- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2006-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-189/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Svajūnas Knizleris, Aloyzas Kruopys (pran.)
- Nukentėjusysis
- S. M., E. M.
- Nuteistasis
- V. M.
- Advokatai
- Birutė Strimaitytė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimos Garnelienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: jis 2005 m. birželio 24 d., apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, tarpusavio konflikto metu, būdamas girtas, tyčia peiliu smogė savo broliui R. M. į krūtinės kairę pusę, padarydamas jam kiauryminį durtinį-pjautinį pilvo viršutinės dalies sužalojimą, pažeidusį kepenis ir aortą, sukėlusį ūmų vidinį ir išorinį nukraujavimą, kuris nuo šio sužalojimo mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai nustatė, jog jo tėvai yra pensininkai ir padeda apelianto žmonai ir dukrai. Teigia, kad tėvai dar nėra pensininkai, nors ir senyvo amžiaus, ir senatvės pensijos dar negauna. Šeimoje dirbo tik apeliantas su žmona ir visi gyveno iš jų gaunamų pajamų. Apeliantui paskyrus laisvės atėmimo bausmę, šeima gyvena tik iš jo žmonos gaunamų pajamų, todėl žmonai yra sunku išlaikyti visą šeimą. Pasak apelianto, jo dukra yra 9 metų amžiaus, tokio amžiaus vaikams reikia itin daug dėmesio ir priežiūros iš abiejų tėvų, todėl apeliantui paskyrus laisvės atėmimo bausmę, dukrai bus padaryta neatitaisoma žala. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tarp jų su broliu buvo eilinis tarpusavio konfliktas ir nebuvo įstatyminio pagrindo apelianto nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad prieš konfliktą su broliu jis buvo susipykęs su žmona ir jo emocinė būsena buvo sutrikusi, todėl neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, smūgio sudavimas į petį ir kėsinimasis suduoti į veidą, iššaukė apelianto staigią reakciją. Apelianto manymu, jis nukentėjusiajam gyvybę galėjo atimti ir dėl neatsargumo, nes, siekdamas sulaikyti agresyvų nukentėjusįjį, neatsargiai pasielgė su peiliu. Tikslo nužudyti savo brolio tikrai neturėjo. Apeliantas teigia, kad jis galvojo apie savo veiksmų pasekmes, siekė išvengti neigiamų pasekmių, siekė išvengti konflikto.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja ir nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš nuteistojo parodymų matyti, kad tuo metu, kai buvo sužalotas jo brolis, kitų asmenų galėjusių tai padaryti šalia nebuvo. Nukentėjusioji S. M. parodė, kad paskui apeliantą ir R. M. nuėjusi į namo vidų matė, kad pastarasis klūpo šalia sofos, o apeliantas rankose laikė peilį. Iš liudytojos J. A. parodymų matyti, kad paskui apeliantą ir R. M. nuėjusi į namo vidų matė kaip R. M. ėjo link stovinčio apelianto. Ji trumpam nuėjo prie verkiančios savo dukros, o po to pamatė, R. M. jau klumpantį.
Šie duomenys paneigia, kad R. M. galėjo būti sužalotas ne apelianto, bet kitų asmenų ir tai, kad jis galėjo susižaloti griūdamas ant peilio. Todėl yra teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. vienu peilio smūgiu tyčia nužudė apeliantas.
V. M. nuo pat pirmos apklausos nuosekliai tvirtino, kad paskui jį į namą įėjęs R. M. buvo nusiteikęs agresyviai, sudavė jam vieną kartą sudavė per petį ir bandė suduoti kumščiu į veidą, bet nepataikė, vėl puolė, todėl jis (apeliantas) ir pagriebė peilį.
Apeliantas medikų buvo apžiūrėtas tik 2005-06-28 , t. y. praėjus 4 dienoms po sulaikymo, todėl tai, kad pas jį nerasta kūno sužalojimų, tokio jo aiškinimo nepaneigia (b. l. 154, t. 1). Jokie kiti bylos duomenys tokiam apelianto aiškinimui taip pat neprieštarauja, todėl daroma išvada, kad R. M. prieš apeliantą iš tikro atliko minėtus smurtinius veiksmus.
Iš nukentėjusiųjų, liudytojos V. M. bei paties nuteistojo parodymų matyti, kad konfliktai taip nuteistojo bei jo brolio R. M. kildavo ne kartą, juos dažniausiai iššaukdavo netinkamas R. M. elgesys. Nors R. M. veiksmai buvo neteisėti, atsižvelgiant į ankstesnius jų santykius ir nustatytą R. M. neteisėtų veiksmų apimtį, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas suduodamas smūgį peiliu, veikė staiga labai susijaudinęs.
Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 4 punkte išaiškinta, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.).
Iš jau paminėtų nuteistojo parodymų matyti, kad neteisėtais R. M. veiksmais buvo kėsintasi į nuteistojo sveikatą. Smūgio sudavimas apeliantui į petį ir kėsinimasis suduoti kumščiu į veidą neginčytinai patvirtina, kad toks kėsinimasis buvo realus.
Tokią išvadą patvirtina ir nukentėjusiųjų S. M., E. M., liudytojos V. M. parodymai apie tai, kad išgėręs R. M. (toks jis buvo ir įvykio metu) būdavo agresyvus, buvo sulaužęs šonkaulius net savo tėvui, pastarąjį yra net smaugęs, yra buvęs sumušęs ir motiną. Todėl konstatuojama, jog dėl R. M. būdo savybių, elgesio esant neblaiviam ir minėtų konkrečių neteisėtų smurto veiksmų prieš apeliantą įvykio metu V. M. turėjo pagrindą bijoti R. M. tolesnių veiksmų ir nuo jo gintis, o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta išvada, kad apeliantui nebuvo nuo ko gintis, nėra pagrįsta. Šie duomenys duoda pagrindą teigti, dėl R. M. veiksmų prieš V. M. pastarasis turėjo pagrindą gintis, t.y. veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Tačiau įstatymas būtinajai ginčiai nustato ribas. Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad „būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika“.
Iš teisės medicinos specialisto išvados Nr. M 1371/05 (01) matyti, kad R. M. mirties priežastis yra kiauryminis durtinis - pjautinis pilvo viršutinės dalies sužalojimas, pažeidęs kepenis ir aortą, sukėlęs ūmų vidinį ir išorinį nukraujavimą. Išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad žaizdos kanalo ilgis nuo odos paviršiaus iki stuburo yra apie 14 cm (b. l. 12-17, t. 1). Iš specialisto išvadoje Nr. MK 207/05 (01) esančio peilio, kuriuo buvo nužudytas R. M. aprašymo matyti, kad visas peilio ilgis yra 29,2 cm, o geležtės ilgis – 17 cm., jos galas smailus ir aštrus, kita peilio geležtės dalis taip pat turi galandimo pėdsakus (b. l. 22-44, t. 1). Akivaizdu, kad apelianto tokiu peiliu į kairę krūtinės pusę, kur yra gyvybiškai itin svarbūs žmogaus organai, suduotas smūgis, kuriuo padaryta apie 14 cm gylio žaizda, buvo labai pavojingas R. M. gyvybei ir to apeliantas nesuvokti negalėjo. Tokio įrankio panaudojimas ir juo padaryto sužalojimo lokalizacija rodo, kad nuteistasis ne tik suvokė galimas pasekmes (R. M. mirtį), bet savo veiksmais tokių pasekmių ir siekė, t.y. veikė turėdamas ne neapibrėžtą, bet tiesioginę tyčią atimti kitam žmogui gyvybę. Tokia jo gynyba nuo R. M. neteisėtų ir agresyvių veiksmų aiškiai neatitiko R. M. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad savo veiksmais apeliantas peržengė būtinosios ginties ribas. Jo nusikalstama veika prieš R. M. pasireiškė tuo, kad jis, 2005 m. birželio 24 d., apie 18.15 val., Trakų rajone, Onuškio seniūnijoje, Jurgionių kaime, savo namuose, tarpusavio konflikto metu, būdamas girtas, peržengdamas būtinosios ginties ribas tyčia peiliu smogė savo broliui R. M. į krūtinės kairę pusę, padarydamas jam kiauryminį durtinį-pjautinį pilvo viršutinės dalies sužalojimą, pažeidusį kepenis ir aortą, sukėlusį ūmų vidinį ir išorinį nukraujavimą, kuris nuo šio sužalojimo mirė. Atsakomybę už tokią veiką numato Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis, todėl skundžiamas teismo nuosprendis pakeistinas, perkvalifikuojant V. M. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (tyčinis nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas). Veikimas peržengiant būtinosios ginties ribas švelnina kaltininko atsakomybę, todėl apeliantui skirtina mažesnė bausmė negu ta, kuri jam buvo paskirta už tyčinį nužudymą be lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo jau nustatytas apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitas jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, jam skirtina minimali sankcijoje numatyta, t.y. penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Skirti mažesnę už minimalią ar kitos rūšies bausmę, atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą, pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes tuo nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Nepilnametė apelianto dukra turi dirbančią motiną, kuri, nepaisant apelianto tėvų amžiaus ir pajamų, privalo ją išlaikyti ir auklėti. Todėl dukros turėjimas negali nulemti dar švelnesnės bausmės skyrimo nuteistajam.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1-3 punktai). Tuo iš dalies tenkinamas nuteistojo apeliacinis skundas. Tenkinti jo apeliacinį skundą visa apimtimi nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti: V. M. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. V. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.