- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-22
- Bylos Nr.
- 2K-415/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Pranas Kuconis, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- V. D. G.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Prano Kuconio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. G. gynėjo J. Jasiulevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. D. G. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 259 straipsnio 2 dalį – areštu 40 parų; pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Pritaikius BK 63 straipsnį, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 22 d. nutartis, kuria V. D. G. gynėjo J. Jasiulevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis bei narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti: 2005 m. rugsėjo 14 d., apie 20.00 val., bute, esančiame duomenys neskelbtini, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš tyrimo nenustatyto asmens nusipirkdamas už 450 litų, įgijo psichotropines medžiagas: 11,955 g amfetamino, 1,021 g MDMA, 0,066 g tenamfetamino (MDA), 0,001 g MDE, kurias laikė minėtame bute iki 2005 m. rugsėjo 15 d. 17.30-19.00 val., kuomet, atlikus kratą, šios psichotropinės medžiagos buvo rastos ir paimtos.
Taip pat V. D. G. nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 0,581 g kanapių ir jų dalių – kurias laikė bute, esančiame duomenys neskelbtini, iki 2005 m. rugsėjo 15 d. 17.30-19.00 val., kuomet, atlikus kratą, šios narkotinės medžiagos rastos ir paimtos.
V. D. G. nuteistas dar už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 120,094 g amfetamino – kurias laikė bute, esančiame duomenys neskelbtini, iki 2005 m. rugsėjo 15 d. 17.30-19.00 val., kuomet, atlikus kratą, šios psichotropinės medžiagos buvo rastos ir paimtos.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. D. G. gynėjas J. Jasiulevičius kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 10 d. nuosprendį pakeisti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti: nuosprendžio dalį, kuria V. D. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, panaikinti ir bylą nutraukti. Skunde gynėjas nurodo, kad V. D. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai ir neteisėtai. Nuteistojo kaltė nuosprendyje iš esmės grindžiama liudytojo A. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, be to, jie neišnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl jais remtis nebuvo galima ir jie yra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Teismas ne tik rėmėsi įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalį, bet taip pat nemotyvavo nuosprendyje, kuo vadovaudamasis atmetė kai kuriuos kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Visų pirma, krata buvo daroma bute, esančiame duomenys neskelbtini, kuriame V. D. G. naudojosi kambariu Nr. 27-3, tuo tarpu narkotinės medžiagos, kurias rado A. M. ir už kurias nuteistas V. D. G. pagal minėtą straipsnį, buvo rastos šio buto koridoriuje, pažymėtame Nr. 27-1. Kratos metu bute buvo ir daugiau asmenų, t. y. J. G., atėjęs prieš kratos darymą, ir kratą darę pareigūnai, todėl negalima atmesti galimybės, kad maišelį su narkotinėmis medžiagomis koridoriuje galėjo padėti ir šie asmenys. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas šių asmenų jokio maišelio koridoriuje nematė. Ši versija tirta nebuvo, nors teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu padarius jam inkriminuotą veiką, privalėjo ne tik ištirti, bet ir paneigti bet kurią iškeltą versiją. Apeliacinės instancijos teismas atskira nutartimi pasisakė, jog J. G. duoti parodymai gali būti neteisingi, todėl, anot kasatoriaus, yra galimybė, kad šis melavo siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes pats galėjo būti atsinešęs minėtą maišelį su narkotinėmis medžiagomis. Grįžtantį namo V. D. G. su maišeliu neva matė ir tą maišelį po to koridoriuje neva rado A. M., kuris dirba tame pačiame skyriuje, kuriame buvo iškelta byla ir atliktas ikiteisminis tyrimas, todėl jis turėjo galimybę prieiti prie bylos duomenų ir duoti reikiamus parodymus. Tame pačiame skyriuje dirba ir P. K. Kiti bute buvę asmenys apie minėtas aplinkybes nieko parodyti negalėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. M. maišelį rado ir parodė tik į kratos pabaigą, nors, vadovaujantis 145 straipsnio 4 dalies reikalavimais, jei jis turėdamas duomenų stebėjo namą, kaip pats teigia, ir matė, kaip namo grįžo V. D. G. tariamai su narkotinėmis medžiagomis, tai jis dar prieš atliekant kratą ar poėmį turėjo pareikalauti V. D. G. atiduoti minimą maišelį. Esant tokioms aplinkybėms ir įrodymų tarpusavio prieštaravimams, teismas, neišnagrinėjęs šių A. M. parodymų teisiamajame posėdyje, jokiu būdu negalėjo jais remtis.
Šalies argumentai
V. D. G. visą laiką teigė, jog namo grįžo iki 14 valandos taksi automobiliu, gi A. M. nurodė, kad nuteistasis namo grįžo 15.30 val. V. D. G. prašymas pareikalauti telefono išklotinės, iš kurios matytųsi taksi iškvietimo laikas, buvo pirmosios instancijos teisme atmestas pažeidžiant nuteistojo teises į gynybą (BPK 22 straipsnis). Vadovaujantis išklotine, būtų galima nustatyti, kuriuo metu V. D. G. grįžo namo, be to, apklausus jį vežusį taksi vairuotoją, galimai būtų nustatytas faktas, ar nuteistasis turėjo su savimi kokį nors maišelį, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pareiškė, jog telefono išklotinės gauti neįmanoma, nes jau buvo praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, tačiau kasatorius tvirtina, kad tai turėjo atlikti pirmosios instancijos teismas, kai to buvo jo prašoma, t.y. laiku, be to, teismas net nebandė to daryti (nėra jokios specialisto išvados šiuo klausimu). Kolegija, be to, konstatavo, kad tai, kokiu transportu grįžo V. D. G., parodymuose nurodė ir A. M., tačiau toks aiškinimas netikslus, nes A. M. parodė tik tiek, kiek apie tai prasitarė pats V. D. G., tuo tarpu negalėjo nurodyti nei automobilio markės, nei spalvos, nei kitų tikslesnių duomenų, o tai, anot kasatoriaus, vėlgi rodo, kad šiuos duomenis A. M. galėjo sužinoti iš bylos medžiagos, o paties automobilio ir kada grįžo nuteistasis A. M. realiai nematė. Tai matyti ir iš S. O. parodymų. Nutartyje netiksliai konstatuota, kad S. O. parodė, jog jis gerai neatsimena tų įvykių, nes apeliacinės instancijos teismo posėdyje šis teigė, kad neatsimena paties stebėjimo, tačiau kategoriškai net kelis kartus pakartojo, jog įvykio, kad jie būtų matę iš taksi automobilio į namus einantį V. D. G., nebuvo. Be to, nuteistasis prašė apklausti ir asmenis, kurie matė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis išvyko iš V. P. buto, tačiau šis prašymas net nebuvo apsvarstytas, taip vėlgi pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą, be to, nebuvo atlikta daktiloskopinė ekspertizė, galėjusi atsakyti į pagrindinį klausimą – kas koridoriuje padėjo maišelį su narkotinėmis medžiagomis.
Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, įrodymais liko nepaneigta išvada, kad minimas maišelis iki kratos darymo nebuvo V. D. G. rankose. Įrodymais nepaneigta ir išvada, kad A. M. iš tiesų nestebėjo namo ir nematė grįžtančio V. D. G. Tuo, kad kaltinimo liudytojų parodymais buvo tikima jų net nepatikrinant teisme, o nuteistojo parodymai buvo atmesti net neištyrus iškeltų versijų, pažeistas ir asmens lygybės prieš įstatymą principas (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Visi išvardyti pažeidimai, anot kasatoriaus, laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, sutrukdžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. O tai reiškia, kad ir baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai, nes V. D. G. nepagrįstai inkriminuota BPK 260 straipsnio 3 dalis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Dėl kasacinio skundo argumentų apie Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasacinio skundo turinys iš esmės atkartoja apeliacinio skundo argumentus. Bylos aplinkybių analizė, gautų duomenų ir nustatytų faktų vertinimas yra bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme dalykas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nuteistojo V. D. G. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo proceso metu buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklausti bylos liudytojai, taip pat iškviesti ir apklausti asmenys, kurie nebuvo apklausti liudytojais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, išreikalauti baudžiamajai bylai reikšmingi dokumentai. Todėl nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, jog teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai. Aiškindamiesi bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tenkino ne visus V. D. G. ir jo gynėjo prašymus dėl bylos aplinkybių nustatymo ar patikslinimo, tačiau kiekvienu atveju šie klausimai buvo sprendžiami laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išdėstant motyvuotas išvadas. Teismai nuosprendyje ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kuriomis remiantis atmetė nuteistojo versiją dėl narkotinių medžiagų surastų maišelyje “Maksima“ bei liudytojo J. G. parodymus. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas užėmė aktyvią poziciją renkant bylos duomenis ir aiškinantis bylos aplinkybes, ne kartą dėl šios priežasties atidėjo bylos nagrinėjimą nors, vadovaujantis BPK 7 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu, bylos šalys pačios turi būti aktyvios ir teikti įrodymus. Todėl, nuteistasis per savo gynėją, ar gynėjas savo iniciatyva, galėjo išsiaiškinti kuriuo taksi automobiliu V. D. G. grįžo į namus ir pagrįsti savo versiją dėl maišelio su narkotinėmis medžiagomis. Taip pat V. D. G. ar jo gynėjas galėjo pareikšti prašymą skirti daktiloskopinę ekspertizę dėl pirštų pėdsakų ant maišelio nustatymo.
Skunde be pagrindo teigiama, jog teismas negalėjo remti liudytojo A. M. parodymais, nes jo parodymai neišnagrinėti teisiamajame posėdyje bei jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai. A. M. buvo apklaustas teisme du kartus ir jo parodymai išnagrinėti kartu su kitais įrodymais. BPK numato tik vieną atvejį kai apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymais. Šis reikalavimas numatytas nukentėjusiesiems ir liudytojams, kuriems taikomas anonimiškumas (BPK 301 straipsnio 2 d.). Be to liudytojo A. M. parodymai nėra vienintelis V. D. G. kaltės įrodymas byloje. Kratos protokolas patvirtina, jog V. D. G. gyvenamoje patalpoje buvo aptiktos narkotinės medžiagos, kratos protokolas atitinka įstatymo reikalavimus. Atliekant kratą dalyvavo V. D. G., jo motina, liudytojas J. G., pareigūnai A. M., P. K. Nei vienas iš protokolą pasirašiusių asmenų, tame tarpe ir V. D. G. nepareiškė pastabų dėl kratos atlikimo tvarkos ir surastų bei paimtų daiktų. Kasatorius teigia, jog kratą atlikęs pareigūnas, dar prieš atliekant kratą turėjo pareikalauti perduoti narkotines medžiagas, kurias V. D. G. parsinešė į namus, tačiau to nepadarė. Toks teiginys yra neteisingas, nes kratos protokole yra atžymėta, jog paskelbus nutarimą daryti kratą, kuri buvo atliekama siekiant surasti narkotines ir psichotropines medžiagas, prieš pradedant ją, buvo pareikalauta atiduoti nutarime nurodytus daiktus. Pagal kratos protokolą, V. D. G. pareiškė, jog tokių daiktų nėra. Kaip jau buvo minėta, pastabų dėl kratos atlikimo tvarkos ir jos rezultatų, nebuvo pareikšta. Todėl teismai neturėjo pagrindo abejoti kratos protokolo duomenimis ir atliktos kratos rezultatais. Įrodymais byloje gali būti ne tik tiesioginiai, tačiau ir netiesioginiai įrodymai. Netiesioginiai V. D. G. kaltės įrodymai dėl labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo, yra kitų kiekių tenamfetamino ir amfetamino bei iš kanapių gautos narkotinės medžiagos, kurios kratos metu buvo surastos jo bute, laikymas. Šių faktų V. D. G. neginčija, nors prieš atliekant kratą, šių medžiagų taip pat savo noru neperdavė kratą atlikusiems pareigūnams.
Kolegija nesvarsto kasacinio skundo argumentų dėl bylos duomenų vertinimo bei teismo išvadų interpretavimo, nes tai liečia faktų klausimą, kurių nagrinėjimas yra ne kasacinės instancijos teismo dalykas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. D. G. gynėjo J. Jasiulevičiaus kasacinį skundą atmesti.