Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

nukentėjusiosios P. V. atstovei pagal įstatymą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei D. S.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 151 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. V. atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per 1 metus laiko atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Iš A. V. nuspręsta išieškoti valstybei 375, 42 € proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 151 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. vasario mėnesį, naktį iš 20 į 21 d., apie vidurnaktį, bute (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji – (duomenys neskelbtini) P. V., gimusi (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė nei 16 metų amžiaus, kaip (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas jos priklausomumu, privertė ją tenkinti jo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu – (duomenys neskelbtini), taip padarydamas P.V. (duomenys neskelbtini), t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei nežymų sveikatos sutrikdymą dėl jai po įvykio konstatuoto laikino pobūdžio sutrikimo – (duomenys neskelbtini), kuris tiesioginiu priežastiniu susijęs su nagrinėjamu įvykiu.

Apeliantės nuomone, nuteistajam A. V. paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje numatytos bausmės paskirties bei kaltininko asmenybės, todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. V. ir paskirdamas skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus įpareigojimus, nemotyvavo įpareigojimų parinkimo, t.y. nenurodė, kaip jie yra susiję su kaltininko padaryta nusikalstama veika, kokią jie turėtų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir kaip jie padėtų pasiekti bausmės tikslus, ir nepakankamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, kad P. V. iki šiol jaučia nusikalstamos veikos pasekmes, jai teikiama psichologo, psichiatro ir socialinio darbuotojo pagalba.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė prašė tenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.

Nuteistasis A. V. ir jo gynėjas Ž. Rutkauskas prašė atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas.

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 151 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per 1 metus laiko atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Prokurorė apeliaciniu skundu prašo pakeisti šį nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Prašymas motyvuojamas tuo, kad vien tik dviejų įpareigojimų – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, paskyrimas neužtikrina BK 41 straipsnyje numatytos bausmės paskirties. Apeliantė prašo nuteistajam A. V. paskirti papildomus įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje bei nevartoti alkoholinių gėrimų, taip pat paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios P. V., uždraudžiant atitinkamą laiko tarpą bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja, lankytis jos gyvenamojoje, mokymosi bei kitose vietose, kuriose būna nukentėjusioji.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju skundžiama Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl įpareigojimų nuteistajam, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, paskyrimo. Kita nuosprendžio dalis, t. y. įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, bausmės paskyrimas, neskundžiama. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl nuosprendžio dalies, kuria išspręstas įpareigojimų nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, paskyrimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad, atidedant bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Taigi, baudžiamasis įstatymas tiesiogiai įtvirtina teismui pareigą paskirti bent vieną pareigą ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonę atidedant bausmės vykdymą. Bausmės vykdymo atidėjimas reiškia tai, kad asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, paskiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau konkrečiam laikotarpiui sudaroma galimybė nevykdyti šios bausmės su sąlyga, kad bus vykdomi kitokie teismo paskiriami įpareigojimai, kurių esmė ir paskirtis yra glaudžiai susiję su bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Kiekvienu konkrečiu atveju pareigų ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas asmeniui yra individualus ir privalo būti motyvuotas. Tai reiškia, kad iš teismo nuosprendžio turi būti aišku, kodėl paskiriama viena ar kita pareiga ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonė asmeniui, kuriam atidedamas bausmės vykdymas. Todėl, teismas, nuspręsdamas asmeniui atidėti paskirtos bausmės vykdymą, turi ne vien tik motyvuoti bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymą, tačiau ir sprendimą paskirti vieną ar kitą pareigą ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonę. Vien tik formalus įpareigojimų paskyrimas asmeniui, kuriam bausmės vykdymas atidedamas, neatitinka baudžiamojo įstatymo keliamų reikalavimų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. V. skiriami įpareigojimai nurodyti tik nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (t. 3, b. l. 1-5). Tuo tarpu nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra motyvų, kodėl nuteistajam paskirta BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta pareiga (neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo) ir BK 70 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė (60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose). Todėl teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo teiginiu, kad skundžiamame nuosprendyje nėra motyvų, kodėl nuteistajam paskirti būtent tokie įpareigojimai, kaip jie yra susiję su padaryta nusikalstama veika, kokią turės teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir kaip šie įpareigojimai padės pasiekti bausmės tikslus.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą dėl konkrečių įpareigojimų skyrimo. Netinkamas motyvavimas ir lemia nepakankamą įpareigojimų nuteistajam, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, parinkimą nagrinėjamu atveju.

Parenkamų įpareigojimų pobūdis ir skaičius kiekvienu atveju gali skirtis, tačiau jų turi pakakti bausmės paskirties įgyvendinimui. Konkretūs įpareigojimai parenkami atsižvelgiant į jų tikslingumą ir įvykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajam, taip pat įvertinus kaltininko asmenybės požymius, vertybinę orientaciją, elgesį nusikalstamos veikos metu ir po jos, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, priežastis. Sprendžiant klausimą dėl vieno ar kelių įpareigojimų paskyrimo nuteistajam, kiekvienu atveju svarbu atsižvelgti į bylos aplinkybes, padarytą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenybę. Parinkti įpareigojimai turi užtikrinti ne tik nuteistojo nubaudimą, skatinti nuteistąjį laikytis įstatymų ateityje bei sudaryti prielaidas siekti ir kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų, tačiau atitikti ir nukentėjusiojo interesus. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo A. V. padarytą nusikalstamą veiką, jos pavojingumą, sukeltus padarinius ir jam pirmosios instancijos teismo paskirtus įpareigojimus, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju vien tik šių įpareigojimų nepakanka įgyvendinti bausmės paskirtį ir užtikrinti nukentėjusiosios interesus.

Skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu dėl to, kad jis, pasinaudodamas (duomenys neskelbtini) P. V. priklausomumu, privertė ją tenkinti jo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, taip padarydamas P. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokios aplinkybės nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir neginčijamos apeliaciniame skunde. Taigi, A. V. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, kuriuo pažeistas asmens seksualinis neliečiamumas, neteisėti veiksmai buvo nukreipti prieš šeimos narį – (duomenys neskelbtini), kuri nuo nuteistojo yra priklausoma. Būtent šių aplinkybių netinkamas vertinimas skundžiamajame teismo nuosprendyje ir lėmė netinkamą bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymą paskiriant įpareigojimus.

Byloje nustatyta, kad A. V. nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad jis vartojo alkoholinius gėrimus, būdamas blaivus, nebūtų taip pasielgęs (t. 2, b. l. 145). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nuteistasis sunkų nusikaltimą padarė, būdamas neblaivus, kas neabejotinai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui, nuteistajam turi būti paskiriamas įpareigojimas nevartoti alkoholinių gėrimų. Tai, kad nuteistasis nuolat nevartoja alkoholinių gėrimų ir (ar) nėra priklausomas nuo alkoholio, nesudaro pagrindo neskirti šio įpareigojimo. Be to, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. V. paaiškino, kad po įvykio stiprių alkoholinių gėrimų nevartoja, bet vis tik išgeria alaus. Taigi, nuteistasis pats pripažino, kad po veikos, kurios padarymui įtakos turėjo jo neblaivumas, toliau kartais vartoja alkoholinius gėrimus. Tai tik sustiprina išvadą, kad nuteistasis turi būti įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti alkoholinių gėrimų. Taip pat teisėjų kolegija sutinka, kad atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pobūdį, nuteistajam A. V. būtina paskirti ir dar vieną įpareigojimą – dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas), kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, turės teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui.

BK 72¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu. Šiame straipsnyje nurodoma, kad draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens teismas gali skirti, jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl šios poveikio priemonės paskyrimo svarbu įvertinti, ar, nepaskyrus šios poveikio priemonės, nukentėjusiosios interesai būtų tinkamai užtikrinti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Kaip minėta, A. V. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, privertė (duomenys neskelbtini) P. V. tenkinti jo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, nusikalstama veika padaryta namų aplinkoje, nuteistajam ir nukentėjusiajai gyvenant vienuose namuose, šios aplinkybės iš dalies lėmė tinkamą sąlygų sudarymą nusikaltimui įvykdyti.

Byloje esančiame Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2016-06-07-08-04 ekspertizės akte Nr. 103MS-85/2016 nurodoma, kad P. V. konstatuotas laikino pobūdžio sutrikimas – (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių (duomenys neskelbtini (t. 1, b. l. 56-57).

Apeliacinio proceso metu ekspertė D. P. paaiškino, kad nuteistojo A. V. grįžimas į namus ir gyvenimas kartu su šeima neatitiktų nukentėjusiosios interesų. Ekspertė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nelabai supranta savo interesų įvykio kontekste, jos jausmai yra labai sumišę, nes smurtautojas yra (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiosios išsakyta pozicija dėl pageidavimo, kad (duomenys neskelbtini) grįžtų į šeimą, ekspertės nuomone, yra nulemta netinkamu įvykio ir jo sukeltų pasekmių suvokimu bei iš dalies visos šeimos, o ne pačios nukentėjusiosios, noru. Abejoti tokiais kompetentingos ekspertės paaiškinimais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant apsaugoti nukentėjusios interesus ir užtikrinti tinkamą reabilitacijos procesą po nusikalstamos veikos padarymo, bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistasis turi būti įpareigojamas gyventi atskirai nuo nukentėjusiosios. Todėl būtina paskirti nuteistajam A. V. baudžiamąją poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios P. V., uždraudžiant bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja, lankytis jos gyvenamojoje, mokymosi bei kitose vietose, kuriose būna nukentėjusioji, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikta medžiaga rodo, kad nukentėjusioji pageidauja jog jos (duomenys neskelbtini) – nuteistasis gyventų kartu šeimoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nėra pakankama neskirti nuteistajam įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta pareiga garantuoti vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais. Vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, įpareigojama skirti daug dėmesio. Vadovaujantis šiuo principu, vaikui turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar kitą pareigūną. Formą, kuria išklausomas vaikas, lemia jo amžius, socialinė, psichologinė branda. Tačiau svarbu pažymėti, kad teisė būti išklausytam nėra absoliuti ta prasme, kad vaiko nuomonė ne visada turi lemiamą reikšmę. 2010 m. Europos Tarybos Ministrų kabineto priimtose gairėse Dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo nurodoma, kad į vaiko nuomonę ir požiūrį turi būti deramai atsižvelgiama (45 punktas), tačiau taip pat akcentuojama, jog jiems turėtų būti paaiškinama, kad jų teisė būti išklausytam, ir tai, jog į jų nuomonę būtų atsižvelgta, nebūtinai gali lemti galutinį sprendimą (48 punktas). Tai reiškia, kad vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau nėra absoliutus, o priklauso nuo vaiko brandos ir amžiaus, kitų konkrečių bylos aplinkybių. Pareiga surasti sprendimus, geriausiai atitinkančius vaiko interesus teisminėje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje, tenka teismui, kuris turi: pirma, įvertinti, kokia situacija geriausiai atitiktų vaiko interesus; antra, nustatyti, kiek vaiko pasirinkimas yra artimas teismo identifikuotai geriausiai situacijai. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nukentėjusiajai sukeltus padarinius, byloje esantį teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, ekspertės paaiškinimus, priėjo išvados, kad šiuo atveju geriausiai vaiko interesų principas bus įgyvendintas užtikrinus nuteistojo atskyrimą nuo nukentėjusiosios.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad nuteistajam A. V. skirtini papildomi įpareigojimai, kurie padės užtikrinti, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas įgyvendintų bausmės paskirtį, atitiktų ir apsaugotų nukentėjusiosios interesus, formuotų nuteistojo asmenybę, pagarbą moralei ir teisei. Atsižvelgiant į tai, Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir BK 72¹ straipsniu, nuteitajam A. V. paskirti pareigas – dalyvauti pataisos programoje ir nevartoti alkoholinių gėrimų bei paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios P. V., uždraudžiant bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja, lankytis jos gyvenamojoje, mokymosi bei kitose vietose, kuriose būna nukentėjusioji, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.