Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant Muitinės departamento prie FM atstovei Zitai Bareišienei ir Kauno teritorinės muitinės atstovei Daliai Gudauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie FM ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento prie FM, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas keliamas dėl Muitinės departamento ir Muitinės sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo teisės į turtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų Departamento ir Muitinės pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas A. R. 2012-03-10 ir 2012-03-18 per Kybartų kelio postą vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką deklaravo, kad automobilio bake gabena 80 l degalų (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 101, 103). Kybartų kelio posto inspektorė 2012-03-10 pranešimu Nr. K2KK2000462 nurodė pareiškėjui, kad už deklaruotą 80 l degalų kiekį mokėtina 168,00 Lt importo muito ir mokesčių sumą (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 39). Minėtą sumą pareiškėjas sumokėjo 2012-03-10 (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 38). Kybartų kelio posto inspektorė 2012-03-18 pranešimu Nr. K2KK2000504 nurodė pareiškėjui, kad už deklaruotą 80 l degalų kiekį mokėtina 168,00 Lt importo muito ir mokesčių sumą (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 42). Minėtą sumą pareiškėjas sumokėjo 2012-03-18 (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 43).

Pareiškėjas su 2012-03-15 skundu kreipėsi į Muitinės viršininką, prašydamas grąžinti 2012-03-10 sumokėtą 168,00 Lt importo muito ir mokesčių sumą bei 25,00 Lt sumą už banko paslaugas (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 37). Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Muitinė 2012-03-26 sprendimu Nr. 2KM19/38-0157S nusprendė negrąžinti A. R. 168,00 Lt importo muitų ir mokesčių, apskaičiuotų ir sumokėtų 2012-03-10 jam 6 kartą vykstant iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Kybartų kelio postą (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 36).

Pareiškėjas su 2012-03-19 skundu kreipėsi į Muitinės viršininką, prašydamas grąžinti 2012-03-18 sumokėtą 168,00 Lt importo muito ir mokesčių sumą bei 25,00 Lt sumą už banko paslaugas (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 41). Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Muitinė 2012-03-29 sprendimu Nr. 2KM19/5-0168S nusprendė negrąžinti A. R. 168,00 Lt importo muitų ir mokesčių, apskaičiuotų ir sumokėtų 2012-03-18 jam daugiau nei 5 kartą vykstant iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Kybartų kelio postą (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 40).

Nesutikdamas su Muitinės 2012-03-26 ir 2012-03-29 sprendimais, pareiškėjas padavė skundą Departamentui (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 35), kuris jį išnagrinėjęs 2013-11-08 sprendimu Nr. 1A-430 pareiškėjo A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino Muitinės 2012-03-26 sprendimą Nr. 2KM19/38-0157S bei 2012-03-29 sprendimą Nr. 2KM19/5-0168S (b. l. 4–7).

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Muitinės ir Departamento priimtus sprendimus bei priteisti jam turtinę 386 Lt žalą, kuri susidarė dėl nepagrįstai sumokėtų importo muitų ir mokesčių.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 14 str. 6 d. nustatyta, kad muitai pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojami tiek, kiek jo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Akcizų įstatymo nuostatas, importo PVM ir akcizo už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes administravimas priskirtas muitinės kompetencijai. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 13 d., Akcizų įstatymo 9 str. 3 d.). Taigi, prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes atsiranda tada, kai atsiranda prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui.

Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 9 d. nustatyta, kad skola muitinei – tai asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų arba eksporto muitų sumą. Skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei.

Vyriausybės 1996-06-24 nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 5 p. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas mokesčius turi sumokėti prekių muitinio įforminimo metu (iki jų išleidimo).

2009-11-16 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, 41 str. nustatyta, kad atvykstančių iš trečiųjų šalių keleivių bagaže esančias prekes leidžiama įvežti be importo muitų, jeigu pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas, tos įvežamos prekės neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu.

2007-12-20 Tarybos direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais, 4str., valstybės narės, remdamosi piniginėmis ribomis arba kiekio apribojimais, neapmokestina PVM ir akcizais prekių, importuojamų keliaujančių asmenų asmeniniame bagaže, jeigu prekių importas yra nekomercinio pobūdžio. Pagal Direktyvos 6 str., neapmokestinimo tikslais importas laikomas nekomercinio pobūdžio, jeigu jis vykdomas retkarčiais ir yra susijęs tik su keliaujančių asmenų asmeniniam arba šeimyniniam naudojimui skirtomis prekėmis arba dovanojimui skirtomis prekėmis. Prekių pobūdis ar kiekis neturi būti toks, kad kiltų pagrindas manyti, jog importuojama komerciniais tikslais.

Vadovaudamasi Direktyvos nuostatomis, Vyriausybė 2004-04-16 nutarimu Nr. 439 patvirtino Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisykles (toliau – Taisyklės), kurių 4 p. nustatyta, kad keleivių asmeniniame bagaže gabenamos prekės neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, kai: jos įvežamos ne komerciniais tikslais; jų vertė ar kiekis neviršija šiose taisyklėse nustatytų prekių vertės ar kiekio, leidžiamų keleiviams įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją neapmokestinant importo PVM ir akcizais. Pagal Taisyklių 5 p., prekės laikomos įvežtomis ne komerciniais tikslais, kai jos: įvežamos nereguliariai; skirtos keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui ir (arba) įvežamos kaip dovanos. Nei tokių prekių prigimtis, nei kiekis neturi kelti abejonių, kad jos įvežamos ne komerciniais tikslais.

Departamento generalinis direktorius 2011-11-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtino Taisyklių 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašą, kurio 3 p., galiojusiame ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nustatyta, kad nustatytos muito ir mokesčių lengvatos taikomos, jei keleivis atvyksta į Lietuvos Respubliką ne daugiau kaip 5 kartus per kalendorinį mėnesį. Pagal Aprašo 6 p., muitinės pareigūnas, atlikdamas įvežamų prekių ir (arba) privačios motorinės transporto priemonės tikrinimą ir nustatęs, kad keleivis per kalendorinį mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta 6 ir daugiau kartų, jo įvežamoms prekėms ir (arba) kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, apskaičiuoja muitus ir mokesčius. Muitinės pareigūnas, nustatydamas keleivio sienos kirtimo reguliarumą, naudojasi informacija, esančia muitinės informacinėse sistemose (pvz., Žodinių muitinės deklaracijų duomenų apdorojimo informacinėje sistemoje, Keleivio deklaracijos duomenų kaupimo ir kontrolės informacinėje sistemoje), bei kitais šaltiniais (8 p.).

Byloje nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėjas neneigia, kad 2012-03-10 iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką atvyko 6 kartą per kalendorinį mėnesį, o 2012-03-18 – aštuntą kartą (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 45). Pagal nurodytu metu galiojusias Aprašo 3 p. nuostatas, muitinės pareigūnas nustatęs, kad asmuo per kalendorinį mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta 6 ir daugiau kartų, jo įvežamoms prekėms ir (arba) kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, turi pareigą apskaičiuoti muitus ir mokesčius bei užpildyti pranešimą. Bylos duomenys tvirtina, kad remdamasis pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 101, 103) ir nustatęs, kad A. R. iki 2012-03-10 iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką 2012 metų kovo mėnesį jau buvo atvykęs 5 kartus, Muitinės pareigūnas apskaičiavo pareiškėjui už automobilio kuro bake buvusius degalus mokėtiną importo muitų bei mokesčių sumas (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 39, 42). Šias sumas pareiškėjas sumokėjo tą pačią dieną, kai buvo išrašyti Muitinės pareigūno pranešimai (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 38, 42).

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad Muitinės pareigūnai, apskaičiuodami importo muitus ir mokesčius už pareiškėjui 2012-03-10 ir 2012-03-18 į Lietuvos Respublikos teritoriją automobilio kuro bake įvežtus degalus, veikė vadovaudamiesi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrįstai surašė pranešimą dėl importo muitų ir mokesčių sumų sumokėjimo.

Atvejai, kuomet importuotojui gali būti grąžinami sumokėti muito mokesčiai, nustatyti Bendrijos muitinės kodekso V skyriuje (235–242 str.). Iš pareiškėjo skunde nurodytų argumentų matyti, kad reikalavimas grąžinti sumokėtas importo muitų ir mokesčių sumas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad importo muitai ir mokesčiai negalėjo būti apskaičiuoti vien tik dėl to, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką per kalendorinį mėnesį atvyko daugiau nei penktą kartą, t. y. remiantis sienos kirtimo dažnumu. Kitų aplinkybių, kurios būtų pagrindu grąžinti pareiškėjo sumokėtas importo muitų ir mokesčių sumas, nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kad, apskaičiuodami importo muitus ir mokesčius už automobilio kuro bake buvusius degalus, Muitinės pareigūnai veikė vadovaudamiesi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu grąžinti sumokėtas sumas pareiškėjas nenurodė, teismas konstatuoja, kad Muitinė neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012-03-15 ir 2012-03-19 skundus bei grąžinti jam sumokėtas importo muitų ir mokesčių sumas. Vadinasi, Muitinės 2012-03-26 ir 2012-03-29 sprendimai ir Departamento 2013-11-08 sprendimas yra teisėti, todėl jų naikinti remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat reiškia reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.

Teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Muitinės ir Departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.