Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl 2013 m. gruodžio 17 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 2 d. apie 20 val., Anykščiuose, (duomenys neskelbtini) namo ketvirto aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia įrėmęs rankas nukentėjusiajai V. L. į krūtinę ir stipriai stumdamas pargriovė ją ant grindų ir taip dėl įspaustinio trečiojo juosmens slankstelio lūžio be nugaros smegenų pažeidimo nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį, nuosprendį, t. y. priimti priešingą sprendimą. Toks apelianto prašymas apibrėžia pačias plačiausias skundo ribas. Tai reiškia, kad tokiu atveju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamojo nusikalstamus veiksmus, paskiriant jam bausmę; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus; ar tinkamai išspręstas civilinis ieškinys ir kt. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, V. G. nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 138 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, todėl nuosprendis dėl to keičiamas (BPK 328 str. 1 p. ir 2 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena iš svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai – pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012). Viena iš principinių baudžiamosios teisės nuostatų, įtvirtintų BK 2 str. 4 d., skelbia, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Iš byloje surinktų faktinių duomenų matyti, kad 2013-02-02, apie 20 val., Anykščiuose, (duomenys neskelbtini) esančio namo ketvirto aukšto koridoriuje nukentėjusioji V. L. patyrė traumą, t. y. įspaustinį trečio juosmens slankstelio lūžį, kuris kvalifikuotas kaip nesunkus jos sveikatos sutrikdymas. Tai nustatyta specialisto išvada Nr. G451/13(05). Čia nurodytas ir galimas jos sužalojimo mechanizmas – teisės medicinos specialistas patvirtino, jog susižaloti nukentėjusioji galėjo griūdama. Taigi, nėra jokių abejonių dėl V. L. patirto sužalojimo pobūdžio bei jo sunkumo laipsnio.

Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka, kad jis stūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji griūdama susižalojo, t.y. jis neigia savo kaltę. Tačiau, kolegija šiuo atveju sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad apelianto neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiąją yra pilnai įrodyti. Visų pirma, nukentėjusioji V. L. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio metu V. G. ją stūmė. Ji nurodė, kad grįždama iš parduotuvės ties V. G. durimis kalbėjosi su nepatenkinta kaimyne I. Š.. Tuomet iš buto išėjo girtas V. G., ėmė šaukti, kad kišamasi į jo gyvenimą bei ją pastūmė. Stūmė stipriai, dėl to ji griuvo, užsigavo nugarą, negalėjo pati atsikelti. Todėl atėjo moteris, padėjo atsikelti ir nuvedė į jos kambarį (9, 10, 83 – 84 b. l.). Kaip liudytojos apklaustos R. S. bei S. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino mačiusios, jog įvykio metu iš savo buto išėjęs girtas vyras, kuris buvo nusirengęs iki pusės, pagrasino joms, kaire ranka pastūmė V. L., kuri pargriuvo ant žemės ir pasakė, kad nebegali atsikelti. Šios liudytojos taip pat nurodė, kad padėjo V. L. atsikelti bei palydėjo ją iki jos buto (31 – 32, 33, 84 – 85 b.l.). Taigi, nukentėjusiosios ir paminėtų liudytojų parodymai iš esmės sutampa ir sudaro vieningą visetą duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad V. G. įvykio metu išties pastūmė V. L.. Kolegija nemato jokio pagrindo abejoti liudytojų R. S. bei S. P. parodymais, nes byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad jos būtų suinteresuotos bylos baigtimi. Be to, tiek šios liudytojos, tiek pati nukentėjusioji pripažino, kad nėra gerai pažįstamos, vienos kitą žino tik iš matymo.

Apelianto V. G. parodymai, jog jis įvykio metu nukentėjusiajai nieko nedarė ir prie jos nebuvo net prisilietęs, o susižaloti ji galėjo griūdama užkliuvusi už vamzdžio, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus įrodymus, yra atmetami kaip prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visetui. Be to, pati nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad vamzdis, kurį nurodo V. G., tėra nedidelis alsuoklis, kuris yra šalia jos buto durų, iki kurių nuo apelianto buto yra pakankamai didelis atstumas, o pastumta ji buvo būtent prie nuteistojo buto durų. Negana to, aplinkybę, kad toje vietoje, kur griuvo nukentėjusioji, jokio vamzdžio nebuvo, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja S. P. (85 b. l.). Atmetamas apelianto argumentas, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos I. Š. parodymais, kadangi jos parodymai yra iš esmės identiški V. G. parodymams, be to jie paneigti pirmiau aptartais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Liudytoja I. Š. viso proceso metu tvirtino, jog nematė, kad V. G. įvykio metu būtų stūmęs nukentėjusiąją, tačiau tai, kad ji paties stūmimo nematė, neleidžia tvirtinti, kad V. L. įvykio metu nebuvo pastumta. Pagaliau, tiek pasak nukentėjusiosios, tiek ir pasak paties apelianto jį su liudytoja I. Š. sieja draugiški ryšiai, jie dažnai susitinka, bendrauja, kas rodo, jog šios liudytojos aiškiai nuteistojo poziciją siekiančius patvirtinti parodymus reikėtų vertinti itin atsargiai, nes jų objektyvumas kelia abejonių.

Kolegija nesutinka ir su apelianto skundo argumentu, kad jei nukentėjusioji būtų iš tikro sužalota įvykio metu, tai apie įvykį ji būtų pranešusi iš karto po įvykio į bendrabutį atvykusiems policijos pareigūnams bei iškart kreipusis į medikus. Bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai išties buvo atvykę įvykio metu. Apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje į iškvietimą vykę J. B. ir P. L. nurodė, kad iškviesti buvo dėl vaikų keliamo triukšmo. Tačiau patikrinę aplinkybes ir nenustatę jokių daromų pažeidimų požymių, jie išvyko. Policijos pareigūnai nurodė, kad apie jokį susistumdymą, pargriovimą ar sužalotą žmogų jie informacijos negavo. Tokie pareigūnų parodymai tik patvirtina nukentėjusiosios paaiškinimus, jog ji įvykio vakarą apie V. G. neteisėtus veiksmus policijos pareigūnams nepranešė nes paprasčiausiai tikėjosi, jog nugaros skausmas atlėgs. Negana to, V. L. nurodė, jog įvykio vakarą ji net nežinojo, jog dėl vaikų keliamo triukšmo buvo iškviesta policija, o į medikus nesikreipė iš karto todėl, jog manė, kad nepatyrė jokios rimtos traumos. Taip pat pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog kitą dieną pas kaimynus vaikščiojusi V. L. sesuo prašė paliudyti apie jos sesers pastūmimą, yra tik subjektyvus apelianto suvokimas, kadangi nukentėjusiosios sesuo, sužinojusi įvykio aplinkybės, išties galėjo eiti pas kaimynus ir klausti, kas iš ties įvyko koridoriuje kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, pirmiau išdėstyti duomenys, kolegijos nuomone, patvirtina, jog nukentėjusiosios sveikata nesunkiai sutrikdyta buvo būtent apelianto veiksmais, t.y. dėl to, kad ji buvo pastumta ir griūdama susižalojo nugaroje esantį juosmens slankstelį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys leidžia tvirtinti, kad V. G. už tokius savo veiksmus baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti traukiamas ne pagal BK 138 str. 1 d., o pagal 139 str. 1 d., t. y. už tai, kad nesunkiai sutrikdė V. L. sveikatą dėl neatsargumo. Tyčios ir neatsargumo sąvokas pateikia BK 15 ir 16 str. Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė. BK 15 str. 2 d. 1 ir 2 p. nurodyta, kad nusikalstamą veiką darydamas tiesiogine tyčia asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti arba suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, jų nori. Netiesioginės tyčios atveju asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra padarytas tuomet, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.). Iš BK 15, 16 str. nuostatų darytina išvada, kad tyčinė ar neatsargi kaltė sveikatos sutrikdymo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais. Todėl pagal BK 15 ir 16 str. reikalavimus privaloma išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip kaltininko sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 138 ir 139 str. įtvirtintų sudėčių požymiai ir kokios buvo kaltininko valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių. Šioje byloje pats V. G. iš viso neigė stūmęs nukentėjusiąją ir galėjęs ją sužaloti, t. y. jis neigė ne tik padarinius, bet ir savo veiksmus, kuriais jie buvo sukelti. Todėl apie jo veikos suvokimą ir santykį su padariniais galima spręsti tik pagal kitus byloje surinktus duomenis. Kaip jau minėta pirmiau, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu V. G. išties pastūmė nukentėjusiąją tyčia. Tačiau vien tik tai neleidžia besąlygiškai pripažinti, kad jis tyčia sukėlė ir nustatytas pasekmes, kurių kilimas ir yra esminė šios nusikalstamos veikos sąlyga. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. G. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d, t. y. teismas sprendė, kad tai tyčinė nusikalstama veika. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie tai, ar ranka pastumdamas nukentėjusiąją V. G. numatė, kad dėl to nukentėjusioji nugrius, griūdama susižalos stuburo slankstelį, ir tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia), ar nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti (netiesioginė tyčia), ar tokių pasekmių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti (neatsargumas). Nagrinėjamoje byloje nustatytas sudėtingas priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių vystymasis, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne tiesiogiai suduodant smūgį į nukentėjusiosios nugarą, o ją iš priekio pastumiant, nuo ko V. L. pargriuvo ant grindų ir dėl tik dėl to susilaužė trečiąjį juosmens slankstelį. Tai leidžia pagrįstai spręsti, kad V. G., įvykio metu stumdamas V. L., ne tik kad neturėjo tikslo jos sužaloti, tačiau ir nenumatė nukentėjusiajai galinčių kilti pasekmių, nors turėjo ir galėjo jas numatyti, t. y. nusikalstamą veiką jis padarė neatsargiai, jo kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu. Tokie V. G. veiksmai, kolegijos vertinimu, atitinka BK 139 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Pagal BPK 407 str., baudžiamoji byla dėl BK 139 str. numatytų nusikaltimų pradedama ir nagrinėjama tik tuomet, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, t. y. byla yra privataus kaltinimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja įstatymo numatyti reikalavimai, leidžiantys V. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 139 str. 1 d. Iš bylos matyti, kad nukentėjusioji pati kreipėsi į policijos pareigūnus 2013-02-04 protokolu – pareiškimu nurodydama, kad buvo sužalota būtent V. G., o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio ir apeliacinės instancijos teisme metu tvirtino, jog būtent V. G. įvykio metu ją pastūmė, nuo ko ji pargriuvo ir susižalojo. Tai aiškus jos reikalavimas V. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už jai padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Matyti, kad V. G. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino nestūmęs nukentėjusiosios, t. y. nepripažino savo kaltės dėl šios veikos, pateikė apeliacinį skundą prašydamas jį išteisinti bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, jog nukentėjusioji apsimeta ir meluoja. Tuo tarpu nukentėjusioji tiek pirmos instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose laikėsi savo pozicijos ir tvirtino, kad ją sužalojo būtent nuteistasis. Tai eliminuoja susitaikymo galimybę nagrinėjamoje byloje, o kartu ir galimybę šį procesą nutraukti šalims susitaikius.

Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad V. G. 2013 m. vasario 2 d. apie 20 val., Anykščiuose, (duomenys neskelbtini) namo ketvirto aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įrėmęs rankas nukentėjusiajai V. L. į krūtinę, ją pastūmė, dėl ko jai griūnant ant grindų buvo padarytas įspaustinis trečiojo juosmens slankstelio lūžimas be nugaros smegenų pažeidimo, t.y. taip dėl neatsargumo jis nesunkiai sutrikdė V. L. sveikatą ir padarė BK 139 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei netinkamai paskirtos bausmės, t. y. V. G. veika perkvalifikuojama iš BK 138 str. 1 d. į BK 139 str. 1 d., numatančią mažesnį veikos pavojingumą, ir tuo pagrindu jam skiriama švelnesnė bausmė (BPK 328 str. 1 p. ir 2 d.).

Skirdama bausmę apeliantui pagal BK 139 str. 1 d. kolegija vadovaujasi BK 41, 54 str. nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Kolegijos nuomone, net ir perkvalifikavus apelianto veiką pagal BK 139 str. jam paliktina tos pačios rūšies bausmė ir įpareigojimas, kuriuos skyrė apylinkės teismas, nes jie yra teisingi, tačiau bausmės dydis nustatomas mažesnis, nei buvo skirtas skundžiamu nuosprendžiu.

Kitą teismo nuosprendžio dalį kolegija taip pat neturi pagrindo keisti, nes pirmos instancijos teismas tinkamai išsprendė civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus iš V. G. nukentėjusiajai priteisdamas 250 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., teismas

NUSPRENDĖ:

2013 m. gruodžio 17 d. Anykščių nuosprendį pakeisti.

V. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 str. 1 d. ir skirti jam laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.