Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-431-185-2013

Teisėjas Artūras Dilys Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00141-2013-5

Procesinio dokumento kategorija 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. birželio 20 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d., 243 str. ir nubaustas:

pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 7 (septyniems) mėnesiams;pagal BK 243 straipsnį arešto bausme 30 (trisdešimčiai) parų.

D. M. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė daliniu bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta viešųjų darbų bausme ir nustatyta galutinė 7 (septynių) mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. M. nuteistas už tai, kad 2013-04-06, apie 19 val., (duomenys neskelbtini), tėvų namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, reikalavo iš tėvo N. J. M. duoti jam 10 litų, o šiam atsisakius, iš pykčio pastūmė ir vieną kartą ranka sudavė tėvui N. J. M. į veidą, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam N. J. M. fizinį skausmą.

D. M. nuteistas ir už tai, kad 2013-04-06, būdamas tėvų P. M. ir N. J. M. namuose, (duomenys neskelbtini), vengė atlikti 2012-10-29 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą vienerius metus prisiartinti prie nukentėjusiosios P. M. ir gyventi nuo jos skyrium.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d. ir 243 str. sudėties ir prašo išteisinti. Tačiau, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su joje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai D. M. nuteisė pagal minėtus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Pagal 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismas nukentėjusiųjų Napoleono J. M. bei P. M. nuosekliais ir viso proceso metu nesikeičiančiais parodymais nustatė, kad D. M. tėvų namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, užpyko ant tėvo N. J. M., kuris atsisakė duoti 10 litų, todėl pastūmė ir vieną kartą ranka sudavė tėvui į veidą, tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde pateikta versija, kad tėvo nestūmė, jam smūgio nesudavė, vertinama kritiškai, kaip siekis sušvelninti arba išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra duomenų, kad nuteistojo tėvai būtų galėję apšnekėti savo sūnų, tokių duomenų nenurodė ir apeliantas. Be to nukentėjusieji buvo pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. M. nusikalstamos veikos metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai ne tik sumažino savikontrolę, iškreipė savo veiksmų vertinimą, bet ir paveikė atmintį. Minėtomis aplinkybėmis kolegija daro išvadą, kad D. M. pagrįstai nubaustas už sukeltą fizinį skausmą nukentėjusiajam Napoleonui J. M..

Teismas pagrįstai D. M. nuteisė ir pagal BK 243 straipsnį, kuris numato atsakomybę tam, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžiu, D. M. už analogišką veiką, kuria sukėlė fizinį skausmą motinai P. M., buvo pripažinus kaltu pagal BK 140 str. 1 d., jam buvo skirta bausmė – viešieji darbai bei BK 67 str. 2 d., 8 p., 72¹ str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vienerius metus prisiartinti prie nukentėjusios P. M., siekiant apsaugoti jos teisėtus interesus ir gyventi nuo jos skyrium. Apeliaciniu skundu nuteistasis tvirtina, kad tėvai leido gyventi tėvų name, jo kambaryje ir naudotis bendromis patalpomis. Šios aplinkybės teismo posėdyje neneigė ir nukentėjusieji, nurodę, kad, pagailėję sūnaus, leido jam gyventi pirmame aukšte, uždraudžiant lipti į antrą aukštą. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas vykdyti, todėl tėvų valia šiuo atvejų veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Pagal byloje nustatytas aplinkybes - kaltinamasis pažeidė nuosprendžiu skirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nuėjęs į tėvų gyvenamąsias patalpas reikalauti iš jų pinigų alkoholiui - nuteistojo veika teisingai kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 243 straipsnyje.

Bausmės nuteistajam paskirtos taip pat tinkamai. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis (BK 54 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. M. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad D. M. tyčines nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą ir yra laikomas recidyvistu (BK 27 str.). Todėl teismas, vadovaudamasis BK 56 str. 1 d., pagrįstai už nusikaltimą paskyrė griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą, o už nusižengimą paskyrė trumpalaikį laisvės atėmimą - areštą. Individualizuodamas bausmes, teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir kt. Įvertinus tai, kad D. M. padarė tyčinį nusikaltimą, smurtavo prieš savo šeimos narius, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės už analogišką veiką, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, teismo paskirtos bausmės: tiek pagal BK 243 str. skirta arešto bausmė, kuri savo dydžiu lygi BK 49 str. 3 d. numatytam jos trukmės vidurkiui, tiek pagal BK 140 str. už sankcijos vidurkį šiek tiek didesnė bausmė negali būti laikomos aiškiai per griežtomis.

Šias bausmes teismas subendrino apėmimo būdu, nes jos buvo skirtos už idealiąja sutaptimi padarytas nusikalstamas veikas (BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p.). Naujas veikas D. M. padarė, neatlikęs ankstesniu - Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtos 240 valandų viešųjų darbų bausmės, todėl teismas, vadovaudamasis BK 64 str. 1 ir 3 d. ir 65 str., šias bausmes subendrino daliniu bausmių sudėjimo būdu. Taigi, bendrindamas bausmes, teismas įstatymo nepažeidė, galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

NUTARIA:

Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.