/2010. Pažymėtina, kad buvęs ginčo situacijos teisinis reglamentavimas V. P. neturėjo klaidinti, nes jis yra patyręs medžiotojas.

Apeliantas teigia, kad nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas nepašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi nustatytų trūkumų, bet tai neatitinka faktinės padėties. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas savaip ir ydingai interpretuoja minėtos nutarties turinį. Įvedus duomenis į Teismų informacinės sistemos LITEKO programą, nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinta Institucijai nagrinėti iš naujo dėl šių priežasčių: 1) nesurinkta pakankamai faktinių duomenų V. P. kaltei dėl inkriminuoto pažeidimo pagrįsti arba konstatuoti, kad šio administracinio teisės pažeidimo jis nepadarė, 2) kaltinimas suformuluotas neaiškiai ir nekonkrečiai (administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad V. P. pažeidė Taisyklių 24 ir 25 punktų reikalavimus, o veika kvalifikuota pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį, tuo tarpu Institucijos nutarime papildomai nurodyti Taisyklių 23 ir 26.1 punktai, kurie reglamentuoja medžioklės vadovo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą, o atsakomybė už tai numatyta ATPK 85 straipsnio 1 dalyje). Iš Institucijos 2009 m. sausio 16 d. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 7-8) ir 2009 m. sausio 23 d. priimto nutarimo (b. l. 17) turinio matyti, kad minėti trūkumai buvo ištaisyti – kaltinimas patikslintas, nurodant, kad V. P. pažeidė Taisyklių 24 ir 25 punktą, už ką atsakomybė numatyta ATPK 85 straipsnio 4 dalyje, pateikti papildomi įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

V. P. taip pat nurodo, kad nuo įvykio iki administracinės bylos išnagrinėjimo praėjo per daug laiko, o jokia administracinės nuobaudos skyrimo senatis, bylą grąžinus nagrinėti iš naujo institucijai, priėmusiai nutarimą, arba pirmosios instancijos teismui, nenumatyta. Be to, byla buvo išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai, nes administracinio teisės pažeidimo protokolus ir nutarimus priėmė tas pats Institucijos pareigūnas. Anot jo, ATPK šie klausimai neišspręsti, todėl būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tokio teisinio reglamentavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl pirmojo argumento pažymėtina, kad administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas yra įtvirtintas ATPK 35 straipsnyje, jo pratęsimo ir atnaujinimo tvarka yra griežtai reglamentuota. ATPK 35 straipsnio 4 dalyje inter alia nurodoma, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Akivaizdu, kad ši taisyklė būtent ir taikoma tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo institucijai, priėmusiai nutarimą, arba pirmosios instancijos teismui, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių. Skundžiamame nutarime Šiaulių apygardos administracinis teismas konstatavo, kad ATPK 35 straipsnyje įtvirtintas administracinės nuobaudos skyrimo terminas nepraleistas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais motyvais ir jų pagrindu padaryta išvada, todėl jų nebekartoja. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas (žr. 2006 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N17-240/2006, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1434/2008 ir kt.). Minėtame Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Nagrinėjamoje byloje dviejų metų terminas nepažeistas (administracinis teisės pažeidimas padarytas – 2007 m. rugsėjo 22 d., galutinis procesinis sprendimas priimtas – 2009 m. kovo 23 d.).

Dėl antrojo apelianto argumento teisėjų kolegija sutinka, kad ATPK minėti klausimai yra nereglamentuoti. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose numatyta dvipakopė ikiteisminių institucijų pareigūnų priimtų procesinių sprendimų revizija – jie gali būti skundžiami atitinkamam apygardos administraciniam teismui (ATPK 292 str. 1 d.) , po to apeliacine tvarka – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 128 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartis administracinėje byloje Nr. 29-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, psl. 57-59) yra konstatavęs, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka leidžia pašalinti visas klaidas, kurios gali būti padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Jei nagrinėjant bylą teisme šio asmens teisės užtikrinamos ir teismas tinkamai išnagrinėja bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimas vien tik dėl pažeidimų, galimai padarytų ankstesniame proceso etape, negali būti naikinamas. Nagrinėjamoje byloje Institucijos priimtas nutarimas buvo apskųstas Šiaulių apygardos administraciniam teismui, byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka, V. P. teismo posėdyje dalyvavo (b. l. 48-56). Be to, Institucijos nutarimo ir pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas dar buvo patikrintas apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, kad V. P. nurodyti galimai ikiteisminėje bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijoje padaryti procesiniai pažeidimai buvo pašalinti.

Dėl apelianto V. P. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti pirmiausiai reikalinga teisiškai motyvuota abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje (ABTĮ 4 str. 1 d.). Kaip minėta, apeliantas ATPK 35 straipsnio 4 dalies, 220 straipsnio, 280 straipsnio 2 punkto nuostatų antikonstitucingumą grindžia tuo, jog jomis teisiškai nesureglamentuoti atitinkami klausimai. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad jai jokių abejonių dėl minėtų nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Vadovaujantis ATPK 297 straipsniu bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, apeliacinio skundo argumentai nesaisto ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz. bylą Nr. N575-532/2009), asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, padėtis negali būti bloginama dėl jo paties paduoto skundo. Procesas turi vykti taip, kad būtų garantuotos administracinėn atsakomybėn patrauktajam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytos teisės. Viena iš tokių asmens teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismo sprendimus. Dėl skundo padavimo jam negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu) ir būtų pažeidžiamas kiekvienoje demokratinėje valstybėje įtvirtintas draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę principas – non reformatio in peius (byla Nr. N575-4017/09).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Institucija, nagrinėdama bylą iš naujo, 2009 m. sausio 23 d. negalėjo skirti ilgesnės trukmės administracinės nuobaudos negu buvo prieš tai paskyrusi 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu. Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiama 2009 m. kovo 23 d. nutartimi šios klaidos neištaisė. Dėl šių priežasčių Institucijos 2009 m. sausio 23 d. nutarimas ir pirmosios instancijos teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartis keistini, sutrumpinant V. P. už ATPK 85 straipsnio 4 dalies pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos (teisės medžioti atėmimo) terminą iki 2 metų.

V. P. taip pat nurodė, kad buvo neteisingai konstatuoja, jog yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Minėtas faktas yra reikšmingas sprendžiant jam paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o priimamu sprendimu administracinės nuobaudos (teisės medžioti atėmimo) terminas sutrumpinamas iki 2 metų, kas atitinka ATPK 85 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo sankcijos vidurkį, pripažinta, kad nagrinėju atveju V. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas ar nebuvimas situacijos nekeičia, todėl apelianto išsakyti motyvai šiuo aspektu nenagrinėtini kaip teisiškai nereikšmingi. Pažymėtina, kad V. P. kitų aplinkybių, galinčių turėti įtakos jo administracinės atsakomybės individualizavimui, nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartį ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2009 m. sausio 23 d. nutarimą pakeisti – V. P. už ATPK 85 straipsnio 4 dalies pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos (teisės medžioti atėmimo) terminą sutrumpinti iki 2 metų.

Nutartis neskundžiama.